A-756-1202-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1202/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03711-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.3, 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei L. G.,

atsakovo atstovei A. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. M. 2013 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-3)-12PR-64 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. M. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis 2013 m. rugpjūčio 30 d. Migracijos departamento išvada „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. M. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-3)-13PR-64RN (toliau – ir Išvada). K. M. nesutinka su Sprendime nurodytais atsakovo motyvais, dėl kurių jam prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) nesuteikiamas, nes (duomenys neskelbtini) dėl religinių priežasčių jo gyvybei iš tikro grėsė pavojus.

Jis pakeitė religiją iš sikhų tikėjimo į krikščionybę ir dėl to jį pradėjo persekioti tiek šeimos nariai, tiek ir sikhų tikėjimo pasekėjai, jis susilaukė grasinimų susidoroti. Kai tapo krikščionimi, jo seneliui pradėjo priekaištauti senelio dėdė S. M., kuris yra garsus ir įtakingas (duomenys neskelbtini) hidžra ir kurio žmonės persekiojo pareiškėją, puldinėjo. Kartą jis buvo pagautas ir surištas, o S. M. pasekėjai aplink jį šoko ratu ir giedojo giesmes, taip mėgindami išvaryti iš jo piktąsias dvasias. Pareiškėjas nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestą pas ministrą, klausti patarimo ir šio buvo nusiųstas į sikhų šventyklą, kur jam pasakė, kad galės gyventi niekieno nekliudomas tik tuo atveju, jei priims sikhų tikėjimą.

Nepanoręs to daryti, pareiškėjas išvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, kur gyveno apie 8 mėnesius ir kur jo niekas nepersekiojo, tačiau bet kuriuo metu galėjo rasti, nes hidžrų bendruomenė palaiko glaudžius ryšius ir dalinasi informacija. Tuomet pareiškėjo motinai davus jam pinigų jis paliko kilmės valstybę. Patirti persekiojimo veiksmai akivaizdžiai trukdė įgyvendinti jo prigimtines teises į laisvą judėjimą, pasirinkto tikėjimo išpažinimą bei pilnavertišką gyvenimą. Nors pareiškėjas ir buvo pasinaudojęs vidinio persikėlimo galimybe, dėl S. M.

įtakos jis negalėjo jaustis saugus, kadangi egzistavo pagrįsta rizika, kad jis bet kuriuo metu gali būti surastas. Ta aplinkybė, kad jis nebuvo surastas, nepaneigia fakto, kad jis buvo ieškomas, ir patvirtina, kad nuolatos turėjo gyventi jausdamas nuolatinę baimę dėl savo sveikatos ir/ar gyvybės, turėjo vengti bendravimo su tam tikrais asmenimis, nesirodyti tam tikrose miesto vietose. Pagalbos iš policijos bei (duomenys neskelbtini) miesto „ministro“ jis nesulaukė, nors į juos ir kreipėsi, todėl tokio pobūdžio persekiojimas yra pakankamai rimtas.

Pareiškėjo manymu, jis turi teisę į papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimą, nes yra akivaizdu, kad jo teisės ir pagrindinės laisvės kilmės valstybėje yra pažeidinėjamos, bei nėra duomenų apie tai, kad jam būtų saugu sugrįžti į kilmės valstybę. Be to, pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir toje dalyje, kurioje nurodyta, jog jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nes skiriant draudimo atvykti į šalį terminą Migracijos departamentas turėjo nurodyti ir tokio sprendimo motyvus.

Nežinant, kuo remiantis prikimtas Sprendimas šioje dalyje, pareiškėjui yra ribojama jo teisė į teisminę gynybą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo skundą (pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, nuspręsdamas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, savo sprendimą, be kita ko, motyvavo ir paties pareiškėjo išsakytais vertinimais aplinkybių, susijusių su patirta agresija jam nusprendus pakeisti tikėjimą. Pasak paties pareiškėjo, baisiausias jo išgyventas įvykis, susijęs su jo religinių įsitikinimų pasikeitimu, buvo ritualas, surengtas hidžros M. siųstų žmonių. Juo buvo siekiama jį grąžinti į „teisingą kelią“. Šis epizodas buvo įvertintas kaip neatspindintis visiškai pagrįstos pareiškėjo baimės būti persekiojamu dėl religinių įsitikinimų.

Jokių kitų rimtų incidentų, kurių metu jis būtų patyręs smurtą, agresiją, prilygstančią persekiojimui, pareiškėjas neįvardijo, todėl buvo konstatuota, kad šis atvejis, grįstas tradicinėmis Indijos visuomenės religinio gyvenimo normomis, persekiojimui neprilygsta dėl padarytos žalos, intensyvumo ar pasekmių tolimesniam pareiškėjo gyvenimui. Pastarasis epizodas dėl šių priežasčių negalėjo būti įvertintas kaip persekiojimas, dėl kurio pareiškėjas išvyko iš šalies ir kreipėsi prieglobsčio Lietuvoje. Iki išvykdamas iš šalies pareiškėjas savo religinių įsitikinimų pasikeitimo sukeltas problemas siekė išspręsti gyvendamas (duomenys neskelbtini): jis apsigyveno (duomenys neskelbtini) valstijoje, kur beveik penktadalis gyventojų yra jo tikėjimą išpažįstantys asmenys, be to, (duomenys neskelbtini) mieste jis turėjo tam tikrų socialinių ryšių, palengvinusių įsikūrimą ir užtikrinusių jo saugumą pakankamai ilgą laikotarpį, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjas pasinaudojo alternatyva saugiai ir pakankamai ilgai gyventi nepatiriant jokių persekiojimui prilygstančių problemų šalies viduje.

Pareiškėjas nepateikė informacijos, kad jam buvo iškilusi konkreti grėsmė per tą laikotarpį, kai jis gyveno (duomenys neskelbtini) valstijoje, todėl jo išvykimo iš šalies motyvai nebuvo susiję su baime patirti persekiojimą ar tapti rimtų žmogaus teisių pažeidimų auka. Dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, atsakovas paaiškino, jog pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Šiuo metu galiojanti įstatymo nuostata įpareigoja Migracijos departamentą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis yra išsiunčiamas. Jokio papildomo pagrindimo arba išimčių prieglobsčio prašytojams įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio nuostatos nenumato. Lietuvos Respublikos teisės aktai taip pat nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b. l. 22–28) pareiškėjo K. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir prieglobsčio byla) esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, kartu su kitais trim Indijos piliečiais, 2013 m. sausio 30 d. buvo sulaikytas Lomžos vietovėje, Lenkijos Respublikoje (prieglobsčio byla, b. l. 1), 2013 m. sausio 31 d. iš Lenkijos Respublikos jis buvo perduotas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Lazdijų rinktinei, nes pažeidė vykimo per valstybės sieną tvarką su savimi neturėdamas dokumentų (prieglobsčio byla, b. l. 2–4).

Pareiškėjas 2013 m. sausio 31 d. VSAT Lazdijų rinktinės sienos kontrolės skyriaus sprendimu buvo sulaikytas (prieglobsčio byla, b. l. 5). 2013 m. vasario 1 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) 2013 m. sausio mėnesį išvyko į Rusiją, nes iš ten norėjo keliauti į Vokietiją gyventi ir dirbti (prieglobsčio byla, b. l. 6–7). 2013 m. vasario 1 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nutarimu pareiškėją nutarta sulaikyti Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams (prieglobsčio byla, b. l. 9–10). 2013 m. kovo 25 d. pareiškėjas parašė prašymą jam suteikti politinį prieglobstį (prieglobsčio byla, b. l. 14–15). 2013 m. balandžio 17 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pareiškėjas nurodė, kad jo prieglobsčio prašymo motyvai susiję su religija ir papasakojo, kad pakeitęs tikėjimą ir iš sikho tapo krikščioniu, todėl jį persekioja tiek sikhai, tiek jo šeimos nariai.

Nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 15 d. lėktuvu iš (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) jis atvyko į Maskvą (Rusijos Federacija), po trijų mėnesių, traukiniu ir automobiliu vyko į Minską (Baltarusijos Respublika), o iš ten – automobiliu iki sienos su Lietuva, kurią kirto pėsčiomis 2013 m. sausio 28 d. Teigė iš (duomenys neskelbtini) išvykęs turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, kurį iš jo atėmė nepažįstamas asmuo Maskvoje, pažadėjęs jį grąžinti vėliau, tačiau dokumento neatidavė (prieglobsčio byla, b. l. 16–20).

Migracijos departamentas 2013 m. balandžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-3)-15PR-83 dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo, taip pat nusprendė išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą ir pareiškėją apgyvendinti užsieniečių registracijos centre (prieglobsčio byla, b. l. 26).

2013 m. gegužės 15 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas sprendimu panaikino to paties teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pratęsimo (prieglobsčio byla, b. l. 35–38). 2013 m. gegužės 16 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius sprendimu Nr. (15/6-7)25PR-56 apgyvendino prieglobsčio prašytoją Užsieniečių registracijos centre, o 2013 m. liepos 19 d. sprendimu prieglobsčio prašymo nagrinėjimas buvo pratęstas iki 2013 m. spalio 18 d. (prieglobsčio byla, b. l. 39–44).

Iš 2013 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjo papildomos apklausos matyti, kad jis paaiškino, jog nepriklauso nei sikhams, nei hinduistams, o yra neliečiamųjų kastos ramadasių pokastės narys. Anksčiau vartojo alkoholį, dalyvavo muštynėse su sikhais, nuolat pakliūdavo į bėdą. Pareiškėjui 2009 m. tapus krikščioniu, jo senelio dėdė, garsus ir įtakingas (duomenys neskelbtini) hidžra S. M. ėmė priekaištauti, kad pareiškėjas užtraukė gėdą šeimai. Hidžros M. žmonės persekiojo pareiškėją, užpuldinėdami jį ir viliodami nueiti pas hidžrą.

Vieną kartą hidžros siųsti žmonės jį apsupo, surišo ir ėmė šokti ratu, giedojo giesmes, taip norėdami išvaryti iš jo piktąsias dvasias. Nežinodamas, ką daryti pareiškėjas nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, pas ministrą paklausti patarimo, o jis jį nusiuntė į Sikhų šventyklą, kur jis turėjo būti grąžintas į sikhų tikėjimą. Ten jam pasakė, kad jo niekas neskriaus, jei jis bus su sikhais. Pareiškėjas nurodė, kad būti su sikhais nenori, nes jie tiki ne į tą dievą bei bus suvaržyta jo laisvė: jis turės auginti barzdą, nešioti turbaną. 2011 m., norėdamas išvengti problemų, išvyko iš savo kaimo į (duomenys neskelbtini) provinciją, (duomenys neskelbtini) miestą, kur apie 7–8 mėnesius gyveno pas savo patėvio bičiulį. (duomenys neskelbtini) mieste jo niekas nepersekiojo, nes jo nerado, tačiau bet kada galėjo rasti, nes hidžrų bendruomenė palaiko labai glaudžius ryšius ir vieni kitiems perduoda informaciją.

Gyvendamas (duomenys neskelbtini) mieste ruošėsi kelionei į Italiją, Romą, kur išvyko jo pastorius. Jis tikįs Kristumi, kasdien meldžiasi ir norėtų dar labiau pagilinti žinias. Jei dabar tektų grįžti į (duomenys neskelbtini), tai hidžros M. žmonės jį nužudytų, arba jam tektų paklusti jiems ir grįžti į ramadasių bendruomenę (prieglobsčio byla, b. l. 45–51).

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Išvada (prieglobsčio byla, b. l. 56–62), 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Sprendimo 1 punktu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, kadangi agresija, kurios jis sulaukė iš savo artimos aplinkos dėl pasikeitusių religinių įsitikinimų, savo intensyvumu bei padaryta žala persekiojimui neprilygsta (nes baisiausias jo išgyventas įvykis, susijęs su jo religiniais įsitikinimais, buvo ritualas, surengtas hidžros M. siųstų žmonių, kuriuo buvo siekiama jį grąžinti į „teisingą kelią“).

Sprendime atsakovas nurodė, kad persikeldamas gyventi į kitą vietovę (duomenys neskelbtini) valstijoje, kur turėjo tam tikrų socialinių ryšių bei pateko į visuomenę, kur 19 procentų sudaro krikščionybę išpažįstantys gyventojai, pareiškėjas rado galimybę saugiai gyventi pakankamai ilgą laikotarpį (7–8 mėnesiai), kas liudija, kad išvengti jam grėsusių, tačiau persekiojimui neprilygstančių, problemų šalies viduje jis turėjo galimybę ir pakankamai ilgai ja naudojosi. Pagrindo, kad persekiojimui prilygstantys veiksmai grėstų pareiškėjui jį grąžinus į kilmės šalį, nustatyta nebuvo, remiantis tiek kilmės šalies informacija apie krikščionių padėtį Indijoje, tiek paties pareiškėjo pateiktais duomenimis.

Atsakovas Sprendime taip pat atsižvelgė į informaciją, kurią pateikė prieglobsčio prašytojas, taip pat į informaciją apie krikščionybę išpažįstančių asmenų padėtį (duomenys neskelbtini), valstybės požiūrį į religinių mažumų teises bei nustačius, kad šalyje nevyksta neatsirenkamojo smurto veiksmai (karinis konfliktas), padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad grąžintas į kilmės valstybę pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu baudžiamas; kad yra grėsmė, kad jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Atsakovas pareiškėjo prašymo motyvus laikė neatitinkančius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įvardytų kriterijų, o pareiškėją neatitinkantį šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje išvardytų sąlygų (prieglobsčio byla, b. l. 54–55).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. M. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-3)-12PR-64 teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar teisėtai ir pagrįstai atsakovas atsisakė pareiškėjui suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, pabėgėlio statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Ginčo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 1V-361 1 punktu patvirtintos Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatos. Teismas rėmėsi UTPĮ 77 straipsnio 2 dalimi, 80 straipsniu, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsniu, taip pat Tvarkos aprašo 66 punktu.

Įvertinęs minėtas nuostatas teismas pažymėjo, jog UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje pateikta pabėgėlio statuso sąvoka atitinka 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalyje pateiktą pabėgėlio apibrėžimą. Tam, kad asmuo būtų pripažintas pabėgėliu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalį ir UTPĮ 86 straipsnio 1 dalį, jis turi ne iš dalies atitikti pabėgėlio statuso apibrėžimą, o in corpore turi būti įvykdytos visos jame nurodytos sąlygos, t. y. asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš šių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; asmuo negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba negali ten grįžti, nes bijo persekiojimo.

Viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra „visiškai pagrįstos baimės“ prieglobsčio prašytojui egzistavimas, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas.

Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (LVAT 2010 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1538/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3577/2011).

Pareiškėjo prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad kilmės valstybėje jis yra persekiojamas dėl savo religinių įsitikinimų. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausose pareiškėjas nurodo, kad jis, siekiant pakeisti tikėjimą, yra persekiojamas ne valstybės institucijų bet savo senelio dėdės ir jo aplinkos žmonių, bei kartu išskiria vieną įvykį, kai senelio dėdės siųsti asmenys jį apsupo, surišo ir ėmė šokti ratu, giedojo giesmes, taip norėdami išvaryti iš jo piktąsias dvasias. Taigi šiuo atveju pareiškėjas religijos klausimais konfliktuoja su savo artimais žmonėmis, o valstybės institucijos jo atžvilgiu persekiojimo nevykdo. Taip pat teismas pažymi, kad pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti po šalį ir apsigyventi provincijoje, kur gyveno ilgą laiko tarpą jo persekiojimo niekas nevykdė, todėl laikytina, kad pareiškėjas turėjo vidinio persikėlimo alternatyvą į tas provincijas, kuriose krikščionybės išpažinėjai sudaro ženklią dalį gyventojų. Pareiškėjas kreipėsi į policiją bei valdžios institucijas, tačiau nors jose realios pagalbos ir nesulaukė, tačiau prieš pareiškėją nebuvo nukreipti valstybės institucijų pakankamai rimti arba besikartojantys veiksmai, pažeidžiantys jo pagrindines teises ir toks persekiojimas jam realiai grėsė. Byloje nėra pateikta duomenų, kad valstybės institucijos ar kitos organizacijos neįstengė ar negalėjo užtikrinti jo apsaugos nuo artimųjų aplinkos persekiojimo. Be to, esant tokiai situacijai pareiškėjas galėjo kreiptis į aukštesnes instancijas, jeigu jo teisės tikrai buvo pažeidžiamos ir dėl to negalėjo jaustis saugus savo šalyje.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, laikytina, kad veiksmų prieš pareiškėją nėra pagrindo laikyti jo atžvilgiu vykdomu persekiojimu dėl religijos. Be to, iš Migracijos departamento 2013 m. rugpjūčio 29 d. pažymos apie žmogaus teisių padėtį Indijoje Nr. INF-15/6-15-3 (prieglobsčio byla, b. l. 52–53) matyti, kad nėra užfiksuota valdžios institucijų veiksmų prieš asmenis, atsivertusius į kitą tikėjimą, o krikščionybė yra oficialiai pripažįstama ir ginama valstybės lygmeniu įgyvendinant religijų išpažinimo laisvės teisinės apsaugos mechanizmą. Teismas taip pat sutinka su atsakovu, kad iš pateiktų duomenų nėra pagrindo išvadai, kad persekiojimui prilygstantys veiksmai grėstų pareiškėją grąžinus į kilmės šalį. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjo apklausose nagrinėjant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo bei skunde ir teismo posėdyje nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra nepagrįstas, nes jo nurodytos aplinkybės apie priklausymą krikščionių religinei bendruomenei ir dėl to gresiantį persekiojimą nepagrindžia persekiojimo baimės.

Pažymėtina, kad persekiojimu laikomi tik pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu veiksmai, o iš pareiškėjo pasakojimo apie jo artimųjų inicijuotą „atvertimą“ į kitą tikėjimą ir pasakymus, kad turi slėptis, nes būtų surastas, tokių išvadų padaryti negalima. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pripažįsta pagrįstomis Migracijos departamento išvadas, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio kriterijų, kuriems esant suteikiamas prieglobstis, todėl daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

Teismui pateiktame skunde nurodoma, kad pareiškėjui turėjo būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, tačiau iš skundo nėra aišku, kokiu UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies punktu remiamasi. Nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas, nei prieglobsčio byloje esanti medžiaga nepatvirtina, kad, pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Prieglobsčio prašytojas nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad Indijos Respublikoje bus pažeistos jo teisės ir laisvės. Iš surinktos informacijos darytina išvada, kad Indijoje nevyksta Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 15 straipsnio c punkte ir UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. smurto veiksmai, sudarantys rimtą ir asmeninę grėsmę civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Konstatuotina, jog pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįstas jokiomis realiai egzistuojančiomis su tarptautinės apsaugos būtinybe susijusiomis priežastimis, nenustatyta, kad jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms grėstų pavojus, reikalaujantis tarptautinės apsaugos, todėl pareiškėjo atžvilgiu UTPĮ 87 straipsnio 1 dalis netaikytina. Iš byloje esančio medžiagos matyti, kad pareiškėjas turi alternatyvą persikelti gyventi į saugesnį krikščionims šalies rajoną, kur jo religija bus toleruojama ir jis nebus persekiojamas nei vietos valdžios ir nevyriausybinių institucijų, nei savo artimųjų aplinkos. Be to, iš pažymos apie žmogaus teisių padėti Indijoje bei byloje pateiktos medžiagos galima daryti išvadą, kad šalyje šiuo metu krikščionys nepatiria valdžios ar kitų nevyriausybinių subjektų persekiojimo ir nėra duomenų, kad valstybės valdžia negali užtikrinti jiems apsaugos kilus grėsmei. Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas remiantis byloje esančia medžiaga ir yra pagrįstas.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria jam uždrausta vienerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką, nes nenurodyti tokio sprendimo motyvai. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įsigaliojus Sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, pareiškėjas taptų šiai kategorijai priklausančiu asmeniu, todėl draudimas atvykti į šalį yra teisėtas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas pažeidė atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją tvarką. Ginčo dėl to, kad pareiškėjas į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko ir joje buvo neteisėtai, nėra. Jokių papildomų sąlygų ar papildomo pagrindimo UTPĮ 133 straipsnio 2 dalies nuostatos nereikalauja, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad skundžiamame sprendime atsakovas nenurodė tokio sprendimo motyvų. Pareiškėjo teisė į gynybą šiuo atveju apribota nebuvo, nes tiek pats pareiškėjas, tiek jam atstovaujantys advokatai turi teisę susipažinti su byloje surinktais dokumentais. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir išanalizavęs teisės aktus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio reikalavimų, todėl pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga jam negali būti suteikta (UTPĮ 77 straipsnio 2 dalis). Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamento 2013 m. rugpjūčio 30 d.sprendimas „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. M. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-3)-12PR-64 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti remiantis skunde išdėstytais argumentais. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš naujo.

III. Pareiškėjas K. M. apeliaciniu skundu (b. l. 13–16) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Remdamasis Tvarkos aprašo 66.1 punktu, pareiškėjas nurodo, jog persekiojimu yra laikomi ne tik valstybės institucijų veiksmai, tačiau ir kitų asmenų/organizacijų veiksmai, dėl kurių teisėsaugos institucijos yra bejėgės ką nors padaryti. Nagrinėjamu atveju, (duomenys neskelbtini) jis buvo persekiojamas hidžros S. M. ir jo pasekėjų, buvo verčiamas priimti sikhų išpažįstamą tikėjimą bei buvo diskriminuojamas dėl krikščionybės išpažinimo. Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole apeliantas pažymėjo, kad dėl prieš jį vykdomo persekiojimo jis yra kreipęsis į policiją, tačiau pagalbos nesulaukė. Jo manymu, policija nesuteikė jam pagalbos būtent dėl didelės hidžros S. M. įtakos (duomenys neskelbtini). Pagalbos jis prašėsi ir (duomenys neskelbtini) miesto ministro (aukšto rango valstybės tarnautojo), kurio buvo nusiųstas į gurdvarą (sikhų šventyklą). Šventykloje jam buvo išaiškinta, kad išvengti persekiojimo jis galės tik tuo atveju, jei priims sikhų tikėjimą, t. y. pasielgs prieš savo valią. Ši informacija buvo pateikta teismui skunde, todėl teismo teiginys, esą byloje nėra pateikta duomenų, kad valstybės institucijos ar kitos organizacijos neįstengė ar negalėjo užtikrinti jo apsaugos nuo artimųjų aplinkos persekiojimo, nepagrįstas.

Be to, nors ir persikėlė į kitą (duomenys neskelbtini) vietą ((duomenys neskelbtini) miestą), pilnavertiškai gyventi ir jaustis saugus ten negalėjo, nes S. M. yra garsus ir įtakingas, turi ryšių su politikais, teisėsauga ir kitais įtakingais asmenimis. Hidžrų bendruomenė yra labai didelė, tarpusavyje palaiko glaudžius ryšius ir nuolat bendradarbiauja. Dėl šių priežasčių apeliantas nuolat gyveno apimtas baimės, nes buvo įsitikinęs, kad bet kuriuo metu persekiojimas galėjo atsinaujinti.

Pareiškėjo prieglobsčio prašymas pagrįstas, nes jis nuolat jautė pagrįstą baimę: jis ne tik nuolat buvo persekiojamas sikhų bendruomenės bei šeimos narių, jo kaimo valdantieji tyčia neleido jam pakeisti religijos ir grasino, bet 2010-2011 metais jis buvo sumuštas sikhų, kartą buvo pagautas sikhų ir pririštas prie medžio, turint tikslą atlikti „velnio“ išvarymo ritualą, o po „velnio“ išvarymo ritualo, sikhai kelis kartus mėgino priversti jį eiti pas S. M.. Veiksmai, nukreipti prieš pareiškėją, tęsėsi tol, kol jis neišvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą, tačiau ir šiame mieste, kaip minėta, jis turėjo nuolat gyventi baimindamasis, kad bus surastas ir persekiojamas. Taigi, apeliantas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies kriterijus.

Draudimas išpažinti krikščionybę bei vertimas išpažinti sikhų tikėjimą, nuolatinis jo persekiojimas ir policijos pareigūnų abejingumas, pažeidžia prigimtines pareiškėjo teises bei laisves (duomenys neskelbtini). Dėl šių priežasčių jis buvo priverstas slapstytis kitame mieste ir galiausiai apskritai turėjo išvykti iš kilmės valstybės, o tai pagrindžia ir papildomos apsaugos suteikimą UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 35–36) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas remiasi pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas K. M. ginčija atsakovo Migracijos departamento 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-3) 12PR-64, kuriuo nuspręsta nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui K. M., g. 1988 m. balandžio 11 d., prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; uždrausti K. M. atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, todėl pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga pareiškėjui negali būti suteikta, ir Migracijos departamento 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. (15/6-3)-12PR-64 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. M. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ yra teisėtas ir pagrįstas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos tarpusavyje yra susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai susiję su religija: pareiškėjas prašymuose Migracijos departamentui nurodė, kad iš savo šalies išvyko bėgdamas nuo sikhų ir savo šeimos narių vykdomo persekiojimo dėl religijos pakeitimo. Užsieniečio apklausos lape užfiksuota, kad K. M. tikslas buvo vykti į Vokietiją ir ten dirbti, į kilmės valstybę nepageidauja grįžti dėl tautinės nesantaikos. Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole jau nurodyta, kad jis vyko gyventi į Italiją. Kadangi jis iš sikho tapo krikščionimi, šeimoje kilo nesutarimai, jį taip pat persekioja Sikhu religijos pasekėjai, susilaukė grasinimų susidorojimu. Kreipėsi į policiją, bet pagalbos nesulaukė. Prieš išvykstant pabėgo iš namų, motina davė pinigų kelionei. Papildomai apklaustas pareiškėjas teigė, kad jo problema yra senelio dėdė S. M., kuris yra hidžra, t. y. įvairų tikėjimą (musulmonų, hindi, sikhų) išpažįstančių žmonių gerbiamas asmuo. Po to, kai pakeitė tikėjimą ir 2009 m. pareiškėjas buvo pakrikštytas bažnyčioje, vieną kartą M. žmonės jį surišo, sustojo aplink, šoko, siekdami išvaryti iš jo „velnią“ ir grąžinti į „teisingą kelią“. Tai buvo sunkiausias smurto prieš pareiškėją atvejis. Dėl priekabiavimo kreipėsi į policiją, be jam nepadėjo, nes ten dirba tos pačios religinės grupės žmonės. Vėliau, 2011 m. pareiškėjas išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) valstiją ir ten praleido 7-8 mėnesius. Persekiotojai (M. žmonės) ten jo nerado, tačiau pareiškėjas vis tiek jautė baimę.

Pagal UTPĮ 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių.

Taigi, tam, kad būtų pripažinta esant pagrindui suteikti pabėgėlio statusą, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų.

Pareiškėjas, kaip matyti iš anksčiau aprašytų jo apklausos protokolų turinio, apie konkretų smurto, kuris, anot pareiškėjo, pasireiškė hidžros M. siųstų žmonių atlikto religinio ritualo metu, papasakojo tik papildomos jo apklausos metu. Pats pareiškėjas pripažino, kad jis turėjo realią galimybę saugiai gyventi kitoje (duomenys neskelbtini) vietovėje, kurioje 19 procentų sudaro krikščionybę išpažįstantys gyventojai, ir kur pareiškėjas turėjo tam tikrų socialinių ryšių. Apklausoje pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo patėvis yra policininkas, todėl jis buvo ramus, nors S. žmonės ir teiravosi apie jo buvimo vietą. Be to, tapti krikščionimi, kaip teigė pareiškėjas, jį kalbino ir motina su savo vyru.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės 2013 m. rugpjūčio 29 d. pažymoje Nr. IND-15/6-15-3 „Apie žmogaus teisių padėtį Indijoje“ nurodyta, kad šalies Konstitucija ir kiti teisės aktai bei valdžios politika gina religijų laisvę, tačiau kai kuriais atvejais valdžia taiko tam tikrus religinės laisvės apribojimus, paremdama valstijos lygmens teisės aktus, nukreiptus prieš religijos keitimą. Remiantis Nacionalinės komisijos mažumų aktu, penkios religinės bendruomenės – musulmonai, sikhai, krikščionys, parsiai ir budistai – oficialiai laikomi mažumų bendruomenėmis. Šis teisės aktas numato, kad šalies valdžia gins šių religinių bendruomenių egzistavimą ir sudarys sąlygas bendruomenių tapatumo skatinimui. Induistų įstatymo, Krikščionių įstatymo, Parsių įstatymo ir Islamo įstatymo nuostatos dėl „asmeninio statuso“ yra oficialiai pripažįstamos ir teisiškai įgyvendinamos. Įstatymai numato priemones kovai su religinės laisvės pažeidimais; egzistuoja teisinės apsaugos mechanizmas reaguoti į konkretaus asmens vykdomą diskriminaciją ar persekiojimą. Federalinio lygmens valdžios institucijos, pvz., Mažumų reikalų ministerija, Nacionalinė žmogaus teisių komisija ir Nacionalinė mažumų komisija tiria religinės diskriminacijos atvejus.

Tad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Indijoje nėra užfiksuota valdžios institucijų veiksmų prieš asmenis, atsivertusius į kitą tikėjimą, o krikščionybė pripažįstama ir ginama valstybės lygmeniu įgyvendinant religijų (induistų, krikščionių, parsių, islamo) išpažinimo laisvės teisinės apsaugos mechanizmą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jį persekioja šeimos nariai (šiuo atveju senelio dėdė) dėl religijos pakeitimo, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą.

Pirmosios instancijos teismas vertino situaciją Indijoje ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas turi vidinio persikėlimo alternatyvą, todėl papildoma apsauga, remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), negali būti suteikta. Akivaizdu, jog pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių.

Be to, remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Panaši praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose. 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Pagal UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko ar neteisėtai joje yra. Kadangi priežasčių, dėl kurių K. M. negalima būtų grįžti į kilmės šalį, nenustatyta, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje ir įsigaliojus sprendimui turi būti išsiunčiamas į (duomenys neskelbtini).

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečiui, kuris savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir turi neįvykdytų prievolių Lietuvos Respublikai arba piktnaudžiauja savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos galimybe ar buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, sprendimui dėl uždraudimo atvykti pakanka bent vienos iš nurodytų sąlygų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas, kuriuo K. M. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. (15/6-3)12PR-64 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. M. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė