AS-770-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-770-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01006-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 61.1; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB INSEP atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB INSEP skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. D. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB INSEP (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (18.3-31-2)-RM-6887; 2) įpareigoti atsakovą pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas apmokestinti R. D. pridėtinės vertės mokesčiu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VMI prie FM 2013 m. spalio 31 d. raštą Nr. (18.3-31-2)-RM-6887 „Dėl teisės iš ūkio subjekto gauti PVM sąskaitą faktūrą“. Kitą skundo dalį atmetė. Teismas priteisė iš UAB INSEP R. D. 450 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. kovo 12 d. elektroninių ryšių priemonėmis gautas pareiškėjo UAB INSEP apeliacinis skundas, kuriame prašoma peržiūrėti teismo 2015 m. vasario 24 sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, nurodydamas, kad terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl to, kad teisininkė A. Š. dėl ilgo laikinojo nedarbingumo negalėjo laiku paruošti skundo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 13 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą. Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus, apeliacinį skundą grąžinti pareiškėjui.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o 2 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas ir paskelbtas 2015 m. vasario 24 d., todėl apeliacinis skundas galėjo būti paduotas iki 2015 m. kovo 10 d. įskaitytinai. Pareiškėjas apeliacinį skundą teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2015 m. kovo 12 d., t. y. praleidęs terminą apeliaciniam skundui paduoti. Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti grindžia teisininkės laikinuoju nedarbingumu. Iš prie prašymo pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacijos apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus matyti, kad A.

Š. nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. kovo 6 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas ligoniui slaugyti. Teismas pažymėjo, kad svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis ABTĮ 127 straipsnio prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko įgyvendinti savo teisę į apeliaciją. Prašyme atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą nurodytos šio termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Teismas pabrėžė, kad teismo posėdyje pareiškėją atstovavo du atstovai, todėl vieno iš atstovų laikinasis nedarbingumas (dėl ligonio slaugymo), kuris truko iki 2015 m. kovo 6 d. (terminas apeliaciniam skundui paduoti baigėsi 2015 m. kovo 10 d.), negali būti pripažinta objektyvia aplinkybe, sukliudžiusia laiku pateikti apeliacinį skundą.

Kitų objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, pareiškėjas nenurodė. Teismo vertinimu, pareiškėjas, veikdamas pakankamai rūpestingai, turėjo galimybę laiku pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, tačiau to nepadarė dėl subjektyvių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti netenkintas (ABTĮ 127 str. 2 d.). Netenkinus prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, apeliacinis skundas nepriimtas ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį panaikinti, atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir apeliacinį skundą priimti.

Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjo vadovas yra informacinių technologijų IT specialistas, todėl dėl teisinio raštingumo stokos negalėjo teisingai suformuluoti apeliacinio skundo. Pareiškėjas nesutinka, kad UAB INSEP teisininkės A. Š. laikinasis nedarbingumas yra subjektyvaus pobūdžio priežastis ir nelaikytina objektyviąja aplinkybe. Laikinasis nedarbingumas buvo išduotas mažamečio vaiko slaugymui (dėl vaiko ligos ambulatorinio bei stacionarinio gydymo). Kiekvieno tėvo pareiga yra rūpintis savo vaikais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str.), nors tėvų pareigos rūpintis vaikų gerove bei sveikata priskirtinos subjektyviajai kategorijai bendrąja prasme, tačiau tai yra objektyvioji priežastis dėl laiku nepateikto apeliacinio skundo, nes vaikų ligos nepriklauso nuo tėvų valios (ypač mažamečių). Terminas praleistas nežymiai, skundas paduotas pavėlavus vos 2 dienas (iš jų kovo 11 d. buvo valstybinė šventė). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Pareiškėjas apeliacinį skundą padavė pavėlavus tik 2 dienas, teismas neatsižvelgė, kad dėl laikinojo nedarbingumo pareiškėjo atstovė turėjo tik 4 dienas skundui paruošti. Nors administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar vaiko slaugymas savaime nėra laikoma aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbios priežasties, tačiau įvertinus tai, jog terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas tik dvi dienas, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas siekia piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad sutinka su skundžiamos teismo nutarties argumentacija, jog pareiškėjo nurodytos termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas, galėjo laiku paduoti skundą per kitą savo atstovą (pareiškėjo vadovą ar kreipiantis pagalbos į kitą asmenį (kitus pareiškėjo darbuotojus ar asmenis, teikiančius teisines paslaugas), o pareiškėjo pasirinkimas nerengti skundo teisininkės A. Š. laikinojo nedarbingumo laikotarpiu yra subjektyvios (nuo paties pareiškėjo priklausiusios) priežastys, kurios negali pateisinti termino praleidimo. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta, kad pareiškėjo vadovas yra IT specialistas, tačiau administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas pats savaime įprastai nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo teisės, net ir teisininkei A. Š. esant laikinai nedarbingai, negalėjo būti tinkamai įgyvendintos per kitus darbuotojus ar asmenis, teikiančius teisines paslaugas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-194/2011). Pagal teismo praktiką asmens liga svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažinta tik tokiu atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad apribojo asmens galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis teisminės gynybos. Be to, teismas turi įvertinti aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, trukmę. Kaip teisingai pastebėta skundžiamoje nutartyje, pareiškėjo teisininkės A. Š. laikinasis nedarbingumas baigėsi 2015 m. kovo 6 d., o terminas apeliaciniam skundui paduoti – 2015 m. kovo 10 d. (po 4 dienų (iš jų 2 yra darbo dienos)). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios jam sukliudė pateikti apeliacinį skundą po teisininkės A. Š. laikinojo nedarbingumo pabaigos iki termino apeliaciniam skundui paduoti pabaigos. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė svarbių, ekstraordinarių priežasčių, pateisinančių termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas siekia apskųsti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 13 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjas praleido apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo padavimo terminą (ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytas keturiolikos dienų terminas baigėsi 2015 m. kovo 10 d., o pareiškėjo apeliacinis skundas paduotas elektroninių ryšių priemonėmis 2015 m. kovo 12 d.). Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir tuo pagrindu ginčijama nutartimi atsisakė priimti apeliacinį skundą (ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Pagal ABTĮ 127 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis inter alia numato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo terminą praleidusio asmens valios nepriklausiusios, aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas atskirajame skunde nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui bei kurios, pareiškėjo teigimu, sutrukdė jam laiku pasinaudoti procesine teise paduoti apeliacinį skundą teismui. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad UAB INSEP teisininkės A. Š. laikinasis nedarbingumas buvo išduotas mažamečio vaiko slaugymui. Nurodė, kad pareiškėjo vadovas yra informacinių technologijų IT specialistas, todėl dėl teisinio raštingumo stokos negalėjo teisingai suformuluoti apeliacinio skundo. Be to, paaiškino, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas nežymiai, skundas paduotas pavėlavus vos 2 dienas (iš jų kovo 11 d. buvo valstybinė šventė).

Įvertinus minėtas aplinkybes, nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo įvardytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti vertinamos kaip pateisinančios termino praleidimą.

Nagrinėjamu atveju yra svarbi ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo ir jam keliami didesni rūpestingumo reikalavimai, o šiuo atveju pareiškėjo elgesys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, nesiėmė visų veiksmų, kad galėtų tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą, ir pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Teismų praktikoje yra konstatuota, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA602-25/2012). Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjui apeliacinį skundą paduoti ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu sutrukdė nuo jo valios nepriklausančios ir / ar atsitiktinės aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad teismo posėdyje pareiškėją atstovavo du atstovai (pareiškėjo vadovas ir A. Š.), todėl vieno iš atstovų (A. Š.) laikinasis nedarbingumas (dėl ligonio slaugymo), kuris truko nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. kovo 6 d., negali būti pripažinta objektyvia aplinkybe, sukliudžiusia laiku pateikti apeliacinį skundą. Be to, ši ir kita įvardyta aplinkybė, kad pareiškėjo vadovas yra informacinių technologijų IT specialistas, pati savaime negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, nes pareiškėjo vadovas turėjo galimybę suvokti, kad negalėdamas pats atstovauti bendrovei dėl teisinių žinių trūkumo, galėjo tai pavesti kitam asmeniui. Pabrėžtina ir tai, jog nuo teisininkės A. Š. laikinojo nedarbingumo pabaigos iki termino paduoti apeliacinį skundą pabaigos dar buvo likę 4 kalendorinės dienos, tačiau per šį terminą pareiškėjas operatyviai nepasirūpino savo teisių gynimu.

Administracinių teismų praktikoje savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti, ir maža termino praleidimo trukmė; tai pagal teismų praktiką nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-19/2012).

Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines aplinkybes bei taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo priėmimo (atsisakymo priimti) klausimą išsprendė teisingai. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą jame nurodytais argumentais, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiama teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB INSEP atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius