A-435-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-435-422/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04813-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. GT-55(13)-S ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2014 m. vasario 14 d. išvadą Nr. T-4(14)-I „Dėl UAB „Advanced Business Assessments“ vardu parengtos verslo vertės nustatymo ataskaitos Nr. 043-2012 atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams“.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. liepos 8 d. atsakovas Turto arba verslo vertintojų garbės teismui pateikė teikimą Nr. GT-59(13)-T iškelti vertintojui A. C. drausmės bylą bei 2013 m. liepos 8 d. išvadą Nr. GT-59(13)-I „Dėl vertintojo A. C. veiksmų rengiant verslo vertės nustatymo ataskaitą Nr. 043-2012“ (toliau – ir Išvada). 2013 m. rugpjūčio 20 d. Turto arba verslo vertintojų garbės teismas (toliau – ir Garbės teismas) priėmė sprendimą Nr. GT-55(13)-S (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nusprendė A. C. skirti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą drausminę nuobaudą – Verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000021, Nekilnojamojo turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000192, Kilnojamojo turto vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000723 galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą.

Sprendime nurodyta, jog 2012 m. gegužės 29 d. pareiškėjas UAB „Advanced Business Assessments“ vardu surašė verslo vertės nustatymo ataskaitą Nr. 043-2012 (toliau – ir Ataskaita), kurioje taikant pajamų ir turto požiūrio metodų derinimo metodus buvo nustatyta UAB „Core Investments“ 75,26 proc. akcijų paketo vertė įkeitimo tikslu AB Ūkio bankas. Šio Sprendimo pagrindu Turto vertinimo priežiūros tarnyba parengė 2014 m. vasario 14 d. išvadą Nr. T-4(14)-I „Dėl UAB „Advanced Business Assessments“ vardu parengtos verslo vertės nustatymo ataskaitos Nr.043-2012 atitikties Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams“, kurioje buvo pateikti tokie patys argumentai bei išvados, kaip ir Sprendime, bei padaryta papildoma išvada, nurodanti, jog pareiškėjo ataskaita, vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, nelaikytina teisinga.

Garbės teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. Sprendime ir atsakovas 2014 m. vasario 14 d. išvadoje nurodė, jog rengdamas Ataskaitą vertintojas pažeidė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktą, Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 92.2 ir 102.6 punktus, nes Ataskaitos prieduose nurodytas verslo planas yra deklaratyvus, jame nepagrindžiamas nurodytas 15 proc. vertybinių popierių prieaugis (nepateikė prieaugio skaičiavimo sekų), kuris darė įtaką nustatomai įmonės akcijų vertei, dėl to ginčijamuose sprendime ir išvadoje buvo padaryta išvada, jog nėra galimybės patikrinti, ar šis dydis apskaičiuotas teisingai.

Tačiau, pasak pareiškėjo, sisteminiu teisės aiškinimo metodu aiškinant Metodikos 92.1 ir 92.2 punktus, neprivalu pagrįsti vertinamos įmonės būsimų pinigų srautų, jei prognozuojamas periodas yra trumpesnis nei 5 metai – už tokias prognozes yra atsakinga pati vertinama įmonė. Kadangi nagrinėjamu atveju prognozuojamas periodas yra trumpesnis nei 5 metai, vertintojas neprivalėjo pagrįsti įmonės investicijų 15 proc. metinio prieaugio. Vertintojas įvertino ir nustatė, kad įmonės investicijų 15 proc. metinis prieaugis yra galimas, tai jam nekėlė abejonių.

Nei atsakovas, nei Garbės teismas nenuginčijo įmonės investicijų 15 proc. metinio prieaugio, todėl nėra pagrindo tvirtini, kad vertintojas neatliko savo pareigų. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamuose aktuose nurodyta, jog vertintojas pažeidė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktą, Metodikos 92.2 ir 102.6 punktus, kai tuo tarpu atsakovo pateiktoje 2013 m. liepos 8 d. išvadoje buvo nurodoma, kad minėti vertintojo veiksmai rengiant Ataskaitą neatitinka minėto įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 92.2 punkto reikalavimų, t. y.

Metodikos 102.6 punkto reikalavimo pažeidimu vertintojas nebuvo kaltinamas. Ginčijamais aktais išplėtus inkriminuoto pažeidimo ribas, vertintojas neturėjo galimybės drausmės bylos nagrinėjimo metu pateikti paaiškinimų, pasiruošti gynybai dėl pažeidimo, sietino su reikalavimų, numatytų Metodikos 102.6 punkte, nevykdymu. Atsakovas taip pat nurodė, jog rengdamas Ataskaitą vertintojas pažeidė ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktą, Metodikos 92.2 punkto reikalavimus, kadangi nepagrindė, iš kur UAB „Core Investments“ planuoja gauti 10 000 000 Lt investicijoms į vertybinius popierius.

Pareiškėjo teigimu, remiantis įmonės pateiktu verslo planu, 2014 m. ji planavo parduoti dalį anksčiau įsigytų investicijų už 12 564 000 Lt bei už dalį pajamų – 10 000 000 Lt daryti naujas investicijas – įsigyti vertybinius popierius, taigi vertintojui nekilo abejonių, jog naujų investicijų įsigijimas būtų finansuojamas anksčiau realizuotų investicijų pajamų sąskaita. Atkreipė dėmesį, kad rengiant tokio pobūdžio finansines prognozes, kalbama apie pakankamai ilgą (iki 5 metų) būsimą periodą, kai sandoriai dėl būsimų investicijų gali būti tik planuojami ir nesudaryti.

Dėl šių duomenų pobūdžio, praktiškai neįmanoma kategoriškai patvirtinti bei pateikti neginčytinų duomenų, kad sudaromos prognozės tokia apimtimi, kaip jos šiame plane nurodytos, realiai ir bus įgyvendintos. Todėl vertintojas, teikdamas paaiškinimus, taip pat galėjo pateikti tik savo samprotavimus, kaip šios finansinės prognozės dėl 10 000 000 Lt investicijų perspektyvoje galėtų būti realizuojamos. Pareiškėjo teigimu, ginčijamuose aktuose buvo išplėstos šio su minėtomis aplinkybėmis sietino pažeidimo ribos, kadangi juose papildomai, lyginant su 2013 m. liepos 8 d. išvada, buvo nurodyta, kad vertintojas nesilaikė Metodikos 92.2 punkto reikalavimo.

Pažymėjo, kad nei atsakovas, nei Garbės teismas nepateikė argumentų, kodėl taikyti koeficientai yra neteisingi. Be to, Garbės teismas konstatavo pažeidimus, kurie nebuvo konstatuoti Turto vertinimo priežiūros tarnybos, t. y. konstatavo Metodikos 102.6 punkte nustatytos pareigos vertinimo ataskaitoje pateikti taikytas formules ir skaičiavimo sekas pažeidimą. Pareiškėjo tvirtinimu, ginčijamo sprendimo ir išvados motyvuose atsakovas nurodė, jog vertintojas, rengdamas Ataskaitą ir taikydamas pasirinktus turto vertės nustatymo metodus, nepritaikė koreguoto balanso skaičiavimo būdo bei nusižengė Metodikos 112.1 punkto reikalavimams, kas nebuvo inkriminuota 2013 m. liepos 8 d. išvadoje.

Kadangi ši aplinkybė pirmą kartą buvo paminėta tik ginčijamame Garbė teismo sprendime, tai vertintojas bylos nagrinėjimo metu dėl šios aplinkybės neturėjo galimybės pasisakyti ir jo teisė į gynybą šioje dalyje buvo iš esmės suvaržyta. Pareiškėjo manymu, Garbės teismas buvo šališkas ir turėjo išankstinę nuomonę dėl pareigos vertinti paskolos rizikingumą, kurią ją išsakė ir leido pareiškėjui suprasti, koks bus Garbės teismo sprendimas.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjo sisteminis Metodikos nuostatų aiškinimas, jog nebūtina pagrįsti vertinamos įmonės būsimus pinigų srautus, jei prognozuojamas periodas yra trumpesnis nei 5 metai, prieštarauja aukštesnės juridinės galios teisės aktui ir daro beprasme Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu nustatytą pareigą vertinimo atskaitoje pagrįsti nustatytą vertę, pateikiant vertės skaičiavimus. Vertintojo pasirinktas būtent 15 proc. įmonės investicijų metinis prieaugis turi būti išsamiai pagrįstas (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas), kas šiuo atveju nebuvo padaryta, t. y. pareiškėjas „aklai“ rėmėsi pačios vertinamos įmonės jam pateikta informacija.

Pasak atsakovo, Garbės teismo teisė pasisakyti dėl Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, Metodikos, Turto arba verslo vertintojų etikos kodekso, Tarptautinių vertinimo standartų ir Europos vertinimo standartų pažeidimų nėra saistoma Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvadoje nurodytų pažeidimų (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192 patvirtinti nuostatai). Dėl koeficientų pagrindimo nurodė, kad ekspertinis vertinimo būdas nepaneigia pareiškėjo pareigos pagrįsti, kodėl buvo pasirinktos konkrečios koeficientų reikšmės, darančios tiesioginę įtaką vertės nustatymo pagrindimui, t. y. nepanaikina Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nustatytos pareigos.

Teigė, kad vertintojas koreguoto skaičiavimo būdą pritaikė netinkamai, kadangi jokios balanso korekcijos nebuvo atliktos – vertintojas tiesiog nukopijavo duomenis nuo vertinamos įmonės balanso, t. y. balansinę vertę prilygino rinkos vertei, nors tokio vertinimo metodo nėra. Todėl Garbės teismas konstatavo minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Metodikos 112.1 punkto (pareigos taikyti koreguoto balanso skaičiavimo būdą) pažeidimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad iš esmės visą įmonės turtą sudaro suteikta paskola, todėl nevertinant šio turto ir tiesiog nukopijuojant suteiktos paskolos sumą nuo vertinamos įmonės balanso, faktiškai vertinimas neatliekamas.

Atsakovas tvirtino, kad vertintojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, nebuvo pažeista, kadangi Garbės teismo posėdžio metu vertintojo atstovė, ilgametį darbo stažą turinti advokatė turėjo galimybę pasisakyti dėl paskolos rizikos vertinimo ir pateikė iš esmės tuos pačius argumentus, kurie nurodyti skunde. Garbės teismo posėdžio metu vyko dalykinė diskusija, kurios metu siekta iš vertintojo atstovės gauti informaciją, kuri padėtų išsiaiškinti, kodėl vertintojas nevertino paskolos, sudarančios visą vertinamos įmonės, turtą.

Dalykinės diskusijos metu išsakytos pastabos, oponavimas tam tikriems argumentams ar komentarai, atsakovo nuomone, negali būti laikomi išankstinės nuomonės reiškimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. GT-55 (13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. C. skyrimo“, bylos dalį dėl Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2014 m. vasario 14 d. išvados Nr. T-4(14)-I panaikinimo nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2013 m. liepos 8 d. išvadoje Nr. GT-59(13)-I „Dėl vertintojo A. C. veiksmų rengiant verslo vertės nustatymo ataskaitą Nr. 043-2T012“ nurodoma, kad nesilaikyta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto, Metodikos 5 ir 92.2 punktų. Garbės teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. GT-55(13)-S konstatavo, kad pareiškėjas Ataskaitą parengė nesilaikydamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 92.2, 102.6 ir 112.1 punktų reikalavimų. Taigi, tarnybos 2013 m. liepos 8 d. išvadoje Nr. GT-59(13)-I nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė ir Metodikos 102.6 punktą. Garbės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. GT-55(13)-S nurodoma, kad pareiškėjas nesilaikė ir Metodikos 102.6 p. reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad Garbės teismo sprendime pareiškėjas buvo apkaltintas pažeidimu normos, kuri Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2013 m. liepos 8 d. išvadoje Nr. GT-59(13)-I nebuvo nurodyta, t. y. pareiškėjas jos pažeidimu kaltinamas nebuvo. Dėl to teismas sprendė, kad Garbės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendime buvo praplėstos pažeidimo ribos ir apimtis, lyginant jas su minėtoje išvadoje suformuluoto pažeidimo ribomis ir tokiu būdu pareiškėjo teisė į gynybą buvo suvaržyta. Kadangi Garbės teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. GT-55(13)-S praplėtė pažeidimo, nurodyto išvadoje ribas, šis skundžiamas aktas negali būti laikomas teisėtu, todėl naikintinas. Teismas vertino, kad byloje ginčijama atsakovo 2014 m. vasario 14 d. išvada, atsižvelgiant į bylos kontekstą, nesukelia jokių teisinių pasekmių pareiškėjui, nes yra tik atsakovo nuomonę dėl pareiškėjo Ataskaitos išreiškiantis dokumentas. Kadangi dokumentas, kuriame nėra privalomų nurodymų suinteresuotiems asmenims, negali būti administracinio teismo nagrinėjimo dalyku, teismas bylos dalį dėl 2014 m. vasario 14 d. išvados panaikinimo nutraukė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 p.).

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. GT-55 (13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. C. skyrimo“, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Garbės teismo sprendimu pažeidimo ribos nebuvo pralėstos, kadangi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 102.6 papunkčio turinys savo esme yra analogiškas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar Metodikos 102.6 papunktis savo turiniu ir prasme iš esmės skiriasi nuo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo, dėl kurio pareiškėjui ir buvo iškelta drausmės byla. Vietoj teisės normų turinio analizės, teismas apsiribojo formaliu teisės normų skaičiaus analize, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pažeidimo ribos buvo praplėstos.

Pasak atsakovo, pareiškėjas ir jo atstovė žinojo kaltinimus ir jų esmę, teikė išsamius paaiškinimus, todėl pareiškėjo teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. Tiek Turto vertinimo priežiūros tarnybos paklausimuose vertintojui, tiek išvadoje, kurios pagrindu iškelta drausmės byla, akcentuojamos formulės, skaičiavimai ir jų sekos, kurių pagrindu apskaičiuota rinkos vertė. Pareiškėjas į šiuos klausimus teikė išsamius rašytinius paaiškinimus. Be to, Garbės teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad didžioji posėdžio laiko dalis skirta būtent reikalavimui vertinimo atskaitoje pateikti vertės skaičiavimus ir skaičiavimų sekas.

Pareiškėjo atstovė aktyviai diskutavo su Garbės teismo nariais ir pateikė išsamius žodinius paaiškinimus dėl reikalavimo vertinimo atskaitoje pateikti skaičiavimus ir skaičiavimų sekas. Todėl pareiškėjo atstovei neabejotinai turėjo būti žinomas Metodikos reikalavimas vertinimo ataskaitoje pateikti formules, skaičiavimų sekas ir rezultatus. Teigia, kad Garbės teismas nėra susaistytas Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvados, kurios pagrindu iškelta drausmės byla, t. y. Garbės teismo posėdžio metu paaiškėjus, kad vertintojas pažeidė ir reikalavimus, kurie nebuvo nurodyti tarnybos išvadoje, Garbės teismas negali to ignoruoti ir apsiriboti tik tarnybos išvadose nurodytų pažeidimų svarstymu.

Pažeidimus konstatuoja ne Turto vertinimo priežiūros tarnyba, o Garbės teismas, kuris pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio nuostatas gali vertinti bet kokius minėto įstatymo ar Metodikos pažeidimus. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A(756)-565/2014. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo kitų Garbės teismo sprendime konstatuotų pažeidimų, o būtent – Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto, Metodikos 92.2 papunkčio bei Metodikos 112.1 papunkčio reikalavimo pažeidimų.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Pareiškėjo teigimu, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte ir Metodikos 102.6 punkte suformuluotas sąvokas aiškinant loginiu bei lingvistiniu metodu matyti, jog jos nėra tapačios, kadangi minėtoje įstatymo nuostatoje kalbama apie reikalavimą turto arba verslo vertinimo ataskaitoje nurodyti turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus, t. y. šios pareigos įgyvendinimą pačia bendriausia prasme. Tuo tarpu Metodikos 102.6 punkte kalbama apie žymiai konkretesnius veiksmus, sietinus su skaičiavimo procese taikytų formulių nurodymu ir jų pagrindu atliktų apskaičiavimų detalizavimu bei gautais rezultatais. Be to, šie du teisės aktai turi skirtingą teisinę galią. Pasak pareiškėjo, drausmės bylos nagrinėjimo Garbės teisme metu pareiškėjo atstovė nenumanė, jog reikia aptarti ir pareiškėjo veiksmus/neveikimą, sietiną ir su galimu Metodikos 102.6 punkto pažeidimu. Diskusijoje tarp pareiškėjo atstovės ir Garbės teismo narių, pareiškėjo atstovė neteikė paaiškinimų apie vertintojo atliktiems tam tikrų dydžių skaičiavimams taikytas konkrečias formules, jų pagrįstumą, pakankamumą, nes, kaip minėta, tokio pobūdžio pažeidimu vertintojas nebuvo kaltinamas. Tvirtina, kad turto vertinimo sritį reglamentuojantys teisės aktai aiškiai ir detaliai neapibrėžia, kaip turėtų būti nustatomos, apskaičiuojamos reikšmės, kurių pagrindu paskaičiuojama ir galutinė turto vertė, kokios konkrečios formulės ir kokiais atvejais turi būti šiems tikslams naudojamos. Mano, kad Garbės teismui nesuteikta teisė pripažinti drausminėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltu dėl tų pažeidimų, apie kuriuos pastarasis drausmės bylos proceso eigoje nustatyta forma iš anksto nebuvo informuotas ir tokiam asmeniui nebuvo suteikta galimybė gintis nuo įtarimo tam tikro drausmės pažeidimo padarymu. Sprendžiant dėl vertintojų patraukimo drausminėn atsakomybėn tvarkos ir šiuo tikslu atliktinų procedūrų, reikėtų vadovautis taisyklėmis, taikytinomis dėl valstybės tarnautojų patraukimo drausminėn atsakomybėn, pagal kurias tarnybinė nuobauda gali būti paskirta tik už tuos veiksmus (neveikimą), kurie buvo nurodyti pranešime ir išvadoje. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų, kuriomis remiasi atsakovas, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

ABTĮ 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Ginčas byloje iš esmės kilo dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. GT-55 (13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. C. skyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2013 m. liepos 8 d. išvadoje Nr. GT-59(13)-I (toliau – ir Išvada) nurodyta, kad rengiant Ataskaitą nesilaikyta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto, Finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 5 ir 92.2 punkto reikalavimų.

Garbės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. GT-55 (13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. C. skyrimo“ nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Metodikos 92.2, 102.6 ir 112.1 punktus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl minėto sprendimo panaikinimo tenkino, nurodęs, kad skundžiamame Garbės teismo sprendime buvo nustatytas Metodikos 102.6 punkto pažeidimas, kuris nebuvo nurodytas Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2013 m. liepos 8 d. išvadoje Nr. GT-59(13)-I. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nuomone, minėtame Garbės teismo sprendime buvo praplėstos pažeidimo ribos ir apimtis, tuo suvaržant pareiškėjo teisę į gynybą.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje numatyta, kad turto ir verslo vertinimo metodika - Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos priimtas teisės aktas, kuriame reglamentuojama Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytų turto ir verslo vertinimo metodų šiuose standartuose nustatytais vertinimo atvejais taikymo Lietuvos Respublikoje procedūros ir tvarka.

Įgyvendindamas šią Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatą, Finansų ministras 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtino Turto ir verslo vertinimo metodiką. Taigi Metodika yra poįstatyminis teisės aktas, kuris nustato Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo įgyvendinimo tvarką.

Konstitucinis Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją bei draudžia žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios, inter alia pačioje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d.; 2000 m. vasario 23 d.; 2001 m. liepos 12 d.; 2003 m. spalio 29 d. nutarimai). Su šiuo principu yra glaudžiai susijęs konstitucinis įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principas, kuris yra užtikrinamas tik tuomet, kai poįstatyminiu teisės aktu realizuojamos įstatymo normos savo galia nekonkuruoja su įstatymo normomis, nes poįstatyminis teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus.

Metodikos 102.6 punkte numatyta, kad verslo vertintojas verslo vertinimo ataskaitoje nurodo pajamų metodo skaičiavimo būdo pasirinkimo pagrindimo aplinkybes.

Taigi Metodikos 102.6 punkte nėra įtvirtinta nauja bendro pobūdžio norma, o tik yra nustatyta būtent Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto įgyvendinimo tvarka. Todėl tai, kad Garbės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pareiškėjo veiką papildomai kvalifikavo ne tik pagal įstatymo normą, bet ir pagal jos įgyvendinimo tvarką nustatančio poįstatyminio teisės akto normą, nereiškia, jog pareiškėjo veika iš esmės buvo naujai perkvalifikuota.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog Garbės teismo sprendime, teisiškai įvertinant pareiškėjo veiką, buvo papildomai nurodytos teisės normos, kurios nebuvo įrašytos Išvadoje, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog buvo pasisakyta dėl pareiškėjo veikos, kuri nebuvo aptarta Išvadoje, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę būti informuotam. Drausmės bylos iškėlimo pagrindas buvo Išvada, todėl drausmės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia joje nurodyta faktinė pareiškėjo veika, o ne pareiškėjo veikos teisinis kvalifikavimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Garbės teismo sprendimo ir Išvados turinį, pažymi, jog Garbės teismas pareiškėjui nuobaudą paskyrė už tą pačią faktinę veiką, kuri buvo nurodyta ir Išvadoje. Tai, kad Garbės teismas, kvalifikuodamas pareiškėjo veiką, nurodė ir kitų teisės normų, neįrašytų Išvadoje, pažeidimą, nėra pagrindas konstatuoti, jog Garbės teisme buvo išplėstos pažeidimo ribos ir apimtis. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju skundžiame Garbės teismo sprendime buvo išplėstos pažeidimo, nurodyto Išvadoje, ribos ir apimtis, yra nepagrįsta.

Šalys apeliacine tvarka neapskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylos nutraukimo. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, todėl, pripažindama bylos nutraukimą teisėtu ir pagrįstu, detaliai šios teismo sprendimo dalies nevertina.

Kadangi dėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų aplinkybių nebuvo pagrindo naikinti skundžiamą Garbės teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Garbės teismo sprendimo panaikinimo naikintinas.

Nors apeliantas prašo priimti naują sprendimą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą dėl Garbės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. GT-55(13)-S panaikinimo, ginčo esmės nenagrinėjo, todėl byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo dalį dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo sprendimo 2013 m. rugpjūčio 20 d. Nr. GT-55(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. C. skyrimo“ panaikinimo panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys