A-708-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A-708-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03799-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūnui ir T. A. dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčijamas sprendimas), 2) priteisti iš atsakovo 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad su ginčijamu sprendimu nesutinka dėl šių pagrindų: priimant sprendimą pareiškėjas nedalyvavo, be to, jis nemoka lietuvių kalbos, todėl priimto sprendimo nesuprato. Seniūnijos darbuotojai pareiškėjui suprantamai nepaaiškino sprendimo esmės (nebuvo užtikrinta teisė turėti vertėją). Pareiškėjas pažymėjo, jog gyvena (duomenys neskelbtini). Buto savininkė yra T. A., su kuria pareiškėjas yra sudaręs santuoką, santuoka nenutraukta, su žmona veda bendrą ūkį, butas apstatytas bendrai įgytais buities daiktais. Nurodė, jog neturi kitos gyvenamosios vietos, todėl deklaruoti kitur gyvenamosios vietos negali. Yra iš dalies darbingas, darbingumo lygis 40 procentų, gauna neįgalumo pensiją. Kitų pajamų ir kito pragyvenimo šaltinio neturi. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, neobjektyvus, neteisėtas, be motyvų. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno sprendimas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjas neturtinę žalą dėl neteisėto sprendimo įvertino 15 000 Lt.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 21–24), prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Justiniškių seniūnijoje 2013 m. liepos 8 d. buvo gautas T. A., gyvenančios (duomenys neskelbtini), prašymas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo, kuriame nurodyta, kad prašoma panaikinti V. A. gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) duomenis. T. A. prašė išdeklaruoti pareiškėją, nes blogai su juo sutaria ir nori skirtis. T. A. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkė.

Justiniškių seniūnija, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 27 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. liepos 8 d. išsiuntė pareiškėjui V. A. raštą Nr. A6-2874(2.4.2.14-S4) dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo, kuriame nurodė, kad yra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo ir prašė atvykti į Justiniškių seniūniją. Raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad jeigu per 10 kalendorinių dienų jis neatvyks, sprendimas bus priimtas jam nedalyvaujant. Pareiškėjas V. A. 2013 m. liepos 16 d. atvyko į Justiniškių seniūniją, tačiau raštu savo nesutikimo būti išdeklaruotas nepareiškė, tik pasakė, kad atvyks su advokatu, tačiau to nepadarė. Justiniškių seniūnas 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) Dėl V. A. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo nusprendė panaikinti V. A. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis adresu (duomenys neskelbtini), bei pranešti apie priimtą sprendimą gyvenamosios patalpos savininkei. Justiniškių seniūnija 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. A6-3686(2.4.2.14-S4) Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo informavo T. A., kad Justiniškių seniūnijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu A204-1717(2.4.2.14-S4) buvo panaikinti V. A. gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), deklaravimo duomenys.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodydamas, jog skundžiamas aktas neteisėtas, nenurodo jokių akto panaikinimo pagrindų, todėl vien teiginiai, kad sprendimas yra nepagrįstas, neobjektyvus ir neteisėtas nesudaro pagrindo pripažinti Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) neteisėtu, kadangi ginčijamas sprendimas neatitinka nei vieno iš ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų teisės akto panaikinimo pagrindų.

Dėl pareiškėjo skunde nurodomo argumento, kad jis nesupranta lietuvių kalbos, kad priimant sprendimą nedalyvavo vertėjas, atsakovas nurodė, jog seniūnijos darbuotoja paaiškino pareiškėjui rusų kalba, kodėl jis buvo pakviestas į seniūniją, bet pareiškėjas pasakė, kad atvyks su advokatu, tačiau šito nepadarė. Pasak atsakovo, ginčijamas sprendimas yra priimtas vadovaujantis VAĮ 27 straipsnio 2 punktu, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 8 straipsnio 2 dalimi, Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių 70.3 punktu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4). Be to, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie administracinės procedūros pradėjimą, tačiau savo noru atsisakė joje dalyvauti.

Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo. Nurodė, kad tiek pagal CK 6.250 straipsnį, tiek pagal teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose asmens reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą yra vertintinas itin individualiai, todėl privaloma nustatyti, kuo konkrečiai nukentėjusiesiems, kaip atskiriems fiziniams asmenims, pasireiškė žalos padarymas, kokios konkrečios pasekmės jiems dėl to atsirado, ar tos pasekmės atsirado būtent dėl atsakovo veiksmų. Be to, neturtinės žalos atlyginimui už neturtinių vertybių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad ginčijamas sprendimas sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, tačiau jis nepateikė įrodymų, jog prašoma atlyginti žala realiai patirta, tad nėra ir vienos iš CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinųjų sąlygų, kurioms esant, žala gali būti atlyginta – nėra įrodymų, kad žala apskritai atsirado. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas jokiais įrodymais bei paaiškinimais nepagrindžia prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Atsakovo vertinimu, prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl šis reikalavimas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4), priteisė pareiškėjui V. A. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, deklaravimo duomenų pateikimą, apskaitą, tvarkymą ir naudojimą, nevaržant asmenų teisės laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, laisvai išvykti iš Lietuvos, išskyrus tuos atvejus, kai šios teisės varžomos kitų įstatymų, nustato Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas (toliau – ir GVDĮ).

Lietuvos Respublikos gyventojų – Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės gyvenamosios vietos deklaravimo, gyvenamosios vietos deklaracijų pildymo, pateikimo ir priėmimo, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų teikimo, taisymo, keitimo ir naikinimo, gyvenamąją vietą patvirtinančio dokumento išdavimo, deklaravimo duomenų naudojimo, gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienio valstybėse ar elektroniniu būdu, deklaracijų saugojimo tvarką reglamentuoja Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklės, patvirtintos Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 (toliau – ir Taisyklės).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 70 punkto nuostatoms, ir tai yra savarankiškas pagrindas ginčijamą sprendimą panaikinti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Taisyklių 70.3. punktu, kuriuose nustatyta, kad deklaravimo duomenys taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis. Todėl teismas atkreipė dėmesį į tai, kad paminėtos teisės aktų nuostatos reglamentuoja deklaravimo duomenų pakeitimą, o ne jų panaikinimą, kaip to prašė T. A.. Be to, šios nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektą nustatyti reikšmingą aplinkybę – asmens gyvenamosios vietos pasikeitimą. Faktų, kad pareiškėjas būtų pakeitęs gyvenamąją vietą nenustatyta, todėl taikyti šias teisės aktų nuostatas atsakovas neturėjo pagrindo. Deklaravimo duomenys gali būti naikinami paties gyvenamąją vietą deklaravusio asmens prašymu (GVDĮ 8 str. 1 d. 1 p., Taisyklių 70.1 p.) arba gyvenamosios patalpos savininko prašymu panaikinti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis (GVDĮ 8 str. 1 d. 2 p., Taisyklių 70.2 p.). T. A., būdama ginčo buto savininkė, pateikė prašymą dėl V. A. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo nurodydama, kad su sutuoktiniu nesutaria ir ketina skirtis. Pažymėtina, kad šios aplinkybės (sutuoktinių tarpusavio nesutarimai) nepatenka į taisytinų, keistinų ir (ar) naikintinų deklaravimo duomenų sąvoką (GVDĮ 6 str. 2 d.). Pareiškėja prašyme nenurodė, o atsakovas administracinės procedūros metu nenustatė, kokius neteisingus deklaravimo duomenis pateikė V. A.. Tai leidžia daryti išvadą, kad egzistavusios faktinės aplinkybės, nesudarė taikytinos teisės normos hipotezės, t.y. ginčijamas sprendimas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 70 punkto nuostatoms, ir tai yra savarankiškas pagrindas ginčijamą sprendimą panaikinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.

Pripažinus ginčijamą sprendimą neteisėtu ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, teismas atskirai sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo vertinimu padarytų procedūrinių pažeidimų (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Pripažinus, kad ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) yra neteisėtas, teismas konstatavo, kad atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, o tuo pačiu jo veiksmai, priimant neteisėtą sprendimą, pripažintini neteisėtais.

Teismas nurodė, kad neteisėtu pripažinto sprendimo, kuris turėjo užtikrinti GVDĮ 2 straipsnyje nustatytų tikslų, tokių kaip rinkti ir kaupti duomenis apie asmens gyvenamąją vietą, siekiant, be kita ko, gerinti administravimą, įgyvendinti švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei kitas su asmeniu, jo gyvenamąja vieta bei gerove susijusias programas, priėmimas negali būti traktuojamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o gero administravimo principas, taikytinas administracinių santykių sferoje, apima ir teisėtumo reikalavimą, t. y. reikalavimą elgtis taip, kaip reikalauja teisės aktai. Nagrinėjamoje byloje neteisėto sprendimo priėmimas privertė pareiškėją kreiptis į teismą, todėl pareiškėjas pagrįstai galėjo prarasti pasitikėjimą valstybės institucijomis. Konstatuotina, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų priimant ginčijamą sprendimą ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturtinių vertybių, kurioms buvo pakenkta, pobūdį, taip pat vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) ir nuspręsta priteisti pareiškėjui V. A. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais (b. l. 71–75).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4), kuriuo buvo panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) ir priteisė pareiškėjui V. A. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) ir nuspręsta priteisti pareiškėjui V. A. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktame apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Papildomai patikrinus bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatyta.

Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, deklaravimo duomenų pateikimą, apskaitą, tvarkymą ir naudojimą, nevaržant asmenų teisės laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, laisvai išvykti iš Lietuvos, išskyrus tuos atvejus, kai šios teisės varžomos kitų įstatymų, nustato Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas (toliau – ir GVDĮ). GVDĮ 2 straipsnyje nustatyta, kad deklaravimo tikslai yra rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, siekiant vykdyti valstybinius uždavinius, gerinti administravimą, įgyvendinant švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei kitas su asmeniu, jo gyvenamąja vieta bei gerove susijusias programas, užtikrinant, kad duomenys apie asmens gyvenamąją vietą būtų pateikiami tik vienai šiuos duomenis renkančiai institucijai.

Lietuvos Respublikos gyventojų, Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės gyvenamosios vietos deklaravimo, gyvenamosios vietos deklaracijų pildymo, pateikimo ir priėmimo, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų teikimo, taisymo, keitimo ir naikinimo, gyvenamąją vietą patvirtinančio dokumento išdavimo, deklaravimo duomenų naudojimo, gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienio valstybėse ar elektroniniu būdu, deklaracijų saugojimo tvarką reglamentuoja Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklės, patvirtintos Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 (toliau – ir Taisyklės).

GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą ištaisyti, pakeisti ar panaikinti jam priklausančioje gyvenamoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis. Paminėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis.

Taisyklių 69 punkte yra numatyta gyvenamosios patalpos savininko teisė kreiptis į deklaravimo įstaigą dėl deklaravimo duomenų ištaisymo, pakeitimo ar panaikinimo. Taisyklių 70.2 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą ištaisyti, pakeisti ar panaikinti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis; 70.3. punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) yra priimtas vadovaujantis GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Taisyklių 70.3. punktu. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisinis pagrindas ginčijamo sprendimo yra tinkamas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad jos įpareigoja viešojo administravimo subjektą nustatyti reikšmingą aplinkybę – asmens gyvenamosios vietos pasikeitimą. Pažymėtina, kad GVDĮ 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog deklaravimo įstaiga, naudodamasi kitais valstybės registrais bei klasifikatoriais, gali tikrinti deklaravimo duomenų teisingumą ir turi teisę pareikalauti, kad deklaravęs gyvenamąją vietą asmuo arba gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) pateiktų deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus.

Faktų, kad pareiškėjas būtų pakeitęs gyvenamąją vietą nenustatyta, todėl taikyti šias teisės aktų nuostatas atsakovas neturėjo pagrindo. Be to, dėmesys atkreiptinas į tai, kad T. A. prašyme nenurodė, o atsakovas administracinės procedūros metu nenustatė aplinkybės, kad pareiškėjas yra pateikęs neteisingus gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis (Taisyklių 70.2 p.). Pažymėtina, kad asmens gyvenamosios vietos deklaravimo institutas nėra skirtas spręsti klausimą dėl asmens teisės gyventi tam tikrose patalpose nustatymo.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 70 punkto nuostatoms, ir tai yra savarankiškas pagrindas ginčijamą sprendimą panaikinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pripažinus, jog ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. A204-1717(2.4.2.14-S4) yra neteisėtas, darytina išvada, kad atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, o tuo pačiu jo veiksmai, priimant neteisėtą sprendimą, pripažintini neteisėtais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė