A-1259-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1259-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01222-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolinijai dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK) kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis 2003-2009 metais – 879,15 Lt (b. l. 4–7).

Paaiškino, kad 2003-2009 metų laikotarpiu atsakovo pareiga aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma nebuvo tinkamai įgyvendinta, nes nebuvo išduotos tarnybinių uniformų dalys, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė, pareiškėjas įgijo teisę į neišduotų tarnybinės uniformos dalių ekonominės vertės dydžio žalos atlyginimą. Atsakovas pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatas (toliau – ir Statutas), Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatas.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolinija atsiliepimu į pareiškėjo R. M. prašymą (b. l. 13–14) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad už nustatytais terminais neišduotas tarnybines uniformas ar jų dalis mokėti piniginę kompensaciją nėra pagrindo, kadangi Tvarkoje tokia galimybė nėra numatyta. Taip pat, pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Priėmus pareiškėjui palankų sprendimą jo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui, kadangi atsakovas nėra finansiškai pajėgus per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems pareigūnams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu (b. l. 22–26) pareiškėjo R. M. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė nustatytas faktines bylos aplinkybes, rėmėsi Statuto 18 straipsniu 1-3 dalimis ir Tvarkos 1-4 punktais. Nurodė, jog prašomą priteisti žalą pareiškėjas kildino iš to, kad jis tarnybos metu, turėjo nešioti savo pirktą avalynę, dėvėti savo drabužius ir patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6, 7 p.). Įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, kt.), konstatavo, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią jis privalėjo dėvėti atsakovui neišdavus naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinė atsakomybė kyla nustačius bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp institucijos (jos pareigūno ar tarnautojo) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą nurodytų nuostolių.

Šioje byloje pareiškėjas negali pagrįsti dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos dalių patirtų išlaidų, todėl jas vertina išmokėtinos kompensacijos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis suma. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas užtikrinti Statute įtvirtintą garantiją ir paskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją (b. l. 10). Teismas sutiko su pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais dėl neišduotų tarnybinių uniformų dalių ir jų verte: 2003 m. pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys – 116 Lt vertės, 2004 m. – 337 Lt vertės, 2005 m. – 723,75 Lt vertės, 2006 m. – 424,39 Lt vertės, 2007 m. – 623,56 Lt vertės, 2008 m. – 355,80 Lt vertės, 2009 m. – 350 Lt vertės. Iš viso 2003-2009 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė 2 930,50 Lt (b. l. 8–9).

Prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos dėvint savo drabužius (ne tarnybinės uniformos dalis) tarnyboje (CK 6.249 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, turėdamas teisėtus lūkesčius gauti įstatyme numatytas garantijas, t. y. visas tarnybinės uniformos dalis, įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, galėjo apskritai nerinkti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Kita vertus, CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal Tvarkos 1 punktą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2009 m. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 4), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už 2003-2009 metų laikotarpį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, kad įstatymo pažeidimas buvo tęstinis, o už 2010-2013 metų laikotarpį teismas jau buvo įpareigojęs atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-17-644/2014. Iš minėtos administracinės bylos matyti, kad 2013 m. spalio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Akivaizdu, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus 2003-2009 metų laikotarpiu. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3 d.). Kadangi sprendimas administracinėje byloje Nr. I-17-644/2014 įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 23 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugsėjo 1 d., trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2003-2009 metais neišduotas uniformas ar jų dalis pareikšti buvo praleistas. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2003-2009 metų laikotarpį.

III. Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu (b. l. 29–32) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visa apimtimi. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis ir argumentais pateiktais skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 35–36) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėsto, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais motyvais ir mano, kad 3 metų ieškinio senaties terminas pritaikytas pagrįstai, o atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pagrindo. Pažymi, kad teismas jau buvo įpareigojęs atsakovą atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-17-644/2014, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus 2003-2009 metų laikotarpiu. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl žalos, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūno patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo santykius reglamentuoja Statuto 18 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos, kuriose nustatytos pareigūnams išduodamų tarnybinių uniformų dalys, jų kiekiai bei dėvėjimo terminai.

Minėtu teisingumo ministro įsakymu patvirtinta ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarka, kurios 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas.

Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Remiantis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę.

Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog imperatyvu įstaigai nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2134/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012 ir kt.).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, byloje esantys duomenys (b. l. 8–10) patvirtina ir atsakovas neginčija to fakto, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, pasibaigus Tvarkoje nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, jam taip pat nebuvo išmokėta kompensacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neatliko įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis uniformos sudėtinėmis dalimis pasibaigus pareiškėjo uniformos sudėtinių dalių dėvėjimo terminui. Įvertinusi atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. tarnybinės uniformos dalių pareiškėjui neišdavimą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys (2003 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjo skundo argumentus, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tarnybos metu nedėvėjo tarnybinės uniformos, dėvėjo netinkamą tarnybinę uniformą ar atsisakė jam išduodamų tarnybinės uniformos dalių, vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė turtinę žalą, savo lėšomis įsigydamas aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat taisydamas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, jog pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas užtikrinti Statute įtvirtintą garantiją ir paskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją (b. l. 10). Atsakydamas į šį prašymą atsakovas 2014 m. rugpjūčio 12 d. pateikė atsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame išsamiai nurodė kokiu laikotarpiu ir kokios uniformos dalys buvo neišduotos bei kiekvienos tarnybinės uniformos dalies vertes (b. l. 8–9). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais duomenimis nustatė, jog 2003 m. pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys – 116 Lt vertės, 2004 m. – 337 Lt vertės, 2005 m. – 723,75 Lt vertės, 2006 m. – 424,39 Lt vertės, 2007 m. – 623,56 Lt vertės, 2008 m. – 355,80 Lt vertės, 2009 m. – 350 Lt vertės. Iš viso 2003-2009 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė 2 930,50 Lt. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo 2014 m. rugpjūčio 12 d. atsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo patirtą turtinę žalą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad patirtos žalos dydį apskaičiavo kaip neišmokėtą piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tuomet jų dydį nustato teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjų patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjo patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas įsigyjant ar taisant rūbus ir avalynę, jų patirtų nuostolių dydis lygus Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013; 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013; 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013; 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013 ir kt.).

Visa tai įvertinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas turi teisę į 879,15 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė tuo pagrindu, kad yra praleistas 3 m. ieškinio senaties terminas. Tokį savo sprendimą motyvavo tuo, jog pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą dėl žalos, siejamos su neišduota uniforma, atlyginimo. Administracinėje byloje Nr. I-17-644/2014 pareiškėjas prašė priteisti kompensaciją už 2010–2013 m. negautos uniformos dalis ir jo reikalavimas buvo patenkintas, sprendimas įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 23 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugsėjo 1 d., trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2003-2009 metais neišduotas uniformas ar jų dalis pareikšti buvo praleistas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Šiam ginčui formaliai turi būti taikomos DK numatytas senaties terminas, tačiau DK nėra nustatytos ieškininės senaties skaičiavimo taisyklės, todėl taikytina CK 1.127 straipsnyje numatyta ieškininės senaties skaičiavimo tvarka.

Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, taiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytas taisykles. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje paminėtoje administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013) aptarė šio termino taikymo ypatumus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ginčo teisinius santykius tęstinumo aspektu, nurodė, kad CK 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo požiūriu toks (šioje byloje aptartas pareiškėjo teisių) pažeidimas laikytinas tęstiniu pažeidimu. Todėl byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido (CK 1.125 str. 8 d.) nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Kolegija, pritardama tokiai (nagrinėjamai bylai taip pat aktualiai) išvadai, taip pat pažymi, kad aukščiau nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo tęstinį pobūdį nulemia ir tai, kad atsakovas kiekvienais po tam tikros pareiškėjo tarnybinės uniformos dalies nusidėvėjimo (normų taikymo prasme) metais galėjo (privalėjo) aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis (vietoje nusidėvėjusių dalių) ir taip sumažinti pareiškėjo nuostolius ir (arba) juos kompensuoti Tvarkoje nustatytu būdu. Tai reiškia, kad pareiškėjas kiekvienais ateinančiais kalendoriniais metais turėjo pagrindą tikėtis, jog jo pažeistos teisės bus atkurtos administracine tvarka.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 25 d. išnagrinėjo analogišką administracinę bylą Nr. A-810-662/2015, kurioje pažymėjo, jog net tuo atveju, jei pareiškėjas teismams teikiamus teisinius reikalavimus išskaidė į atskirus teisminius procesus, negalima nukrypti nuo jau minėtos susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo suformuluotas pažeistų teisių gynimo mastas yra administraciniame procese taikomo dispozityvumo principo išraiška. Be to, asmenims, kurie naudojasi teisminės gynybos būdu taip, kaip nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, nei Lietuvos įstatymų leidėjas, nei teisės normas šioje srityje aiškinantys teismai nėra suformulavę jokios itin griežtai įtvirtintos pareigos pateikti visus reikalavimus vienu metu. Kitoks aiškinimas lemtų tai, kad pareigūnų pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba būtų skirtingo masto, nelygu tai, ar žalą patyręs pareigūnas nusprendė pareikšti skundą dėl viso kilusios žalos laikotarpio, ar kreipėsi į teismą dėl skirtingų patirtos žalos laikotarpių, o tai prieštarautų lygiateisiškumo principui, kurio būtina paisyti įgyvendinant teisingumą. Be to, jei pareigūnai negalėtų tokiomis sąlygomis kaip pareiškėjas gauti žalos, padarytos veiksmais, kuriais pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, atlyginimo, būtų suabejota žmogaus teisių, susijusių su nuosavybe, apsaugos veiksmingumu bei teisinio saugumo ir teisės stabilumo principų užtikrinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015).

Jei būtų priimtas pareiškėjui palankus sprendimas, atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima.

Atsižvelgęs į tai, kad nėra finansinių galimybių per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems į teismą besikreipiantiems pareigūnams, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teismo sprendimo vykdymą atideda vienerių metų laikotarpiui (ABTĮ 851 str., CPK 284 str. 1 d.).

Visa tai įvertinusi bei atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendime analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015 nurodytą teisės normų taikymo aiškinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatytos aplinkybės yra pagrindas pareiškėjui priteisti 879,15 Lt, t. y. 254,62 Eur, dydžio žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad atsakovas byloje neįrodinėjo, jog toks pareiškėjo patirtų nuostolių dydžio apskaičiavimas yra nepagrįstas, neatitinka protingumo ar proporcingumo principų. Be to, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos, siejamos su uniformos ir jos dalių verte, dydžio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui R. M. iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 254,62 eurų (dviejų šimtų penkiasdešimt keturių eurų ir šešiasdešimt dviejų euro centų) turtinės žalos atlyginimą.

Sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė