A-658-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-658-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06757-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovams Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–5, 47–51), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Vilniaus APGV, atsakovas) 2013 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 3-5-3976(3.43.-5) (toliau – ir Sprendimas Nr. 3-5-3976(3.43.-5)); 2) priteisti iš atsakovo Vilniaus APGV 4 430,49 Lt turtinės žalos atlyginimą; 3) įpareigoti atsakovą Vilniaus APGV išduoti pareiškėjui vieną išeiginės tarnybinės uniformos komplektą bei kasdienės tarnybinės uniformos dalis, kurioms baigėsi dėvėjimo terminas.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos statutinis valstybės tarnautojas. Laikotarpiu nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio mėn. jam nebuvo išduotos priklausančios tarnybinės uniformos ir jas sudarančios dalys. Atsakovui neįvykdžius pareigos nustatytais terminais aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, pareiškėjas įgijo teisę į kompensaciją pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“. Dėl savalaikio tarnybinės uniformos dalių neišdavimo yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėjas dėl to patyrė nuostolių, kurie prilygintini uniformos (jos dalių) kainai, kuri priteisiama iš esmės analogiško pobūdžio bylose.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, o nusprendus skundą tenkinti, prašė atsižvelgti į proporcingumo kriterijus ir priteisti ne daugiau kaip 10 procentų kasdieninės (darbinės) uniformos vertės, t. y. iki 250 Lt.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 15–18, 64–66) Vilniaus APGV paaiškino, kad ginčo santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta atsakovo pareiga išmokėti piniginę kompensaciją pasibaigus uniformos dėvėjimo terminui. Vilniaus APGV niekuomet nevykdė ir neturėjo pareigos bei finansavimo vykdyti tarnybinių uniformų pirkimą, todėl negali būti atsakinga už pareigūnų aprūpinimą tarnybinėmis uniformomis. Viešuosius pirkimus tarnybinėms uniformoms įsigyti centralizuotai vykdė (bei vykdo) Specialioji priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (toliau – ir Specialioji PGV), kuri spręsdavo kokios aprangos dalys bus nupirktos. Iš Specialiosios PGV gautas uniformas atsakovas tik išdalindavo pareigūnams, todėl atsakovo Vilniaus APGV veiksmai buvo teisėti. Pareiškėjas nepateikė duomenų dėl žalos buvimo fakto, nepateikė įrodymų, kokią žalą patyrė. Žala negali būti preziumuojama, jos dydį privalo įrodyti pareiškėjas. Be to, pareiškėjas neturėjo pareigos dėvėti išeiginę tarnybinę uniformą, todėl žalos už tokios uniformos neišdavimą jis nepatyrė. Priešingu atveju civilinė atsakomybė atitiktų ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje taip pat nurodyta, kad ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgdamas į šias teisės normas, atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimą apriboti trejų metų laikotarpiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu (b. l. 72–76) įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą išduoti pareiškėjui tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė ir kurios nebuvo pareiškėjui išduotos, bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, 925,88 Lt žalos atlyginimą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūno teisės gauti žalos atlyginimą už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 15 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti informaciją apie pasibaigusio dėvėjimo termino tarnybinės uniformos dalis ir išmokėti už jas piniginę kompensaciją arba vietoj jų išduoti naujas (b. l. 9). Vilniaus APGV 2013 m. spalio 4 d. raštu Nr. 3-5-3976 (3.43.-5) pateikė minėtą informaciją ir nurodė, kad tenkinti prašymą dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo nėra pagrindo (b. l. 6).

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, (toliau – ir Statutas) normomis. Statuto 46 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžius tvirtina Vyriausybė. Pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai. Tokia tvarka ir normos, šiuo atveju Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės (toliau – ir Uniformos dėvėjimo taisyklės), buvo patvirtintos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PAGD) direktoriaus 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1-397, o vėliau pakeistos 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1-478. Šiuo teisės aktu buvo reglamentuota pareigūnams išduodamų uniformų dalys, jų skaičius ir dėvėjimo terminai. Uniformos dėvėjimo taisyklių 6 punkte nustatyta, kad uniforma išduodama pagal PAGD direktoriaus įsakymu patvirtintas normas ir dėvėjimo terminus. Uniformos dėvėjimo taisyklių 13.1 punktas draudžia dėvėti uniformą kartu su civiliais rūbais arba nenustatyto pavyzdžio uniformą ar atskiras jos dalis, nešioti skiriamuosius ženklus ar kitą nenustatytą atributiką, o 15 punktas nustato, kad pareigūnas gautą uniformą privalo saugoti ir tvarkingai ją dėvėti.

Nagrinėdamas kilusį ginčą teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas nustatė, kad atsakovas neginčija fakto, jog pareiškėjui jo nurodytu laikotarpiu (nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai) nebuvo išduotos tarnybinės uniformos dalys. Minėta, kad, remiantis Statuto 46 straipsnio 1 dalimi, pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįtvirtina atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, vadinasi, minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis. Dėl to, pasibaigus tarnybinės uniformos sudedamosios dalies dėvėjimo terminui, įstaiga privalo spręsti naujos tarnybinės uniformos ar jos dalių išdavimo pareigūnui klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, kad statutinių pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirtis yra dvejopa: iš vienos pusės, tai yra papildoma socialinė garantija pareigūnui, siekiant sumažinti jo išlaidas įsigyti aprangai, kurią jis dėvi tarnybos metu, iš kitos pusės, tai valstybės siekis, kad pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, atrodytų vienodai ir tvarkingai, būtų aiški jų tarnybinė padėtis ir vyresniškumas, o jų išvaizda akivaizdžiai skirtųsi nuo kitų asmenų. Taigi tam, kad pareigūnas atrodytų tinkamai ir tvarkingai bei galėtų vykdyti savo pareigas, jam turi būti išduodamas vienas pilnas uniformos komplektas, o kuriai nors uniformos komplekto daliai susidėvėjus ar pasibaigus jos dėvėjimo terminui, ji pakeičiama kita. Tarnybinės uniformos papildomų dalių išdavimas už praeitą laikotarpį nėra pateisinamas tarnybos uždaviniais ir funkcijomis, negali tinkamai kompensuoti pareigūnų patirtų nuostolių dėl uniformos neišdavimo praeityje, nes tarnybinę uniformą pareigūnas gali dėvėti tik po to, kai ji jam išduota ir tik tam tikrą laikotarpį.

Atsižvelgęs į pateiktą teisinį reguliavimą, byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, neatlikdamas teisės aktuose įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, pažeidė teisės aktų nuostatas, todėl įpareigojo atsakovą išduoti pareiškėjui tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė ir kurios nebuvo pareiškėjui išduotos, o skundžiamą Sprendimą Nr. 3-5-3976(3.43.-5) panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Teismas pastebėjo, kad, priešingai nei pareiškėjo skunde nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose, sprendžiamoje byloje teisės aktai nenustato atsakovo pareigos išmokėti pareigūnui piniginę kompensaciją vietoje laiku neišduotos tarnybinės uniformos. Pareiškėjo nurodytose bylose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“, galiojęs iki 2011 m. birželio 12 d., numatė, kad kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 proc. uniformos vertės kompensacija. Taip pat pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punktą, pasibaigus prieš tai išduotų tarnybinių uniformų dėvėjimo terminui, pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas.

Teismas pažymėjo, jog anksčiau išnagrinėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose buvo sprendžiamas žalos pagal civilinės teisės normas atlyginimo klausimas, bet ne įpareigojimo kompensuoti pagal teisės aktuose nustatytą tvarką klausimas. Civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėtumas – sietina ne su kompensavimo tvarkos pažeidimu, o su savalaikiu uniformos neišdavimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad aplinkybė, jog nagrinėjamoje byloje teisės aktai nenumato darbdavio pareigos išmokėti piniginę kompensaciją vietoje priklausančios išduoti tarnybinės uniformos, nagrinėjant pareiškėjo skundą neturi lemiančios reikšmės.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į Uniformos dėvėjimo taisyklių 15 punkto nuostatas, pagal kurias kiekvienas pareigūnas gautą uniformą privalo saugoti ir tvarkingai ją dėvėti, asmuo vilkintis suglamžytais, nešvariais drabužiais, avintis nevalyta avalyne, žemina pareigūno įvaizdį visuomenėje. Įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, kt.), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė išlaidomis, savo lėšomis įsigyjant, prižiūrint aprangą ir avalynę, kurią dėvėjo vietoj neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių.

Teismas, įvertinęs atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. tarnybinės uniformos dalių pareiškėjui neišdavimą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais laikotarpiu nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio mėn., pareiškėjo skundo argumentus, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tarnybos metu nedėvėjo tarnybinės uniformos ar atsisakė jam išduodamų tarnybinės uniformos dalių, vadovaudamasis protingumo, teisingumo principais, konstatavo, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė turtinę žalą, savo lėšomis įsigydamas aprangą ir avalynę, kurią dėvėjo vietoj neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių. Atsižvelgus į tai bei vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad duomenų apie tai, kiek išlaidų yra patyręs, nekaupė, dėl to patirtos žalos dydžio negalėjo pagrįsti objektyviais įrodymais. Patirtos žalos dydį pareiškėjas apskaičiavo kaip neišmokėtą piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje yra suformuota nuostata, jog protingu ir adekvačiu pareiškėjo patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo laikytinas 30 proc. nuo laiku neišduotų uniformos dalių vertės dydis; toks patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pareigūnai nepateikdavo jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui ar jų taisymui (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013, 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013, 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013, kt.).

Teismas vertino, kad pareiškėjas minėtus tiesioginius nuostolius patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246 straipsnis, 2.271 straipsnis), kuris laikytinas tęstiniu pažeidimu. Atsakovo neteisėti veiksmai (uniformos dalių neišdavimas) nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. A492-3379/2011, Nr. A552-1838/2013). Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. vyksta kiekvieną dieną (šiuo atveju atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str.). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimai teisme yra pareikšti nepraleidus įstatyme nustatyto trejų metų senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo, todėl pareiškėjo dėl laiku neišduotų uniformos dalių patirtų nuostolių dydis lygus 30 procentų neišduotų uniformos dalių vertės.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. išduotinų uniformos sudedamųjų dalių vertė yra 4 430,49 Lt (b. l. 52–53). Šią vertę pareiškėjas apskaičiavo įtraukdamas ir išeiginės uniformos dalių kainą. Uniformos dėvėjimo taisyklėse nustatyta, kad išeiginė uniforma dėvima: valstybės švenčių dienomis; bažnytinėse iškilmėse; paraduose, per apžiūras (jeigu nėra nurodymo dėvėti kasdieninę uniformą); priesaikos davimo metu; būnant garbės sargyboje; valstybės apdovanojimų ir žinybinių ženklų įteikimo metu; laidojant pareigūnus; kitais atvejais, kai įstaigos vadovas nurodo dėvėti išeiginę uniformą. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė duomenų, kad pareiškėjas tarnybos metu dėvėjo ar turėjo dėvėti tarnybinę uniformą remiantis nurodytais pagrindais, ar kad dėl išeiginės uniformos neišdavimo būtų buvusios apribotos jo galimybės dalyvauti minėtuose renginiuose. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad iš surinktų įrodymų nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas patyrė nuostolius išeiginės uniformos dalių įsigijimui, taisymui ar priežiūrai, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą dėl laiku neišduotų išeiginės uniformos dalių laikė nepagrįstu.

Remdamasis Uniformos dėvėjimo taisyklių nuostatomis, teismas nustatė, kad tos grandies pareigūnams, kuriai priskirtinas ir pareiškėjas, yra priskiriamos šios uniforminės aprangos dalys: lietpaltis, išeiginis kostiumas, balti marškiniai ilgomis rankovėmis, balti marškiniai trumpomis rankovėmis, baltas šalikas, baltos pirštuotos pirštinės, akselbantai su vienu antgaliu (b. l. 40–42). Atskaitęs šių uniformos dalių kainą iš minėtos pareiškėjui neišduotų uniformos dalių kainos sumos, teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2008 m. išduotinų uniformos sudedamųjų dalių vertė yra 3 086,25 Lt. Kaip minėta, pareiškėjo dėl laiku neišduotų uniformos dalių patirtų nuostolių dydis laikomas lygiu 30 procentų neišduotų uniformos dalių vertės, todėl pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 925,88 Lt dydžio žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 2 p.).

III. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 82–85) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas tarnyboje pagal tarnybinių pareigų pobūdį ir sezoną gali dėvėti tik šias tarnybinės uniformos dalis: vasarinę kepurę, žieminę megztą kepurę, demisezoninę striukę, darbinį kostiumą, megztinį, golfą, marškinėlius ilgomis rankovėmis, marškinėlius trumpomis rankovėmis, šaliką, diržą, batus pailgintais aulais. Taigi pareiškėjas tarnyboje negalėtų dėvėti demisezoninių batų ar batelių, taip pat marškinių, kadangi šios tarnybinės uniformos dalys yra priskirtinos išeiginei uniformai, o pagal tarnybos pobūdį pirminės grandies pareigūnai, kurie dirba pamainomis ir kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su incidentų likvidavimu tarnyboje, gali dėvėti tik nurodytas ir konkrečiai įvardytas tarnybinės uniformos dalis (Uniformos dėvėjimo taisyklių 8 p., 9 p.). Taip pat pagal nustatytas uniformos išdavimo normas, pareiškėjui gali būti išduotos tik baltos pirštuotos pirštinės prie išeiginės uniformos, tačiau nepaisant to, pareiškėjas nurodo, jog žalą jis patyrė ir dėl negautų, savo lėšomis įsigytų bei tarnyboje dėvėtų pirštinių. Dėl minėtų priežasčių apeliantas mano, kad pareiškėjo prašoma atlyginti turtinės žalos suma nėra pagrįsta ir neatitinka realios situacijos, tačiau teismas neatsižvelgė ir neįvertino šių reikšmingų aplinkybių bei priteisė pareiškėjui žalą, patirtą dėl negautų, tačiau tarnyboje net nedėvimų tarnybinės uniformos dalių.

Anot apelianto, teismas nenagrinėjo ir nevertino teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių, o pagal analogiją pasirėmė LVAT formuojama praktika tose bylose, kuriose institucijos (įstaigos) buvo numačiusios kompensaciją vietoj neišduodamų uniformų. Šioje byloje, skirtingai nei teismo sprendime minimose administracinėse bylose, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos nebuvo nustatęs kompensacijos mokėjimo vietoj neišduotos uniformos mechanizmo, todėl priimant sprendimą nebuvo jokio pagrindo remtis kitos institucijos įtvirtintu kompensavimo paskaičiavimu ir taikyti jį pagal analogiją šioje byloje. Apelianto nuomone, teismo priteista pareiškėjui suma yra neproporcingai per didelė ir neatitinka pareiškėjo galbūt patirtos žalos dydžio.

Pareiškėjas S. S. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 89–92) pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuluotą sprendžiant analogiško pobūdžio administracines bylas, todėl naikinti jį nėra pagrindo. Be kita ko, pareiškėjas pabrėžia, kad iš lingvistinės ir loginės Uniformos dėvėjimo taisyklių 7–9 punktų analizės matyti, jog išeiginė uniforma yra privaloma dėvėti šiose taisyklėse numatytais atvejais, o kitais atvejais pareigūnai privalo dėvėti kasdienę uniformą. Taigi Uniformos dėvėjimo taisyklių 9.1.–9.7. punktuose nurodytais atvejais pareigūnai negali rinktis kitų rūbų, nei yra numatyta šiuose punktuose. Atsakovui neįvykdžius pareigos aprūpinti pareigūnus išeiginės ir kasdienės tarnybinės uniformos dalimis, pareigūnai negali dalyvauti numatytuose renginiuose dėvėdami šventinę uniformą, nes jie pažeistų imperatyvias teisės aktų nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad atsakovas buvo pagrįstai įpareigotas išduoti jam tas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs ir kurių jis šiuo metu negavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo teisės į aprūpinimą tarnybine uniforma valstybės lėšomis įgyvendinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnis. Šio straipsnio 1, 2 dalyse (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) nustatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas; pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai.

Pareiškėjas tarnauja Vilniaus apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje. Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės, taip pat Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos buvo patvirtintos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1-397 (2006 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 1-478 redakcija). Uniformos dėvėjimo taisyklių 3, 8–12 punktuose įtvirtinta valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų prievolė dėvėti uniformą (atitinkamą jos rūšį). Uniformos dėvėjimo taisyklių 6 punktas numato, kad pareigūnams ir darbuotojams uniforma išduodama pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus įsakymu patvirtintas normas ir dėvėjimo terminus. Uniformos dėvėjimo taisyklių 15 punkte nustatyta, kad kiekvienas pareigūnas gautą uniformą privalo saugoti ir tvarkingai ją dėvėti. Asmuo vilkintis suglamžytais, nešvariais drabužiais, avintis nevalyta avalyne, žemina pareigūno įvaizdį visuomenėje.

Analogiško pobūdžio administracinėse bylose dėl institucijos pareigos nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybine uniforma Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas nei įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (LVAT 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Teisės aktai nenumato atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, todėl minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis (LVAT 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad statutinių pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirtis yra dvejopa: iš vienos pusės, tai yra papildoma socialinė garantija pareigūnui, siekiant sumažinti jo išlaidas įsigyti aprangai, kurią jis dėvi tarnybos metu, iš kitos pusės – tai valstybės siekis, kad pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, atrodytų vienodai ir tvarkingai, būtų aiški jų tarnybinė padėtis ir vyresniškumas, o jų išvaizda akivaizdžiai skirtųsi nuo nuteistųjų, kalinamųjų ar kitų asmenų. Tam, kad pareigūnas atrodytų tinkamai ir tvarkingai bei galėtų vykdyti savo pareigas, jam turi būti išduodamas vienas pilnas uniformos komplektas, o kuriai nors uniformos komplekto daliai susidėvėjus ar pasibaigus jos dėvėjimo terminui – ji pakeičiama kita. Neturėtų būti tokios faktinės situacijos, kai pareigūnas gauna iš karto kelis komplektus uniformos ar jos sudedamųjų dalių, išskyrus atvejus, kai tarnybinės uniformos išdavimo normose nustatytas daugiau nei vieno atskiros uniformos dalies egzemplioriaus išdavimas. Tarnybinės uniformos papildomų dalių išdavimas už praeitą laikotarpį nėra pateisinamas tarnybos uždaviniais ir funkcijomis, negali tinkamai kompensuoti pareigūnų patirtų nuostolių dėl uniformos neišdavimo praeityje, nes tarnybinę uniformą pareigūnas gali dėvėti tik po to, kai ji jam išduota ir tik tam tikrą laikotarpį. Galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą, o ne išduodant tiek uniformos dalių, kiek jų nebuvo išduota per visą praėjusį laikotarpį ir neatsižvelgiant į pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirtį (pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012, kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog imperatyvu statutinei įstaigai nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis, o pareigūnų teisė į aprūpinimą tarnybine uniforma gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2134/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau pateiktoje administracinių teismų praktikoje suformuluotos taisyklės turi būti mutatis mutandis taikomos ir šioje administracinėje byloje, kadangi tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, taip pat LVAT 2015 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-397-520/2015, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012 ir kt.). Pažymėtina, kad tos pačios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A-387-146/2015 ir Nr. A-397-520/2015, kuriose analogiškai kaip ir šioje byloje buvo nagrinėjami statutinių valstybės tarnautojų, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnų, reikalavimai, susiję su jų teisės į aprūpinimą tarnybine uniforma valstybės lėšomis pažeidimu.

Pareiškėjas šioje byloje prašė teismo panaikinti Vilniaus APGV 2013 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 3-5-3976(3.43.-5), kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti piniginę kompensaciją už laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neišduotą laiku tarnybinę uniformą (jos dalis), įpareigoti Vilniaus APGV išduoti vieną išeiginės tarnybinės uniformos komplektą bei kasdienės tarnybinės uniformos dalis, kurioms baigėsi dėvėjimo terminas ir kurios nebuvo išduotos nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., bei priteisti iš atsakovo 4 430,49 Lt turtinės žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimą. Iš pareiškėjo patikslinto skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės prašė teismo įpareigoti Vilniaus APGV išduoti jam tarnybinės uniformos dalis, sudarančias vieną tarnybinės uniformos komplektą, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė ir kurios nebuvo laiku išduotos pareiškėjui, o už likusias neišduotas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, priteisti iš atsakovo Vilniaus APGV patirtą turtinę žalą, kurios dydį pareiškėjas apskaičiuoja pagal neišduotos tarnybinės uniformos (jos dalių) įsigijimo kainą (vertę).

Pirmosios instancijos teismas nustatė ir iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas neginčija faktų, jog pareiškėjui nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, pasibaigus Uniformos dėvėjimo taisyklių nustatytam tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, ir kad pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už laiku neišduotą tarnybinę uniformą (jos dalis). Atsakovas tokios padėties susidarymą argumentuoja sunkia ekonomine situacija. Tačiau šios atsakovo nurodytos tarnybinės uniformos dalių neišdavimo priežastys vertintinos kaip teisiškai nereikšmingos nagrinėjamam ginčui, nes, kaip minėta, Statuto 46 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nustatė valstybės pareigą valstybės lėšomis aprūpinti vidaus tarnybos statutinius pareigūnus tarnybine uniforma pagal nustatytas normas, o Uniformos dėvėjimo taisyklės įpareigoja pareiškėją (statutinį pareigūną) tarnyboje dėvėti tarnybinę uniformą, t. y. nuostata dėl atsakovo pareigos nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis yra imperatyvi ir jokių išlygų nenumato.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad atsakovas Vilniaus APGV neatliko įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, pasibaigus šių jam išduotos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui. Teismas pagrįstai ir teisėtai įpareigojo atsakovą išduoti pareiškėjui tarnybinės uniformos dalis, kurios sudaro vieną uniformos komplektą, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs ir kurios nebuvo išduotos pareiškėjui. Pažymėtina, kad teismo sprendimas išduoti pareiškėjui tik vieną tarnybinės uniformos komplektą atitinka pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl statutinių pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirties, kuri yra grindžiama tarnybos uždaviniais ir funkcijomis.

Minėta, kad pareiškėjas patikslintame skunde, be kita ko, prašė teismo įpareigoti Vilniaus APGV išduoti jam laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis, sudarančias vieną tarnybinės uniformos komplektą, o už likusias neišduotas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, prašė priteisti žalos atlyginimą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, jog bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (ABTĮ 23 str. 2 d. 7, 8 p.). Įvertinus pareiškėjo skundo patikslinime suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo ir jo patikslintame skunde pateiktą šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai formuojamą poziciją, kad galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015, LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012, 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2695/2012, kt.), konstatuotina, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo turėtomis išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant atitinkamus rūbus ir avalynę, kurią jis dėvėjo vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti. Dėl išvardytų motyvų atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, esą pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, nes PAGD nebuvo nustatęs kompensacijos mokėjimo vietoj neišduotos uniformos mechanizmo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo neteisėtus veiksmus, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišdavus pareiškėjui tarnybinės uniformos dalių, laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys (nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., t. y. daugiau kaip 5 metai), pareiškėjo dėl to patirtas pasekmes ir nepatogumus (uniformą reikėjo dažnai skalbti, taisyti, savo lėšomis pirkti atskiras uniformos dalis), pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo turėtomis išlaidomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat taisant tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Civilinio kodekso normas, kurios reglamentuoja civilinę atsakomybę už padarytą žalą. Pareiškėjo argumentai, kad dėl to, jog atsakovas teisės aktų nustatytais terminais neaprūpino jo tarnybinės uniformos dalimis, kurių dėvėjimo terminai buvo pasibaigę, jis patyrė nuostolių, nes teko savo lėšomis pirkti tarnybai tinkamus rūbus ir avalynę ir juos naudoti vietoj neišduotų tarnybinės uniformos dalių, nepaneigti. Priešingų įrodymų atsakovas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, priėjo prie teisingų išvadų, kad pareiškėjas pagrįstai prašo atlyginti nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl tarnybinės uniformos atitinkamų dalių neišdavimo, ir pagrįstai vadovavosi CK 6.249 straipsniu spręsdamas dėl atlygintinų nuostolių dydžio.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, nagrinėdama iš esmės analogišką ginčą dėl tarnybinės uniformos dalių teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišdavimo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų pareigūnams, vertino, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjų patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjų patirtos žalos dydžio apskaičiavimas taikytas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose dėl tarnybinės uniformos dalių neišdavimo laiku statutiniams pareigūnams, kuriose pripažinta, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui ar jų taisymui, jų patirtų nuostolių dydis lygus minėtos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015, LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013, 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013, 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013, kt.).

Atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, kaip minėta, panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus, bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo, mutatis mutandis atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, pasirinktu pareiškėjo patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodu – 30 proc. nuo bendros neišduotų tarnybinės uniformos dalių sumos.

Tačiau patikrinusi administracinę bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad apskaičiuodamas pareiškėjui atlygintinų nuostolių dydį pirmosios instancijos teismas iš bendros pareiškėjui neišduotų 2008 m. sausio mėn. – 2013 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu tarnybinės uniformos dalių vertės – 4 430,49 Lt (b. l. 52–53) nepagrįstai išskaičiavo nurodytu laikotarpiu neišduotų išeiginės uniformos dalių kainą (vertę), t. y. lietpalčio, išeiginio kostiumo, baltų marškinių ilgomis rankovėmis, baltų marškinių trumpomis rankovėmis, balto šaliko, baltų pirštuotų pirštinių, akselbantų su vienu antgaliu kainą. Tokiu būdu 30 procentų patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą teismas taikė ne bendrai pareiškėjui neišduotų tarnybinės uniformos dalių sumai (4 430,49 Lt), o šios sumos daliai, likusiai atskaičius išeiginės uniformos dalių kainą (t. y. 3 086,25 Lt).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir dar kartą pažymi, jog Statuto 46 straipsnio ir Uniformos dėvėjimo taisyklių nuostatų prasme atsakovo pareiga aprūpinti pareigūnus tarnybine uniforma nenumato išlygų dėl aprūpinimo atskiromis šios uniformos rūšimis, be kita ko, atsakovas negali būti atleidžiamas nuo pareigos aprūpinti pareiškėją išeigine uniforma (jos dalimis). Juo labiau, kad Uniformos dėvėjimo taisyklių 9 punkte išvardytais atvejais pareigūnui nustatyta pareiga dėvėti išeiginę uniformą, kurios (pareigos) vykdymas šiuo atveju tiesiogiai priklauso nuo atsakovo pareigos aprūpinti pareigūną šia uniformos rūšimi vykdymo. Pagal pirmiau minėtą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose priteisiant turtinės žalos atlyginimą dėl pareigūnams priklausančių tarnybinės uniformos dalių neišdavimo laiku, išimtys dėl išeiginės uniformos dalių neišdavimo nedaromos.

Taip pat pažymėtina ir tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2008 m. sausio mėn. – 2013 m. rugpjūčio mėn.) nedėvėjo išeiginės uniformos (jos dalių) ir todėl neva jokių nuostolių dėl šios uniformos rūšies neišdavimo neva negalėjo patirti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nesutinka su tuo, jog pareiškėjui būtų priteista kompensacija už neišduotus demisezoninius batus ar batelius bei pirštines, tačiau pastebėtina, kad šių uniformos dalių vertė nėra įtraukta į bendrą pareiškėjui neišduotų tarnybinės uniformos dalių vertę (b. l. 52–53), tai reiškia, jog pareiškėjas neprašė atlyginti jam žalą dėl nurodytų konkrečių uniformos dalių neišdavimo, o atitinkami apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, dydis (4 430,49 Lt) yra nustatytas ir grindžiamas paties atsakovo Vilniaus APGV į bylą pateiktais 2014 m. birželio 20 d. parengtais rašytiniais duomenimis apie pareiškėjui nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. neišduotų tarnybinės uniformos dalių kainą (b. l. 52–53).

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus motyvus, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į jo patirtų dėl tarnybinės uniformos neišdavimo laiku nuostolių atlyginimą visa apimtimi pagal ginčui aktualią nuosekliai formuojamą administracinių teismų praktiką. Todėl pritaikius 30 procentų patirtos žalos dydžio nustatymo metodą bendrai pareiškėjui neišduotų tarnybinės uniformos dalių sumai (4 430,49 Lt), konstatuotina, kad pareiškėjui priteistina turtinės žalos suma yra 1 329,15 Lt (4 430,49 Lt x 0,3 proc.), arba 384,95 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma laikytina protinga ir proporcinga pareiškėjo patirtai turtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas dėl atsisakymo šioje byloje taikyti pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo atsakovo prašomą 3 metų senaties terminą atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1639/2013, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1632/2013,2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015 taip pat yra pažymėjusi, kad pažeidimas, su kuriuo pareigūnai sieja savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, pripažįstamas tęstinio pobūdžio. Atsižvelgus į šią aplinkybę, pareigūnų, laiku negavusių tarnybinės uniformos ar jos dalių ar tam tikro dydžio kompensacijos, pažeistos teisės ir teisėti interesai teismine tvarka yra ginami visa apimtimi.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teismui iš esmės teisingai įvertinus faktines aplinkybes, tinkamai taikant ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei atsižvelgiant į ginčui aktualią teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų ar kitų pagrindų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris savo esme yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas. Tačiau dėl anksčiau išdėstytų motyvų turi būti pakeista pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, priteistina turtinės žalos atlyginimo suma, t. y. vietoj 925,88 Lt priteisiant pareiškėjui 1 329,15 Lt, arba 384,95 Eur, žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą iš dalies pakeisti. Priteisti pareiškėjui S. S. (S. S.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, 384 (trijų šimtų aštuoniasdešimt keturių) eurų 95 (devyniasdešimt penkių) euro centų dydžio turtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis