2K-394/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-394/2014

Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00229-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 13 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio15 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 326 Lt turtinę žalą nukentėjusiajai A. M. ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš nuteistojo A. P. nukentėjusiajai A. M. priteista 3326,28 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 50 Lt proceso išlaidų valstybei.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 13 d. nutartimi nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. P. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 8 d., tarp 19.30 ir 22 val., gyvenamojo namo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) kieme, nesunkiai sutrikdė A. M. sveikatą, t. y. tyčia kelis kartus nukentėjusiąją A. M., sėdinčią ant dėžės, tampė už dešinės rankos riešo, po to namo tarpduryje spaudė jos dešinę ranką, o nukentėjusiajai vėl atsisėdus ant dėžės, rankoje turėtu laužtuvu sudavė A. M. į dešinę blauzdą, taip padarydamas poodines kraujosruvas dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje, dešiniame rieše ir dešinėje blauzdoje, dešiniojo peties minkštųjų audinių sumušimą bei dešinio peties sukamųjų raumenų sausgyslių plyšimą, sukėlusį A. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jo nenaudai, dėl to pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo skundą, nesilaikė įstatymo reikalavimų vertinant įrodymus, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir vertino izoliuotai vienus nuo kitų ir dėl jo kaltės padarė išvadas, kurių nepatvirtina visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiosios A. M. parodymais, nors jos parodymai, kasatoriaus nuomone, akivaizdžiai nenuoseklūs ir prieštaringi. BPK nuostatos įpareigoja teismą imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad bylos aplinkybės būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos (BPK 214 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas turi ir gali atlikti bet kokius procesinius veiksmus (BPK 324 straipsnio 6, 7 dalys), tačiau nagrinėjant bylą nebuvo imtasi jokių priemonių prieštaravimams pašalinti, jo prašymai atlikti papildomą aplinkybių tyrimą (paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę) apeliacinės instancijos teismo buvo atmesti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai atsižvelgė tik į A. M. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad, kieme jai sėdint ant įrankių dėžės, jis ją tempęs už dešinės rankos, po to, jai su dukra einant į namo vidų, suspaudęs durimis jos dešinį petį, vėliau laužtuvu sudavęs jai į dešinę blauzdą. Tačiau, kaip teigia kasatorius, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog A. M. iškart po įvykio nurodė visiškai kitas aplinkybes: Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato viršininkui rašytame prašyme nurodė, kad jis ją stūmė į sieną ir stipriai užgavo petį, iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, jog A.

M. medicinos ekspertui nurodė, jog jis „tarp durų sužalojo jai dešinę ranką“, o nuo įvykio praėjus savaitės laikotarpiui jau nurodė, kad jis ją tempęs nuo dėžės, suspaudęs jos ranką tarp durų bei sudavęs metaliniu laužtuvu. Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas parodė, kad sužalojimai (peties sausgyslių plyšimas) galėjo būti padaryti ir suspaudžiant ranką durimis, kad tai priklauso nuo konkrečios situacijos: kokios durys, koks smūgis durimis, kur tuo momentu buvo ranka. Nors ekspertas patvirtino ir kaip galimą A.

M. nustatytų sužalojimų mechanizmą – tempiant keletą kartų už rankos, tačiau tokį sužalojimo būdą paneigia kiti eksperto G. S. parodymai, jog kai plyšta sausgyslė, žmogus jaučia stiprų skausmą, dėl skausmo nebegali atlikti judesių peties sąnaryje. Pačios A. M. parodymai dėl šių aplinkybių yra prieštaringi: ikiteisminio tyrimo metu ji išvis nenurodė, kad tempiant už rankos jai skaudėjo, apklausiama teisme jau tvirtino, kad labai skaudėjo, atvykusiems policijos pareigūnams apie jokį smurtą prieš ją net neužsiminė.

Tai, kad A. M. būtų skundusis skausmu po rankos patempimo, nenurodė ir kaip liudytojai apklausti D. M., A. P., B. P., M. N.. Atsižvelgiant į tai, kad ekspertizės išvada dėl sužalojimų mechanizmo nėra kategoriška, ir į tai, kad nėra jokių duomenų, jog dėl rankos tempimo A. M. patyrė stiprų skausmą, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, jog tokiu būdu jai negalėjo būti padarytas sausgyslių plyšimas. Kasatorius teigia, kad, siekiant pašalinti esamus prieštaravimus, jis prašė skirti pakartotinę teismo ekspertizę, tačiau apeliacinės instancijos teismas prašymą nepagrįstai ir neteisėtai atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo išvados neteisėtos ir nepagrįstos, nes, visų pirma, teismas tinkamai nenustatė visų veikos padarymo aplinkybių, antra, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normas – nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis neva laikė prispaudęs duris, nors A. M., jomis prispausta, šaukė iš skausmo. Teismo nuomone, tai patvirtina, kad jis numatė savo veiksmų padarinius ir jų siekė, t. y. tyčia nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis nukentėjusiosios A. M. parodymais, tačiau iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad tokių parodymų nukentėjusioji nedavė. Priešingai, ji nurodė, kad: „[...] kai sukausi, pamačiau, kad A. P. pribėgo prie durų.

Galvojau, kad A. P. uždarys duris ir nesisukdama pakišau petį. A. P. stipriai darė duris ir prispaudė man petį. Pradėjau rėkti. [...] A. P. matė, kad aš einu, ir staiga darė duris. Gal jis negalvojo, kad aš sugrįšiu. A. P. norėjo uždaryti duris, kad galėtų išardyti sieną, išnešti mano dėžę. [...] Kai surikau, A. P. duris greitai paleido.“ Apie tai, kad jis dar kurį laiką, gal kokias 5 sekundes, spaudė duris, A. M. nurodė tik atsakydama į savo atstovės užduotą menamą klausimą. Kasatoriaus nuomone, akivaizdu, jog teismo išvados, kad jis tyčia durimis suspaudė A.

M. ranką, norėdamas ją sužaloti, neatitinka tikrovės. Pačios A. M. parodymai leidžia teigti, kad matydama, jog jis uždarinėja duris, ji tyčia žengė atgal ir pakišo tarp durų petį, siekdama, kad durys neužsidarytų. Be to, liudytoja D. M. 2012 m. gegužės 15 d. apklausos metu nurodė, kad jis stipriai sudavęs ranka į duris, vėlesnėse apklausose, kad jis neva durimis prispaudęs ir laikęs A. M. ranką. Vertinant D. M. parodymus, svarbu ir tai, jog ji, kaip pati nurodė, ėjo pirma, o A. M. jai iš paskos, koridorius – siauras, todėl akivaizdu, jog ji net negalėjo matyti, kas vyko už durų.

Kasatorius pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo skundo argumentus, kad teismas rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kurie neužfiksuoti posėdžio protokole, nurodė, jog jie nepagrįsti, nes teismas, aprašydamas nukentėjusiosios parodymus, jų esmės nepakeitė, o tik juos perfrazavo, be to, kaip teigiama nutartyje, cituodamas nukentėjusiosios parodymus A. P. nenurodė dalies A. M. parodymų, kuriuose nukentėjusioji kaip tik pabrėžė, jog mano, kad A. P. negalėjo sužaloti peties netyčia ir viską darė tyčia.

Tačiau, kaip teigia kasatorius, tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai yra netinkami, nes jie pagrįsti ne byloje surinktais įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis.

Kasatorius teigia, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog jis tyčia, siekdamas sužaloti nukentėjusiąją A. M., suspaudė jos petį tarp durų ir taip nesunkiai sutrikdė jai sveikatą. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nenustatę subjektyviojo požymio – tyčios nesunkiai sužaloti A. M., nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Be to, kasatorius teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog D. M. ir A. M. parodymai dėl smūgio sudavimo vinims traukti įrankiu yra prieštaringi, bei įvertinus tai, kad visi A. M. nustatyti sužalojimai tiek peties, tiek kojos yra dešinėje kūno pusėje, neatmestina galimybė, jog koja taip pat galėjo būti sužalota tuo pačiu metu, t. y. pačiai A. M. siekiant sulaikyti užsidarančias duris. Šias aplinkybes patvirtinti arba paneigti buvo galima paskyrus pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, tačiau apeliacinės instancijos teismas, tokį prašymą atmetė.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, turėjo išankstinę nuostatą dėl jo kaltumo, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų pašalinti esminiai prieštaravimai tarp asmenų parodymų, byloje esančių rašytinių įrodymų, taip iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimus, suvaržė įstatymo garantuotas jo teises į teisingą baudžiamąjį procesą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į nuteistojo A. P. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokurorė pažymi, kad pagrindiniai skundo argumentai yra susiję su nesutikimu dėl atlikto įrodymų vertinimo, nukentėjusiosios parodymų ginčijimo. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė aplinkybes, išanalizavo surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė argumentuotas išvadas. A. P. kaltę teismas nuosprendyje grindė ne tik nukentėjusiosios A. M. parodymais, bet ir konfliktą mačiusios liudytojos D. M., liudytojų M. N., A. P., B. P., A. M. P. parodymais, specialisto išvada, ekspertizės aktu, eksperto G. S. paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, kitais bylos duomenimis. Teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamia byloje surinktų įrodymų analize, įrodymai vertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, bylos įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus.

Byla apeliaciniame teisme išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, į esminius skundo argumentus atsakyta, paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas išvadas padarė tik išsamiai ištyręs visus bylos įrodymus, teismas nukentėjusiosios parodymus pripažino nuosekliais išanalizavęs visus tyrimo metu duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė nuteistojo nurodomą aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė nukentėjusiosios parodymus. Prokurorė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik perfrazavo parodymus, tačiau jų esmė nepakito. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė ir dėl sužalojimo mechanizmo nustatymo. Teismas rėmėsi specialisto išvada, ekspertizės aktu ir eksperto G. S. paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, kad dešinio peties sausgyslės nukentėjusiajai galėjo plyšti tiek ją tampant už rankos, tiek ir staiga suspaudus duris. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios ranką tempė ir jos petį durimis suspaudė būtent nuteistasis A. P.. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. P. pritaikytas tinkamai.

Nuteistojo A. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų taikymo (BPK 320 straipsnio 3 dalis)

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokį prašymą kasatorius argumentuoja tuo, kad pagal BK 138 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas skundą atmetė nepagrįstai nepatenkinęs jo prašymo paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę.

Kasatoriaus argumentai atmestini, jais remiantis naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš bylos duomenų matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, buvo išsamiai išnagrinėtos, visi bylos duomenys ištirti, visi įrodymai – nuteistojo, nukentėjusiosios A. M., liudytojų D. M., M. N., A. P., A. M. P. ir kt. parodymai, duomenys, užfiksuoti specialisto išvadose, teismo medicinos ekspertizės aktas, eksperto G. S. paaiškinimai ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, nuteistojo gynybos versija, kad jis nukentėjusiosios už rankos netempė, durimis nespaudė, durų nestūmė, laužtuvu į koją netrenkė, kad nukentėjusioji jį apkalba, motyvuotai atmesta. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismo išvada, jog A. P. tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios A. M. sveikatą, padaryta įvertinus ištirtų įrodymų visumą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P., ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, prašė dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl A. P. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra pagrįstos ir teisingos.

Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali (bet neprivalo) atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas tada, kai nusprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo prašoma paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę ekspertams pavedant atsakyti, koks nukentėjusiajai nustatytų kūno sužalojimų padarymo mechanizmas; ar visi sužalojimai galėjo būti padaryti uždarant duris ir suspaudžiant nukentėjusiosios dešiniąją kūno pusę tarp uždaromų durų ir staktos.

Apeliacinės instancijos teismas tokį prašymą motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, kad priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidžia kaltinamojo (nuteistojo) gynybos teises. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi vienu svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Atsižvelgdama į visą bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, kad to nepadarydamas, t. y. dar kartą nepaskirdamas teismo medicinos ekspertizės, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, ir dėl to, pasak kasatoriaus, savo išvadas pagrindė neišsamiai išnagrinėtomis bylos aplinkybėmis, neturi teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje pažymėjo, kad tiek pagal specialisto išvadą, tiek pagal ekspertizės akto ir eksperto G. S. paaiškinimus, duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiosios dešinio peties sukamųjų raumenų sausgyslių plyšimas (sužalojimas, lėmęs jos sveikatos sutrikdymo mastą) galėjo būti padarytas tiek tempiant jos ranką, tiek durimis suspaudžiant jos petį. Taigi, kuriuo momentu: ar tempiant nukentėjusiosios ranką, ar spaudžiant tarpduryje, įvyko jos dešinio peties sukamųjų raumenų sausgyslių plyšimas, esminės reikšmės neturi.

Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad visi prieš nukentėjusiąją nukreipti A. P. veiksmai esant tarpusavio nesutarimams buvo padaryti tyčia, versija, kad nukentėjusiajai nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl nuteistojo neatsargumo, motyvuotai atmesta.

Kasatorius teigia, kad jo bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Tokį teiginį grindžiantys kasaciniame skunde nurodomi argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąją prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių byla nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2009, 2K-122/210, 2K-425/2012). Kasatoriaus nurodomi argumentai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, nėra pagrindas pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, t. y. jog nuteistojo teisė į tai, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, buvo pažeista.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistajam A. P. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, kad, remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais, naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo, todėl, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė