2K-373/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-373/2014

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01705-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2;

2.1.7.4;

2.1.4.11.5;

2.1.16.2.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. (A. I.) gynėjo advokato Dimitrijaus Fomkino (Dimitrijaus Fomkin) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžių.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu A. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis:

už neteisėtą narkotinės medžiagos – heroino disponavimą nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., kai šią medžiagą pirko liudytojas Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas,–dvejiems metams;

už neteisėtą narkotinės medžiagos – heroino disponavimą: nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., kai šią medžiagą pirko M. P. (M. P.); 2010 m. kovo mėn., kai šią medžiagą pirko M. P.; 2010 m. kovo mėn., kai šią medžiagą pirko M. P.; nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2010 m. spalio 14 d., kai šią medžiagą pirko M. P.; ir nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2010 m. spalio 28 d., kai šią medžiagą pirko M. P., – dvejiems metams ir vienam mėnesiui;

už neteisėtą narkotinės medžiagos – heroino disponavimą 2009 m. lapkričio mėn. pabaigoje, kai šią medžiagą pirko A. V. (A. V.) – dvejiems metams ir dviem mėnesiams;

už neteisėtą narkotinės medžiagos – heroino disponavimą 2010 m. sausio mėn. viduryje, kai šią medžiagą pirko liudytojas Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, – dvejiems metams ir trims mėnesiams;

už neteisėtą narkotinės medžiagos – heroino disponavimą 2010 m. kovo mėn., kai šią medžiagą pirko A. V. – dvejiems metams ir keturiems mėnesiams;

už neteisėtą narkotinės medžiagos – heroino disponavimą nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., kai šią medžiagą pirko liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, – dvejiems metams ir penkiems mėnesiams;

už neteisėtą narkotinės medžiagos – heroino disponavimą 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžioje, kai šią medžiagą pirko S. Č.; už neteisėtą narkotinės medžiagos – heroino disponavimą nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., kai šią medžiagą pirko S. Č.; ir už neteisėtą nedidelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino disponavimą 2010 m. rugsėjo 1 d., kai šią medžiagą pirko S. Č., – dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

už neteisėtą narkotinės medžiagos – heroino disponavimą 2010 m. rugsėjo 1 d. ryte,– dvejiems metams ir septyniems mėnesiams;

už neteisėtą narkotinės medžiagos – heroino disponavimą 2010 m. spalio 27 d. ryte ir tą pačią dieną, apie 12–13 val., – dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams;

už neteisėtą narkotinių medžiagų – heroino ir kanapių ir jų dalių disponavimą 2010 m. spalio 28 d. ryte ir tą pačią dieną, nuo 14 iki 15.20 val., – dvejiems metams ir devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7 ir 8 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. laikas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis dėl A. I. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 25 straipsnio, 261 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., susijusi su M. P.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2010 m. kovo mėn., susijusi su M. P.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2010 m. kovo mėn., susijusi su M. P.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžioje, susijusi su S. Č.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., susijusi su S. Č.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2010 m. rugsėjo 1 d., susijusi su S. Č.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2010 m. rugsėjo 1 d., kai narkotinę medžiagą – heroiną iš A. Č. (A. Č.) paėmė policijos darbuotojai), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2010 m. spalio 14 d., susijusi su M. P.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2010 m. spalio 28 d., susijusi su M. P.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2010 m. spalio 27 d., susijusi su M. P.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. spalio 28 d. kratos metu A. I. namuose paimtos narkotinės medžiagos – heroino) perkvalifikuotos į vieną tęstinę veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams.

A. I. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 2 dalį (dėl liudytojui Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parduoto didelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino), 25 straipsnio 3 dalį, 261 straipsnio 1 dalį (dėl du kartus parduotos šios medžiagos A. V.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (dėl liudytojui Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parduotos 0,084 g narkotinės medžiagos – heroino), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (dėl liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parduotos 1,098 g narkotinės medžiagos – heroino), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (dėl nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. parduotos minėtos medžiagos M. P.), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotinės medžiagos – kanapių laikymo), jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kita nuosprendžio dalis dėl A. I. palikta nepakeista.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu, nuteisti A. Č. ir S. Č., tačiau ši nuosprendžių dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. I. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. Č., 2009 m. iki spalio 1 d. iš anksto susitarė neteisėtai disponuoti narkotine medžiaga–heroinu, nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. spalio 28 d. tai darė tokiomis aplinkybėmis:

jis nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. spalio 28 d. neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), narkotinę medžiagą – heroiną, ne daugiau 2 g, turėdamas tikslą jį parduoti ar kitaip platinti; tuo pačiu laikotarpiu jis per tiksliau nenustatytą kartų skaičių perleido šią narkotinę medžiagą – heroiną, ne daugiau 1,807 g, A. Č. ją platinti; A. Č. tuo laikotarpiu namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme per nenustatytą kartų skaičių iš jo (A. I.) neteisėtai gabeno parduoti ne daugiau 1,807 g narkotinės medžiagos – heroino, nešdamasis kelnių kišenėse, iki savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir šią narkotinę medžiagą, ne daugiau 1,807 g, turėdamas tikslą parduoti neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini); tuo pačiu laikotarpiu per nenustatytą kartų skaičių narkotinės medžiagos – heroino nenustatytą dalį, bet ne daugiau 1,591 g, neteisėtai gabeno iki turgaus, esančio (duomenys neskelbtini), iki katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), iki vaikų darželio–pradinės mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini); šią medžiagą, ne daugiau 1,591g, minėtose vietose ir savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. spalio 28 d. pardavė per nenustatytą kartų skaičių M. P. ir S. Č..

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso normas –nuosprendžio surašymo taisykles, dėl to toks nuosprendis negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 3 dalis). Kolegija, įvertinusi tai, kad byloje, be liudytojų Nr. 1 ir 2, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga – heroinu, susijusiu su šiais liudytojais, kitų įrodymų nėra, šių liudytojų parodymus vertino kaip netinkamą įrodymų šaltinį (BPK 20 straipsnis, 301 straipsnio 2 dalis). Dėl to nuteistasis A. I. dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga – heroinu, susijusiu su liudytojais Nr. 1 ir 2, kuriems taikomas anonimiškumas, išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnyje, 260 straipsnio 1 dalyje (dėl dviejų nusikaltimų), bei nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat teismas konstatavo, kad nuteistajam A. I. pareikštas kaltinimas dėl neteisėto disponavimo narkotinės medžiagos – heroino, ją du kartus parduodant A. V., nėra įrodytas ir, kilus abejonių dėl jo (A. I.) kaltės neteisėtai disponavus šia medžiaga, ją parduodant A. V., A. I. dėl šių dviejų veikų išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad narkotinės medžiagos – kanapės ir jų dalys buvo laikomos turint tikslą jas platinti, todėl šioje byloje nustatyti nuteistojo A. I. veiksmai gali būti vertinami tik kaip administracinis pažeidimas. Nenustačius, kad nuteistasis A. I., laikydamas nuosprendyje nurodytą kanapių kiekį, padarė baudžiamąjį nusižengimą ar baudžiamąjį nusikaltimą, jis dėl šios dalies išteisintinas (BPK 3 straipsnis, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kasaciniu skundu nuteistojo A. I. gynėjas advokatas D. Fomkinas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir A. I. išteisinti. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos kasatoriaus ginamojo teisės į gynybą. Be to, teismas neišsamiai vertino įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai, anot kasatoriaus, teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Vadovaudamasis BPK 1 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, 80 straipsnio 1 punktu, remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009, kasatorius pažymi, kad liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui, o draudimas versti duoti parodymus prieš save yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio 3 dalyje. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas, numatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje, yra pažeidžiamas.

Vien tik ta aplinkybė, kad kaip liudytoju apklaustam asmeniui vėliau nepareiškiami įtarimai, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 1, 5 dalis, 80 ir 81 straipsnius, nes priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį kaip patikimu įrodymu rėmėsi liudytojo M. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jo parodymų keitimą teisme įvertino kritiškai. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojui M.

P. nebuvo taikomi BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyti ypatumai, o teisme jis nurodė priežastį, dėl kurios ikiteisminio tyrimo metu jis apkalbėjo nuteistuosius A. Č. ir A. I. ir kurią patvirtino teisme apklausti jo (M. P.) tėvai. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, kritiškai vertindamas liudytojo M. P. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, ir jais nesivadovaudamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis) ir nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, jog A. I. nuteisimas pagal BK 25 straipsnio, 261 straipsnio 1 dalį ir kitus straipsnius, nurodytus teismų sprendimuose, perkvalifikuojamas į vieną tęstinę veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Tačiau kasatoriaus ginamasis dėl veikos, numatytos BK 25 straipsnyje ir 261 straipsnio 1 dalyje, net nebuvo kaltinamas ir nenuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

Kasatorius nurodo ir tai, kad tiek Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos, tiek baudžiamosios teisės doktrina draudžia asmenį bausti už tą pačią veiką du kartus. Tačiau skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje du kartus nurodyta, kad A. I. inkriminuotos dvi analogiškos nusikalstamos veikos, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2010 m. kovo mėn., susijusi su M. P.) ir BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2010 m. kovo mėn., susijusi su M. P.), kurios perkvalifikuotos į vieną tęstinę veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Anot kasatoriaus, taip teismas pažeidė minėtą principą, draudžiantį asmenį du kartus bausti už tą patį nusikaltimą.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes įrodytomis aplinkybėmis apie telefono numerio 8-688-37157 priklausymą konkrečiam asmeniui (nuteistajam A. I.) ir nuteistųjų A. I. bei A. Č. intensyvų bendravimą telefonais, pripažino remdamasis policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Anot kasatoriaus, tarnybiniai pranešimai BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme negali būti laikomi įrodymais, kam priklauso ir kas naudojosi konkrečiu mobiliojo telefono numeriu, nes pareigūnai šiuose pranešimuose nenurodė faktinių duomenų, kurie patvirtintų tokias aplinkybes. Skunde nurodoma, kad pas kasatoriaus ginamąjį nebuvo rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas, iš telekomunikacijos bendrovių operatorių negauta duomenų, kad minėtas telefono numeris priklauso būtent nuteistajam A. I. ir kad tai yra išankstinio mokėjimo mobilusis numeris. Nors byloje buvo klausomasi nuteistųjų telefoninių pokalbių, tačiau jų įrašų nėra, juos sunaikinus, kaip nereikšmingus. Tai reiškia, kad minėtuose tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių negalima patikrinti kitais BPK numatytais proceso veiksmais, todėl ši informacija nelaikytina įrodymu (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo A. I. parodymus, kad kratos metu pas jį nebuvo rasta narkotinių medžiagų, o jas galėjo į bylą pateikti policijos pareigūnai po kratos bei siunčiant ekspertizei. Plačiai aptardamas A. I. sulaikymo aplinkybes, bute atliktos kratos metu rastus ir paimtus daiktus (folija su supakuotais lankstinukais ir viduje rusvos spalvos milteliais; polietileninis bespalvis maišelis su rusvos spalvos milteliais; svarstyklės; šaukštelis), nurodydamas vietas, kuriose šie daiktai buvo rasti, kasatorius pažymi, kad kratos protokole nenurodyta, kur, kaip supakuoti ir užantspauduoti minėti rasti daiktai. Be to, ekspertiniam tyrimui buvo pateikti visai kiti ir ne tie patys objektai, kurie nurodyti kratos protokole kaip rasti ir paimti A. I. namuose kratos metu. Kartu kasatorius nurodo ir priežastį, dėl kurios ant kratos metu rastų kitų objektų (svarstyklių ir šaukštelio) buvo rasti narkotinių medžiagų pėdsakai, t. y. dėl to, kad šie daiktai buvo supakuoti į vieną paketą ir minėtų medžiagų pėdsakai galėjo atsirasti kontaktuojant šiems objektams po paketo Nr. 0086991 užantspaudavimo. Dėl to kasatorius teigia, kad A. I. neturėjo namuose narkotinių medžiagų, jų nesvėrė ir nepakavo, o pas jį kratos metu paimti objektai negali būti laikomi jo kaltės įrodymais, BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 149 straipsnio prasme.

Atsiliepime į nuteistojo A. I. gynėjo advokato D. Fomkino kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras, laikinai einantis vyriausiojo prokuroro pareigas, Vilius Paulauskas prašo šio skundo netenkinti. Anot prokuroro, kasatorius nepagrįstai teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos kasatoriaus teisės į gynybą, neišsamiai vertino įrodymus, o tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras pažymi, kad įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, o kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodydamas kurios A. I. padarytos nusikalstamos veikos yra perkvalifikuojamos, padarė spausdinimo klaidą, dėl to šio baigiamojo akto rezoliucinėje dalyje vietoj skaičių „BK 25 straipsnis, 261 straipsnio 1 dalis“ reikia laikyti, jog iš tikrųjų A. I. yra nuteistas pagal „BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį“. Dėl to prokuroras mano, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog A. I. yra nuteistas už veiką, kurios padarymu jis net nebuvo kaltinamas, t. y. pagal BK 25 straipsnį, 261 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino nuteistojo A. I. nusikalstamus veiksmus kaip atliktus bendrininkų grupe, nes abu nuteistieji (A. I. ir A. Č.) buvo tokios nusikalstamos veikos vykdytojai, jie šią veiką vykdė susitarę ją daryti ir pasiskirstę vaidmenis.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą principą, draudžiantį asmenį du kartus bausti už tą patį nusikaltimą. Atsiliepime nurodoma, kad prokuroro suformuluotame kaltinime A. I. buvo inkriminuotos dvi savarankiškos nusikalstamos veikos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, susijusios su M. P., kurių padarymo laikas sutampa, t. y. padarytos 2010 m. kovo mėn. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, A. I. ir kitiems nuteistiesiems priėmė naują nuosprendį, kuriuo kasatoriaus ginamajam inkriminuotas nusikalstamas veikas perkvalifikavo į vieną tęstinę veiką. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas minėto principo nepažeidė.

Prokuroras nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikę konkrečius tyrimo veiksmus ir nustatę tyrimui reikšmingas aplinkybes, turi pareigą pranešti apie tai savo tiesioginiam viršininkui ir (ar) tyrimą organizuojančiam ir kontroliuojančiam prokurorui. Tai reiškia, kad byloje esantis policijos pareigūno tarnybinis pranešimas apie tyrimo metu užfiksuotas aplinkybes yra teisėtas, t. y. būtent įstatymų nustatyta tvarka sukurtas dokumentas, kurį įvertinęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymu ir, priešingai nei teigia kasatorius, BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė. Kartu prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, tinkamai ištyręs įrodymus, pagrįstai vadovavosi liudytojo M. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei liudytojų Nr. 1 ir 2, kuriems taikomas anonimiškumas, nes jie sutapo su kitais byloje ištirtais įrodymais, todėl buvo pripažinti teisingais. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama ir apie tai, kad ekspertiniam tyrimui buvo pateikti ne tie patys daiktai, kurie rasti ir paimti kratos metu pas A. I.. Prokuroras pažymi, kad specialisto išvadoje pateiktas tirti objektas yra labiau detalizuojamas ir aprašomas. Tai, kad tyrimo veiksmą – kratą atliekantis pareigūnas, paėmęs rastus objektus (maišelis, milteliai ir kt.), apsiribojo tik jų spalvos įvardijimu, smulkiai neaprašydamas jų išorės, jokiu būdu nesudaro pagrindo abejoti šių objektų tapatumu. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. I. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo tinkamai ir skundžiamas teismo sprendimas nekelia jokių abejonių.

Nuteistojo A. I. gynėjo advokato Dmitrijaus Fomkino kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo, kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų ir nenagrinėtinų skundo argumentų

Pagal BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalies nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, taip pat teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tiek šių duomenų pripažinimo įrodymais taisyklių, tiek to paties straipsnio 5 dalyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, privalo laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Kadangi įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tai kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ir byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (tokių kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo kasacinį skundą, šioje byloje nenustatė), savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ir nėra pagrindas keisti teismo sprendimo nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013 ir kt.).

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 329 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir, priešingai nei teigia kasatorius, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 260 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. A. I. pagal šį įstatymą nuteistas dėl tęstinės nusikalstamos veikos –narkotinės medžiagos heroino neteisėto disponavimo skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Tai, kad kasatoriaus ginamasis padarė jam inkriminuotą sunkų nusikaltimą, patvirtino ne tik liudytojas M. P., kurio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo vienodi, nuoseklūs ir sutampantys esminėmis detalėmis, bet ir liudytojai D. V. (D. V.), R. V. (R. V.), nuteistieji A. Č., S. Č., A. I. namuose atliktos kratos metu rasti ir paimti daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bei kita rašytinė bylos medžiaga.

Kasatoriaus argumentai, kad buvo esmingai pažeisti BPK 80, 81 straipsnių, 82 straipsnio 3 dalies reikalavimai, atmestini. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad jo ginamasis viso proceso metu nei karto nebuvo apklaustas kaip liudytojas ar kaip liudytojas, kuriam buvo taikomi liudijimo ypatumai (BPK 82 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad teigti apie Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies (draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius) ir (ar) Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą procesą) nuostatų pažeidimą nėra jokio pagrindo. Kasacinio skundo teiginys, neva teismas negalėjo vadovautis liudytojo M. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie buvo gauti pažeidžiant BPK 80 ir 81 straipsnių nuostatas, yra nepagrįstas ir deklaratyvus. Pabaigus ikiteisminį bylos tyrimą ir pateikus bylą susipažinti, nuteistasis A. I. ir jo gynėjas, susipažinę su visa bylos medžiaga, jokių prašymų dėl minėto liudytojo apklausos nepareiškė. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nė vienas proceso dalyvis nepateikė prašymo atlikti byloje įrodymų tyrimą. Vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų dėl liudytojo M. P. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo metu, nenustatė. Kasacinio skundo argumentas, kad liudytojo M. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai gali būti pagrindas šiam liudytojui pareikšti įtarimus ar kaltinimus, nešalina nuteistojo A. I. baudžiamosios atsakomybės dėl skundžiamame teismo sprendime nurodytos narkotinės medžiagos neteisėto disponavimo. Pažymėtina ir tai, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo ir nesivadovavo precedentu, suformuluotu kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009, nes šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nėra iš esmės panaši (analogiška).

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Šis teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (tarp jų ir dėl kasaciniame skunde nurodyto telefono numerio priklausymo, ir nuteistojo parodymų apie narkotinių medžiagų „pakišimą“ vertinimo), nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir (ar) kitų šio kodekso normų reikalavimų. Taip pat nepagrįstai ir tik deklaratyviai kasatorius teigia ir apie suvaržytą jo ginamojo teisę į gynybą. Pažymėtina, kad tiek kasatorius, tiek nuteistasis pirmosios instancijos teisme buvo labai aktyvūs, apklausiamiems liudytojams, tarp jų ir kaip liudytojai apklaustai specialistei bei kasatoriaus iniciatyva (T. 5, b. l. 123–124) pakviestiesiems, uždavė klausimus, teismui pateikė labai daug prašymų, kurie visi buvo apsvarstyti ir dalis jų patenkinti, o kiti motyvuotai atmesti. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas), esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. I. yra išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį dėl tų pačių nusikalstamų veiksmų inkriminavimo, t. y. narkotinės medžiagos – heroino pardavimo liudytojui M. P. nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., dėl to kasacinio skundo teiginys apie non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimą paliekamas nenagrinėtas. Kartu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta rašybos – techninė klaida dėl nuorodos į BK 25 straipsnio ir 261 straipsnio 1 dalį turi būti ištaisyta BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka. Taip pat paliekami nenagrinėti ir kasatoriaus teiginiai apie ekspertiniam tyrimui pateiktų objektų neatitikimą daiktams, surastiems ir paimtiems kratos metu pas nuteistąjį namuose, ir BPK 149 straipsnio nuostatų nesilaikymą, nes tokie klausimai apeliacine tvarka nebuvo keliami ir nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, t. y. šie kasatoriaus argumentai pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kolegija tik pažymi, kad viso proceso metu nei nuteistasis, nei jo gynėjas nepateikė prašymo atlikti BPK 205, 207, 208–210 ir (ar) 286 straipsniuose numatytus procesinius veiksmus. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nuteistajam A. I. nutraukti nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. I. gynėjo advokato Dmitrijaus Fomkino kasacinį skundą.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Armanas Abramavičius

Alvydas Pikelis