2K-565/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-565/2014 Teisminio proceso Nr.: 1-70-1-00082-2013-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.6; 1.2.14.1.3; 2.1.7; 2.2.1.3; 2.2.1.4.2; 2.4.2.1; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Vyto Kantaravičiaus kasacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį 2 600 Lt (20 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš R. J. valstybei išieškotas konfiskuotinas turtas, t. y. nusikalstamos veikos padarymo priemonės – krovininės transporto priemonės (savivarčio) „Mercedes Benz 1314“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti pinigų sumą – 27 960 Lt.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 15 d., apie 21 val., iš medienos sandėliavimo vietos, esančios Druskininkų sav., Viečiūnų sen., Babinės miško masyve, Grūto girininkijos (duomenys neskelbtini), pakraudamas į savo vardu registruotą (nuosavybės teise priklausančią) krovininę transporto priemonę (savivartį) „Mercedes Benz 1314“ (vals. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrobė svetimą turtą – VĮ „Druskininkų miškų urėdija“ priklausančios 4,11 kubinio metro malkinės medienos, kurios vieno kubinio metro kaina 70 Lt, bendra vertė – 287,70 Lt, ir taip VĮ „Druskininkų miškų urėdija“ padarė bendrai 287,70 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas advokatas V. Kantaravičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiriant nusikalstamos veikos aplinkybes buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų, varžančių nuteistojo teises, baudžiamasis procesas pradėtas nesant tam teisinio pagrindo, transporto priemonės vertė nustatyta nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įrodymais pripažindami civilinio ieškovo atstovų pateiktus skaičiavimus dėl pagrobtos medienos kiekio ir vertės, ignoravo BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą imperatyvą, numatantį, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo iškeltos pagrįstos abejonės dėl pagrobtos medienos kiekio ir vertės nustatymo, nagrinėjant bylą teisme buvo teikiami prašymai dėl papildomų medienos matavimų ir jos vertės nustatymo, nes pavogtos medienos kiekis, pasak kasatoriaus, buvo nustatytas, pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normas. 2013 m. balandžio 19 d. apžiūros protokolas negali būti laikomas dokumentu, kuriame užfiksuotas tinkamai atliktas procesinis veiksmas, nes jame nenurodyta, kaip, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis nustatytas pakrautos medienos kiekis (apžiūros protokole nurodoma, kad apžiūros metu tik fotografuota, apie jokius matavimus nekalbama).

Pavogtos medienos tūrio nustatymo aktas buvo surašytas dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, nedalyvaujant ikiteisminio tyrimo pareigūnams, neturint rašytinės ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro užduoties atlikti objektų tyrimą, be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme nebuvo atlikta jokių BPK numatytų procesinių veiksmų, siekiant patikrinti jame užfiksuotus duomenis. Šios aplinkybės, pasak kasatoriaus, sudaro pagrindą pripažinti, kad apžiūros metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas medienos net nematavo, o į protokolą surašė duomenis, pateiktus bylos baigtimi suinteresuoto asmens – civilinio ieškovo atstovo.

Kasatorius nurodo, kad BPK 205 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog objektų tyrimą atlieka specialistai. Specialistui, kuris nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnas, užduotis atlikti objektų tyrimą duodama raštu. Nagrinėjamoje byloje nebuvo atlikta jokių tyrimų, siekiant tiksliai nustatyti pagrobtos medienos kiekį ir vertę, specialistams rašytinė užduotis nebuvo pateikta. Šių ikiteisminio tyrimo metu padarytų Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, pasak kasatoriaus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neištaisė – nuteistojo ir jo gynėjo skundai dėl papildomo pagrobtos medienos kiekio nustatymo buvo atmesti.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 72 straipsnio 5 dalį. Nagrinėjamoje byloje konfiskuotinu turtu pripažintina konkreti transporto priemonė – „Mercedes Benz 1314“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 101 „D. K. transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ 1 punkto 1.l papunktyje numatyta, kad kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka siekiama reglamentuoti vienodą visai Lietuvos Respublikai kelių transporto priemonių vertinimo procedūrą.

Tai reiškia, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojantį reglamentavimą visos transporto priemonės Lietuvoje turi būti vertinamos vadovaujantis šiuo teisės aktu. Tačiau šią bylą nagrinėję teismai rėmėsi nekompetentingos institucijos raštu apie visai kitos transporto priemonės vertę – nustatant konfiskuotinos transporto priemonės vertę, pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. spalio 18 d. raštu Nr. (9.3/50)-2V-21739, kuriame nurodoma „Mercedes Benz 1831K“ rinkos vertė, nors baudžiamasis nusižengimas buvo padarytas naudojant visai kito modelio ir markės transporto priemonę – „Mercedes Benz 1314“, kurios vertė iš karto po nusikalstamos veikos padarymo buvo 1000 Lt (transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta automobilio kaina).

Kasatorius pažymi, kad pati Vilniaus teritorinė muitinė nurodė, jog laisvoje apyvartoje esančių prekių vertės nustatymas nėra muitinės kompetencija. Tai reiškia, kad, nustatydamas konfiskuotino turto vertę, teismas rėmėsi nekompetentingos institucijos pateiktu kitos markės ir modelio transporto priemonės vertinimu, o tai nesuderinama su Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis. Kasatorius nurodo, kad analogija baudžiamojoje teisėje negalima, priešingu atveju tai suponuotų objektyvų pakaltinamumą. Būtent šis draudimas nagrinėjamu atveju buvo ignoruotas, nuteistajam pritaikyta analogija skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą.

Ši poveikio priemonė nuteistajam pritaikyta neteisėtai, šiurkščiai pažeidžiant baudžiamosios justicijos pamatus, perkeliant konfiskuotino turto vertės nustatymo įrodinėjimą pačiam nuteistajam, o ne valstybiniam kaltintojui.

Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir abiejų instancijų teismai turėjo realias galimybes tinkamai įvertinti konfiskuotiną transporto priemonę, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu galimam turto konfiskavimui užtikrinti nebuvo imtasi BPK 151 straipsnyje numatytų priemonių – automobiliui nebuvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, nebuvo pateikta užduotis specialistams dėl transporto priemonės įvertinimo, nors ši ilgą laiką buvo teisėsaugos pareigūnų žinioje, teisminio nagrinėjimo metu kaip liudytojai buvo apklausti dabartiniai transporto priemonės savininkai, kurie, esant teismo nutarčiai, transporto priemonę būtų pateikę vertinimui, automobilis, kaip nusikalstamos veikos priemonė, jokiu procesiniu veiksmu net nebuvo prijungtas prie baudžiamosios bylos medžiagos, transporto priemonė grąžinta jos savininkui administracinio teisės pažeidimo byloje. Kasatoriaus teigimu, netinkamas ir aplaidus teisėsaugos institucijų elgesys negali būti pagrindas remtis prielaidomis, nustatant konfiskuotino turto vertę, o dėl nurodytų asmenų aplaidaus darbo nepagrįstai bloginama nuteistojo padėtis.

Kasaciniame skunde nurodoma, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d, 2008 m. rugsėjo 17 d, 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Kasatoriaus teigimu, skundžiamais sprendimais, nustatydami konfiskuotino turto vertę remdamiesi prielaidomis, žemesnių instancijų teismai nepaisė Konstitucinio Teismo nurodytų imperatyvų, pažeidė proporcingumo principą.

Kasatorius nurodo, kad pagal BPK 167 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 4 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir BK 178 straipsnio 5 dalyje. Pagal BPK 28 straipsnį nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Kasatoriaus teigimu, tai reiškia, kad nukentėjusiuoju baudžiamajame procese gali būti tik fizinis asmuo. Šioje byloje civiliniu ieškovu buvo pripažinta VĮ „Druskininkų miškų urėdija“, kuriai turtinė ar neturtinė žala baudžiamuoju nusižengimu nepadaryta (mediena grąžinta). Kasaciniame skunde nurodoma, kad fizinių asmenų, kurie galėtų būti pripažinti nukentėjusiaisiais, šioje byloje nėra, prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą taip pat nėra, taigi ir ikiteisminis tyrimas negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nedelsiant nutrauktas.

Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal BPK 167 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas tik tada, kai skundą (pareiškimą) tam turintys teisę asmenys paduoda laisva valia. Nagrinėjamu atveju civilinio ieškovo atstovai raštą ikiteisminio tyrimo įstaigai parašė ne įgyvendindami savo valią, o vykdydami policijos pareigūnų nurodymus. Apie galimą vagystę VĮ „Druskininkų miškų urėdijos“ atstovai žinojo jau 2013 m. balandžio 16 d., tai patvirtina baudžiamosios bylos medžiagoje esantis „Pavogtos medienos tūrio nustatymo aktas“, tačiau į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą nesikreipė, jiems žala padaryta nebuvo. Į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariatą VĮ „Druskininkų miškų urėdijos“ atstovai kreipėsi tik tada, kai iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų gavo 2013 m. balandžio 16 d. rašytinį užklausimą. Taigi, pasak kasatoriaus, nesant ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyvos, t. y. raštu imperatyviai nepareikalavus pareiškimo, civilinio ieškovo atstovai skundo (pareiškimo) nebūtų rašę, tai patvirtina VĮ „Druskininkų miškų urėdijos“ raštas su nuoroda, kad pateikiamas atsakymas į užklausimą. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia ikiteisminio tyrimo institucijos provokaciją dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo, arba viešą, o ne privačiai viešą, kaltinimą.

Kasaciniame skunde pažymima, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo medžiagos vada yra 2013 m. balandžio 18 d. Druskininkų miškų urėdijos pranešimas, tačiau byloje tokio (2013 m. balandžio 18 d.) pranešimo nėra ir tai sudaro pagrindą baudžiamąjį procesą nutraukti. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šią apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, padarė išvadą, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nurodydami pareiškimo gavimo ikiteisminio tyrimo įstaigoje datą, padarė rašymo apsirikimą. Kasatorius pažymi, kad ši išvada niekuo nepagrįsta, paremta nežinia kokiais duomenimis, kurie tikrai nebuvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad buvo šiurkščiai pažeista BPK 301 straipsnio 1 dalis. Kasatorius taip pat nurodo, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai nebuvo nagrinėti, apsiribota pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų perrašymu, o tai yra teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79/2014).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistojo gynėjo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nesutinka su nuteistojo gynėjo kasaciniu skundu, nurodo, kad jame išdėstyti argumentai nepagrįsti – bylą nagrinėję teismai esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai, kuriais jis ginčija pagrobto svetimo turto (medienos) kiekio ir vertės nustatymo teisėtumą, neduoda pagrindo pripažinti, kad žemesnių instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Pagrobtos medienos kiekis ir jos vertė nustatyti remiantis ikiteisminio tyrimo metu teisėtais būdais gautais ir teismo posėdyje išnagrinėtais duomenimis: VĮ „Druskininkų miškų urėdijos“ 2013 m. balandžio 17 d. pranešime ir 2013 m. balandžio 16 d. pavogtos medienos tūrio nustatymo akte nurodytais duomenimis apie pagrobtos medienos kiekį ir jos vertę. Pasak prokuroro, iš šių dokumentų matyti, kad skaičiavimus atliko kvalifikuoti savo srities specialistai – Grūto girininkijos darbuotojai, remdamiesi nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiais medienos kiekio ir vertės apskaičiavimo metodiką reglamentuojančiais norminiais aktais, apžiūrėję ir išmatavę automobilyje „Mercedes Benz“ esančią medieną. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo suabejoti šios įmonės darbuotojų (specialistų) pateiktais aiškiais ir tikrinti juos kitais BPK numatytais proceso veiksmais. Atsiliepime nurodoma, kad analogišką nuteistojo R. J. apeliacinio skundo argumentą teismas įvertino ir motyvuotai bei pagrįstai atmetė.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant BPK 167 straipsnio 1 dalies ir BK 178 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pasak prokuroro, kasatorius nepagrįstai tapatina BK 178 straipsnio 5 dalyje nurodytą nukentėjusio asmens sąvoką su BK 28 straipsnyje numatyta nukentėjusiojo, kaip fizinio asmens, sąvoka. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo, atsakant į analogišką argumentą, pateikta išvada, kad nukentėjusiu asmeniu, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė žalos, baudžiamajame procese gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo, ir tokiu atveju jis pripažįstamas ne nukentėjusiuoju, o civiliniu ieškovu (BPK 110 straipsnis). Kaip matyti iš apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių, nuteistasis pagrobė juridiniam asmeniui – VĮ „Druskininkų miškų urėdija“ priklausantį turtą (4,11 kubinio metro malkinės medienos), ši įmonė 2013 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariatą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą bei nurodė, kokia žala dėl nusikalstamos veikos buvo padaryta įmonei.

Atsiliepime nurodoma, kad veikos padarymo faktui ir jos aplinkybių nustatymui neturi reikšmės kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą laikas. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nurodyta VĮ „Druskininkų miškų urėdija“ pranešimo data – 2013 m. balandžio 18 d., o ne 2014 m. balandžio 17 d., yra akivaizdi rašymo apsirikimo klaida. Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginys, kad minėtą įmonę kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo išprovokavo policijos pareigūnai, pasak prokuroro, yra deklaratyvus, paremtas tik kasatoriaus subjektyvia, niekuo nepagrįsta nuomone.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai iš R. J. valstybės naudai išieškojo konfiskuotino turto (nusikalstamos veikos padarymo priemonės) – automobilio „Mercedes Benz 1314“ vertę atitinkančią pinigų sumą. Šios transporto priemonės vertė nustatyta remiantis Vilniaus teritorinės muitinės (turinčios teisę nustatyti į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų prekių vertę) 2013 m. spalio 18 d. raštu, kuriame nurodyta, kad minėto automobilio rinkos kaina yra 27 960 Lt. Ši kaina nustatyta vadovaujantis nors ir ne tapačios, tačiau labai panašios savo charakteristikomis transporto priemonės verte. Prokuroro nuomone, bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo suabejoti Vilniaus teritorinės muitinės nurodyta konfiskuotinos transporto priemonės rinkos verte, kuri yra žymiai mažesnė nei pinigų suma, kurią sumokėjo pats nuteistasis, įsigydamas šią transporto priemonę mažiau nei prieš dvejus metus iki nusikalstamos veikos padarymo (41 400 Lt). Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino ir atmetė nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, atkartotą jo gynėjo kasaciniame skunde, kad transporto priemonės vertė iš karto po nusikalstamos veikos padarymo buvo tik 1000 Lt, nes techniškai tvarkinga transporto priemonė, mažiau nei per dvejus metus negalėjo prarasti beveik visos savo vertės.

Prokuroras taip pat nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, motyvuotai atmetė nuteistojo pateiktus argumentus, nutartyje pasisakyta visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti nuteistojo apeliaciniame skunde, pateiktos motyvuotos išvados dėl skundo esmės.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 178 straipsnio 5 dalies ir BPK 167 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 178 straipsnio 5 dalį už šio straipsnio 4 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. BPK 167 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 4 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Kasatorius, remdamasis tuo, kad byloje nėra nukentėjusio fizinio asmens, mano, kad civilinio ieškovo juridinio asmens VĮ „Druskininkų miškų urėdijos“ pareiškimas neduoda teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Toks argumentas neatitinka įstatymo nuostatų.

Nors pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje gali būti pripažintas tik fizinis asmuo, tai nereiškia, kad juridinio asmens pareiškimas yra nepakankamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nedidelės vertės juridinio asmens turto pagrobimo. Minėta, kad BK 178 straipsnio 5 dalyje vartojama ne nukentėjusiojo, o nukentėjusio asmens sąvoka. Taigi nukentėjusiu asmeniu gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo. Kita vertus, pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Toks nutarimas galimas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, tuo tarpu BPK 167 straipsnio 1 dalis ikiteisminio tyrimo pradžią sieja su nukentėjusiojo skundu. Iš to logiškai išplaukia išvada, kad nukentėjusysis BPK 167 straipsnio 1 dalies prasme negali būti sutapatinamas su nukentėjusiuoju kaip baudžiamojo proceso dalyviu, juo gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo, kuris ikiteisminio tyrimo metu gali įgyti civilinio ieškovo statusą (BPK 110 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriaus teiginys, esą VĮ „Druskininkų miškų urėdija“ prašė pradėti ikiteisminį tyrimą paveikta policijos pareigūnų, pagrįstas ne bylos duomenimis, o sava jų interpretacija. Ta aplinkybė, kad toks prašymas suformuluotas urėdijos atsakyme į policijos raštą dėl miško kvartalo, iš kurio išvežta mediena, medienos vertės ir padarytos turtinės žalos dydžio, tokio teiginio nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip neturinčią teisinės reikšmės kasatoriaus akcentuojamą aplinkybę dėl pranešime prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nurodytos urėdijos rašto gavimo, o ne rašte nurodytos datos. Bet kokiu atveju BPK nuostatos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo pažeistos.

Dėl įrodymų baudžiamajame procese

Kasatorius, ginčydamas pagrobtos medienos kiekį, teigia, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, įrodymais pripažino bylos duomenis, kurių negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Toks teiginys neatitinka bylos duomenų ir teismų procesinių dokumentų turinio.

Dėl padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo nuteistojo vairuotas krovininis automobilis, pakrautas mediena, buvo sulaikytas ir pastatytas į saugomą aikštelę. Byloje dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą urėdijos specialistai atliko medienos matavimus ir pateikė ikiteisminio tyrimo įstaigai medienos tūrio nustatymo aktą, pagal kurį medienos tūris sudarė 6,33 erdmetrio. Perskaičiuojant tūrį iš erdmetrių į kubinius metrus pritaikytas glaudumo koeficientas 0,65 ir gauta 4,11 kubinio metro. Šis kiekis ir inkriminuotas nuteistajam R.

J.. Nuo 2012 m. liepos 4 d. galioja nauja BPK 168 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią prieš nusprendžiant, pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, leidžiama atlikti procesinius veiksmus, kurie nesusiję su procesinės prievartos priemonėmis. Tarp tų veiksmų yra ir duomenų ar dokumentų reikalavimas iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų ar organizacijų. Taigi, priešingai, negu teigia kasatorius, jo ginčijamas medienos tūrio nustatymo aktas yra gautas BPK numatytais proceso veiksmais, atitinka BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir turi būti vertinamas kartu su kitais bylos duomenimis.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą, surašytas automobilio apžiūros protokolas, pridėtos jo nuotraukos, iš kurių matyti, kad automobilio kėbulas su dideliu kaupu prikrautas medienos, kaip atramas panaudojant tuos pačius medienos rąstus. Nors apžiūros protokole nepažymėta, kad buvo atliktas medienos matavimas, o medienos tūris nurodytas 4,11 kubinio metro, t. y. toks pat, kaip ir ginčijamame medienos tūrio nustatymo akte, teismai apie nuteistojo pagrobtos medienos kiekį ir vertę sprendė ne tik iš ginčijamo medienos tūrio nustatymo akto, bet, kaip reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, išnagrinėję ir įvertinę visas bylos aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad BPK nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, gauti kelias viena kitą dubliuojančias specialisto išvadas, būtinai skirti ekspertizę ar net kelias ekspertizes, tirti visus proceso dalyvių nurodomus dokumentus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-530/2014).

Nagrinėjamoje byloje ši praktika reikšminga tiek, kiek ji susijusi su kasatoriaus argumentu dėl specialisto išvados reikalingumo. Kasatorius nepateikia jokių duomenų, kurie duotų pagrindą manyti, kad pagrobto turto vertė neviršytų 1 MGL ir nebeliktų BPK 178 straipsnio 4 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo objektyviojo požymio (BPK 190 straipsnis).

Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo

Pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas privalo konfiskuoti darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Nagrinėjamoje byloje – tai nuteistajam R. J. priklausęs krovininis automobilis „Mercedes Benz“, modelis 1314K, į kurį nuteistasis pakrovė ir išvežė miške paruoštą malkinę medieną. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismas iš nuteistojo R. J. išieškojo automobilio vertę 27 960 Lt. Kasatorius teigia, kad automobilio vertė nustatyta pažeidžiant įstatymo nuostatas.

Automobilis buvo sulaikytas administracinio teisės pažeidimo byloje dėl R. J. nepaklusimo reikalavimui sustoti ir kitų KET pažeidimų. Apylinkės teismas 2013 m. gegužės 17 d. nutarimu paskyrė R. J. administracinę nuobaudą teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trims mėnesiams. Dar prieš priimant nutarimą, 2013 m. balandžio 22 d. sutartimi, t. y. praėjus savaitei po nusikalstamos veikos panaudojant automobilį padarymo, R. J. už 1000 Lt automobilį pardavė kitam asmeniui. Pagal pirkėjo skundą apylinkės teismas atskira 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje nutarė automobilį perduoti naujam savininkui ir tai buvo padaryta, nes baudžiamojoje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas galimam turto konfiskavimui užtikrinti nebuvo paskirtas. Po to automobilis buvo parduotas trečiajam asmeniui.

Konfiskuotino turto vertę teismas nustato vadovaudamasis pirmiau aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pagal bylos duomenis, nuteistasis R. J. 1993 m. pagamintą krovininį automobilį „Mercedes Benz 1314K“ įsigijo Vokietijoje 2012 m. kovo 13 d. už 12 000 eurų, o tai pagal nustatytą euro ir lito kursą yra 41 433 Lt (12 000 x 3,4528). Teismas vadovavosi muitinės duomenimis, kad tais pačiais metais pagaminto panašaus savivarčio „Mercedes Benz 1831K“ rinkos kaina 27 960 Lt. Kasatorius su tuo nesutinka, manydamas, kad nustatyti automobilio kainą turėjo būti pavesta specialistams. Atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo panaudotą automobilio vertės nustatymo būdą atitinkantį protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, nes vadovautasi labai panašios transporto priemonės rinkos verte, kuri, palyginus su prieš metus nuteistojo įsigyto automobilio verte, yra trečdaliu mažesnė. Kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis dėl automobilio perleidinėjimo iš rankų į rankas, sprendžia, kad teismai pasirinko tinkamą konfiskuotino automobilio vertės nustatymo būdą ir taip BPK nuostatų nepažeidė.

Dėl apeliacinio proceso

Kasatorius deklaratyviai teigia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai buvo nenagrinėti, apsiribota pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų perrašymu. Kolegija pažymi, kad pats savaime apeliacinės instancijos teismo sutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikiant motyvus, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis), negali būti vertinamas kaip apeliacinio skundo neišnagrinėjimas. Teismo nutartis šiuos reikalavimus atitinka, joje pasisakyta tiek dėl skundo argumentų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, tiek dėl medienos kiekio, tiek dėl konfiskuotino automobilio vertės nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo. Vien tai, kad teismo išvados netenkina proceso dalyvio, nereiškia, kad jo skundas tinkamai neišnagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. J. gynėjo advokato Vyto Kantaravičiaus kasacinį skundą.

Teisėjai:

Gintaras Goda Aurelijus Gutauskas Vladislovas Ranonis