AS-552-923-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-923/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03228-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. J. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 088,88 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, susidariusią taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (pareiškėjas nurodė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), tačiau iš skundo turinio matyti, jog buvo apsirikta) 3 straipsnio 3 dalies nuostatas; 2) panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-4415(11).

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nemanė, jog yra pažeidinėjamos jo teisės, nes žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. yra priimtas Laikinasis įstatymas. Pareiškėjas nurodė manęs, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, per žiniasklaidos priemones valstybės valdžios skelbtą informaciją, tai, kad pensijos buvo atstatytos į prieš krizę buvusį lygį, bus nustatyta valstybinių pareigūnų ir karių pensijų kompensavimo tvarka. Tačiau kai 2014 m. pradžioje buvo nustatyta valstybinio socialinio draudimo pensijų kompensavimo tvarka, nenumatant valstybinių pareigūnų ir karių pensijų kompensavimo tvarkos, kreipėsi dėl neišmokėtos pensijos dydžio nustatymo, o vėliau – dėl neišmokėtos pensijos išmokėjimo. Pareiškėjas pabrėžė, jog pensijos mažinimą suprato kaip įstatymais pagrįstą pilietinę pareigą valstybei ir tikėjosi, neišmokėtos pensijos, ekonominei padėčiai šalyje pagerėjus, bus išmokėtos, tačiau tam neįvykus dėl pažeistų savo teisių gynimo kreipėsi į teismą. Atkreipė dėmesį, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų pažeidimų apskundimo tvarka įstatymu nėra nustatyta, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo jog kreipimuisi į teismą dėl šių pensijų nepriemokų taikytinas 3 metų terminas, todėl mano, kad prašymą apginti savo teises pareiškėjas pateikė nepažeidęs įstatyme numatyto termino.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi (b. l. 9-11) atsisakė priimti pareiškėjo J. J. skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 34 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjui 2010 metų sausio mėnesio pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. birželio 25 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Teismas pažymėjo, jog įvertinus pareiškėjo skundo turinį matyti, jog jame išdėstyti argumentai sudaro pagrindą spręsti skundo padavimo termino atnaujinimo klausimus ir, įvertinęs šiuos argumentus, konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą nenustatyta. Teismas vertino, kad šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui laikant iki 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, kurioje buvo nustatytas procesinio kreipimosi į teismą termino eigos pradžios momentas, buvusio valstybinių pensijų gavėjų teisių apsunkinimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau nei 7 mėnesiams po minėtos nutarties paskelbimo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pats pasirinko pasyvų savo pažeistų teisių gynimo būdą, darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, o ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, todėl nesant pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-4415(11), neatnaujinus praleisto termino pareiškėjo reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo, teismas laikė išvestiniu iš minėto pareiškėjo reikalavimo, todėl jį taip pat atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas J. J. atskiruoju skundu (b. l. 13-15) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pabrėžia, kad į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, jog atsistačius šalies ekonominei situacijai jam bus išmokėta sumažinta valstybinės pensijos dalis. Taip pat pareiškėjas pažymi, jog nors apie tai, jog jam priklausanti pensija buvo sumažinta vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės normomis jis turėjo sužinoti 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, dėl tuo metu intensyviai gydomos onkologinės ligos to padaryti jis negalėjo. Atkreipia dėmesį, jog Ministerija apie minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą pareiškėjo neinformavom, neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies negrąžino. Pareiškėjas nurodo, jog jo manymu, trejų metų terminas skundui pateikti turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarties paskelbimo dienos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartimi, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą pritaikius Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. nepatenkinus prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pagrįstai nurodė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galimai pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. birželio 25 d., t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėjęs, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 25 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d. įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galimai pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje.

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS143-219/2014, AS502-212/2014, AS502-213/2014, AS756-215/2014, AS525-267/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS143-467/2014, AS502-472/2014, AS525-469/2014, AS602-205/2014, A525-409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo J. J. prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas