AS-183-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-183-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05142-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. E. P. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl neveikimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. E. P. (toliau – ir pareiškėjas) teismui 2014 m. lapkričio 28 d. pateikė skundą, kuriame prašė:

1) kuo greičiau priimti sprendimą, įpareigojantį nevykdyti Lietuvoje jokios veiklos, kol pilnai ir galutinai nėra ištirta ši byla ir nėra išsklaidytos visos abejonės dėl galimo Danske Bank International S. A. dalyvavimo pinigų plovimo veikoje;

2) išsamiai ištirti informaciją dėl galimai Danske Bank International S. A. padarytų pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimų ir, pasitvirtinus įtarimams, įspėti Danijoje įsteigtą banką Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko akcininko pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nevykdymo, ryšium su jo dukterinio banko Danske Bank International S. A. padarytais pažeidimais Lietuvoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 70 ir 72 straipsnio 3 dalies 1 punktu;

3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su minėtais prejudiciniais klausimais dėl Danske Bank International S. A. atsisakymo liudyti Lietuvos teismui teisėtumo ir, gavus atsakymus iš Europos Teisingumo Teismo, priimti sprendimą šiuo klausimu (paaiškėjus, kad atsisakymas liudyti buvo neteisėtas – visam laikui uždrausti Liuksemburge įsteigtam bankui Danske Bank International S. A. toliau vykdyti bet kokią veiklą Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 70 ir 72 straipsnio 3 dalies 3 punktu).

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžia Lietuvos banko sprendimą atsisakyti imtis veiksmų dėl Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko Danske Bank International S. A., teikiančio paslaugas Lietuvoje neįsisteigus, galimo teisės aktų pažeidimo, išreikalavus įrodymus bei įvertinus šio banko galbūt padarytus pinigų plovimo prevencijos pažeidimus bei, taip pat, atsižvelgiant į galbūt neteisėtą atsisakymą bendradarbiauti su Lietuvos teisėsaugos institucijomis (liudyti Lietuvos teismui), kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu atsakyti į prejudicinius klausimus ir, gavus iš šios institucijos atsakymus, uždrausti šiam bankui toliau vykdyti bet kokią veiklą Lietuvos Respublikoje. Teigė, kad Lietuvos bankas pareiškėjo prašymą nagrinėjo neatidžiai, neobjektyviai ir atmestinai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais ir sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas konstatavo, kad iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi nesutikdamas su Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692, nors skundo rezoliucinėje dalyje šio rašto atžvilgiu jokio reikalavimo nereiškia. Kaip matyti, pareiškėjas į Lietuvos banką kreipėsi su prašymu ištirti Danske Bank International S. A. veiksmus dėl galimos pinigų plovimo veiklos Lietuvos Respublikoje. Lietuvos bankas pareiškėjui paaiškino, kad negali apriboti Danske Bank International S. A., kuris yra Liuksemburge įsteigtas bankas, priklausantis Danske Bank A.

S. grupei, veiklos Lietuvoje, reikalauti iš jo informacijos ar skirti įpareigojimų, nes nėra nustatyta, kad teikdamas finansines paslaugas Lietuvoje pažeidė finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Šiuo raštu taip pat paaiškino, kad pareiškėjo pareiškimo kopiją su priedais persiuntė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, jog jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, publikuotą leidinyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5, 2004 m.).

Akivaizdu, kad Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692 nėra nustatytos jokios teisės ar pareigos pareiškėjui, jis pareiškėjui nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių, nes yra informacinio pobūdžio raštas, todėl pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Dėl šių priežasčių skundas dėl tokio rašto panaikinimo negali būti priimtas nagrinėti teisme (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kitus skundo reikalavimus išsamiai ištirti informaciją dėl galbūt Danske Bank International S. A. padarytų pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimų ir, pasitvirtinus įtarimams, įspėti Danijoje įsteigtą banką, administraciniai teismai nėra įgalioti atlikti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai, be kita ko, sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Šiuo atveju pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų ištirti Danske Bank International S. A. veiksmai, susiję su galima pinigų plovimo veikla. Teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio veiksmų tyrimas nėra priskirtas administracinio teismo kompetencijai.

Tai, kad su ikiteisminiu tyrimu susijusių klausimų nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-3031/2011. Ginčai, kilę dėl galbūt neteisėtos veikos, susijusios su pinigų plovimu, nepatenka į viešojo administravimo sritį, o administracinis teismas, kaip minėta, sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Dėl galbūt nusikalstamos veikos pareiškėjas gali kreiptis į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos ar Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas negali būti priimtas nagrinėti, todėl jį atsisakė priimti kaip nepriskirtiną administraciniam teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo:

1. Atsižvelgiant į būtinybę kuo skubiau išreikalauti įrodymus, teismą užtikrinti, kad veiksmai, susiję su Lietuvos banko neveikimu dėl įrodymų išreikalavimo, būtų atlikti kuo greičiau;

2. Vadovaujantis ABTĮ 151 straipsnio 3 punktu, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atsisakyti priimti skundą (jo dalį, susijusią su prašymo įpareigoti Lietuvos banką imtis veiksmų įvertinant banko Danske Bank International S. A. atsisakymo liudyti teismui teisėtumą) arba, vadovaujantis ABTĮ 151 straipsnio 4 punktu, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba šiame teisme išnagrinėti iš esmės, esant galimybei;

3. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus nepatenkinti pareiškėjo prašymų panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, vadovaujantis Europos Sąjungos Sutarties 19 straipsnio 1 dalimi ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu bei ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, prašo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti atsakymus į tokį prejudicinį klausimą dėl ES teisės nuostatų, svarbių nagrinėjamai bylai, išaiškinimo (kartu pateikiant ir kitus prejudicinius klausimus, suformuotus skunde pirmosios instancijos teismui).

Ar nacionalinės teisės nuostatos, leidžiančios administraciniam teismui atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kuriuo ginčijamas kompetentingos institucijos neveikimo pinigų plovimo prevencijos srityje teisėtumas, neprieštarauja ES direktyvos 2005/60 „Dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui“ 37 straipsnio 1 daliai ir 39 straipsnio 1 ir 2 dalims? 4. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus nepatenkinti prašymų, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, bei nusprendus, kad nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimu, ar ABTĮ nuostatos (ir šias nuostatas aiškinanti teismų praktika), leidžiančios administraciniam teismui atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, administraciniam teismui nusprendus, kad pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo skundžiamu aktu (nors pats pareiškėjas yra įsitikinęs savo teisiniu suinteresuotumu), neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog 2014 m. spalio 14 d. raštu kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas imtis priemonių dėl banko Danske Bank International S A. veiksmų, prašant ištirti galimus pinigų plovimo faktus ir taikyti poveikio priemones – uždrausti (arba laikinai, kol bus ištirtos šiame skunde minimos aplinkybės) šiam bankui vykdyti veiklą Lietuvoje bei įspėti šio banko akcininką, banką Danske Bank A/S, dėl jo, kaip banko Danske Bank International S. A. akcininko, netinkamo pareigų vykdymo. Lietuvos bankas savo 2014 m. lapkričio 10 d. pranešimu informavo, jog atsisako imtis veiksmų prieš Danske Bank International S. A., o dėl pareiškėjo prašymo Danske Bank A/S apskritai nieko nepasisakė.

Pareiškėjas skundu iš esmės siekė, kad būtų panaikintas Lietuvos banko sprendimas nesiimti priemonių ir ši institucija būtų įpareigota veikti – įvertinti galimus pinigų plovimo pažeidimus ir pritaikytos atitinkamos sankcijos (arba, esant galimybei, administracinis teismas, ištyręs bylos aplinkybes, pats priimtų atitinkamos sprendimus dėl sankcijų). Taip pat teismo prašė įvertinti Lietuvos banko atsisakymą imtis priemonių užtikrinant, kad visi bankai, veikiantys Lietuvoje, laikytųsi Lietuvos Respublikos įstatymų (ir ES direktyvos 2005/60 „Dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui“), padedant išaiškinti galimus nusikaltimus ir taikant pinigų plovimo prevenciją - Danske Bank International S. A. atsisakymą liudyti Lietuvos apygardos teismui, kaip neleistiną.

Todėl prašė įpareigoti Lietuvos banką surinkti reikalingą informaciją iš Danske Bank International S. A. ir atitinkamai reaguoti dėl galimų nusikaltimų. Pirmosios instancijos teismas savo nutartyje apskritai nieko nepasisakė dėl prašymo įpareigoti Lietuvos banką imtis veiksmų įvertinant banko Danske Bank International S. A. atsisakymo liudyti teismui teisėtumą, taip pažeisdamas ABTĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktus. Pareiškėjas pažymi, kad pagal bendrą principą administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, jog asmens teisės nėra pažeistos.

Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galbūt neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Šioje konkrečioje byloje taip pat egzistuoja ir viešasis interesas užtikrinti, kad kompetentingos institucijos bent jau veiksmingai stebėtų ir imtųsi reikalingų priemonių, jog įstaigos ir asmenys laikytųsi pinigų plovimo prevencijos taisyklių. Šia byla skundžiamas Lietuvos banko neveikimas, t. y. Lietuvos banko padarytas pažeidimas neteisėtai atsisakant įvykdyti jo kompetencijai priskirtinus veiksmus.

Kompetentingų institucijų sprendimas, patvirtinantis faktą, kad Danske Bank International S. A. pažeidė pinigų plovimo prevencijos taisykles, turėtų juridinę reikšmę nagrinėjamose civilinėse bylose, kur egzistuoja jų interesai. Danijos pilietis A. B. yra iniciavęs prieš pareiškėją baudžiamuosius procesus. Todėl kompetentingų institucijų sprendimas, patvirtinantis faktą, kad Danske Bank International S. A. pažeidė pinigų plovimo prevencijos taisykles, turėtų juridinę reikšmę gynybos pozicijai baudžiamosiose bylose.

Nustačius, kad bankas Danske Bank International S. A., teikdamas paslaugas Lietuvoje, pažeidė pinigų plovimo prevencijos taisykles, o bankas Danske Bank A/S, kaip banko Danske Bank International S. A. akcininkas, netinkamai įvykdė savo pareigas, nustatytas LR bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje, kiltų šių bankų atsakomybės klausimas ir konkrečiai galėtų reikalauti šių bankų atsakomybės. Negalima ignoruoti ir viešojo intereso užtikrinti, kad kompetentingos institucijos, kurias įstatymai įpareigoja prižiūrėti, kaip bankai laikosi pinigų plovimo prevencijos taisyklių, deramai atliktų savo pareigas.

Pabrėžia, kad pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimai apima labai plačią sritį ir neapsiriboja vien baudžiamąja teise. Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnis numato teisę pareiškėjui apskųsti administracinės procedūros metu priimtą sprendimą administraciniam teismui. Teisę skųsti teismui Lietuvos banko, kaip finansų sektoriaus priežiūros institucijos, sprendimus, veiksmus taip pat numato ir LR bankų įstatymo 68 straipsnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi nesutikdamas su Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692, nors skundo rezoliucinėje dalyje šio rašto atžvilgiu jokio reikalavimo nereiškia. Teismas konstatavo, kad Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692 nėra nustatytos jokios teisės ar pareigos pareiškėjui, jis pareiškėjui nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių, nes yra informacinio pobūdžio raštas, todėl pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Be to, teismas nurodė, kad ginčai, kilę dėl galbūt neteisėtos veikos, susijusios su pinigų plovimu, nepatenka į viešojo administravimo sritį, o administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundo turinį, sprendžia, kad šiuo atveju nėra visiškai aiški pareiškėjo valia, kuriuos pareiškėjo prašymus reiktų vertinti kaip skundo reikalavimus. Skundas turi būti suformuluotas taip, kad teismui nekiltų abejonių, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimą, jog būtų galima preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą.

Esant tokiai situacijai, kai nėra suformuluotas konkretus skundo reikalavimas, tačiau iš skundo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjas siekia atitinkamo akto panaikinimo, ABTĮ yra nustatytas skundo trūkumų šalinimo institutas (ABTĮ 37 str. 1 d.), kuriuo šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasinaudojo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 2 str. 16 d.), ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių – administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Pareiškėjo skundas neatitiko esminių šio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, todėl, siekiant realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turėjo būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-749/2011).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjui skunde nesuformulavus aiškaus reikalavimo - panaikinti Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692, teismas ginčijama nutartimi neturėjo pagrindo išspręsti šio skundo reikalavimo priėmimo klausimo ir neturėjo galimybių įvertinti kitų skundo priėmimui reikšmingų aplinkybių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pasiūlyti pareiškėjui patikslinti skundą ir suformuluoti aiškius reikalavimus, taip pat išaiškinti pareiškėjui, jog jis gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 151 straipsnio 4 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 148 straipsnis).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. E. P. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius