AS-561-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-561-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00499-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9438(11) ir priteisti iš Ministerijos neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 750,24 Lt, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja nurodė, kad terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Pareiškėja buvo įsitikinusi, kad įstatymai, kuriais remiantis jai buvo perskaičiuojama pensija, neprieštarauja Konstitucijai, pensijos mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkmečiui, jos bus atstatytos, o praradimai kompensuoti. Tik Konstituciniam Teismui priėmus ir paskelbus nutarimą suprato, jog pensijos buvo sumažintos nepagrįstai ir pažeidžiant konstitucinius principus. Pareiškėjos manymu, termino paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos nepraleido, tačiau, jeigu teismas vertintų, kad terminas praleistas, prašė jį atnaujinti. Taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkino, atsisakė priimti jos skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos. Teismas priėmė pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Ministerijos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9438(11) bei priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Prašymo atnaujinti praleistą terminą teismas netenkino ir skundo dalį atsisakė priimti.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pareiškėjos valstybinė pensija buvo ribojama nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl pirmąją sumažintą valstybinę pensiją pareiškėja gavo 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y., kai jai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėn., tačiau skundą teismui pareiškėja išsiuntė tik 2015 m. sausio 19 d., t. y. ji į teismą kreipėsi praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir konstatavo, kad pareiškėja objektyvių priežasčių, dėl kurių praleido terminą paduoti skundą, nenurodė. Pareiškėjos žinojimą apie pensijos sumažinimą, tačiau delsimą kreiptis į teismą, teismas laikė jos nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, teismo vertinimu, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą. Jokių objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių ji praleido terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėja nenurodė. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju terminas pareikšti reikalavimui priteisti pareiškėjai iš atsakovo valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjos valios priklausiusių priežasčių.

Teismas pažymėjo, kad skundą teismui pareiškėja padavė tik 2015 m. sausio 19 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė teismui duomenų, jog egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios jai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Teismas nurodė, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. sausio 19 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos. Jokios aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjai nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises ir nepriklausė nuo pareiškėjos pasirinkto elgesio būdo, teismui nėra nurodytos. Toks delsimas, teismo vertinimu, laikytinas nepateisinamai ilgu, todėl pareiškėjai nepateikus jokių objektyvių ir individualių termino praleidimą pateisinančių įrodymų ir aplinkybių, prašymo dėl termino atnaujinimo patenkinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir, atsižvelgęs į tai, kad teismas nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atsisakė priimti. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. iki 2011 m. neprieštarauja Konstitucijai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nurodytas galimas jos teisių pažeidimas apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nors iš esmės yra skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai valstybinė pensija buvo ribojama ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismas darė išvadą, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui. Pareiškėjai valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas jos perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus šiuo atveju sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavusi nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2015 m. sausio 19 d., t. y. nepraleidusi 3 metų termino, todėl teismas priėmė skundo reikalavimą dalyje, kurioje prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, taip pat reikalavimą panaikinti Ministerijos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9438(11).

II. Pareiškėja E. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas jos prašymas dėl termino paduoti skundą ir atsisakyta priimti jos skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos. Pareiškėjos manymu, trejų metų termino kreiptis į teismą ji nepraleido, nes šis terminas skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir įsigaliojimo 2012 m. rugsėjo 21 dieną. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą ir nurodo, kad nėra praradusi teisės ginti savo pažeistas teises bei reikalauti grąžinti jai neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėja E. S. siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio mėnesio Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjai mokėtinos valstybinės pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus ribojant jos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą šiuo pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2015 m. sausio 19 d. (t. y. išsiuntė teismui skundą paštu, b. l. 8), taigi, pareiškėja praleido 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. sausio 19 d. dar nebuvo pasibaigę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015, AS-752-624/2015, kt.).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS756-215/2014, AS602-205/2014, AS525-497/2014, AS756-885/2014, AS602-587/2014, AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Tikrinamu atveju pareiškėja skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, padavė 2015 m. sausio 19 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi skundo padavimo terminą. Minėta, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, įvertinus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo spragą, pagal įstatymo analogiją aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o teismų praktika šiuo aspektu išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį priteisimo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant – tik 2015 m. sausio 19 dieną. Tikrinamu atveju pažymėtina ir tai, kad pareiškėja skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už minėtą 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriame Konstitucinis Teismas nustatė, kurios Laikinojo įstatymo nuostatos, lėmusios pareiškėjai paskirtos pensijos sumažinimą, prieštaravo Konstitucijai. Pareiškėja, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, su minėtais teismų sprendimais galėjo susipažinti neatidėliodama, nes jie yra vieši ir prieinami kiekvienam teismų praktika suinteresuotam asmeniui.

Procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo ir termino atnaujinimo aspektu taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje yra pažymėta, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo mėnesį nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido prieiti prie išvadų, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-924/2014, AS756-1281/2014, AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjos prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėja į teismą kreipėsi dar vėliau nei minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2015 m. sausio mėnesį, o ne 2014 m. rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjos kreipimasis į teismą vertintinas kaip jos neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėja nenurodė svarbių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjai skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė nurodyta apimtimi priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apskųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties dalis laikytina pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys