A-53-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-53-858/2015 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00315-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. 1. 3, 15, 19–21, 27–29, 48) prašydamas panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) direktoriaus 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 25/04-456 „Dėl suimtojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas) (I t., b. l. 16) jam paskirtą nuobaudą – teisės pirkti maisto produktus atėmimą vienam mėnesiui. Nutarime nurodyta, kad suimtasis G. K. 2011 m. balandžio 17 d. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – apie 21.10 val. nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų ir kurstė kitus kameros suimtuosius elgtis taip pat, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalies 7 punktą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad priimant nutarimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nurodė, kad pareigūnams atidarius kameros duris ir liepus išeiti, visi pakluso pareigūnų reikalavimams ir išėjo iš kameros. Tai nurodė tarnybiniame pranešime pareigūnas J. N.. Išėjus iš kameros juos nuvedė į koridorių ir liepė stotis prie sienos, ką jie ir padarė. Jis pareigūnui V. D. pasakė, kad jam pradėjo veikti psichotropiniai vaistai, kuriuos išgėrė prieš 30-40 minučių, nes pats V.

D. prieš 40 minučių iki to įvykio buvo nuvedęs jį ir R. Č. į medicinos kabinetą, kur jiems asmeniškai buvo išduoti vaistai. Jam buvo sunku stovėti vienoje vietoje ir jis trypčiojo vietoje, kad nenugriūtų. Jį pareigūnas įspėjo, kad stovėtų ir nejudėtų, tačiau tokiems nurodymams jis prieštaravo dėl sveikatos būklės. Šalia stovintis suimtasis nukrito ant žemės ir pareigūnai jį nuvedė į medicinos kabinetą. Jis nei vieno iš suimtųjų nekurstė. Nuvedus jį į kambarį daryti asmens kratą, paprašė pareigūno, kad būtų užpildytas asmens kratos protokolas, tačiau pareigūnas to nepadarė.

Jis pareigūno paprašė asmens kratą padaryti rankomis, o ne metalo detektoriumi. Pareigūnas nurodė, kad reikalinga jį apieškoti metalo detektoriumi ir jis sutiko. Jo nuomone, apklaustų pareigūnų parodymai teismo posėdžio metu ir tarnybiniame pranešime iš esmės skiriasi. Paaiškino, kad Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresnysis J. N. tarnybiniame pranešime Nr. 79-09-71B parašė: „atsisakė stotis prie sienos ir priimti rankas už nugaros, atsikalbinėjo, vaikščiojo po koridorių“, „taip elgtis ragino kitus suimtuosius“, „atsisakė nusirengti“, tačiau nepaaiškino kuriuo konkrečiai metu, ką konkrečiai jis (J.

N.) pasakė pareiškėjui, ką sakė pareiškėjas, ką reiškia „atsikalbinėjo“, „vaikščiojo po koridorių“, „ragino“, „atsisakė“. Manė, kad J. N. neparašė jokių faktinių duomenų, tarnybinį pranešimą parašė lakoniškai, plečiamai, deklaratyviai, nenurodant jokių žodžių, tikslių vietų, laiko trukmės. Jei pareigūnas parašė „G. K. atsisakė“, tai jie turėjo išsiaiškinti priežastis ir jas surašyti tarnybiniame pranešime. Pareiškėjas neigė, kad jis vaikščiojo po koridorių, nurodė, kad jis tik trypčiojo, judėjo pavargęs po 0,5 m į vieną ir į kitą pusę, o pareigūnams nepatiko, kad jis nestovi nejudėdamas, dėl to patys provokavo konfliktą.

Prašė nutarimą, kuriuo jam skirta nuobauda, panaikinti.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu (I t., b. 1. 37–38, 45–46) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuobauda pareiškėjui paskirta atsižvelgiant į Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresniojo J. N. 2011 m. balandžio 17 d. tarnybiniame pranešime Nr. 79/09-713 bei 2011 m. balandžio 18 d. paties pareiškėjo pasiaiškinime nustatytas aplinkybes. Nurodė, kad 2011 m. balandžio 17 d. apie 21 val. 10 min. buvo pastebėta, kad pro kameros Nr. 101 langą nuleista virvė į kamerą Nr. 60. Suimtasis R. Č. buvo užstojęs stebėjimo langelį, todėl buvo neįmanoma pamatyti, kuris iš kameroje Nr. 101 esančių suimtųjų bendrauja su kitų kamerų suimtaisiais. Atsakovas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 9 straipsnio 4 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2005 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 165.1 punktu. Nurodė, kad suimtiesiems išėjus iš kameros į koridorių, pareiškėjas atsisakė stotis prie sienos ir laikyti rankas už nugaros, vaikščiojo po koridorių, atsikalbinėjo, prieštaravo pareigūnų reikalavimams ir ragino taip elgtis kitus kameros Nr. 101 suimtuosius. Atvedus suimtąjį į korpuso vyresniojo kabinetą atlikti jo kratą, jis atsisakė nusirengti viršutinius rūbus ir prieštaravo būti patikrintas metalo detektoriumi. Pareiškėjas skundėsi bloga savijauta, tačiau pasiūlytos medicininės pagalbos atsisakė. Atlikdami pareiškėjo kratą pareigūnai laikėsi Instrukcijos 141 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo krata buvo atlikta tik po daugkartinių pareigūnų reikalavimų vykdyti teisėtus jų reikalavimus. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 7 punkto nuostatomis, už atsisakymą vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus ir kurstymą kitus suimtuosius ir nuteistuosius atsisakyti vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus pareiškėjui buvo skirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas, prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu (I t., b. 1. 45–46) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2011 m. gegužės 13 d. skundą, pateikė 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 2S-1472, kuriame nurodoma, jog tyrimo metu nustatyta, kad 2011 m. balandžio 17 d. apie 21.10 val. kameroje Nr. 101 pareiškėjas nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų, trukdė atlikti kratą provokuodamas konfliktą, kurstė kitus 101 kameroje laikomus suimtuosius elgtis taip pat (Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 4 pamainos korpuso vyresniojo J. N. 2011 m. balandžio 17 d. tarnybinis pranešimas Nr. 79/09-713). Tokiu savo elgesiu pareiškėjas pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pareigą suimtiesiems vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus ir minėto įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą draudimą kurstyti kitus suimtuosius ir nuteistuosius atsisakyti vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 13 d. sprendimu (II t., b. 1. 220–224) pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsniu. Iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresniojo prižiūrėtojo J. N. ir prižiūrėtojo V. D. pasirašytame 2011 m. balandžio 17 d. tarnybiniame pranešime (I t., b. 1. 26), kuriuo remiantis buvo priimtas skundžiamas nutarimas, nurodyta, kad 2011 m. balandžio 17 d. apie 21 val. 10 min. kameroje Nr. 101 buvo atlikta krata, kurios metu, suimtiesiems išėjus iš kameros į koridorių, suimtasis pareiškėjas provokuodamas konfliktą, atsisakė stotis prie sienos ir laikyti rankas už nugaros, vaikščiojo po koridorių ir ragino taip elgtis kitus nuteistuosius, asmens kratos metu atsisakė nusivilkti viršutinius rūbus ir prieštaravo būti tikrinamas metalo detektoriumi. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas skundėsi bloga savijauta, aukštu kraujo spaudimu, tačiau pasiūlytos medicininės pagalbos atsisakė. Asmens krata buvo atlikta tik po daugkartinių reikalavimų ir įtikinėjimų, kad privaloma vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo posėdžiuose liudytojais apklausė Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnus J. N., V. D., V. B., R. J..

Liudytojas J. N. 2011 m. liepos 14 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad 2011 m. balandžio 17 d. apie 21.10 val., suimtuosius išvedus iš kameros į koridorių, pareiškėjas atsikalbinėjo, nenorėjo stotis prie sienos, nenorėjo būti apžiūrimas metalo detektoriumi. To paties teismo posėdžio metu liudytojas V. D. nurodė, kad 2011 m. balandžio 17 d. apie 21.10 val. buvo pastebėta, kad kameroje Nr. 101 esantys suimtieji bendrauja su kitoje kameroje esančiais suimtaisiais virvės pagalba. Buvo nuspręsta atlikti kameros ir suimtųjų kratas, pareiškėjas atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, t. y. nusisukti į sieną, stovėti ramiai, vėliau atsisakė, kad jam būtų atlikta krata.

2013 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio metu liudytojas V. B. nurodė, kad apie 2011 m. balandžio 17 d. įvykius nedaug pamena. Nurodė, kad dalyvavo atliekant kratą kameroje Nr. 101, taip pat kaip dalyvavęs kratoje pareigūnas pasirašė ant kratos protokolo. To paties teismo posėdžio metu liudytojas R. J. nurodė, kad 2011 m. balandžio 17 d. vakare buvo atliekama kameros Nr. 101 krata. Nurodė, kad pareiškėjas atsisakė būti patikrintas metalo detektoriumi, būdamas koridoriuje vaikščiojo, kitiems suimtiesiems sakė: „ko stovit, vaikščiokit“, pareiškėjas daug kartų buvo įspėtas nevaikščioti po koridorių iki jam buvo atlikta krata.

Pareiškėjas ginčija liudytojų parodymus, prašydamas paaiškinti, ką konkrečiai reiškia „atsikalbinėjo“, „vaikščiojo po koridorių“, „ragino“, „atsisakė“, prašydamas nurodyti, ką jis konkrečiai sakė pareigūnams. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors teismo apklausti liudytojai ir nurodė, kad tiksliai negali prisiminti visų konkrečiai tiek pareiškėjo, tiek jų pačių įvykio metu pasakytų žodžių, tačiau įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus teismo posėdžių metu, atsižvelgiant į pareigūnų darbo pobūdį, į tai kad jie, vykdydami tarnybą, budi skirtingomis pamainomis, režimo pažeidimai fiksuojami ir kratos atliekamos dažnai, kad liudytojai buvo apklausiami praėjus keliems mėnesiams ar net dvejiems metams po įvykio, tikėtina, kad liudytojai negalėjo prisiminti visų konkrečių įvykio metu pasakytų žodžių, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad tiek pareigūnų tarnybiniame pranešime, tiek parodymuose teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės nėra tikslios ar prieštaraujančios viena kitai. Beje, pats pareiškėjas pripažino, kad nepakluso pareigūnų reikalavimams stovėti ramiai prie sienos, nurodydamas, kad trypčiojo, judėjo, negalėjo stovėti ramiai dėl sveikatos būklės. Tačiau, kaip nurodyta J. N. ir V. D. tarnybiniame pranešime, pareiškėjas medicininės pagalbos atsisakė. Byloje pateiktas pareigūnų tarnybinis pranešimas dėl pareiškėjo veiksmų kratos atlikimo metu, tarnybiniai pranešimai, tarnybinio tyrimo išvada dėl suimtiesiems (nuteistiesiems) draudžiamų turėti daiktų, protokolas dėl draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų paėmimo, dėl kratos metu kameroje Nr. 101 rastų draudžiamų daiktų, paties pareiškėjo bei liudytojų parodymai teismo posėdžių metu patvirtino, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareigūnai siektų pakenkti pareiškėjui, todėl nėra kliūčių remtis jų pateiktais paaiškinimais, abejoti jų parodymais bei rašytiniais bylos įrodymais ir daryti išvadą, jog pareiškėjas tyčia nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų bei kurstė kitus suimtuosius ir nuteistuosius atsisakyti vykdyti Šiaulių TI pareigūnų reikalavimus ir tuo pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalies 7 punktą.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (III t., b. 1. 8) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde paaiškina, kad apklausti kaip liudytojai, kratą atlikę pareigūnai patys nurodė, jog neatsimena visų įvykio aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, t. y. iš suimtųjų paaiškinimų matyti, jog medicininės pagalbos buvo vedami kiti kaliniai. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas jį buvo pašalinęs iš teismo posėdžio, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai apginti savo pažeistų teisių. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai atmetė pareiškėjo prašymus iškviesti kitus liudytojus bei netinkamai vertino liudytojų parodymus, kurie buvo prieštaringi.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. 1. 29–30) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia ABTĮ 57 straipsniu ir paaiškina, kad įrodymų įvertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi –vidiniu teismo įsitikinimu. Šioje byloje liudytojų apklausa konkrečiame teismo posėdyje vyko praėjus dvejiems metams nuo įvykių, lėmusių skundžiamo administracinio akto priėmimą. Bylą nagrinėjęs Šiaulių apygardos administracinis teismas pabrėžė, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta kliūčių remtis teismo posėdyje apklaustų pareigūnų paaiškinimais, kuriuos įvertinus surinktos dokumentinės medžiagos kontekste buvo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės. Be to, priešingai, nei teigia pareiškėjas, iš bylos nagrinėjimo metu surinktos medžiagos buvo nustatyta ir pripažinta, kad jo paaiškinimai prieštarauja surinktiems įrodymams. Atsakovas mano, jog iš teismo posėdžio pareiškėjas buvo pašalintas pagrįstai. Galimybę suformuluoti savo reikalavimus, juos tikslinti, pateikti prašymus, užduoti klausimus ir pasisakyti nepiktnaudžiaudamas administraciniu procesu ir nevilkindamas bylos nagrinėjimo pareiškėjas turėjo ir ja pasinaudojo aktyviai bei visapusiškai. Atsakovo nuomone, pašalinus pareiškėją iš posėdžio salės, jo procesinės teisės, atsižvelgiant į veikimo administraciniame procese būdą, nebuvo suvaržytos neproporcingai, nes pareiškėjas savo argumentus dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo galėjo išdėstyti apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 25/04-456 „Dėl suimtojo nubaudimo“ teisėtumo bei pagrįstumo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo ginčijamas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo (I t., b. l. 16), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis 2011 m. balandžio 17 d. apie 21.10 val., nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų ir kurstė kitus kameros suimtuosius elgtis taip pat, savo veiksmais pažeisdamas Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktu, 2 dalies 7 punkto reikalavimus, buvo skirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai numato, jog suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Byloje esantys Šiaulių TI pareigūno tarnybinis pranešimas (I t., b. l.

18) ir pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojų duoti parodymai (I t., b. l. 66–67, bylos priedas su teismo posėdžių garso įrašais), patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtų nuostatų nesilaikė. Pažymėtina, kad byloje esanti medžiaga, liudytojų parodymai bei faktinės aplinkybės buvo vertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 balandžio 16 d. nutarė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas nereikalavo iš atsakovo konkrečių dokumentų, susijusių su kratos atlikimu ir suimtiesiems draudžiamų turėti daiktų paėmimu (I t., b. l. 129–134).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsireikalavo iš atsakovo minėtus dokumentus, susijusius su kratos atlikimu ir suimtiesiems draudžiamų turėti daiktų paėmimu (II t., b. l. 92–112). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išreikalautus dokumentus sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju byloje pateiktas pareigūnų tarnybinis pranešimas dėl pareiškėjo veiksmų kratos atlikimo metu, tarnybiniai pranešimai, tarnybinio tyrimo išvada dėl suimtiesiems (nuteistiesiems) draudžiamų turėti daiktų, protokolas dėl draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų paėmimo, dėl kratos metu kameroje Nr. 101 rastų draudžiamų daiktų, paties pareiškėjo bei liudytojų parodymai teismo posėdžių metu leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėtų pareigūnų duoti parodymai atitinka jų iš karto po nagrinėjamo įvykio surašytame tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, jie yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių objektyvių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti pareiškėją, nėra, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais duomenimis, kadangi jais netikėti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo kaltė dėl Nutarime nurodyto pažeidimo padarymo įrodyta byloje esančiais duomenimis, jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios sudarytų pagrindą abejoti dėl pareiškėjo kaltės padarius minėtą pažeidimą, pareiškėjas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, plačiau dėl to nepasisako.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjo skundžiamas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jis priimtas įgalioto pareigūno, laikantis teisės aktuose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padarytų pažeidimų pobūdį.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismui pašalinus jį iš teismo posėdžio, pareiškėjas negalėjo tinkamai apginti savo pažeistų teisių bei teikti paaiškinimų. Šiuo aspektu pažymėtina, jog įstatymų nustatyta tvarka teismui yra suteikta teisė pašalinti asmenį iš teismo posėdžių salės, jeigu šis bylos nagrinėjimo metu pažeidžia teismo posėdžio tvarką. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas turėjo galimybę teikti įrodymus ir paaiškinimus iki jį pašalinant iš teismo posėdžio. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių papildomų aplinkybių, kurių nebūtų išdėstęs pirmosios instancijos teismui, nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisių pažeidimas, kokių įrodymų jis negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, jų prie apeliacinio skundo nepridėjo. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys