AS-502-379-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS502-379/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00409-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašymą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti valstybinės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 330 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. nutartimi pareiškėjo prašymą priėmė.

Pareiškėjas 2014 m. sausio 30 d. padavė teismui prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjas prašė sustabdyti Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 31 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkino.

Teismas pažymėjo, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. VILKS-5332, išnagrinėjęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą, kuriame be kita ko, prašė įrašyti nekilnojamųjų daiktų, įskaitant ir automobilių stovėjimo aikštelių, plane pažymėtų a1, a2, a5, a6, a7, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nusprendė nurodyto prašymo tenkinti, nes minėti statiniai nuosavybės/patikėjimo teise priklauso kitiems juridiniams asmenims: Sveikatos apsaugos ministerijai ir akcinei bendrovei „Baltic Shopping Centers“. Pareiškėjas byloje ginčija VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 330 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“, kuriuo, minėta komisija išnagrinėjusi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus skundą dėl minėto teritorinio sprendimo dalies panaikinimo nusprendė panaikinti nurodytą dalį ir dėl jos priėmė naują sprendimą – aptartą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą tenkino.

Teismas, įvertinęs tai, kad priimti skirtingi teritorinio registratoriaus ir centrinio registratoriaus sprendimai, bei tai, kad ginčijamas sprendimas dar neįvykdytas, t. y. nuosavybės teisės dar neįregistruotos, darė išvadą, kad tenkinus pareiškėjo prašymą teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija padavė atskirąjį skundą (b. l. 76–81), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Atskirajame skunde nurodo, kad nei skundžiamojoje nutartyje, nei pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra teisiškai motyvuotų argumentų ar faktų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo vykdymui kiltų grėsmė ar jo vykdymas būtų apsunkintas. Vien tik ginčo inžinierinių statinių įregistravimas Vilniaus miesto savivaldybės vardu nesukelia jokios realios grėsmės, kad ateityje jie negalėtų būti perregistruoti pareiškėjo vardu. Cituoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2014 m. sausio 28 d. raštą Nr. „Dėl automobilių stovėjimo aikštelių Vilniuje, (duomenys neskelbtini)“, jog tuo atveju, jei aikštelės būtų įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre savivaldybės vardu nuosavybės teise, savivaldybės tarybai sutikus, Vyriausybės nutarimu automobilių stovėjimo aikštelės gali būti perduotos valstybės nuosavybėn bei Sveikatos apsaugos ministerijai patikėjimo teise valdyti, naudutis ir disponuoti jomis.

Mano, kad pareiškėjo nuomonė, jog dėl klaidos neteisėtai įforminto 2013 m. liepos 22 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo ir priėmimo akto Nr. 69V (toliau – ir Aktas) pagrindu, kol vykdoma minėtos klaidos ištaisymo procedūra, neturi būti vykdomas ginčo aikštelių registravimas Nekilnojamojo turto registre, negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmos instancijos teismas nevertino, kad pareiškėjas iki ginčytino sprendimo priėmimo aptariamų automobilių stovėjimo aikštelių nevaldė ir nenaudojo jokiais pagrindais, automobilių aikštelės Nekilnojamojo turto registre iš viso nebuvo registruotos. Esant tokiai situacijai, kai neaišku, kas atsakys ir kas prižiūrės aptariamas aikšteles, kol vyks teisminiai ginčai, vienareikšmiškai būtų pažeidžiamas viešasis interesas.

Teigia, kad Aktu aptariamos automobilių stovėjimo aikštelės perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, ginčijamo sprendimo galiojimo sustabdymas užkerta kelią faktiniam savivaldybės teisių realizavimui.

Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 5 dalimi, ginčijamas sprendimas jau turėjo būti įvykdytas, nepriklausomai nuo to, ar teismas pripažintų jį teisėtu ar ne.

Teigia, kad pagal 2010 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų bei turto, perduodamo valstybės patikėjimo teise valdyti Sveikatos apsaugos ministerijai, perdavimo – priėmimo aktą Nr. 3-77/A45-18(3.3.1.18-SR) buvo perduoti pastatai, tačiau ne automobilių stovėjimo aikštelės, kurios turi savo unikalius numerius, t. y. minėtu aktu buvo perduoti tik pastatai, o ne inžinieriniai statiniai.

Pareiškėjas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su trečiojo suinteresuoto asmens atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė, nors ir neteisėtai neva perėmusi iš valstybės ginčo aikšteles, turėtų priimti sprendimą dėl tų pačių aikštelių perdavimo valstybei. Tokio sprendimo savivaldybei nepriimant, pareiškėjas neturėtų teisinių priemonių atsiimti aptariamas aikšteles. Be to, Vilniaus miesto savivaldybė galėtų imtis veiksmų, susijusių su aptariamų aikštelių disponavimu ir taip galėtų neigiamai įtakoti ne tik viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės personalo, lankytojų, pacientų reikmes, bet ir trukdyti specialiajam medicinos transportui, tokiu būdu galimai pažeidžiant viešąjį interesą. Teigia, kad Sveikatos apsaugos ministerija, perėmusi viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės savininko turtines ir neturtines teises ir pareigas bei turtą, eksploatavo ir prižiūrėjo aptariamas aikšteles.

Atsakovas Valstybės įmonė Registrų centras atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad iš dalies sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais argumentais. Pažymi, kad įregistravimas (daiktinių teisių paviešinimas) yra tik išvestinis veiksmas, kurio sustabdymas iš esmės nekeičia jau atsiradusių civilinių teisinių santykių. Be to, būsimo teismo sprendimo pasunkėjimu teismų praktikoje nelaikomas pareiškėjo siekis išvengti naujų teismo procesų. Tačiau ginčijamas sprendimas dar neįvykdytas, todėl prašo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Patvirtina klaidos egzistavimą, teigia, kad iš anksto žinant vėliau nustatytas faktines aplinkybes, ginčo turtas nebūtų perduotas Vilniaus miesto savivaldybei. Patvirtina, kad pareiškėjas iki šiol rūpinosi aptariamų automobilių stovėjimo aikštelių priežiūra ir kad jos yra gyvybiškai reikalingos vykdant ligoninės funkcijas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Viliaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas. Nurodyta nutartimi teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdė VĮ Registro centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 330 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (administracinės bylos Nr. AS11-367/2007, AS15-622/2006, AS16-528/2007, AS8-488/2007 ir kt.). Turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS756-368/2009, Nr. AS756-608-12).

Pareiškėjo šioje byloje ginčijamu Sprendimu buvo nuspręsta tenkinti Vilniaus miesto savivaldybės prašymą įrašyti nekilnojamųjų daiktų – automobilių stovėjimo aikštelių, plane pažymėtų a1, a2, a5, a6, a7 (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, t. y. įregistruoti minėtus nekilnojamuosius daiktus Nekilnojamojo turto registre, o taip pat, kaip matyti iš Sprendimo turinio, įregistruoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę į minėtus objektus.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės siekia išvengti tolesnių pasekmių, kurios, įregistravus minėtus objektus ir Vilniaus miesto savivaldybės daiktines teises Nekilnojamojo turto registre, galimai atsirastų Vilniaus miesto savivaldybei disponuojant aptariamu nekilnojamuoju turtu.

Kaip savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje yra reikšmingos ne civilinės, o administracinės teisinės pasekmės (2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-589/2010). Taigi, ir reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtis – garantuoti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti minėtų priemonių taikymo prašantį asmenį nuo visų įmanomų neigiamų pasekmių, juo labiau – civilinių, kurias galimai sukeltų ginčijamas sprendimas.

Civilines teises ar pareigas sukuria civiliniai sandoriai ar kiti juridiniai faktai, su kuriais civilinė teisė sieja civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, o įregistravimo ar išregistravimo Nekilnojamojo turto registre aktais pagal registro tvarkytojui pateiktus dokumentus yra tik užfiksuojama jau esanti civilinių teisinių santykių būklė ir atliekamas tokio pobūdžio informacijos oficialus paviešinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS442-589/2010, A442-2253/2011, A502-2872/2011, A442-1949/2012,A602-2629/2012). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, galutiniu teismo sprendimu tenkinus pareiškėjo reikalavimą ir panaikinus Sprendimą, būtų išspręstas aptariamų automobilių stovėjimo aikštelių kaip nekilnojamojo turto objektų teisinės registracijos, o ne jų priklausomybės vienam ar kitam subjektui nuosavybės teise, ar disponavimo šiuo nekilnojamu turtu klausimas. Pareiškėjas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenurodė aplinkybių, įrodančių grėsmę, jog teismo sprendimo vykdymas – atitinkamų registracijos įrašų įrašymas, keitimas ar panaikinimas, pasunkėtų ar taptų neįmanomas reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikius, atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra nepagrįstas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 330 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ galiojimo sustabdymo – naikintina kaip nepagrįsta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjo prašymą taikyti užtikrinimo reikalavimo priemones – sustabdyti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 330 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičiaus

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė