AS-146-441-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS146-441/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00420-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. M. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. sausio 17 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 14) Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotu skundu (b. l. 1–6) bei patikslintu skundu (b. l. 15–20) prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.1) S-83112; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-39; 3) priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 10 496,47 Lt; 4) priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. nutartimi (b. l. 23–25) inter alia: 1) atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.1) S-83112 bei priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus senatvės pensijos nepriemoką, pašalino VSDFV Kauno skyrių iš atsakovų; 2) priėmė pareiškėjos skundo dalį dėl VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-39 panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija draudėjų, apdraustųjų asmenų ir kitų suinteresuotų asmenų skundams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aktų nuostatas teismas konstatavo, kad pareiškėjos keliamam ginčui įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama ir suvienodindama administracinių teismų praktiką Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti VSDFV, kuri pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį išnagrinėjusi skundą priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti.

Iš skundo turinio ir pateiktos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėja su skundu 2013 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2014 m. sausio 2 d. sprendime Nr. (6.5) I-39 nurodė, jog prašymą nagrinėti atsisako, kadangi praleistas 3 metų terminas skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų paduoti, taip pat nurodė, kad, pareiškėjai iki 2014 m. sausio 17 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą su prašymu atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų paduoti. Pareiškėja, 2013 m. gruodžio 17 d. kreipdamasi į Fondo valdybą, pradėjo šią procedūrą, tačiau jos ir VSDFV teritorinio skyriaus ginčas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo peržiūrėtas iš esmės. VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendime nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis apskaičiuojama ir mokama senatvės pensija, taip pat LVAT praktiką šiuo klausimu ir kt. Centrinis administravimo subjektas aiškiai nurodė, kad nenagrinėja jam pateikto skundo dalies dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos grąžinimo pareiškėjai, šį atsisakymą pagrįsdamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčas dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų bei įpareigojimo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai nepagrįstai sumažintą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį Fondo valdyboje iš esmės nebuvo išnagrinėtas, t. y. pareiškėjos skundas nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą, skundą atsisakoma priimti, jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Konstatavęs, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau pareiškėja šia tvarka nėra pasinaudojusi, t. y. šiuo atveju VSDFV nėra priėmusi sprendimo, kuriuo ginčas būtų išspręstas ikiteismine tvarka, teismas pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.1) S-83112 ir priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus senatvės pensijos nepriemoką, atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.) bei pašalino VSDFV Kauno skyrių iš atsakovų (ABTĮ 37 str. 4 d.).

Kartu teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo dalis, kurioje prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-39, paduota per nustatytą terminą, atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimtina.

III. Pareiškėja E. M. atskirajame skunde (b. l. 52–54) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį iš dalies, panaikinant šios nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti jos skundo reikalavimus panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.1) S-83112 ir priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus senatvės pensijos nepriemoką bei nutarta pašalinti VSDFV Kauno skyrių iš atsakovų, ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti paminėtą pareiškėjos skundo dalį.

Atskirajame skunde pareiškėja pažymi, jog kreipdamasi į VSDFV pateikė motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodė svarbias aplinkybes, kurios lėmė termino praleidimą ir yra pagrindas šiam terminui atnaujinti. Atsižvelgdama į VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendime Nr. (6.5) I-39 išdėstytą nurodymą, nepažeisdama nustatyto termino, pareiškėja dar kartą pateikė Fondo valdybai papildomus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius jos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjos įsitikinimu, Fondo valdyba net neketino nagrinėti jai pateikto skundo ar susipažinti su pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie sudaro pagrindą atnaujinti terminą, todėl savo, kaip privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, funkcijų neatliko ir pakartotinis kreipimasis į Fondo valdybą netenka jokios prasmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja paduotame atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalimi, kurioje pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti jos skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.1) S-83112 ir priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus senatvės pensijos nepriemoką bei pašalino VSDFV Kauno skyrių iš atsakovų. Kitos nutarties dalies pareiškėja neginčija, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija dėl jos nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti teisme pirmiau nurodytus pareiškėjos skundo reikalavimus remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuris nustato, kad skundą atsisakoma priimti, jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Įvertinęs skundo turinį ir teismui pateiktus su ginču susijusius dokumentus teismas konstatavo, kad pareiškėjos 2013 m. gruodžio 17 d. skundas dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (10.1) S-83112, kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, nebuvo išnagrinėtas iš esmės privalomoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje – Fondo valdyboje. Teismas vertino, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi įstatymų nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje teisingai pažymėjo, kad pareiškėjos keliamam ginčui dėl senatvės pensijos mokėjimo įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Nagrinėjamo atskirojo skundo aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą taikant tuos pačius įstatymus analogiško pobūdžio teisiniams santykiams (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kurioje, be kita ko, pateikti atitinkami išaiškinimai dėl pasinaudojimo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A143-816/2014 išaiškino, kad prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį išreiškiamas nesutikimas su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekiama inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Kadangi tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, skundai dėl pensijų dalies išmokėjimo turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, o ne Fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė ir tai, jog tokį prašymą gavęs Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų (Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis ir šią įstatymo nuostatą pakartojantis Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punktas) ir prašymo dalį dėl pensijų dalies išmokėjimo perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y.

Fondo valdybai, tačiau pasisakė dėl pareiškėjos siekiamo iškelti ginčo esmės, t. y. kad išmokėti pensijos nepriemoką nėra pagrindo. Įvertinusi šį faktą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių, laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Fondo valdyba, gavusi pareiškėjos skundą dėl minėto turinio teritorinio skyriaus sprendimo, savo priimtame sprendime nors ir konstatavo, kad pareiškėja kreipėsi praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą, bet nurodė ir tai, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtos senatvės pensijos dalies, nes nepriimti kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai. Taigi Fondo valdyba, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, o tai yra pagrindas konstatuoti, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Tokią situaciją išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje pasisakant dėl ginčo esmės, o tai reiškia, kad šiuo aspektu nėra kliūčių nagrinėti ginčą teisme.

Pareiškėjos E. M. pateikto atskirojo skundo atveju aplinkybės yra iš esmės analogiškos, kadangi Fondo valdybos teritorinis skyrius 2013m. gruodžio 3 d. sprendimu ne tik suteikė pareiškėjai informaciją apie pensijos nepriemoką, bet pasisakė ir dėl ginčo esmės (nurodė, kad išmokėti pensijos nepriemoką nėra pagrindo), t. y. tuo klausimu, kurio nagrinėjimas pagal kompetenciją buvo priskirtas išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai). Fondo valdyba, gavusi pareiškėjos skundą dėl šio teritorinio skyriaus sprendimo, 2014 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)-I-39 atsisakė nagrinėti skundą, kita vertus pritarė teritorinio skyriaus sprendimui, kurio atitinkamoje dalyje pasisakyta ir dėl ginčo esmės.

Esant minėtoms aplinkybėms, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A143-816/2014 pateiktus išaiškinimus dėl pasinaudojimo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka procedūrinių aspektų, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalis, kurioje teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.1) S-83112 ir priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus senatvės pensijos nepriemoką, panaikinama ir pareiškėjos skundo dalis dėl nepriimtų skundo reikalavimų perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas skundų, kurių nagrinėjimas pirmąja instancija numatytas apygardos administraciniame teisme, priėmimo klausimų nesprendžia, o gavęs atskirąjį skundą pagal kompetenciją patikrina, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti skundą, yra pagrįsta ir teisėta. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjos E. M. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.1) S-83112 ir priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus senatvės pensijos nepriemoką, ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė