A-146-130-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-130/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00173-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (b. l. 15–22), kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsakovas) 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1561; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-103; 3) įpareigoti atsakovą parengti išvadą dėl buvusio savininko V. R. (V. R.) turėto 8 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime negrąžintos dalies – 2,9133 ha grąžinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo žeme Trakų rajone. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 28 d. sprendimu atnaujino jo praleistus terminus paduoti prašymą ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Pareiškėjas 2008 m. balandžio 28 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės tesies, kuriame prašė atkurti nuosavybės teises natūra. Tai nurodydamas manė, kad aiškiai išreiškė savo valią, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės jam būtų atkurtos natūra senelio turėtos žemės vietoje (buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste), arba ekvivalentine natūra, t. y. suteikiant žemės sklypą kitoje vietoje.

Prašymą priėmęs pareigūnas pareiškėjui nenurodė jokių prašymo užpildymo netikslumų, nepasiūlė prašyme nurodyti kitus pareiškėjui priimtinus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-15499-(01) pareiškėjas buvo įrašytas į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę (toliau – ir Pretendentų sąrašas) 4403 numeriu.

Apie tai atsakovas informavo pareiškėją 2009 m. spalio 12 d. raštu. Šio sprendimo ir informacinio rašto pareiškėjas neskundė, nes tam nebuvo pagrindo. Atsakovas šią aplinkybę nepagrįstai vertino kaip pareiškėjo neprieštaravimą, kad atsakovas pats parinktų kitą, nei nurodyta pareiškėjo prašyme, nuosavybės teisių atkūrimo būdą – lygiaverčio žemės sklypo suteikimą. Iš šio įsakymo pareiškėjas suprato, kad jam bus skirtas lygiavertis žemės sklypas, o tai atitiko jo pageidavimus. Paaiškėjus, kad žemė turėtoje vietoje nebus grąžinta, o kitoje vietoje Vilniaus mieste žemės sklypas nebus suteiktas, arba procedūra tęsis neribotą laiką, pareiškėjas 2012 m. gegužės 23 d. pateikė atsakovui prašymą parengti išvadą dėl 2,9133 ha žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir persiųsti išvadą į NŽT Trakų skyrių, tikėdamasis gauti žemės sklypą Trakų rajono savivaldybės teritorijoje.

NŽT Vilniaus miesto skyrius priėmė 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1561, kuriame nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgus į tai, jog buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, o eilėje gauti naujai suformuotą žemės sklypų individualiai statybai pareiškėjas yra 4088 vietoje, už senelio turėtą žemę pareiškėjas gaus atlyginimą pinigais.

Pareiškėjas šį sprendimą apskundė NŽT direktoriui, kuris 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-103 skundą atmetė tais pačiais motyvais, kaip ir NŽT Vilniaus miesto skyrius.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens padarytomis išvadomis, kad pirminiame prašyme nebuvo išreikšta valia dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn. Atkūrimo įstatyme, šio įstatymo įgyvendinimo tvarkoje ir kituose teisės aktuose sąvoka „natūra“ nėra apibrėžta, todėl pareiškėjas šią sąvoką aiškino pagal bendrinėje kalboje suvokiamą ir vartojamą šio žodžio reikšmę. Bendrinėje kalboje atlyginimas natūra reiškia atlyginimą tam tikromis materialiomis gėrybėmis (pvz., žeme). Prašyme nurodydamas nuosavybės teisių atkūrimo būdą, pareiškėjas turėjo galvoje tiek žemės grąžinimą turėtoje vietoje, tiek lygiaverčio žemės sklypo suteikimą kitoje vietoje. Tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas natūra, jo nesukonkretinant, apima abu paminėtus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, pareiškėjo nuomone, pripažįstama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1538/2012, 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-889/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-427/2010, 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1411/2009 ir kt.). Kilus neaiškumams dėl jo prašyme išreikštos valios (nuosavybės teisių atkūrimo būdo), žemėtvarkos skyriaus specialistai privalėjo išsiaiškinti kilusius neaiškumus, prašyti patikslinti įrašą. 2008 m. balandžio 28 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu Atkūrimo įstatymo redakcijos (galiojo iki 2012 m. vasario 1 d.) 10 straipsnio 2 dalis nenumatė galimybės už žemę atlyginti pinigais, todėl tai, pasak pareiškėjo, patvirtina, kad toks atlyginimo būdas prieštarauja pareiškėjo valiai ir negali būti taikomas.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 141–144) paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese teisė pasirinkti, koks nuosavybės teisių atkūrimo būdas jiems yra priimtiniausias, ir išreikšti valią dėl jo pasirinkimo yra palikta patiems pretendentams. Institucija negali pretendentams nurodinėti ir daryti įtaką renkantis, kurį būdą įrašyti pildant prašymą. Konkretūs nuosavybės teisių atkūrimo būdai, tarp jų ir atkūrimas natūra, yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Nuosavybės teisių atkūrimas natūra reiškia atkūrimą buvusio savininko turėtoje vietoje. Lygiaverčio žemės sklypo kitoje vietoje suteikimas yra numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje, kurioje yra nuodyti galimi atlyginimo būdai, kurie taikomi tuo atveju, kai žemė yra priskiriama valstybės išperkamai, o ne nuosavybės teisių atkūrimo būdai.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjui buvo atnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotą žemės sklypą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Šiuo sprendimu teismas terminus atnaujino dviems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjas prašymą pateikė 2008 m. balandžio 28 d., jame nurodė pageidaujamą atkūrimo būdą – natūra. Prašymą parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pagal kurią jis galėtų gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, pateikė NŽT Vilniaus miesto skyriui tik 2012 m. gegužės 23 d., t. y. praleidęs teismo sprendimu nustatytą terminą. Atsižvelgdamas į tai, kad buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime nėra laisvos (neužstatytos) žemės ir dėl to nėra galimybės tenkinti pareiškėjo 2008 m. balandžio 28 d. išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas įrašė pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, sąrašą. Priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, naikinti juos nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 157–161) pareiškėjo J. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. balandžio 28 d. pateikė NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teisę į jo senelio V. R. turėtą 8,74 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini) (anksčiau – (duomenys neskelbtini) kaimas). Prašyme nurodė, kad pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas – natūra (b. l. 58). NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-828 informavo pareiškėją, kad laisvos (neužstatytos) žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (dabar (duomenys neskelbtini), Vilniuje) nebėra, todėl pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimas į neatkurtą nuosavybės dalį (2,9133 ha) turėtų būti vykdomas kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais, vienas iš jų – atlyginimas pinigais. Pareiškėjui pageidaujant, jis gali pakeisti savo valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais (b. l. 59, 60). Pareiškėjas 2012 m. gegužės 23 d. pateikė prašymą parengti išvadą dėl buvusio savininko V. R. turėtos žemės (8 ha) (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, dalies į kurią neatkurtos nuosavybės teisės (2 ha) ir persiųsti išvadą į Trakų rajoną (b. l. 58A). NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012 m. birželio 29 d. sprendime Nr. 49SFN-(14.49.104)-1561 nurodė, kad nebus galimybės pareiškėjui perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, o už 2,9133 ha žemės gali būti atlyginta pinigais (b. l. 59–60). NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo (b. l. 27–30), 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-103 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 32–37).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1561 (b. l. 25–26) teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo savo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų sprendimo panaikinimo pagrindų.

Teismas nustatė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 49SFN-(14.49.14)-1561 (b. l. 25–26; toliau – ir Sprendimas Nr. 49SFN-(14.49.14)-1561) priimtas atliekant administracinę procedūrą pagal pareiškėjo 2012 m. gegužės 23 d. prašymą (b. l. 24) parengti išvadą dėl buvusio savininko V. R. turėto 8 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime (dabar – (duomenys neskelbtini), Vilniaus miestas) dalies, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės – 2 ha ir persiųsti išvadą į Trakų rajoną. NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. gegužės 31 d. raštu Nr. A51-17898(2.14.2.12-MP8) pakartotinai pateiktą informaciją, jog buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl nėra galimybės suformuoti grąžintinus natūra žemės sklypus šio kaimo teritorijoje, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pirmajame, t. y. 2008 m. balandžio 28 d. prašyme atkurti nuosavybės teises (b. l. 23) neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn, Sprendimu Nr. 49SFN-(14.49.14)-1561 nusprendė nerengti išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pareiškėjo pageidaujamoje vietovėje. Šiame sprendime atsakovas informavo pareiškėją, kad jis yra įtrauktas į NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę 4088 numeriu. Paaiškino, kad atsižvelgiant į pareiškėjo eilės numerį (4088), perduoti jam neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste nebus galimybės, todėl pasiūlė už likusį negrąžintą 2,9133 ha žemės plotą atlyginti pinigais.

Sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.14)-1561 atsakovas priėmė vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis (įstatymo redakcija nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d.). Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte (įstatymo redakcija nuo 2006 m. lapkričio 21 d.) nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją).

Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai.

Piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuojama vidutinė Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šią pinigų sumą nustato Vyriausybė. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d.) nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių yra kilęs dėl pareiškėjo valios dėl pageidaujamo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Atsakovas Sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.14)-1561 pagrindė faktine aplinkybe, kad pareiškėjas 2008 m. balandžio 28 d. prašyme (b. l. 23) išreiškė aiškią valią dėl žemės grąžinimo turėtoje vietoje. Pareiškėjas teigia, kad minėtame prašyme pasirinkdamas pageidaujamą nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą „natūra“ jis išreiškė pageidavimą susigrąžinti nuosavybės teises į žemę bendrąja prasme, tarp jų ir lygiaverčio žemės sklypo perdavimą nuosavybėn. Teismas pažymėjo, kad nors Atkūrimo įstatymas sąvokos „natūra“ neapibrėžia, tačiau lingvistinis ir sisteminis Atkūrimo įstatymo nuostatų (nagrinėjamu atveju aktualiausios 5 straipsnio nuostatos) aiškinimas leidžia spręsti, jog sąvoka „natūra“ pagal įstatymo nuostatas reiškia žemės grąžinimą būtent turėtoje vietoje. Pareiškėjo argumentą, esą kilus neaiškumų dėl jo prašyme išreikštos valios (nuosavybės teisių atkūrimo būdo), žemėtvarkos skyriaus specialistai privalėjo išsiaiškinti kilusius neaiškumus ir prašyti patikslinti įrašą, teismas atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas, jog pareiškėjo išreikšta valia dėl žemės sklypo grąžinimo natūra išreikšta aiškiai, toks grąžinimo būdas numatytas Atkūrimo įstatyme, ir nėra pagrindo teigti, kad atsakovo specialistams turėjo kilti abejonių, kurias administracinės procedūros metu būtų reikėję šalinti. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad lygiaverčio žemės sklypo suteikimas kitoje vietoje pagal Atkūrimo įstatymą yra atlyginimo būdas piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 16 str.), o ne nuosavybės teisių atkūrimo būdas (Atkūrimo įstatymo 5 str.).

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas 2008 m. balandžio 28 d. prašyme išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę turėtoje vietoje (anksčiau (duomenys neskelbtini) kaimas, dabar – Vilniaus miestas) (b. l. 23), o grąžinti žemę natūra pareiškėjo nurodytoje vietoje nėra galimybės (b. l. 61), taip pat į tai, kad prašymą suteikti jam sklypą Trakų rajono savivaldybės teritorijoje pareiškėjas pateikė tik 2012 m. gegužės 23 d., t. y. praleidęs nustatytą terminą (b. l. 24), pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.14)-1561 tinkamai pagrindė faktiniais duomenimis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Atsakovas tinkamai ir pagrįstai pritaikė aktualias teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius: Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančią atvejus, kai prašyme nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių, ir 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, reglamentuojantį nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo 2012 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 49SFN-(14.49.414.)-1561 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo. Tais pačiais motyvais teismas paliko galioti ir NŽT 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1T-(7.85)-103.

III. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 164–168) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes, kurias buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, bei argumentus, kuriais grindė savo reikalavimus. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas nurodo šiuos argumentus:

1. Pateikdamas 2008 m. balandžio 28 d. prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, apeliantas užpildė pavyzdinę prašymo formą, kurioje yra eilutė „pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas:“. Apelianto nuomone, siekiant visiško tikslumo, prašymo formoje turėjo būti nurodyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje numatyti būdai. Atsakovas turėjo užtikrinti, kad prašymą pildantis pareiškėjas galėtų tiksliai ir nedviprasmiškai susipažinti su atkūrimo būdais ir pažymėti pageidaujamą, o ne reikalauti, kad prašymą pildantys piliečiai patys teisingai ir tiksliai suformuluotų įstatymo nuostatas.

2. Atkūrimo įstatyme, šio įstatymo įgyvendinimo tvarkoje ir kituose teisės aktuose nepateiktas sąvokos „natūra“ apibrėžimas, todėl jos reikšmė turi būti vartojama kaip ir bendrinėje kalboje. Administracinėje teisėje galioja bendrasis principas, kad visi neaiškumai ir abejonės dėl įstatymo turinio yra aiškinami asmens naudai. Apelianto nuomone, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmę ir nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavę tarnautojai ir institucijos privalėjo stengtis nustatyti tikrąją pareiškėjo valią, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas maksimaliai atitiktų jo poreikius. Prašymo atkurti nuosavybės teisę pateikimo metu Atkūrimo įstatyme nebuvo įtvirtinta galimybė už miesto žemę atlyginti pinigais. Pareiškėjas, atsakydamas į atsakovo 2012 m. vasario 2 d. raštą iki 2012 m. birželio 1 d. nepareiškė prašymo grąžinti už žemę pinigais, o pareiškė, kad prašo parengti išvadą dėl sklypo suteikimo Trakų rajono savivaldybės teritorijoje.

Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 176–179) atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs savo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad remiantis loginiu, sisteminiu ir teleologiniu Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto normos aiškinimo metodais, darytina išvada, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra yra atkūrimas būtent turėtoje vietoje. Pareiškėjas 2008 m. balandžio 28 d. prašyme aiškiai išreiškė savo valią dėl atkūrimo būdo – natūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1561, kuriuo atsakovas nepatenkino pareiškėjo 2012 m. gegužės 23 d. prašymo parengti išvadą dėl buvusio savininko V. R. turėtos žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (šiuo metu minėtoje teritorijoje yra Vilniaus miesto dalis – (duomenys neskelbtini)) dalies, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės (2 ha), ir šios išvados persiuntimo NŽT Trakų žemėtvarkos skyriui dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Be to, pareiškėjas prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-103, priimtą išnagrinėjus jo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir įpareigoti atsakovą parengti pareiškėjo prašomą išvadą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę padavė teismui atnaujinus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus prašymo ir dokumentų pateikimo terminus. Pagal Atkūrimo įstatymą prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nuo 2004 m. spalio 26 d. įstatymų leidėjas (2004 m. spalio 12 d. įstatymas Nr. IX-2490) nustatė, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Žemės reforma ir nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą prasidėjo 1991 metais (1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454), todėl piliečių, kurie praleido prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo terminą ir kuriems teismas šį terminą atnaujino, galimybės pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę objektyviai yra siauresnės, nes baigiantis žemės reformai laisvos valstybinės žemės yra likę mažai.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimas dėl terminų pareiškėjui atnaujinimo įsiteisėjo 2008 m. kovo 13 d. Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas 2008 m. balandžio 17 d. pateikė Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į V. R. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Šiame prašyme nuosavybės teisių atkūrimo būdo nenurodė. Nuosavybės teisių atkūrimo būdą pareiškėjas pasirinko 2008 m. balandžio 28 d. prašymu, kuriame nurodė, kad pageidauja žemę grąžinti natūra.

Žemė, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra iki 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje. Nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką nustato Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis. Prašymo padavimo ir skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) 2 dalis nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), <...>, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje <...>; 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, <...> miestus <...>.

Taigi, Atkūrimo įstatymas nustato tris nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdus (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d.). Pareiškėjas savo 2008 m. balandžio 28 d. prašyme pasirinko Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra. Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjo senelio V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės vietoje buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime yra Vilniaus miesto dalis – (duomenys neskelbtini), t. y. teritorija užstatyta gyvenamaisiais namais ir įvairiais miesto infrastruktūros objektais. Tai reiškia, kad pareiškėjo senelio iki nacionalizacijos valdyta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei (Atkūrimo įstatymo 12 str. 2, 3 p.), todėl nuosavybės teisės negali būti atkurtos pareiškėjo pasirinktu būdu – natūra. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo prašymą gavusiai institucijai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktų duomenų nustačius, kad atkurti pareiškėjo nuosavybės teises jo prašyme pasirinku būdu (natūra) nėra galimybės (žemė priskirta valstybės išperkamai), Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-15499-(01) pareiškėjas pagal prašymo padavimo datą buvo įrašytas į Pretendentų sąrašą (eilę) naujam žemės sklypui gauti neatlygintinai (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p., Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37, 38 p.). Šio įsakymo kopiją Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2009 m. spalio 12 d. raštu Nr. S22-686 išsiuntė pareiškėjui. Minėtame rašte ir jo priede (sprendime) yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas įtrauktas į naujų žemės sklypų, perduodamų neatlygintinai piliečiams, eilę. Ši bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ne vėliau nei nuo šio rašto gavimo žinojo, jog nuosavybės teisės į žemę jo prašyme pasirinktu būdu (natūra) negali būti atkurtos ir numatyta atkurti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu būdu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, gavęs Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2009 m. spalio 12 d. raštą Nr.S22-686 ir 2009 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr.2.3-15499-(01), kėlė ginčus teisme, nesutikdamas su atsakovo sprendimu įrašyti į Pretendentų sąrašą, t.y. su pasiūlytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu.

Apelianto nuomonė dėl Atkūrimo įstatymo sąvokos „natūra“, vartojamos nurodant vieną iš nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdų, aiškinimo prieštarauja šio įstatymo nuostatų turiniui ir įstatymų leidėjo tikslams. Pažymėtina, kad atitinkama įstatymo norma gali būti teisingai suprasta ir pritaikyta įsigilinant į jos turinį ir vartojimą viso įstatymo kontekste. Tuo tarpu pareiškėjas paima iš įstatymo konteksto vieną žodį (natūra) ir bando jį laisvai interpretuoti. Atkūrimo įstatyme, kuris galiojo pareiškėjui paduodant prašymą atkurti nuosavybės teises ir šiuo aspektu nėra pasikeitęs, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę (Atkūrimo įstatymo 5 str.) bei kaimo vietovėje esančią žemę (Atkūrimo įstatymo 4 str.) numatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra numato žemės grąžinimą savininko iki nacionalizacijos turėtoje vietoje. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nuosavybės teisių atkūrimo būdo taikymo galimybė yra siejama su dviem sąlygomis: 1) išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir 2) žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Žodžių „turėtoje vietoje“ vartojimas šiame kontekste pabrėžia, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas - natūra yra žemės grąžinimas būtent savininko turėtoje vietoje. Jei žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei (Atkūrimo įstatymo 12 str.), šio straipsnio 1 dalis nukreipia į to paties įstatymo 16 straipsnį, numatantį atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdus. Nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdai (Atkūrimo įstatymo 4, 5 str.) negali būti tapatinami su atlyginimo su valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdais (Atkūrimo įstatymo 16 str.). Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo 2008 m. prašyme atkurti nuosavybės teises valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (natūra) pareikšta aiškiai, todėl šio prašymo turinys atsakovo specialistams nesuteikė pagrindo šį prašymą traktuoti kitaip nei nurodyta prašyme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika individualioje byloje galima remtis tik tuo atveju, jei bylos aplinkybės tapačios arba labai panašios ir ginčams nagrinėti taikytinos tos pačios (tos pačios redakcijos) įstatymų normos. Apelianto nurodytose administracinėse bylose Nr. A444-1411/2009, A552-1538/2012 buvo nagrinėjami ginčai, susiję su pretendentų valios atkurti nuosavybės teises į žemę pareiškimu 1991 ir 1992 metais pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas, neteko galios nuo 1997 m. liepos 9 d.). Pažymėtina, kad šiose nutartyse sąvoka „ekvivalentinė natūra“ vartota pagal nagrinėtų bylų faktines aplinkybes ir toms byloms aktualų teisinį reguliavimą, kuriame buvo tokia sąvoka (Atstatymo įstatymo 16 str. 1 p.). Administracinėje byloje Nr. A146-427/2010 buvo nagrinėjamas ginčas dėl valios atkurti nuosavybės teises, pareikštos pagal 1991 metų prašymą ir vėliau pakeitimo iki 2003 m. balandžio 1 d. Taigi apelianto nurodytos administracinės bylos pagal faktines aplinkybes ir taikytas teisės normas iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

Nuo 2012 m. vasario 2 d. Atkūrimo įstatymo (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymas Nr. XI-1650) 16 straipsnis buvo papildytas nuostata, kad už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., atlyginama pinigais. Šios įstatymo redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis nustatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr.49SF-(14.49.104)-828 informavo pareiškėją apie šiuos Atkūrimo įstatymo pakeitimus ir pasiūlė iki 2012 m. birželio 1 d. apsispręsti dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę pinigais. Pareiškėjas tokios valios nepareiškė. 2012 m. gegužės 23 d. jis pateikė atsakovui prašymą dėl išvados parengimo ir persiuntimo į Trakų rajoną, t. y. dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo suteikiant lygiavertį žemės plotą kitoje savivaldybėje. Atsakovas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1561 atsisakė parengti tokią išvadą, atsižvelgdamas į pareiškėjo pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą (natūra), vadovaudamasis minėtomis nuo 2012 m. vasario 1 d.

įsigaliojusiomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir prognozuodamas, kad pareiškėjui, kurio eilės numeris dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, numatyto Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte (pareiškėjas eilėje gauti naują žemės sklypą yra 4088), šiuo būdu atkurti nuosavybės teises nebus galimybės (nepakaks sklypų), pareiškė, kad pareiškėjui už jam tenkančią buvusio savininko žemės dalį gali būti atlyginta pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo Sprendimas 49SFN-(14.49.104.)-1561 iš esmės atitinka nuo 2012 m. vasario 1 d.

įsigaliojusias Atkūrimo įstatymo nuostatas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra; jis yra įtrauktas į eilę atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu būdu; už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirta miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas, įstatymų leidėjo leista iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti (pareikšti) valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo prašant atlyginti pinigais.

Tačiau sprendimo argumentą, kad nebus galimybės perduoti pareiškėjui naują žemės sklypą individualiai statybai, teisėjų kolegija vertina tik kaip atsakovo prognozę. Taigi, atsakovo Sprendimas Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1561 pareiškėjui neužkerta kelio į nuosavybės teisių atkūrimo būdą, numatytą Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kurį jam yra pasiūlęs atsakovas. Iš atsakovo 2011 m. gruodžio 20 d. rašto Nr. 49SJ-927 pareiškėjo atstovui bei skundžiamų sprendimų turinio matyti, jog pareiškėjas yra įrašytas į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už iki 1995 m. birželio 1 d.

Vilniaus miestui nustatyta tvarka priskirtą žemę, eilę. Pagal NŽT Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1747 patvirtintą Pretendentų sąrašą pareiškėjas šioje eilėje yra 4088. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prašė išbraukti jį ir šio sąrašo, ar buvo išbrauktas atsakovo iniciatyva. Šio nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėjas nėra atsisakęs. Skundžiamas Sprendimas Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1561 nepakeičia ir nepanaikina atsakovo 2011 m. gegužės 9 d.

įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1747, kuriuo pareiškėjas yra įtrauktas į pretendentų eilę atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu būdu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas