2K-57-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K- 57/2015

Teisminio proceso Nr. 1-01-3-00042-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.8.1.2;

1.2.8.2.1;

3.1.7;

3.1.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant privataus kaltintojo atstovui advokatui Andriui Paulauskui,

nuteistajam M. G.,

gynėjui advokatui Rimantui Simaičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nuteistojo M. G. ir jo gynėjo advokato Rimanto Simaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžių.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu M. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio (3900 Lt) bauda, o dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį M. G. buvo išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš M. G. priteista K. B. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 8000 Lt proceso išlaidų ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, K. B. civilinio ieškinio dalis dėl šmeižimo palikta nenagrinėta.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas M. G. turtui – butui, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini).

K. B. nutraukta baudžiamoji byla pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir 148 straipsnio 1 dalį esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – profesinių pareigų vykdymui. M. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu M. G. apeliacinis skundas atmestas.

K. B. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalis dėl M. G. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis:

M. G. nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį 50 MGL dydžio (6500 Lt) bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 50 MGL dydžio (6500 Lt) bauda;

iš M. G. priteista K. B. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 8000 Lt proceso bei atstovavimo išlaidų;

kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, privataus kaltintojo atstovo, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. G. nuteistas pagal BK 155 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. vasario 23 d. TV3 laidoje „3-ias butas“ jis teigė, kad „šundaktaris, kuriam turite nepakliūti į rankas, yra K. B.“ ir kad K. B. yra „gydytojas Frankenšteinas“. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2010 m. balandžio 17 d. LNK laidoje „Valanda su Rūta“ teigė, kad K. B. yra „nevykėlis daktariūkštis, kurį tiesiai galima vadinti mulkiu“. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. gegužės 17 d. LNK laidoje „Nuo ... iki“ nurodė, kad K. B. yra „daktaras be smegenų, šundaktaris“, „grafas B. vertina Frankenšteino, net ne pravardę, o, sakyčiau, etiketę, kuri jam iš tikro tinka, arba mulkio“, – taip viešai žodžiu užgauliai pažemino K. B..

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. G. nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2010 m. vasario 23 d. TV3 laidoje „3-ias butas“, kalbėdamas apie gydytojo K. B. jam atliktą operaciją, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti K. B. garbę bei orumą ir pakirsti pasitikėjimą juo, pasakydamas: „visą alkūninį nervą, bendros rankos nervus, penkias sausgysles, viską ką įmanoma, viską nupjovė“. M. G., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. balandžio 17 d. LNK laidoje „Valanda su Rūta“, kalbėdamas apie gydytojo K. B. jam atliktą operaciją, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti K. B. garbę bei orumą ir pakirsti pasitikėjimą juo, išsakydamas teiginius: „aš prabundu ir nieko nėra, iš viso nieko nėra, nieko tuščia, penkias minutes guliu, dešimt“, „aš suprantu, antra valanda, pietų metas, Kalėdos, išėjo kažką užkąst ar ten kažką išgert“, „ateina gydytojas čepsėdamas, šakočio gabalėlius iš dantų narstydamas“, „jis nupjovė absoliučiai viską, ką buvo įmanoma“. M. G., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. gegužės 17 d. LNK laidoje „Nuo ... iki“, kalbėdamas apie gydytojo K. B. jam atliktą operaciją, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti K. B. garbę bei orumą ir pakirsti pasitikėjimą juo, išsakydamas teiginius: „paskui mane pririšo, nes aš kėliausi, tada kai neradau jokio personalo aplinkui, nes jie buvo išėję užkąsti ..., aš sakau, kad prašau mane išleisti, nes jums nesigauna. Jeigu nesigauna, aš susitvarkysiu kitur. Tada aš gaunu stipresnę narkozę ar kažkokių tai raminančiųjų, pririšama man ranka ir nu tas kruvinas darbas a le pagalba tęsiama toliau“.

K. B. buvo kaltinamas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir 148 straipsnio 1 dalį tuo, kad padarė M. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo bei apribojo M. G. veiksmų laisvę. 2009 m. gruodžio 26 d. (duomenys neskelbtini) ligoninės operacinėje netinkamai atliko M. G. dešinės plaštakos penkto piršto chirurginę operaciją, sutrikdė jo sveikatą ir sužalojo visą dešinę plaštaką. Negavęs M. G. sutikimo dėl operacijos atlikimo, pradėjus jį operuoti panaudojant psichinę prievartą – grasinimą, kad M. G. atsisakius operacijos kils dideli neigiami padariniai ir galbūt bus sunkiai sutrikdyta jo sveikata – pririšus M. G. prie operacinio stalo ir neleidžiant pajudėti, suvaržė M. G. veiksmų laisvę, atliko priverstinę operaciją be jo sutikimo, neleido nutraukti pradėtos operacijos.

K. B. nutraukta baudžiamoji byla pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir 148 straipsnio 1 dalį esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – profesinių pareigų vykdymui (BK 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Nuteistasis M. G. ir jo gynėjas advokatas R. Simaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžius, kuriais M. G. nuteistas už šmeižtą ir įžeidimą, ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, taip pat priimti naują nuosprendį, kuriuo K. B. skundą ir civilinį ieškinį atmesti, o M. G. priešpriešinį skundą ir civilinį ieškinį patenkinti.

Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino M. G. ir K. B. veiksmus, taip nepagrįstai M. G. saviraiškos laisvės įgyvendinimą išreiškiant savo nuomonę apie K. B. atliktą operaciją prilygino nusikaltimui. Teismai nevertino M. G. saviraiškos laisvės, jo sveikatos sutrikdymo bei kitų aplinkybių, nulėmusių jo nuomonę, K. B. veiksmų, kuriais buvo sutrikdyta kasatoriaus sveikata (sužalota ranka) bei suvaržyta laisvė, taip iš esmės pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3, 5, 6 ir 10 straipsnių nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, 2 dalyje – kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Asmens teisė į saviraiškos laisvę įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnyje, nustatančiame, kad ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Konvencijos 3 straipsnis draudžia kankinimus, nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį ar būti tokiu būdu baudžiamam, 5 straipsnis nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą, laisvė negali būti atimta kitaip, kaip pagal įstatymą ir Konvencijos apibrėžtais atvejais.

Nuosprendyje konstatuota, kad: išsakydamas savo nuomonę, M. G. veikė tyčia, siekdamas apšmeižti bei įžeisti K. B. tęstinio pobūdžio veiksmais ir sumenkinti visuomenės pasitikėjimą juo kaip gydytoju; yra pagrindas vertinti M. G. veiksmus kaip užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę, esant pagrindui nukrypti nuo Konstitucijos 25 straipsnyje ir Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintų saviraiškos teisių. Kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kol kas nėra suformavęs praktikos, kuria remiantis būtų nubrėžiama takoskyra tarp garbės ir orumo bei žodžio ir saviraiškos laisvės kaip tarp teisės aktais ginamų vertybių (galimybė teikti kasacinį skundą dėl privataus kaltinimo tvarka išnagrinėtų bylų yra nustatyta tik dėl nuosprendžių bei nutarčių, priimtų po 2014 m. kovo 25 d.). Iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylas, kuriose buvo vertinamas saviraiškos laisvės santykis su valstybės tarnautojų ar pareigūnų garbe bei orumu. Šie asmenys, kaip atliekantys valstybines funkcijas, neturi imuniteto jų darbo bei veiklos stebėjimui ir kritikai, todėl taisyklių, taikomų šiose bylose, negalima automatiškai taikyti ir privataus kaltinimo bylose. Taigi nagrinėjamoje byloje yra būtinybė atriboti garbės ir orumo gynimą bei teisę į žodžio ir saviraiškos laisvę.

Kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad „medicinos paslaugas teikiantys asmenys turi veikti kaip savo srities profesionalai ir vadovautis maksimalių pastangų principu“ (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, skelbta „Teismų praktika“ Nr. 24). M. G., išsakydamas komentarus dėl K. B. jam atliktos operacijos, rėmėsi Vokietijos medikų pateiktomis žodinėmis bei raštiškomis išvadomis (T. 1, b. l. 161) ir yra įsitikinęs jų teisingumu: K. B. visiškai ignoravo M. G. norus, atliko operaciją, nesant informuoto paciento rašytinio sutikimo (taip suvaržydamas jo laisvę), dėl vėliau įvykusių komplikacijų jis iki šiol negali tinkamai visa apimtimi valdyti dešinės rankos. Kasatorių manymu, esant šioms aplinkybėms pripažinimas, kad M. G., reikšdamas nuomonę dėl atliktos operacijos ir po to sekusių sužalojimų bei liekamųjų reiškinių, tyčia įžeidė bei apšmeižė K. B. ir taip padarė nusikaltimą, kartu reikštų Konstitucijos 25 straipsnyje ir Konvencijos 5, 9, 10 straipsniuose įtvirtintų žodžio, minties ir įsitikinimų bei jų skleidimo laisvės ir teisės į laisvę bei saugumą apribojimą. Įžeidimas ir šmeižimas gali būti inkriminuojami tik tuo atveju, kai asmuo veikia tiesiogine tyčia, t. y. suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį nukentėjusiojo atžvilgiu ir to siekia. Kasatorių manymu, M. G. vartotos frazės, siekiant apibūdinti K. B., jo paties nebuvo suprantamos kaip žeminančios, o išreiškė jo emocinę būklę (jis buvo stipriai emociškai susijaudinęs dėl rankos sužalojimų ir pakartotinės operacijos), juose nebuvo necenzūrinių, grubių ar vulgarių žodžių, tačiau už tai jam buvo pritaikyta pati griežčiausia – baudžiamoji – atsakomybė.

Kasatoriai nurodo, kad siekiant atsakyti į klausimą, ar M. G. naudojimasis žodžio ir įsitikinimų laisve pažeidė K. B. teises ir laisves, turi būti įvertinti ir paties K. B. veiksmai. Pirma, K. B. atliko operaciją, neįformindamas M. G. valios bei sutikimo, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatytas taisykles (tai konstatuota Medicininio audito inspekcijos dokumentuose (kuriais iš esmės rėmėsi pirmosios instancijos teismas), kad 2009 m. gruodžio 26 d. M. G. (duomenys neskelbtini) ligoninėje (toliau – (duomenys neskelbtini)) sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant medicininių dokumentų pildymo reikalavimus). Antra, chirurginės operacijos protokole Nr. 2009/16622 užfiksuota trumpesnė operacijos trukmė nei faktiškai ji truko (tai nustatyta 2011 m. spalio 11 d. posėdyje) (K. B. siekė nuslėpti, kad ši operacija nevyko taip, kaip jis tikėjosi, o sprendžiami klausimai jos metu buvo sudėtingesni nei manyta ir peržengiantys įprastų analogiškų operacijų ribas). Be to, operacijos metu M. G. atgavus sąmonę K. B. ignoravo paciento valią užbaigti operaciją, taip apribodamas jo laisvę. Galiausiai neatsižvelgta ir į tai, kad K. B. pats teikė M. G. pooperacinę priežiūrą, tačiau jos niekur nefiksavo, taip, kasatorių manymu, siekdamas nuslėpti netinkamus savo veiksmus. Šių aplinkybių padariniai buvo M. G. pasireiškusios komplikacijos, kurias jis turėjo šalinti Vokietijoje; šiuo metu ranka yra sužalota ir nėra visiškai valdoma. Tai įrodo, kad K. B. tinkamai neatliko M. G. operacijos ir pooperacinės priežiūros. Tokiais neteisėtais ir neprofesionaliais veiksmais K. B. sužalojo M. G. sveikatą bei apribojo jo laisvę (šią aplinkybę konstatavo pirmosios instancijos teismas). Kasatorių manymu, „netinkamas medicininių paslaugų teikimas bei sveikatos sutrikdymas yra ženklesnis nei viešai pareikšta asmens nuomonė, todėl turi didesnes tolerancijos ribas nei galimas įžeidimas“. Atsižvelgiant į aplinkybes, kurioms esant M. G. žiniasklaidoje pateikė komentarus apie K. B., teigtina, kad šios nuomonės reiškime nėra nusikalstamos veikos elementų. Kadangi teismai nepaisė, kad K. B. neprofesionaliais veiksmais sužalojo M. G. sveikatą, dėl to šis išreiškė savo nuomonę, neteisingai vertino ginamų vertybių pusiausvyrą, dėl to nepagrįstai nuteisė M. G. už įžeidimą ir šmeižtą.

Kasatoriai taip pat teigia, kad teismai netinkamai vertino bylos įrodymus, pažeidė nešališkumo, šalių lygiateisiškumo, rungimosi bei objektyvumo principus, Konvencijos 6 ir 7 straipsnius bei Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą teismo procesą. Teismai, nepaisydami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, iš esmės rėmėsi vien (duomenys neskelbtini) – civilinio atsakovo – darbuotojų, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymais (kurie nėra nuoseklūs ir prieštaringi) ir ignoravo kitų liudytojų parodymus.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškviesti liudyti visus M. G. nurodytus asmenis, taip pat nevertino jo pateiktų rašytinių įrodymų, turinčių esminės reikšmės teisingam ir išsamiam bylos nagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismas apklausė ne visus M. G. nurodytus asmenis (neapklausė gydymo paslaugas jam teikusių Lietuvos bei Vokietijos medikų). Apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybių, kad, remiantis liudytojų parodymais, medicininiuose dokumentuose, kurių pagrindu ir buvo atliekama teismo ekspertizė, netinkamai užfiksuotas operacijos laikas bei kitos su operacija susijusios aplinkybės. Šis teismas nuosprendį grindė išimtinai ekspertizės aktu (ją atliko gyd.

K. Maslauskas ir Ž. Mėgelaitis). Šie ekspertai paaiškino, kad atlikdami ekspertizę rėmėsi tik M. G. (duomenys neskelbtini) ligos istorija (kuri buvo klaidinanti, nes joje nurodytas netikslus operacijos laikas, ji neatitiko M. G. išreikštos valios dėl jam teikiamų gydymo paslaugų). Visi kiti bylos įrodymai dėl atliktos operacijos bei Vokietijos medikų (atlikusių pakartotinę operaciją) parengti dokumentai buvo ignoruoti ir į juos neatsižvelgta. Be to, pasak kasatorių, ekspertas K. Maslauskas yra susijęs su K. B. bei jo kolegomis ir civiliniu atsakovu, nes yra tos pačios Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos narys, kaip ir K.

B. kolegos M. M. ir A. J.. Taigi minėtą ekspertizę, anot kasatorių, atliko šališki asmenys. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ekspertizę, padarė išvadą, kad gydymo Vokietijoje dokumentai yra netinkamai parengti ir netikslūs (nors atsisakė iškviesti apklausai medikus B. bei A. Z. ir V. Z., gydžiusius M. G. Vokietijoje). Be to, kartu su 2010 m. birželio 17 d. prašymu teismui buvo pateikti Vokietijos Spreedwalklinik Lubben klinikos medikės dr. B. Z. patvirtinti dokumentai (2010 m. sausio 8 d. operacijos ataskaitos, 2010 m. sausio 8 d. raštas, nuotraukos, darytos prieš operaciją, jos metu ir po jos, 2010 m. sausio 10 d., 2010 m. sausio 22 d. raštai (T. 1, b. l. 79–116, 160–167); kartu su 2010 m. rugsėjo 8 d. priešpriešiniu skundu pateikta Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2010 m. birželio 19 d. ataskaita Nr. 1A-126(NK-18) bei sprendimas Nr. 4A-2125(NK-18) (T. 2, b. l. 2–7); su 2011 m. spalio 10 d. prašymu – prof. R.

R. 2010 m. balandžio 28 d. raštas ir 2010 m. gegužės 14 d. bei 2010 m. birželio 14 d. išvados Medicininio audito inspekcijai, iš kurių matyti, kad prof. R. R. šias išvadas suformulavo neturėdamas visų jam reikalingų duomenų bei dokumentų, neapžiūrėjęs ir neapklausęs M. G., negavęs jam reikalingų papildomų duomenų iš Vokietijos medikų (T. 4, b. l. 122–128). Be to, pasak kasatorių, prof. R. R. negali pateikti objektyvių išvadų, nes yra tos pačios draugijos, kaip ir (duomenys neskelbtini) darbuotojai, narys (T. 4, b. 1. 129–130).

Šios aplinkybės teismo taip pat nebuvo įvertintos. Anot kasatorių, teismas visiškai nevertino Medicininio audito inspekcijai pateiktų prof. R. R. išvadų ir raštų, kuriais ši inspekcija grindė Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitą Nr. 1A-126(NK-18) bei sprendimą Nr. 4A-2125(NK-18). Medicinos paslaugų konsultavimo 2010 m. birželio 14 d. išvadoje prof. R. R. pažymėjo, kad piršto žiedinių raiščių pakenkimo aspektu jokios pagrįstos išvados pateikti negali, todėl darytina išvada, kad šios išvados yra neišsamios bei netikslios, taigi ir ataskaita Nr. 1A-126(NK-18) bei sprendimas Nr. 4A-2125(NK-18), kurie parengti remiantis vien šiomis prof. R.

R. išvadomis, yra nepagrįsti ir nevisapusiški.

Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad teismas vienašališkai nusprendė, jog Vokietijos Spreedwaldklinik Lubben klinikos medikės dr. B. Z. išvados ir medicininiai dokumentai, kuriuose įvertintas M. G. rankos sužalojimas, yra nepagrįsti. Šiais dokumentais patvirtinta Spreedwaldklinik Lubben nustatyta diagnozė: pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės sužalojimas (tendo m. flexor dig. Prof. Dig. Vdex)S66.1; nervo užspaudimo (tunelinis) sindromas G56.0; n. ulnaris Loge de Guyon dex. kompresija G56.2; Nervus dig. radialis dig. V dex pažeidimas G56.2; Ligamentae anulares A1-A5 ir cruciate C1-C3 pažeidimas po operacijos S63.4. Nei minėtose išvadose, nei teismo ekspertizėje bei nuosprendyje ši diagnozė neanalizuota. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškviesti liudyti medikus, atlikusius pakartotinę operaciją bei teikusius M. G. pooperacinę priežiūrą, ir skirti medicinos ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas, deklaruodamas siekį ištaisyti šiuos trūkumus, paskyrė ekspertizę, tačiau pavedė atlikti ją šališkiems asmenims, o paaiškėjus šiems duomenims atsisakė skirti tarptautinę ekspertizę. Taigi byla buvo išnagrinėta šališkai bei vienpusiškai, pažeidžiant lygiateisiškumo principą bei Konvencijos 6 straipsnį.

Kasatoriai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pritaikė M. G. neproporcingas sankcijas ir žalos atlyginimo dydžius, taip pažeisdamas esminius baudžiamajame procese proporcingumo, teisingumo ir lygiateisiškumo principus, Konvencijos 3, 6 straipsnių nuostatas, neįvertino visų aplinkybių, tarp jų – ir atsakomybę lengvinančių, numatytų BK 59 straipsnio 6 ir 10 dalyse. K. B. operavo M. G. neturėdamas jo sutikimo ir tinkamai neužpildęs dokumentacijos, atlikdamas operaciją ir netinkamai teikdamas pooperacinę priežiūrą, nepataisomai sužalojo jo ranką. Be to, didelį M. G. emocinį susijaudinimą, dariusį įtaką jo komentarams, lėmė ir tai, kad pakartotinei operacijai buvo išleista daug pinigų; M. G. sveikatai sukelta žala nėra išnykusi, tačiau šias aplinkybes teismas ignoravo.

Kasatoriai pažymi, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nes už įžeidimą ir šmeižtą paskyrė subendrintą 50 MGL dydžio (6500 Lt) baudą, kai paprastai teismai už viešą žmogaus įžeidimą skiria nuo 1 iki 8 MGL dydžio baudas. Priteista suma (20 000 Lt) K. B. patirtai neturtinei žalai atlyginti taip pat neatitinka teismų praktikos, K. B. nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jo išgyvenimus ar moralinį skausmą. Be to, teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, nepaisė Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas, skirdamas bausmę, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir bylinėjimosi išlaidų kompensavimo, nevertino M. G. turtinės padėties (jo įmonė „A.“ šiuo metu nevykdo veiklos ir yra likviduojama, jis pats niekur nedirba, jam nuosavybes teise priklauso tik vienas butas, o kitas jam priklausantis ar jo valdomas nekilnojamasis turtas yra įkeistas).

Kasatoriai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti BK 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atleisti K. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl profesinių pareigų vykdymo bei apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. B. tinkamai atliko minėtą operaciją. BK 30 straipsnis gali būti taikomas tik tuo atveju, kai asmuo tinkamai vykdė savo profesines pareigas. Kasatorių manymu, K. B. netinkamai vykdė savo profesines pareigas, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, visiškai ignoravo paciento M. G. valią atlikdamas jam operaciją, negavęs informuoto pasirašyto jo sutikimo, neteisėtai bei netinkamai teikė pooperacinę priežiūrą. Teismas neatsižvelgė į Medicininio audito inspekcijos dokumentuose (kuriais iš esmės rėmėsi, priimdamas nuosprendį) išvadas, kad M. G. VšĮ (duomenys neskelbtini) sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant medicinos dokumentų pildymo reikalavimus (bendrosios praktikos slaugytojos R. S., N. I. ir gydytojai K. B. bei A. Z. neįformino Paciento valios pareiškimo teikiant jam sveikatos priežiūros paslaugas formų atitinkamose dalyse raštiško M. G. sutikimo, taip pažeistos įstaigos direktoriaus 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-74 patvirtintų Informacijos teikimas pacientui ir kitiems subjektams procedūros P 09-2005 5.1.1 ir 5.1.2 punktų nuostatos). Teismo posėdžio 2011 m. spalio 11 d. metu paaiškėjo, kad chirurginės operacijos protokolas Nr. 2009/16622, surašytas K. B., neatitiko tikrovės (pagal protokolą operacija prasidėjo 12.35, baigėsi 14.05 val., o anesteziologas O. S. teisme parodė, kad į operacinę suteikti papildomos nejautros atvyko 11.55 val., kai operacija jau buvo įsibėgėjusi ir reikėjo plėsti operacijos apimtį (T. 4, b. l. 147). Taigi K. B. iš esmės pažeidė profesinę etiką, Lietuvos Respublikos paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 14–17 straipsnius, reglamentuojančius esmines sveikatos priežiūros paslaugų teikimo taisykles, peržengė savo įgaliojimų ribas, dėl to BK 30 straipsnis jam neturi būti taikomas.

Nuteistojo M. G. ir jo gynėjo advokato R. Simaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl saviraiškos laisvės apribojimo ginant asmens garbę ir orumą bei BK 154 straipsnio 2 dalies ir 155 straipsnio 1 dalies taikymo

Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis). Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę taip pat įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnyje. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti; naudojimasis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, taigi ji gali būti ribojama pagal įstatymą, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų garbę ar teises (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis; Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis). Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, be kita ko, šmeižtu ir dezinformacija (Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis). Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, be kita ko – nusikalstamas veikas asmens garbei ir orumui – šmeižimą ir įžeidimą (BK 154 ir 155 straipsniai).

Saviraiškos laisvė, įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, nustatytais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios priimamos palankiai arba laikomos nekaltomis ar nereikšmingomis, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir pažiūrų platumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai.

Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai, o bet kokių apribojimų reikalingumas – nustatomas įtikinamai. Būtinumas demokratinėje visuomenėje Konvencijos 10 straipsnio prasme reiškia, kad saviraiškos laisvės apribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį. Saviraiškos laisvės apribojimas turi būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui ir pagrįstas tinkamais bei pakankamais motyvais. Vertinant apribojimo proporcingumą, turi būti atsižvelgiama ir į paskirtų sankcijų pobūdį ir griežtumą (pavyzdžiui, Kanellopoulou c.

Grèce, no 28504/05, arrêt du 11 octobre 2007). Apribojant saviraiškos laisvę siekiant apsaugoti kitų asmenų reputaciją ar teises, turi būti nustatyta teisinga šių vertybių pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645/2005; Axel Springer AG v. Germany [GC], no. 39954/08, judgment of 7 February 2012). Pažymėtina, kad asmens teisė į reputacijos apsaugą yra ginama pagal Konvencijos 8 straipsnį kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis; ši nuostata taikoma, kai kėsinimasis į asmens reputaciją pasiekia tam tikrą sunkumo lygį ir trukdo įgyvendinti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

Tokiu atveju valstybei kyla pozityviosios pareigos pagal Konvencijos 8 straipsnį apginti asmens reputaciją užtikrinant veiksmingą jo privataus gyvenimo (būtent reputacijos aspektu) gerbimą (pavyzdžiui, Lavric v. Romania, no. 22231/05, judgment of 14 January 2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra konstatavęs, kad pagal Konvencijos 8 ir 10 straipsnius garantuojamos teisės iš esmės turi būti gerbiamos vienodai (t. y. yra vienodai vertingos) (Delfi AS v. Estonia, no. 64569/09, judgment of 10 October 2013). Atsižvelgiant į šių konkuruojančių interesų pobūdį, valstybėms turi būti suteikiama tam tikra vertinimo laisvė nustatant tinkamą jų pusiausvyrą.

Baudžiamosios teisės priemonių panaudojimas kaip atsakas į šmeižimą ir įžeidimą savaime nelaikytinas šios vertinimo laisvės ribų peržengimu (pavyzdžiui, Kasabova v. Bulgaria, no. 22385/03, judgment of 19 April 2011).

BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: „Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo“. Šio straipsnio 2 dalies dispozicija numato kelis kvalifikuojamuosius požymius: „Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje“.

Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).

Įžeidimas, numatytas BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas, neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiant apie žmogaus asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Įžeidimas padaromas veikiant tiesiogine tyčia.

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, vadovaudamasi EŽTT praktika vertindama kasatoriaus nuteisimą už nukentėjusiojo šmeižimą pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir už įžeidimą pagal BK 155 straipsnio 1 dalį saviraiškos laisvės ribojimo aspektu, atsižvelgia, be kita ko, į šias abiejų BK straipsnių taikymo kontekste svarbias aplinkybes. M. G. pasisakymai, dėl kurių jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, yra susiję ne tik su asmeniškai jam svarbia ir jautria tema, bet kartu ir su viešojo intereso klausimu – sveikatos priežiūra, būtent viešoje ligoninėje suteiktų medicinos paslaugų kokybe (pavyzdžiui, Bergens Tidende and Other s v.

Norway, no. 26132/95, judgment of 2 May 2000; Selistö v. Finland, no. 56767/00, judgment of 16 November 2004; Heinisch v. Germany, no. 28274/08, judgment of 21 July 2011). Be to, šie pasisakymai, minėta, buvo grindžiami asmenine M. G. patirtimi ir skausmingais išgyvenimais (žr., su atitinkamais pakeitimais, Kanellopoulou c. Grèce, no 28504/05, arrêt du 11 octobre 2007). Nukentėjusysis K. B. yra viešosios ligoninės gydytojas, t. y. valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, teikiantis viešąsias paslaugas, kurio kritikos ribos, nors nėra tokios plačios kaip politikų atveju, gali būti platesnės negu eilinio privataus asmens.

Kita vertus, ir tokias pareigas einančio asmens garbė ir orumas turi būti ginami nuo nepagrįsto, perdėto, užgaulaus puolimo (pavyzdžiui, su atitinkamais pakeitimais, Bugan v. Romania, no. 13824/06, judgment of 12 February 2013). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad realus M. G. pasisakymų faktinis pagrindas buvo tik tai, kad K. B. jam atliko rankos piršto operaciją, o padariniai atsirado dėl kilusių pooperacinių komplikacijų, nors pati operacija atlikta tinkamai, todėl nebuvo faktinio pagrindo kilusių padarinių sieti su atlikta operacija.

Pažymėtina, kad pareigos ir atsakomybė, susijusios su saviraiškos laisvės įgyvendinimu, reiškia, jog asmuo, dalyvaujantis viešoje diskusijoje, turi elgtis sąžiningai, siekdamas pateikti tikslią ir pasitikėjimo vertą informaciją, nors leidžiama panaudoti ir tam tikrą perdėjimą, net provokavimą (pavyzdžiui, Niculescu-Dellakeza c. Roumanie, no 5393/04, arrêt du 26 mars 2013). Nagrinėjamu atveju M. G. pasisakymai, kuriais gydytojas nepagrįstai kaltintas nekokybiškai atlikta operacija, buvo pakartoti trijose populiariose, visoje šalyje rodomose laidose.

Jo veiksmai šmeižiant ir įžeidinėjant K. B. buvo pradėti 2010 m. vasario 23 d. televizijos laidoje ir tęsiami 2010 m. balandžio 17 d. ir gegužės 17 d. televizijos laidose. Po pirmosios televizijos laidos 2010 m. kovo 31 d. K. B. M. G. išsiuntė pretenziją dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo ir prašė daugiau jos neskleisti, o K. B. skundas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka M. G. teisme gautas 2010 m. balandžio 8 d. (M. G. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad apie tai jis sužinojo po pirmosios televizijos laidos), tačiau M.

G. tęsė savo veiksmus ir kitose televizijos laidose.

Pirmosios instancijos teismas M. G. dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį buvo išteisinęs nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (t. y. nenustačius tiesioginės tyčios). Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad: nėra duomenų apie gydytojo K. B. pacientui M. G. neteisingai atliktą dešinės rankos piršto chirurginę operaciją (siekiant atkurti pažeistus nervą ir sausgyslę), jos metu naudotą netinkamą taktiką ar būdus; po operacijos M. G. atsirado vėliau medicinos specialistų nustatytos komplikacijos (pasireiškusios nervų ir kanalo kompresija, tuneliniu sindromu), kurios pašalintos chirurginės operacijos metu Vokietijoje (Spreewaldklinik Lübben), o reabilitacijos laikotarpiu ir po jos M. G. susiformavo liekamieji reiškiniai – stipri operuoto piršto kontraktūra; M. G., būdamas nepatenkintas dėl savo sveikatos, galbūt išgirdęs nepalankius jam atliktos pirminės operacijos vertinimus, per visuomenės informavimo priemonę (televiziją), vadovaudamasis asmenine patirtimi, turimu išsilavinimu ir menkaverčiu kultūros lygiu, lėmusiu jo neįsigilinimą į situacijos problematiką, objektyviai iš esmės perteikė iš kitų šaltinių surinktą informaciją, kurios pagrįstumo nepatikrino ir kuriai pritaikė savo nuomonę bei vertinimus, dalį išsakytos informacijos apie įvykius ligoninėje, operacijos eigą ir joje dalyvavusių asmenų elgesį jis suvokė veikiant alkoholiui, vėliau operacijos metu naudotiems vaistams; nors M. G. išsakytuose teiginiuose nustatyti objektyvieji šmeižimo požymiai (paskleistoje informacijoje buvo tikrovės neatitinkantys faktai), tačiau jo veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia ir nusikalstamas tikslas, nes M. G. buvo įsitikinęs savo teiginių teisingu vertinimu, tai rodo, kad jis galėjo sąžiningai klysti, t. y. jis veikė netiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą iš dalies sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl M. G. išsakytų teiginių, susijusių su jo gydymo kokybe, pooperacinių komplikacijų, liekamųjų reiškinių, gydytojo kompetencijos ir pan. vertinimu, kaip sąžiningai klystančio asmens išsakytos nuomonės, kurią lėmė iškilusios sveikatos problemos, kitų asmenų jam įteigta informacija apie neva netinkamai gydytojo K. B. atliktą operaciją. Taigi teismas, neinkriminuodamas M. G. dalies teiginių, kurie buvo nurodyti privataus kaltinimo skunde, tinkamai atsižvelgė į šių teiginių kontekstą, jo, kaip paciento, patyrusio sveikatos problemų bei išsakančio savąją operacijos kokybės interpretaciją, saviraiškos laisvės ribas.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad M. G. televizijos laidose išsakė ir kitus teiginius, kurie negali būti vertinami kaip sąžiningai klystančio asmens išsakyti teiginiai ar jo nuomonė, t. y. kad „visą alkūninį nervą, bendrus rankos nervus, penkias sausgysles, viską ką įmanoma, viską nupjovė“, „aš prabundu ir nieko nėra, iš viso nieko nėra, nieko tuščia, penkias minutes guliu, dešimt“, „aš suprantu, antra valanda, pietų metas, Kalėdos, išėjo kažką užkąst ar ten kažką išgert“, „ateina gydytojas čepsėdamas, šakočio gabalėlius iš dantų narstydamas“, „jis nupjovė absoliučiai viską, ką buvo įmanoma“, „paskui mane pririšo, nes aš kėliausi, tada kai neradau jokio personalo aplinkui, nes jie buvo išėję užkąsti“, „aš sakau, kad prašau mane išleisti, nes jums nesigauna.

Jeigu nesigauna, aš susitvarkysiu kitur. Tada aš gaunu stipresnę narkozę ar kažkokią tai raminančiųjų, pririšama man ranka ir nu tas kruvinas darbas a le pagalba tęsiama toliau“. Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad minėti M. G. per televizijos laidas išsakyti teiginiai yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ir pažeminti kitą žmogų – jį operavusį gydytoją K. B. bei pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas, kad M. G. veikė tiesiogine tyčia, norėdamas paniekinti ir pažeminti K.

B., pakirsti pasitikėjimą juo. M. G., pateikdamas netikrus faktus, kad jam viskas buvo nupjauta, pasisakė apie gydytoją K. B. kaip visiškai neišmanantį savo profesijos, kad ligoninėje dirbama aplaidžiai, kad juo niekas operacijos metu nesirūpino, kad K. B. atliko operaciją prieš paciento valią, jį pririšo, naudojo neleistinas prievartos priemones prieš jį, juo nesirūpino operacijos metu, užkandžiavo, jam priešinantis dėl operacijos tolesnio atlikimo, nesiskaitė su jo nuomone, davė nurodymus dėl stipresnės narkozės panaudojimo, tai ir buvo padaryta.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvadas patvirtina byloje surinktų ir išsamiai ištirtų įrodymų visuma, todėl jos yra teisingos. Šis teismas nustatė, kad gydytojas K. B. tinkamai atliko M. G. rankos piršto operaciją, o padariniai kilo dėl pooperacinių komplikacijų, kurios kilo dėl netinkamos pooperacinės priežiūros, nes M. G. atsisakė stacionarinio gydymo ir nėra duomenų, ar jis laikėsi pooperacinio režimo. Pirmiau nurodyti M. G. teiginiai, kuriais nukentėjusiajam priskirti konkretūs veiksmai, susiję su jam atlikta operacija, galintys sukelti net baudžiamąją atsakomybę, yra faktinio, o ne vertinamojo pobūdžio. Pažymėtina, kad teismas nustatė, jog šie teiginiai tikrovės neatitiko. Nors M. G. yra privatus asmuo, o ne viešos informacijos teikimo profesionalas (pavyzdžiui, žurnalistas), tai neatleidžia jo nuo sąžiningumo pareigos dalyvaujant viešoje diskusijoje. Nurodyti teiginiai, dėl kurių jis nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, yra susiję su jam žinomais faktais. Teisėjų kolegijos nuomone, netgi įvertinus M. G. išgyvenimus dėl savo sveikatos ir viešoje diskusijoje leidžiamą perdėjimą bei tai, kad jis nėra jo aptariamos srities specialistas, jo kaip paciento turėta informacija apie savo sveikatos būklę ir gydymą aiškiai nesuteikė faktinio pagrindo itin „stipriems“ jo teiginiams „visą alkūninį nervą, bendrus rankos nervus, penkias sausgysles, viską ką įmanoma, viską nupjovė “; „jis nupjovė absoliučiai viską, ką buvo įmanoma“. Pirmiau minėta, kad M. G. toliau viešai dėstė nurodytus teiginius ir po to, kai K. B. dėl jų neatitikties tikrovei kreipėsi į jį ir į teismą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad M. G. išsakytuose teiginiuose, kuriuos nuosprendžiu nustatė apeliacinės instancijos teismas, buvo pateikti faktai, o ne nuomonė; teismas nustatė ir tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina K. B. garbę ir orumą bei pakerta pasitikėjimą juo kaip gydytoju. Taigi M. G. suvokė pavojingą savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad M. G. 2010 m. vasario 23 d. TV3 laidoje „3-ias butas“, 2010 m. balandžio 17 d. LNK laidoje „Valanda su Rūta“ ir 2010 m. gegužės 17 d. LNK laidoje „Nuo ... iki“ viešai žodžiu užgauliai pažemino K. B. (pavadindamas jį „šundaktariu“, „gydytoju Frankenšteinu“ ir pan.) ir tokius jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį. Abiejų instancijų teismai pripažino šiuos M. G. išsakytus žodžius savo prasme aiškiai užgauliais, žeminančiais K. B. ir kad M. G., sąmoningai išsakydamas tokius asmenį žeminančius žodžius televizijos laidose, norėjo viešai pažeminti K. B..

Pritardama tokioms teismų išvadoms, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal Konvencijos 10 straipsnį ginamas ne tik skleidžiamos informacijos turinys, bet ir jos pateikimo forma, turi būti daromas aiškus skirtumas tarp kritikos ir įžeidimo; įžeidimo atveju sankcijos iš principo gali būti pateisinamos (žr., pavyzdžiui, su atitinkamais pakeitimais, Palomo Sánchez and Others v. Spain, nos. 28955/06, 28957/06, 28959/06 and 28964/06, judgment of 12 September 2011; Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgment of 27 May 2003). Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis teismai teisingai nustatė, kad nurodytais pasisakymais, kuriais nukentėjusysis buvo apibūdintas trijose populiariose televizijos laidose, jis buvo pažemintas; sumenkintas jo kaip gydytojo autoritetas ir profesinis prestižas laidų dalyvių ir žiūrovų (įskaitant potencialius pacientus) akyse. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad objektyvių gydytojo darbo trūkumų, kurie galėtų pateisinti itin plačias jo kritikos ribas, nenustatyta. Dėl kaltininko emocinės būsenos pažymėtina, kad nors svarstomų pasisakymų laikotarpiu M. G. dar nebuvo visiškai pasveikęs, jam pasireiškė komplikacijų padariniai, vis dėlto nuo kritikuojamos operacijos buvo praėjęs tam tikras laiko tarpas, per kurį sveikatos būklė pagerėjo; pacientas turėjo informacijos apie savo sveikatos būklę (žr. pirmiau nurodytus argumentus dėl BK 154 straipsnio); įžeidžiantys pasisakymai išsakyti ne spontaniškai vieną kartą, bet trijose laidose, kurios buvo surengtos per gana ilgą laikotarpį (2010 m. vasario 23–gegužės 17 d.). Taigi M. G. suvokė savo pasakytų žodžių prasmę ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. G. peržengė leistinas gydytojo kritikos ribas ir pagal BK 155 straipsnio 1 dalį už jo įžeidimą nuteistas pagrįstai ir teisėtai.

Taigi esminis kasatorių argumentas, teisės aspektu ginčijant šmeižimo ir įžeidimo nusikaltimų sudėtis, kad M. G. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, o televizijos laidose jis išsakė savo nuomonę bei komentarus apie atliktą operaciją, yra nepagrįstas, dėl to atmestinas.

M. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (buvo šmeižiama per visuomenės informavimo priemonę) ir BK 155 straipsnio 1 dalį kaip ideali nusikaltimų sutaptis. Taigi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl paskirtos bausmės

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Taigi individualizuojant bausmę ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, šiuo atveju turima galvoje visų pirma padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio“.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. G. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas), veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę ir jo turtinę padėtį (turi verslą ir nekilnojamo turto) bei į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Įvertinęs šias aplinkybes teismas M. G. paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą turtinio pobūdžio bausmę – baudą, kurios dydį parinko mažesnį nei sankcijos vidurkis.

Ar kaltininkui paskirta teisinga bausmė, patikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Neteisinga bausme (BPK 328 straipsnio 2 punktas) pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, o skirdamas bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė į jo pobūdį, tęstinumą (M. G. šmeižė trijose televizijos laidose), jis veikos nenutraukė ir po to, kai K. B. kreipėsi į jį su rašytiniu prašymu tokią veiką nutraukti bei į teismą privataus kaltinimo tvarka, ir paskyrė 50 MGL dydžio baudą (BK 47 straipsnio 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija). Teismas, remdamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu.

Nors kasatoriai teigia, kad teismai neįvertino M. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 6 ir 10 dalyse, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tokių aplinkybių teismai nenustatė.

BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Kasatoriai ginčydami paskirtos baudos dydį tokio teisinio argumento net nenurodo, o žemesnės instancijos teismai M. G. paskirdami už jo padarytas veikas jų sankcijose numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, BK bendrosios dalies – BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatų – nepažeidė. Taigi M. G. paskirta tinkama bausmė, kuri pagal pobūdį bei dydį yra proporcinga ir Konvencijos 10 straipsnio taikymo aspektu (žr., pavyzdžiui, su atitinkamais pakeitimais, Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, judgment of 27 June 2000).

Dėl neturtinės žalos dydžio ir proceso išlaidų

K. B. prašė iš M. G. priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 24 000 Lt turtinę žalą už negautas pajamas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl įžeidimo K. B. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 2000 Lt, dėl šmeižimo civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo tiek dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje, tiek dėl 155 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymo, pažymėjo, kad nukentėjusysis K. B. dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas ir pažeminimą išgyveno keletą kartų dėl užgaulaus pažeminimo ne vienoje televizijos laidoje ir interneto portale, kad jo, kaip gydytojo, sugadinta reputacija gali lemti jo praktikos pabaigą ir tokie išgyvenimai daro jam itin didelę žalą, kad nukentėjusysis buvo apšmeižtas televizijos laidose, kurios turi aukštus žiūrovų reitingus, o melaginga ir užgauli informacija apie gydytoją pasiekė didelę dalį visuomenės, tai lėmė dar didesnį nukentėjusiojo netikrumą dėl ateities bei stipresnius dvasinius išgyvenimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas dėl veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje, padarymo priteisė per mažą neturtinę žalą, neadekvačią K. B. neigiamiems išgyvenimams atlyginti. Šis teismas, įvertinęs visas aplinkybes dėl neigiamų K. B. išgyvenimų, už nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, padarymą nustatė 20 000 Lt neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį, kad teismų praktikoje ne kartą jau akcentuota, kad neturtinės žalos dydis yra daugiau fakto, o ne teisės dalykas, dėl to yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pagal baudžiamojo proceso įstatymą privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai yra vertinamieji, juos įvertina teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas; be abejo, šie teismai privalo atsižvelgti į susiformavusią neturtinės žalos dydžio analogiškose bylose teismų praktiką.

Kasatoriai teigia, kad teismai nustatydami neturtinės žalos dydį pažeidė proporcingumo, teisingumo ir lygiateisiškumo principus, neįvertino M. G. turtinės padėties, o priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka teismų praktikos. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti, dėl to atmestini.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EŽTT praktiką apribojant saviraiškos laisvę priteisiamas žalos atlyginimas turi būti pagrįstai proporcingas asmens reputacijai padarytai žalai (pavyzdžiui, Kasabova v. Bulgaria, no. 22385/03, judgment of 19 April 2011).

Taigi teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Pagal teismų praktiką kaltininko turtinė padėtis nelaikoma lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Kasatorių nurodyti teismų sprendimai neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl nėra teisinio pagrindo nagrinėjamoje byloje jais remtis kaip precedentais.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai argumentavo, kuo pasireiškė neturtinės žalos požymiai gydytojui K. B., atsižvelgė į visumą neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, nustatytų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir K. B. ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino tik iš dalies priteisdamas 20 000 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos teismų praktikoje nebuvo nagrinėjamos analogiškos bylos, kurių faktinės aplinkybės būtų tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. M. G. keliose televizijos laidose šmeižė ir įžeidė gydytoją K. B., dėl to sumažėjo pas jį norinčių operuotis ligonių skaičius bei gaunamos pajamos. Beje, K. B. prašė priteisti ne tik neturtinę žalą, bet ir 24 000 Lt turtinę žalą už negautas pajamas, tik apeliaciniame skunde šio klausimo nebekėlė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajam K. B. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta ir tai, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priteisė iš M. G. po 8000 Lt nukentėjusiojo K. B. patirtų atstovavimo išlaidų advokatui (nors buvo prašoma priteisti 16 855,86 Lt proceso išlaidų) ir šiuos sprendimus motyvavo. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo K. B. patirtos atstovavimo išlaidos advokatui yra realios. Taigi teismai, priteisdami iš nuteistojo M. G. nukentėjusiajam K. B. didžiąją dalį jo turėtų atstovavimo išlaidų advokatui, BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

Be to, kasacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo K. B. atstovas prašė priteisti iš nuteistojo 700,88 eurų (2420 Lt) nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtoms išlaidoms už advokato paslaugas ir pateikė jas patvirtinančius dokumentus (atsiliepimo į skundą surašymas ir dalyvavimas procese). Prašymas tenkintinas iš dalies, nes vyko žodinis procesas, dėl to rašytinis atsiliepimas į skundą nebūtinas.

Teisėjų kolegija, vertindama iš M. G. priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, taip pat atsižvelgdama į kitas sumas, kurias jis privalės sumokėti pagal šioje baudžiamojoje byloje priimtus teismų sprendimus (bauda, procesinės išlaidos), sprendžia, kad šios sumos nėra neproporcingos Konvencijos 10 straipsnio taikymo prasme. Tokia išvada darytina turint omenyje nukentėjusiojo garbės ir orumo pažeidimo aplinkybes bei kaltininko ir nukentėjusiojo situaciją: gydytojas, kurio reputacija turi esminę reikšmę ne tik jam kaip žmogui, bet ir kaip profesionalui, kurio pragyvenimo šaltinis – jo darbinė veikla, apšmeižtas ir įžeistas viešai keliose populiariose televizijos laidose; po šių įvykių sumažėjo jo pajamos; kaltininkas – verslininkas, turintis nekilnojamojo turto.

Dėl kasatorių prašymo patenkinti M. G. priešpriešinį skundą

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl M. G. priešpriešiniame skunde išdėstytų kaltinimų pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir 148 straipsnio 1 dalį nurodė, jog šie kaltinimai K. B. pareikšti dėl to, kad jis inkriminuojamas jam veikas padarė dirbdamas (duomenys neskelbtini) ligoninėje, vykdydamas gydytojo traumatologo pareigas ir operuodamas M. G., kuris kreipėsi pagalbos į šią įstaigą dėl sužalotos dešinės rankos penktojo piršto. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad su K. B. sudarytų darbo sutarčių su gydymo įstaigomis turinys ir numatytos pareigos, (duomenys neskelbtini) ligoninės klinikinės konferencijos protokole ir Sveikatos apsaugos ministerijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitoje nurodyti duomenys patvirtina, jog K. B., vykdydamas ligoninėje gydytojo ortopedo traumatologo pareigas, pagal kompetenciją, profesinį pasirengimą ir turimą licenciją turėjo teisę atlikti operaciją pacientui M. G., ją atliko tinkamai, jo sprendimai operacijos metu buvo teisingi, todėl nėra pagrindo konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų viršijimo.

Apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl K. B. pateiktų kaltinimų pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir 148 straipsnio 1 dalį bei priimti dėl to apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors po M. G. patirto rankos piršto sužalojimo jam nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata (tai patvirtina teismo medicinos ekspertizė), byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad toks sveikatos sutrikdymas būtų susijęs su gydytojo K. B. atlikta operacija (tai patvirtina teismo medicinos deontologinė ekspertizė). Duomenys, užfiksuoti (duomenys neskelbtini) ligoninės 2010 m. gegužės 28 d. klinikinės konferencijos protokole, Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2010 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. 4A-125(NK-18), Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2010 m. birželio 19 d. ataskaita Nr. 1A-126(K-18) taip pat patvirtina, kad K. B. atlikta operacija nesusijusi priežastiniu ryšiu su M. G. atsiradusiais padariniais. Be to, išanalizuoti Vokietijos medikų pateikti medicininiai dokumentai, kurie buvo įvertinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2010 m. birželio 19 d. ataskaitoje, Teismo medicinos deontologinės ekspertizės akte, taip pat nepatvirtina, kad M. G. sveikata buvo sutrikdyta dėl netinkamų gydytojo K. B. veiksmų operacijos metu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad prieš operaciją M. G. turėjo nesuvaržytą galimybę palikti ligoninę, jam nebuvo taikytos jokios prievartos priemonės, operacija atlikta jo sutikimu, o jos metu M. G. veiksmų laisvė buvo suvaržyta jam sutinkant dėl jo interesų.

Žemesnės instancijos teismai, išsamiai ištyrę bylos aplinkybes ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad gydytojas K. B. tinkamai atliko M. G. rankos piršto operaciją, o padariniai kilo dėl pooperacinių komplikacijų, kurios kilo dėl netinkamos pooperacinės priežiūros, nes M. G. atsisakė stacionarinio gydymo ir nėra duomenų, ar jis laikėsi pooperacinio režimo. Taigi tarp gydytojo K. B. veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Operacijos metu M. G. veiksmų laisvė buvo suvaržyta jam sutinkant dėl jo interesų. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teismų sprendimai yra teisėti.

Be to, kasatorių prašymas patenkinti privataus kaltinimo byloje (dėl įžeidimo bei šmeižimo) pateiktą M. G. priešpriešinį skundą (dėl K. B. pripažinimo kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir 148 straipsnio 1 dalį,) ir civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo (26 894 Lt turtinės ir 100 000 neturtinės žalos) neatitinka BPK 382 straipsnio nuostatų ir kasacinio teismo kompetencijos.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo atskirai svarstyti kasaciniame skunde nurodomų M. G. teisių pažeidimo pagal Konvencijos 3 (kankinimo uždraudimas) ir 5 (teisė į laisvę ir saugumą) straipsnius.

Dėl skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu teismo nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tiek nuteistasis, tiek nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir pašalinti bet kokias abejones, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą, nuteistojo gynėjo prašymu paskyrė teismo medicinos deontologinę ekspertizę, apklausė teismo medicinos ekspertus Ž. Mėgelaitį ir K. Maslauską. Gynėjas uždavė ekspertams norimus klausimus ir taip aiškinosi jo ginamajam svarbias aplinkybes. Be to, buvo apklausti liudytojai R. B., J. D., L. S.. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi M. G., nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Ta aplinkybė, kad kai kurie nuteistojo gynėjo prašymai buvo motyvuotai atmesti, neduoda teisinio pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas (BPK 270 straipsnis). Be to, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodinėjimas negali būti begalinis, kai surinktų byloje duomenų pakanka pagrįstoms teismo išvadoms padaryti. Kasatoriai teigia, kad teismo medicinos deontologinę ekspertizę atlikęs ekspertas K. Maslauskas yra tos pačios Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos narys, kaip ir K. B. kolegos M. M. ir A. J., ir todėl, anot kasatorių, yra šališkas. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį, kad minėtą ekspertizę atliko du ekspertai, kurie buvo pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai neteisingos išvados davimą, be to, ekspertas K. Maslauskas su K. B. nėra tos pačios draugijos nariai, todėl kasatorių teiginys dėl eksperto K. Maslausko šališkumo nepagrįstas.

Teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų nuosprendžius ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti – prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo sprendimo turiniui. Priešingai kasacinio skundo argumentams, šio teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teismai nepadarė.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad jų skunde yra argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas (teismo medicinos deontologinės ekspertizės išvados ir kt.), jų pakankamumas, teismo išvados ir faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatorių teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. G. ir jo gynėjo advokato Rimanto Simaičio kasacinį skundą atmesti.

Priteisti iš M. G. K. B. 300 Eur atstovavimo išlaidų.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Rima Ažubalytė

Vytautas Masiokas