A-442-1188-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1188/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01141-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį patikslino (b. l. 92), prašydamas priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Nurodė, kad 2011 m. liepos 21 d. kalint Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 87, nebuvo apsaugotas, buvo nuplikytas verdančia arbata ir apvogtas. Atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių pasiprašė į kamerą su ramiais žmonėmis, todėl pareigūnai jį bei visus buvusius asmenis iš kameros Nr. 23 perkėlė į didesnę kamerą Nr. 87. Palaipsniui į šią kamerą vėl buvo perkelti tie patys anksčiau kameroje gyvenę asmenys, kurie nėra ramūs ir su kuriais yra sunku gyventi. Gyvenant šioje kameroje, nuolat tarp kameroje gyvenančių asmenų tvyrodavo įtampa. Pareiškėjas stengėsi į konfliktus neįsivelti. 2011 m. liepos mėnesį ne kartą kreipėsi į pareigūnus dėl į kamerą keliamų asmenų. Pareiškėjui buvo pasiūlyta važiuoti į pataisos namus, tačiau ten nebuvo laisvų vietų. Šiaulių tardymo izoliatorius pažymos, patvirtinančios, kad įvykio dieną pareiškėjas kalbėjosi su pareigūnais, neišdavė. Po pokalbio su pareigūnu pareiškėjas grįžo į tą pačią kamerą, kurioje buvo nesilaikoma nustatytų vidaus tvarkos taisyklių, nustatyto režimo. Nustatytų taisyklių ne visada laikosi ir pareiškėjas: įvykio vakarą užmigo gal apie 2 valandą nakties. Pareiškėją iš miego prižadino triukšmas kameroje, pareiškėjas pareiškė nepasitenkinimą, o kameroje triukšmavę asmenys buvo nepatenkinti. Vėliau tą pačią naktį buvo nuplikytas karštu skysčiu tiesiog miegantis. Pareiškėjas po įvykio pats pribėgo prie kameros durų ir pradėjo belstis. Jis buvo išvestas iš kameros, kadangi kameroje buvę asmenys pradėjo jį mušti. Šio įvykio nebūtų buvę, jei Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai būtų atidžiau stebėję, kas vyksta kameroje. Pareigūnai turėjo imtis priemonių, kai kameroje esantys asmenys nesilaikė nustatyto režimo. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai neveikė taip, kad būtų užtikrinę pareiškėjo saugumą. Po šio įvykio pareiškėjas patyrė didelį stresą, labai išgyveno, prasidėjo psichologinės problemos, pablogėjo sveikata, nuolat kreipiasi į psichologus, psichiatrus, gyvena tik dėl savo keturmečio sūnaus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 71–73) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad dėl pareiškėjo kūno sužalojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, yra pradėta baudžiamoji byla, kurioje yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo S. G. yra pripažintas kaltu. Sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad tariamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai veikė netinkamai, t. y. neužtikrino pareiškėjo nuolatinės apsaugos bei priežiūros. Teisės aktuose nėra įtvirtinta nuolatinė asmenų priežiūra ir apsauga, tai yra laisvės atėmimo visos zonos apsauga. Tačiau nuolatinė asmenų priežiūra, tai ne tiesiogiai ir ne pažodžiui suprantama sąvoka. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo žaibiško reagavimo į jo beldimą, tačiau kaip pats nurodė, pareigūnas jį išvedė iš kameros 1-2 min. laikotarpiu. Pats pareiškėjas nurodo, kad jautė kameroje tvyrančią įtampą tarp kameroje gyvenančių asmenų, todėl akivaizdu, kad jokio priežastinio ryšio tarp asmens nuplikymo ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus veikimo ar neveikimo nėra. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai yra pateikę pažymą, kurioje nurodė, kad įstaigoje nebuvo jokių duomenų apie organizuojamą neteisėtą veikimą pareiškėjo atžvilgiu, nebuvo gauta jokia informacija apie galimai kilsiantį konfliktą. Kadangi nėra priežastinio ryšio, tai prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Pareiškėjo laikymo kamera nebuvo sustiprinto režimo kamera, tačiau ir tokiu atveju nėra vykdomas nuolatinis kameros stebėjimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad kameroje kilo konfliktas, tačiau tai visiškai nesusiję su atsakovo veikimu ar neveikimu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 114–117) pareiškėjo R. K. skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai, t. y., 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas;

2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra;

3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugpjūčio 13 d.), 7.1 punkte numatytas vienas iš asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudarančių elementų, yra asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose.

Tų pačių instrukcijų 78 punkte numatyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų (prie jų esančių areštinių) apsaugą bei juose laikomų asmenų priežiūrą ištisą parą užtikrina apsaugos ir priežiūros budinčiosios pamainos. Teismas pažymėjo, kad nuolatinė asmenų priežiūra – ne tiesiogiai ir paraidžiui suprantama sąvoka, ir turėtų būti suprantama ne kaip nenutrūkstama kiekvieno asmens priežiūra, o kaip tinkamos ir pakankamos priežiūros sistemos sukūrimas ir funkcionavimas apskritai (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-218-121/2008).

Rėmėsi Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 122 straipsniu ir sprendė, jog „nuolatinė suimtųjų priežiūra“ skirta ne tik pačių suimtųjų apsaugai užtikrinti, bet yra skirta ir atsiradus BPK 122 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatė, jog pareiškėjo sužalojimas padarytas naktinio miego metu, kai visi turėjo miegoti ar bent būti kiekvienas savo lovoje, viskas įvyko labai greitai: pareiškėjui pradėjus reikšti pretenzijas dėl rūkymo, kilo tarpusavio konfliktas ir S. G., laikydamas arbatinį su karštu skysčiu, apipylė pareiškėją R.

K.. Pažymėjo, kad pareiškėjui R. K. sužalojimas padarytas leistinu naudotis daiktu tardymo izoliatoriuje. Teismo vertinimu tai, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių jo prašymu iš kameros Nr. 23 jis buvo perkeltas į kitą kamerą Nr. 87 ir po įvykio 2011 m. liepos 21 d. naktį, kai buvo nuplikytas karštu skysčiu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai iš karto išvedė pareiškėją iš kameros, patvirtina tinkamą ir pakankamą priežiūrą Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo sužalotas ne dėl valdžios institucijų darbuotojų neteisėtos veikos, o dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatyto asmens S. G. nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte, dėl kurios Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu S. G. buvo pripažintas kaltu.

Taigi šiuo atveju pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą tiesiogiai sąlygojo nustatyto konkretaus asmens padarytas nusikaltimas, o ne Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėta veika. Nenustatęs valdžios institucijų neteisėto neveikimo, teismas sprendė, kad atsakovui atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla ir tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 121–122) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei netyrė visų reikalingų įrodymų, t. y. nevertino baudžiamosios bylos duomenų apie tai, kokie sužalojimai buvo padaryti, medikų išvadų, taip pat nevertino kartu su pareiškėju kameroje kalėjusių asmenų apklausos protokolų. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1479/2013, kurioje, pasak pareiškėjo, labai panašiomis aplinkybėmis asmens skundas buvo tenkintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pasak pareiškėjo, neturtinė žala jam kilo dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai netinkamai vykdė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, priežiūrą, dėl ko pareiškėjas buvo sužalotas kartu su pareiškėju kameroje laikytų asmenų.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje Tautkus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, turi būti vertinama, ar Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir ar žala pareiškėjui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. liepos 21 d., apie 3 val. 53 min., Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 87 laikytas suimtasis R. K. buvo apipiltas karštu skysčiu, taip pat jam ne mažiau nei vieną kartą suduotas smūgis kumščiu į šoną, tokiu būdu pareiškėjui padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (baudžiamoji byla Nr. 1A-162-519/2013, IV t., b. l. 5-16). Įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu už Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą, t. y. už tai, kad pareiškėją apipylė karštu skysčiu, kaltu buvo pripažintas ir baudžiamojon atsakomybėn patraukas kartu su pareiškėju Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 87 laikytas S. G..

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1660 redakcija), reglamentuojančio suėmimo vykdymo režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 2 dalyje nustatyta, kad pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (2011 m. gegužės 19 d. įsakymo V-150 redakcija) 78 punktą, tardymo izoliatorių, kalėjimų (prie jų esančių areštinių) apsaugą bei juose laikomų asmenų priežiūrą ištisą parą užtikrina apsaugos ir priežiūros budinčiosios pamainos. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 7.1 punktas numato, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą, be kita ko, sudaro asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad viešojo administravimo subjektas – Šiaulių tardymo izoliatorius, užtikrindamas tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas, turi vykdyti nuolatinę jame laikomų asmenų priežiūrą bei elgesio kontrolę.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, jo prašymu iš kameros Nr. 23 jis buvo perkeltas į kitą kamerą Nr. 87. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog pareiškėjas į kamerą Nr. 87 buvo patalpintas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai, jog būtų dar kartą perkeliamas į kitą kamerą ar kad būtų izoliuotas nuo konkrečių įstaigoje laikomų asmenų, ir kad šie prašymai nebuvo tenkinami.

Atsakovo atsakovas nurodo, kad neturėjo informacijos apie kėsinimąsi atlikti nusikalstamą veiką pareiškėjo atžvilgiu (b. l. 69, 71-73). Prie nagrinėjamos bylos prijungtos baudžiamosios bylos 1A-162-519/2013 medžiaga patvirtina, kad 2011 m. liepos 21 d. įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta pareiškėjo sveikata, kilo naktį, pareiškėjui papriekaištavus, kad kiti kameroje buvę asmenys rūko ir neleidžia jam miegoti (baudžiamosios bylos Nr. 1A-162-519/2013 IV t., b. l. 5-15). Kaip matyti iš įsiteisėjusio Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. buvo pripažintas kaltu už nesunkų pareiškėjo sveikatos sutrikdymą pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, pareiškėjas pats nurodė, jog anksčiau su jį užpuolusiu S. G. susipykę ar susimušę nebuvo, taip pat tarp jų nebuvo jokių konfliktų (baudžiamosios bylos Nr. 1A-162-519/2013 IV t., b. l. 7). Pažymėtina, kad minėtoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, jog pareiškėjo užpuolimas buvo suplanuotas iš anksto. Taigi konfliktas tarp suimtųjų, kurio metu pareiškėjas buvo sužalotas jį apipilant karštu skysčiu, kilo spontaniškai. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai turėjo ar galėjo žinoti apie grėsmę pareiškėjui dėl kitų kameroje laikytų asmenų veiksmų ir privalėjo imtis papildomų priemonių, kad būtų užtikrintas pareiškėjo saugumas. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai netinkamai vykdė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, elgesio kontrolę ar kitokią priežiūrą, kaip tai numatyta aukščiau minėtuose teisės aktuose.

Sprendžiant dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų teisėtumo taip pat pažymėtina, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, po įvykio 2011 m. liepos 21 d. naktį, kai buvo nuplikytas karštu skysčiu, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų iš karto buvo išvestas iš kameros (baudžiamosios bylos Nr. 1A-162-519/2013, I t., b. l. 9, 12). Bylos duomenys patvirtina, kad iš karto po įvykio pareiškėjui suteikta reikalinga pirmoji medicinos pagalba, iškviesta greitoji medicinos pagalba, pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (b. l. 60). Be to, kaip minėta, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu už tai, kad pareiškėją apipylė karštu skysčiu, t. y. už Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą kaltu buvo pripažintas S. G..

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai CK 6.271 straipsnio kontekste buvo neteisėti. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų, paneigiančių minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą.

Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatytas joks teisės normų pažeidimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnams užtikrinant pareiškėjo suėmimo vykdymo režimą ir jo saugumą, t. y. nenustatyti neteisėti valdžios institucijos veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklės, suformuluotos pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A822-1479/2013 priimtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutiniame procesiniame dokumente, nagrinėjant šį ginčą netaikytinos, nes iš esmės skiriasi nagrinėjamos administracinės bylos ir pareiškėjo nurodytos administracinės bylos faktinės bylų aplinkybės. Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A822-1479/2013 reikalavimas atlyginti neturtinę žalą buvo kildinamas iš neteisėtų pareigūnų veiksmų nurodant, kad kūno sužalojimai asmeniui buvo padaryti pareigūnams atliekant organizuotas mokymo pratybas ir bendrą kratą pataisos namuose.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys