2K-279/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K–279/2014 Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00528-2009-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.12; 2.1.7.4; 2.1.15.3.3.2; 2.1.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam A. A. V.,

nuteistojo gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. A.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. V. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono, civilinio ieškovo prekybos bendrovės „Bansalease S.A.E.F.C“ atstovo advokato Albino Miliausko ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas laikinai einančio Virgilijaus Čirpaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas išteisinamasis Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendis ir A. A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalį 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda. Nukentėjusiajam J. A. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Paliktas galioti laikinas nuosavybės teisių apribojimą į A. A. V. turtą – gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini). Apeliacinis procesas pagal advokato Albino Miliausko prekybos bendrovės „Bansalease S.A. E.F.C“ vardu surašytą skundą nutrauktas ir skundas paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimo, nuteistojo ir jo gynėjo, nukentėjusiojo ir prokuroro paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. A. V. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad įgijo ir realizavo turtą žinodamas, jog šis turtas yra gautas nusikalstamu būdu. A. A. V. 2008 m. gegužės 25 d. iš nenustatyto asmens įsigijo 2008 m. gegužės 13 d. Ispanijoje pavogtą 2006 m. laidos automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), o 2008 m. gegužės 26 d., apie 12 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), už 60 000 Lt šį automobilį pardavė J. A. .

Kasaciniu skundu nuteistojo A. A. V. gynėjas advokatas L. S. Bagdonas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį Kauno apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendį.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų – nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. A. V., apeliacinės instancijos teismas buvo akivaizdžiai šališkas, nesivadovavo in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad visos abejonės vertinamos kaltinamo naudai, neteisingai traktavo liudytojų ir nuteistojo parodymus, rašytinius įrodymus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, taikant BK 189 straipsnį, turi būti nustatyti tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo žino, jog turtas yra gautas padarius nusikaltimą. Žinojimas reiškia, kad asmuo turi konkrečią informacija apie turto kilmę, žino ar gali žinoti, jog turto pardavėjas neturi teisės jo perleisti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje trūksta motyvacijos ir argumentų, kur ir kaip pasireiškė A. A. V. neteisėtas veikimas, tiesioginė tyčia ar apgaulė, taip pat trūksta subjektyviųjų požymių analizės. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nenurodė nė vieno tiesioginio įrodymo, patvirtinančio, kad A. A. V. žinojo, jog perkamas ir parduodamas automobilis yra gautas neteisėtu būdu. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, jog automobilio dokumentai nėra suklastoti, raktai originalūs, automobilis kelis kartus buvo tikrintas VĮ „Regitra“, „Juta“ dėl galimos jo vagystės, o tai, kad A. A. V. norėjo kuo greičiau parduoti automobilį, nesudaro teisinio pagrindo tvirtinti, kad jis žinojo, jog automobilis vogtas. Apeliacinės instancijos teismas, nesant jokių įrodymų, remdamasis prielaida, konstatavo, kad A. A. V. pateikė J. A. pirkimo–pardavimo sutartį, suprato, jog automobilis yra vogtas. Kasatorius pažymi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo keliamas klausimas, ar nurodytos pirkimo–pardavimo sutarties nesurašė pats J. A., buvo prašoma paskirti rašysenos ekspertizę, tačiau tai nebuvo padaryta. Taip pat kasatorius nurodo, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio apeliacinės instancijos teismo teiginius, jog nuteistasis vengė nurodyti savo asmens duomenis, po automobilio įsigijimo vengė atsiliepti telefonu, kuriuo su nukentėjusiuoju bendravo iki sandorio sudarymo. Šias aplinkybes galėtų patvirtinti telefono išklotinės, nesuinteresuotų liudytojų parodymai, tačiau byloje tokių įrodymų nėra, todėl tai tik teismo prielaidos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, rėmėsi tik tais, kurie buvo palankesni apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, vadovavosi prielaidomis. Aptardamas liudytojos N. M. parodymus, teismas nurodė, kad nėra jokio pagrindo įtarti šią liudytoją šališkumu ir netikėti jos parodymais. Tačiau pirmosios instancijos teisme tyrėja N. M. parodė, kad kitų įrodymų, jog transporto priemonė buvo vogta ir įtariamasis tai žinojo, išskyrus jo paties prisipažinimą, nebuvo. Liudytoja nurodė, kad pagrindas pateikti tokio pobūdžio įtarimą A. A. V. buvo jo prisipažinimas iki įtarimo surašymo, tačiau šis jo prisipažinimas niekur nebuvo užfiksuotas (liudytojo apklausos protokolas, paaiškinimas ar paties nuteistojo ranka surašytas prisipažinimas), o tyrėja niekaip negalėjo įvardyti, koks procesinis veiksmas yra pareigūnų pokalbiai su kaltinamuoju iki įtarimo pateikimo. Pasak kasatoriaus, tai rodo, kad A. A. V. prisipažinimas, jog jis žinojo, kad automobilis vogtas, buvo pasiektas pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus. Tai turėjo būti vertinama kaip pareigūnų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, įgaliojimų viršijimas. Be to, nėra paneigti A. A. V. parodymai, jog pirminės apklausos metu jis prisipažino vien dėl to, kad buvo grasinama suvaržyti jo laisvę. Nurodytų pažeidimų buvimą bei aiškų ikiteisminio tyrimo šališkumą patvirtina ir kitos aplinkybės: teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis J. A. nurodė, kad, atvykus pas tyrėją N. M., jam buvo leista susipažinti su įtariamojo A. A. V. parodymais, nors prašymo susipažinti byloje nėra, tyrėja inicijavo jo ir A. A. V. susitikimą, o prieš atliekant atpažinimą iš nuotraukų J. A. buvo parodyta viena A. A. V. nuotrauka ir tik po to buvo atliktas oficialus atpažinimas.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis neatitinka BPK 6, 7, 20, 301, 305 ir 331 straipsnių reikalavimų, nes jame nėra įrodymų vertinimo, o vietoj įrodymų pateikiamos prielaidos.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros laikinai vyriausiojo prokuroro pareigas einantis V. Čirpus prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendį pakeisti – patenkinti J. A. pareikštą civilinį ieškinį ir iš A. A. V. priteisti jam 60 000 Lt; paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į A. A. V. turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), palikti galioti, kol bus patenkintas civilinis ieškinys; įpareigoti J. A. perduoti automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrovei „Bansalease S.A.E.F.C“ ar jos įgaliotajam atstovui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nesprendė dėl A. A. V. žinioje esančių 60 000 Lt grynųjų pinigų priteisimo J. A. ir automobilio perdavimo tikrajam savininkui. Prokuroras nesutinka su teismo motyvais, kad dėl pasikeitusios automobilio vertės nėra galimybės teisingai nustatyti nukentėjusiajam padarytos žalos dydžio neatidėjus bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino BPK 92 straipsnio 4 dalį, 93 straipsnio 3 dalį, 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 115 straipsnio 2 dalį – automobilio rinkos kaina neturi reikšmės taikant restituciją dėl 2008 m. gegužės 26 d. sandorio. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, automobiliui esant J. A. žinioje ir jam atsisakius civilinio ieškinio, 60 000 Lt liktų A. A. V. žinioje. Kita vertus, J. A. civilinio ieškinio patenkinimas be automobilio grąžinimo savininkui būtų negalimas, nes J. A. naudai negali būti priteisti 60 000 Lt ir kartu jo žinioje paliktas automobilis. Kasatorius nurodo, kad ši baudžiamoji byla, kurioje sprendžiama dėl A. A. V. veiksmų, susijusių su automobilio Audi A6 įgijimu ir realizavimu J. A., buvo atskirta iš baudžiamosios bylos Nr. 20-1-0577-08, kurioje taip pat sprendžiama dėl BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo A. A. V. minėtą automobilį įgyjant iš nenustatytų asmenų. Prokuroro teigimu, baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00577-08 automobilio grąžinimo klausimas negalės būti sprendžiamas, nes antrą kartą J. A. ir A. A. V. santykiai BPK nustatyta tvarka negalės būti vertinami. Šiuo metu J. A. žinioje esantis automobilis yra ištirtas ir ikiteisminiam tyrimui nereikalingas, jo paėmimas ir grąžinimas paaiškėjusiam savininkui faktiškai yra teisingumo vykdymas ir tai turėtų būti teismo prerogatyva.

Prokuroro kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kompanijos „Bansalease S.A. E.F.C“ atstovas advokatas A. Miliauskas, dalyvavęs bylos nagrinėjime nuo pat teisminio nagrinėjimo pradžios, iš bylos proceso buvo pašalintas nepagrįstai. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos ikiteisminiam tyrimui pateikti 2008 m. liepos 10 d., 2008 m. gruodžio 12 d., 2008 m. gruodžio 17 d., 2009 m. sausio 6 d., 2009 m. balandžio 22 d. ir 2009 m. rugsėjo 30 d. pranešimai patvirtina, kad automobilis 2008 m. gegužės 13 d. buvo pavogtas Barselonoje, iš J. C. (J. C.) namų. Apie automobilio savininką nuo pat pradžios buvo vieninga informacija – tai kompanija „Bansalease S.A. E.F.C“, kuri buvo informuota apie automobilio suradimą ir pateikė legalizuotus dokumentus ikiteisminiam tyrimui. Dėl šių dokumentų turinio abejonių teismas neišsakė, jų formos ir turinio neatitikimo įstatymų reikalavimams nenustatė. Kasatorius pažymi, kad bylą dėl analogiškų argumentų jau nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir 2012 m. gruodžio 11 d. nutartyje Nr. 2K-652/2012 jokių minėtų dokumentų trūkumų taip pat nenustatė. Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės rodo, kad advokato A. Miliausko apeliacinio skundo nagrinėjimas buvo nutrauktas nepagrįstai, teismas nenurodė, kodėl jo pateikti legalizuoti dokumentai yra netinkami ir nepripažįstami įrodymais. Taip buvo pažeistos tarptautinės teisės normos ir nepagrįstai nepaisoma 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos „Dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo“. Pasak kasatoriaus, bendrovė „Bansalease S.A. E.F.C“ per J. B. (B.) firmą „Scorpio“ ir jos atstovą advokatą A. Miliauską turi tiesioginį materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl jos nelaikymas proceso šalimi ir apeliacinio proceso nutraukimas pagal bendrovės atstovo skundą laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, lėmusiu neteisingo sprendimo priėmimą.

Kasaciniu skundu civilinio ieškovo prekybos bendrovės „Bansalease S.A. E.F.C“ atstovas advokatas A. Miliauskas prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria apeliacinis procesas pagal advokato A. Miliausko prekybos bendrovės „Bansalease S.A. E.F.C“ vardu surašytą skundą nutrauktas, pakeisti: įpareigoti J. A. perduoti automobilį Audi A6 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrovei „Bansalease S.A. E.F.C“ ar jos įgaliotam atstovui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio reikalavimus, nes nepagrįstai nesprendė klausimų dėl A. A. V. žinioje esančių 60 000 Lt grynųjų pinigų, gautų nusikalstamu būdu, nukentėjusiojo civilinio ieškinio ir automobilio „Audi A6“ grąžinimo teisėtam savininkui. Nuosprendyje teismas nepagrįstai nurodė, kad įstatymo nustatyta tvarka nei prekybos bendrovė „Bansalease S.A. E.F.C“, nei bendrovė „Centro Zaeagosa“, nei firmos „Scorpio“ savininkas J. B. nukentėjusiaisiais byloje nepripažinti, civilinių ieškinių nė vienas jų nėra pareiškęs ir įstatymo nustatyta tvarka civiliniu ieškovu nepripažintas, o advokato A. Miliausko teisė bendrovės „Bansalease S.A. E.F.C“ vardu surašyti bei pasirašyti apeliacinį skundą faktiniais bylos duomenimis nepatvirtinta. Kasatorius nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 110 straipsnį civiliniu ieškovu pripažįstama teismo nutartimi, be to, ir be teismo nutarties šioje byloje turėjo būti išspręstas automobilio grąžinimo savininkui klausimas. Ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktuose dokumentuose yra vieninga informacija, kad automobilio savininkas yra prekybos bendrovė „Bansalease S.A. E.F.C“, kuriai ir buvo pranešta apie jai priklausančio automobilio suradimą. Dėl automobilio priklausomumo ši bendrovė ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė legalizuotus dokumentus, kurių formos ir turinio neatitikimo įstatymų reikalavimams teismas nenustatė.

Kasatorius nurodo pirmosios instancijos teismui jis pateikė prašymą automobilį „Audi A6“ grąžinti teisėtam savininkui. Prašyme nurodyta, kad automobilio savininkas yra prekybos bendrovė „Bansalease S.A. E.F.C“, kuri įgaliojo bendrovę „Centro Zaragosa“ atsiimti automobilį, o ši atlikti tokius veiksmus perįgaliojo Lenkijos Respublikoje esančios firmos „Scorpio“ savininką J. B., kuris ir sudarė sutartį su kasatoriumi (advokatu A. Miliausku). A. Miliausko, kaip advokato, įgaliojimus patvirtina į bylą pateiktas orderis, be to, į teismą jis buvo kviečiamas ir dalyvavo kaip prekybos bendrovės „Bansalsase S.A. E.F.C“ atstovas.

Nuteistojo A. A. V. gynėjo L. S. Bagdono kasacinis skundas atmestinas, civilinio ieškovo atstovo A. Miliausko ir prokuroro V. Čirpaus kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 189 straipsnio 2 dalies taikymo

Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu padaryta išvada, kad A. A. V. žinojo, jog įgyja ir parduoda vogtą automobilį. Kasatoriaus teigimu, tokios išvados nepatvirtina byloje esantys įrodymai ir kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi prielaidomis. Šie teiginiai nepagrįsti.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad automobilis yra vogtas ir kad nukentėjusiajam jį pardavė būtent A. A. V.. Šių aplinkybių neneigia ir nuteistasis. Todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su nuteistojo atpažinimo procedūra, nėra esminiai sprendžiant dėl A. A. V. pripažinimo kaltu padarius BK 189 straipsnio 2 dalyje padarytą nusikaltimą pagrįstumo.

Esminis klausimas, keliamas nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde, yra tai, ar pagrįsta teismo išvada, kad A. A. V. žinojo, jog įgyja ir parduoda vogtą automobilį. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs byloje esančių duomenų visumą ir automobilio įgijimo bei pardavimo kontekstą. Teismas vertino tai, kad kaltinamasis automobilį siekė parduoti kuo greičiau: Ispanijos Karalystėje automobilis buvo pavogtas 2008 m. gegužės 13 d.; A. A. V. automobilį įsigijo 2008 m. gegužės 25 d., pardavė – gegužės 26 d. Taip buvo spėta realizuoti automobilį, kol informaciją apie jo vagystę nepasiekė Lietuvos duomenų bazių. Be to, A. A. V. melavo pirkėjui, kad pats parsivarė automobilį iš Ispanijos, vengė pirkėjui nurodyti savo asmens duomenis, po automobilio įsigijimo vengė bendravimo su nukentėjusiuoju telefonu. Teismas taip pat vertino tai, kad pirmą kartą apklausiamas A. A. V. pripažino žinojęs, jog įgyja ir parduoda vogtą automobilį. Policijos tyrėja N. M., apklaususi A. A. V. , parodė teismui, kad šis parodymus davė laisva valia, jokio spaudimo niekas jam nedarė. Teismas taip pat vertino tai, kad A. A. V. ir anksčiau buvo padaręs analogišką nusikaltimą – įgijo ir savo garaže laikė Austrijoje pagrobtą automobilį. Už tai Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį. Visų šių aplinkybių visuma leido teismui suformuoti vidinį įsitikinimą, kad A. A. V. ne atsitiktinai, bet sąmoningai iš nenustatytų asmenų įgijo ir nukentėjusiajam pardavė vogtą automobilį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti šia teismo išvada. Be to, pabrėžtina, kad nuteistasis visą bylos nagrinėjimo procesą vengė atskleisti asmenis, iš kurių įgijo automobilį, o jo parodymų, jog automobilį įsigijo turguje iš asmenų, kurių nurodyti negali, nepatvirtina jokie kiti duomenys. Į tai atkreipė dėmesį kasacinis teismas, patenkinęs prokuroro kasacinį skundą dėl A. A. V. išteisinimo ir perdavęs bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2012).

Kasacinio skundo teiginiai, kad teismas neturėjo vadovautis išvardytais duomenimis ir privalėjo tikėti paties nuteistojo versija, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Paliktini nenagrinėti ir teiginiai dėl teismo nešališkumo, asmenų lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimo, nes jie yra deklaratyvūs ir nepagrįsti konkrečiais argumentais. Neatitinka tikrovės ir teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra pateikta įrodymų ir jų vertinimo.

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino ir faktines A. A. V. padaryto nusikaltimo aplinkybes nustatė pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), baudžiamąjį įstatymą (BK 189 straipsnio 2 dalis) pritaikė tinkamai.

Dėl automobilio grąžinimo savininkui ir nukentėjusiojo civilinio ieškinio išsprendimo

Pripažinus A. A. V. kaltu padarius BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, atsirado pagrindas spręsti automobilio likimo ir nukentėjusiojo pareikšto 60 000 Lt civilinio ieškinio klausimus. Tačiau teismas šių klausimų neišsprendė, prekybos bendrovės „Bansalease S.A. E.F.C“ atstovo advokato A. Miliausko apeliacinio skundo, kuriame šis prašė sugrąžinti automobilį savininkui, nagrinėjimo procesą nutraukė, jo skundą paliko nenagrinėtą, civilinį ieškinį paliko nagrinėti civilinio proceso tvarka. Toks sprendimas motyvuotas tuo, kad advokatas A. Miliauskas sutarties su bendrove „Bansalease S.A. E.F.C.“, iš kurios būtų matyti jo įgaliojimų apimtis, nepateikė, o iš bylos duomenų nėra neabejotinai aišku, kas yra tikrasis automobilio savininkas. Nukentėjusiojo J. A. civilinio ieškinio klausimo teismas nesprendė ir dėl to, kad neišspręstas automobilio likimas, be to, nukentėjusysis jau ilgą laiką naudojasi automobiliu, jo vertė jau yra pakitusi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, taip spręsdamas, teismas netinkamai vadovavosi baudžiamojo proceso normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamojoje byloje, taip pat daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, likimo klausimus (BPK 109-115, 94 straipsnio 1 ir 2 dalis), pernelyg formaliai vertino bendrovės „Bansalease S.A. E.F.C“ atstovavimo klausimą. Bylos duomenys suteikia pagrindą tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį, o vogtą automobilį grąžinti jo teisėtam savininkui BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies nustatytais pagrindais.

Nepaisant tam tikrų proceso metu kilusių neaiškumų dėl to, kam nuosavybės teise priklauso Ispanijoje pavogtas automobilis „Audi A6“, vis dėlto byloje pavyko nustatyti, kad automobilis priklauso bendrovei „Bansalease S.A. E.F.C“. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos ikiteisminiam tyrimui pateikti 2008 m. liepos 10 d., 2008 m. gruodžio 12 d., 2008 m. gruodžio 17 d., 2009 m. sausio 6 d., 2009 m. balandžio 22 d. ir 2009 m. rugsėjo 30 d. pranešimai, taip pat iš Martorelio pirmosios instancijos ir tardymo teismo Nr. 2 gautas 2012 m. spalio 19 d. teisinis dokumentas Nr. 223/2012A (T. 5, b. l. 65-66). Bendrovė „Bansalease S.A. E.F.C“ per įgaliotus atstovus pareiškė reikalavimą grąžinti jai pavogtą automobilį (T. 3, b. l. 80-84). Iš byloje esančių duomenų taip pat galima spręsti, kad ši bendrovė draudimo išmokos dėl automobilio vagystės negavo (T. 5, b. l. 65-66), joks kitas fizinis ar juridinis asmuo pretenzijų į automobilį nepareiškė. Nors iš nukentėjusiojo pasisakymų proceso metu matyti, kad jis prieštarauja automobilio grąžinimui savininkui ir pageidauja toliau turėti jį, tačiau tokia jo pozicija teisiškai nepagrįsta. Remiantis civiliniu teisiniu reguliavimu, faktas, kad kilnojamasis daiktas buvo pagrobtas iš savininko, suteikia šiam teisę išreikalauti šį daiktą ir iš sąžiningo įgijėjo. Šį reikalavimą savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento (CK 4.96 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, automobilis grąžintinas jo teisėtam savininkui, t. y. bendrovei „Bansalease S.A. E.F.C“.

Priimant sprendimą grąžinti automobilį savininkui taip pat atsižvelgtina į prokuroro teiginius, kad tokiam veiksmui nekliudo tai, jog dėl minėto automobilio įsigijimo iš nenustatytų asmenų atliekamas ikiteisminis tyrimas kitoje byloje (Nr. 20-1-0577-08). Kitoje byloje automobilis ištirtas ir ikiteisminiam tyrimui nebereikalingas. Sutiktina su prokuroru, kad kitoje byloje automobilio grąžinimo klausimas negalės būti sprendžiamas ir turi būti išspręstas šioje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad apeliacinis procesas pagal bendrovės advokato A. Miliausko „Bansalease S.A. E.F.C“ vardu surašytą skundą nutrauktas nepagrįstai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad prekybos bendrovė „Bansalease S.A. E.F.C“ įgaliojo bendrovę „Centro Zaragosa“ atsiimti automobilį, ši atlikti tokius veiksmus perįgaliojo Lenkijos Respublikos firmos „Scorpio“ savininką J. B. (T. 3, b. l. 80-84), kuris sudarė atitinkamą sutartį su advokatu A. Miliausku, kurio įgaliojimus patvirtina į bylą pateiktas orderis (T. 4, b. l. 6). Remiantis civiliniu teisiniu reguliavimu, įgaliotinis turi pats atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgaliotas. Jis gali perįgalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Perįgaliotas asmuo turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir atstovas tiek atstovaujamajam, tiek ir tretiesiems asmenims (CK 2.145 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, kad perįgaliojimų grandinė prieštarautų įgaliotinio valiai ar interesams, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti A. Miliauską civilinio ieškovo atstovu (T. 4, b. l. 73) laikytinas logišku ir pagrįstu. Šis sprendimas leido baudžiamojoje byloje ginti teisėto automobilio savininko teises. Esant tokioms aplinkybėms tai, kad A. Miliauskas apeliacinį skundą surašė ne kaip firmos „Scorpio“ savininko J. B., bet kaip bendrovės „Bansalease S.A.E.F.C“ atstovas, netraktuotina kaip priežastis pašalinti jį iš proceso ir palikti skundą nenagrinėtą. Šiuo atveju daug svarbiau yra tai, kad A. Miliausko dalyvavimas procese atitiko automobilio savininko valią ir interesus.

Grąžinus automobilį savininkui, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. A. 60 000 Lt ieškinys nuteistajam A. A. V. visiškai tenkintinas. Remiantis civiliniu teisiniu reguliavimu, kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.323 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis sumokėjo 60 000 Lt nuteistajam už automobilį, kurio šis neturėjo teisės parduoti, nežinodamas apie trečiojo asmens (savininko) teisę jį atgauti. Sumokėjęs 60 000 Lt, nukentėjusysis patyrė tokio pat dydžio žalą, nes turto savininku netapo, o pirktas automobilis iš jo atiteistas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad nukentėjusysis kurį laiką naudojosi ginčo automobiliu, šiuo atveju nėra pagrindas mažinti jam priteistinos žalos dydžio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais, 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 2 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. A. V. gynėjo advokato Lino Stanislovo Bagdono kasacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam J. A. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka; apeliacinis procesas pagal advokato Albino Miliausko prekybos bendrovės „Bansalease S.A. E.F.C“ vardu surašytą skundą nutrauktas ir skundas paliktas nenagrinėtas.

Priteisti iš nuteistojo A. A. V. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. A. 60 000 Lt paliekant galioti paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į A. A. V. turtą – gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini), kol bus atsiskaityta su J. A. .

Grąžinti automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrovei „Bansalease S.A. E.F.C“ įpareigojant J. A. perduoti automobilį bendrovės „Bansalease S.A. E.F.C“ įgaliotam atstovui.

Teisėjai

Antanas Klimavičius Vytautas Piesliakas Olegas Fedosiukas