A-18-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-18-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01482-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimų atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintais skundais, kuriais prašė: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) viršininko 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymą Nr. 40-TE-487 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 40-TE-464 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. I.“ pripažinimo netekusiu galios“; 2) įpareigoti Šiaulių apskrities VPK išmokėti negautą tėvystės pašalpą nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki teismo sprendimo panaikinti ar pripažinti neteisėtu Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymą Nr. 40-TE-487 įsiteisėjimo dienos; 3) įpareigoti Šiaulių apskrities VPK Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoti ir išmokėti delspinigius dėl neišmokėtos tėvystės pašalpos; 4) įpareigoti Šiaulių apskrities VPK raštiškai jį informuoti, kokie dokumentai reikalingi norint išeiti vaiko priežiūros atostogų ir gauti tėvystės pašalpą, o sutuoktinei grįžti iš vaiko priežiūros atostogų.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad kai buvo sulaikytas 2013 m. liepos 30 d., sprendėsi klausimas dėl jo išleidimo į vaiko priežiūros atostogas. Pareiškėjo sutuoktinė kreipėsi į jo darbovietę, tačiau jai buvo paaiškinta, kad jis nėra išleidžiamas atostogų, nes nėra pasirašęs įsakyme. Šiaulių apskrities VPK nesprendė nuo 2013 m. liepos 30 d. iki kito mėnesio 6 d. klausimo, susijusio su jo išleidimu į vaiko priežiūros atostogas, todėl 6 d. negalėjo šių atostogų išeiti jo sutuoktinė, kadangi 5 d. jai baigėsi gimdymo atostogos. Tik 7 d. jo sutuoktinė galėjo išeiti vaiko priežiūros atostogų, kadangi Šiaulių apskrities VPK pateikė jai pažymą, kad jis nėra išleistas į atostogas. Kai rugpjūčio 6 d. buvo priimtas įsakymas, kuriuo naikinamas liepos 30 d. įsakymas, jo nuomone, pagal Vidaus tarnybos statutą, patvirtintą 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) jį turėjo pirmiausia atšaukti iš atostogų ir tik tuomet spręsti kitus klausimus, nes rugpjūčio 6 d. formaliai jis buvo vaiko priežiūros atostogose. Šioje situacijoje nukentėjo jo sutuoktinė, kadangi nuo 6 d. ji turėjo grįžti į darbą arba pasiimti atostogas, nukentėjo jos gaunama motinystės pašalpa. Šiuo metu pareiškėjas yra registruotas darbo biržoje, tačiau jokių pašalpų negauna, kadangi yra laikomas dirbančiu asmeniu. Realiai jis nedirba, nes yra nušalintas nuo pareigų. Jei būtų vaiko priežiūros atostogose, jo sutuoktinė dirbtų ir gautų atlyginimą, tačiau jo neišleido atostogų, todėl turėjo jas pasiimti jo sutuoktinė. Jo sutuoktinė gauna minimalų atlyginimą, o skaičiuojant 70 proc. nuo pareiškėjo atlyginimo, suma būtų visiškai kitokia.

Pareiškėjas skunde ir patikslintuose skunduose (b. l. 2–5; 14–17; 50–51) nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu, 2013 m. liepos 22 d. pateikė prašymą, kad jį nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. išleistų dviem metams vaiko priežiūros atostogų. Pareiškėjas žodžiu buvo informuotas, kad 2013 m. liepos 30 d. buvo priimtas įsakymas išleisti jį vaiko priežiūros atostogų nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. 2013 m. liepos 31 d. buvo sulaikytas Imuniteto valdybos pareigūnų. Šiuo metu yra sulaikytas ir laikinai nušalintas nuo pareigų, bet ne atleistas iš darbo.

Jam žmona pranešė, kad dėl nežinomų priežasčių jo neišleido vaiko priežiūros atostogų. 2013 m. rugpjūčio 30 d. sutuoktinė atsiuntė Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. 40-TE-464 ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymą Nr.40-TE-487, kuriuos pasirašė laikinai einantis Šiaulių apskrities VPK viršininko pareigas V. U.. Minėtuose įsakymuose nėra nurodyta priežastis, kodėl jo neišleido vaiko priežiūros atostogų. Pareiškėjas pats iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK viršininką, kad jis atsiųstų dokumentų kopijas, dėl ko jo neišleido vaiko priežiūros atostogų.

Šiaulių apskrities VPK atstovai dokumentų kopijas išsiuntė ne pareiškėjui, bet jo sutuoktinei, todėl iš sutuoktinės dokumentų kopijas gavo 2013 m. rugpjūčio 30 d. Be to, sutuoktinė laiške nurodė, kad jai žodžiu buvo paaiškinta, jog pareiškėjo vaiko priežiūros atostogų neišleido, nes pareiškėjas nėra pasirašęs ant 2013 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 40-TE-464. Pareiškėjas mano, kad toks Šiaulių apskrities VPK paaiškinimas yra neteisingas. Pirma, 2013 m. liepos 30 d. Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakyme Nr. 40-TE-464 nurodoma, kad jis parašė prašymą 2013 m. liepos 29 d., nors jis savo valią išreiškė 2013 m. liepos 22 d., taip, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas.

Antra, Šiaulių apskrities VPK 2013 m. liepos 30 d. viršininko įsakymas Nr. 40-TE-487 visų dalyvavusių pareigūnų pasirašytas 2013 m. liepos 30 d., tačiau pareiškėjo 2013 m. liepos 30–31 d. neieškojo ir pasirašyti nekvietė. Trečia, Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 40-TE-464 atspausdintas kompiuteriu, kuriame atspausdintos grafos bei asmenų vardai ir pavardės, kuriose turi pasirašyti asmenys, kurie parengė, dalyvavo ar susipažino su minėtu įsakymu, tačiau jo vardo ir pavardės, kad reikėtų pasirašyti, jog susipažino, nėra.

Ketvirta, (duomenys neskelbtini) gimus sūnui parašė prašymą išleisti nuo 2013 m. birželio 19 d. tėvystės atostogų, kol vaikui sueis 1 mėn. Šiuo atveju buvo išleistas Šiaulių apskrities VPK įsakymas išleisti tėvystės atostogų, tačiau jo niekas neprašė ir ant jokio įsakymo nepasirašė bei mėnesį laiko buvo tėvystės atostogose. Be to, jau 10 m. dirba Šiaulių apskrities VPK ir eina kasmetinių atostogų, dirba viršvalandžius, poilsio dienomis, dėl to buvo leidžiami Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymai, tačiau ant jų nepasirašydavo ir nebūdavo supažindintas.

Penkta, jei buvo reikalingas pareiškėjo parašas ant 2013 m. liepos 30 d. Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymo Nr. 40-TE-464, tai Šiaulių apskrities VPK atstovai minėtą įsakymą galėjo persiųsti Imuniteto valdybai, nes abi institucijos yra Policijos departamento žinioje. Šiaulių apskrities VPK atstovai žinojo, kur pareiškėjas yra ir kas atlieka ikiteisminį tyrimą. Šešta, vadovaujantis tokia Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymų praktika, tai ir Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 40-TE-487 neturi jokios juridinės galios, nes su juo nebuvo supažindintas ir ant jo nepasirašė.

Dėl šių visų nurodytų priežasčių mano, kad Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 40-TE-487 yra neteisėtas. Nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 6 d. Šiaulių AVPK viršininko įsakymas Nr. 40-TE-487 prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi buvo pažeisti teisėti pareiškėjo lūkesčiai, suvaržytos jo teisės dėl socialinės padėties, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 29, 38 ir 48 straipsnius. Taip pat pabrėžė, kad Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 6 d.

įsakymas Nr. 40-TE-467 išleistas atsižvelgiant į Šiaulių apskrities VPK 2013 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą Nr. 40-TE-481 „Dėl komisarui inspektoriui R. I. darbo užmokesčio nemokėjimo“. Tačiau šio įsakymo kopijos Šiaulių apskrities VPK atstovai neatsiuntė, kadangi darbo užmokesčio nemokėjimą reguliuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 4 dalis. Šiaulių apskrities VPK atstovai pritaikė ne tą teisės normą, o būtent Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4, 5, 6, 19, 20 ir 21 straipsniai reglamentuoja teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą.

Vadovaujantis teisės principu, kad iš ne teisės neatsiranda teisė, Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymas turi būti panaikintas. Teigia, jog Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės įstatymo 21 straipsnis nurodo, kad vaiko auginimas ir tėvystės (motinystės) pašalpos gavimas yra atskiri dalykai. Nurodė, kad jo sulaikymas negali būti pagrindas neišleisti vaiko priežiūros atostogų. Mano, kad nesilaikoma Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 4 straipsnio. Nurodė, kad vadovaujantis 2013 m. liepos 30 d. Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 40-TE-464 vaiko priežiūros atostogose buvo 2013 m. rugpjūčio 6 d. 00:01 val.

Skundžiamas 2013 m. rugpjūčio 6 d. Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymas Nr. 40-TE-487 buvo priimtas jam esant vaiko priežiūros atostogose. 2013 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių apskrities VPK rašte Nr. 40-S-21516 nurodė, kad minėtas dokumentas buvo užregistruotas tą pačią dieną, kurią jis buvo pasirašytas, tai yra 2013 m. rugpjūčio 6 d. Nurodė, kad Šiaulių apskrities VPK atstovai nepripažįsta, kad 2013 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas buvo vaiko priežiūros atostogose, todėl 2013 m. rugpjūčio 6 d. Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymas Nr. 40-TE-487 pažeidė visos jo šeimos konstitucines teises.

Nurodė, kad dėl klaidingai pateiktų duomenų jo sutuoktinei, jog pareiškėjo vaiko priežiūros atostogų neišleido, nes jis nėra pasirašęs ant 2013 m. liepos 30 d. Šiaulių AVPK viršininko įsakymo Nr. 40-TE-464, o ne dėl to, kad jis nebedraudžiamas socialiniu draudimu, taip pat dėl to, kad Šiaulių apskrities VPK atstovai vilkino ir laiku nesprendė klausimo dėl jo padėties, prarado galimybę pasinaudoti teise savanoriškai apsidrausti socialiniu draudimu ir nenutraukti socialinio draudimo stažo.

Atsakovas Šiaulių apskrities VPK atsiliepime (b. l. 45–47) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu, 41 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi. Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 40-TE-481 „Dėl komisarui inspektoriui R. I., komisarui inspektoriui G. A., vyresniajam inspektoriui G. V. darbo užmokesčio nemokėjimo“ nuo 2013 m. liepos 31 d. 8.40 val. pareiškėjui nutrauktas darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių piniginių sumų, taip pat ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, mokėjimas.

Šis Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymas pareiškėjo yra neginčijamas ir galiojantis. Vadovaujantis šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 31 d. 8.40 val. yra laikomas neapdraustu, tai yra neatitinkančiu vieno iš Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Remiantis tuo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 31 d. prarado apdraustojo asmens statusą, jis nuo šios dienos prarado ir socialines garantijas, taip pat ir valstybės garantuojamą teisę į vaiko priežiūros atostogas.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir buvo priimtas ginčijamas Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal laiką pirmesnis įvykis yra pareiškėjui skirta kardomoji priemonė – suėmimas, todėl vėlesnių įvykių (nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjo įgyjama teisė į vaiko priežiūros atostogas) teisinis vertinimas šiuo atveju yra nereikšmingas. Pažymėjo, kad Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 40-TE-464 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. I.“ įsigaliojimui neturėjo jokios teisinės reikšmės, ar pareiškėjas su minėtu įsakymu pasirašytinai buvo supažindintas, ar ne.

Vadovaujantis Šiaulių apskrities VPK darbo reglamento, patvirtinto Šiaulių apskrities VPK viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 40-V-873, 75 punktu visi Šiaulių apskrities VPK įsakymai ir nurodymai skelbiami Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos intranete – Policijos teisės aktų duomenų bazėje, ir įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jei juose nenustatoma kita įsigaliojimo diena. Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 40-TE-464 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R.

I.“ buvo panaikintas ne dėl to, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su juo, kaip teigia pats pareiškėjas, o todėl, kad dėl jam skirtos kardomosios priemonės – suėmimo, jis neteko apdraustojo asmens statuso ir teisės į vaiko priežiūros atostogas. Teigė, kad Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 40-TE-487 yra teisėtas, priimtas atsižvelgus į gautus faktinius duomenis, kurie buvo paremti nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad vadovaujantis 2013 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu, kai Šiaulių apskrities VPK viršininkas išleido įsakymą dėl darbo užmokesčio nemokėjimo pareiškėjui, nuo to momento pareiškėjas tapo socialiai nedraustas. Tokiu būdu pareiškėjas nebeatitiko vienos iš sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnyje. Susiklosčius tokiai teisinei situacijai, kad pareiškėjas negalėjo išeiti vaiko priežiūros atostogų, šia teise pasinaudojo pareiškėjo sutuoktinė. Šiaulių apskrities VPK mano, kad pareiškėjas šiuo atveju jokių finansinių nuostolių nepatyrė.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo R. I. skundą ir patikslintus skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, jog Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 40-TE-464 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. I.“ (b. l. 6) pareiškėjui nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. 2013 m. rugpjūčio 5 d. Šiaulių apskrities VPK gavo iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos raštą (b. l. 32–33), kad pareiškėjui paskirtas suėmimas. Taip pat išleistas Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas Nr. 40-TE-481 „Dėl komisarui inspektoriui R. I., komisarui inspektoriui G. A., vyresniajam inspektoriui G. V. darbo užmokesčio nemokėjimo“ (b. l. 30), kuriuo nuo 2013 m. liepos 31 d. 8.40 val. pareiškėjui nutrauktas darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių piniginių sumų mokėjimas. Remiantis pareiškėjui paskirtu suėmimu bei vadovaujantis Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 40-TE-481 (b. l. 30) buvo išleistas ginčijamas įsakymas (b. l. 7), kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 40-TE-464 (b. l. 6).

Teismas atsižvelgė į Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 41 straipsnio 3 punkto, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, nuostatas. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog asmuo, norintis gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, turi būti apdraustas, išleistas vaiko priežiūros atostogų ir turi turėti socialinio draudimo stažą, t. y. turi būti šių sąlygų visuma. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti draudėjai (visi juridiniai asmenys bei jų filialai ir atstovybės, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas) ir apdraustieji (fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys ir (arba) už juos šias įmokas moka draudėjai). Draudėjo ir apdraustojo asmens valstybinio socialinio draudimo įmokas priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti.

Nustatė, jog priimant ginčijamą Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymą Nr. 40-TE-487 buvo vadovautasi 2013 m. rugpjūčio 5 d. Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 40-TE-481 (b. l. 30), kuriame, be kita ko, buvo nutarta pareiškėjui R. I. nemokėti darbo užmokesčio ir kuris buvo priimtas atsižvelgiant į 2013 m. rugpjūčio 5 d. gautą Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr.-16-S-737 (b. l. 32–33) dėl pareiškėjo sulaikymo. Pareiškėjas taip pat yra nurodęs, kad yra nušalintas nuo pareigų, o Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnyje numatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Atsižvelgiant į tai, pažymėjo, kad šiuo atveju nemokant pareiškėjui darbo užmokesčio yra nemokamos ir socialinio draudimo įmokos, dėl to pareiškėjas tapo neapdraustu. Pareiškėjui tapus neapdraustu jis nebeturi teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos, nes nėra tenkinama viena iš Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, todėl skundžiamas Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 40-TE-487, kuriuo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti ir paskirta pašalpa pripažinta netekusia galios, yra teisėtas ir pagrįstas.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad jo sutuoktinė kreipėsi į darbovietę, tačiau jai buvo žodžiu paaiškinta, kad jis nėra išleidžiamas atostogų, nes nėra pasirašęs 2013 m. liepos 30 d. įsakyme ir darė išvada, jog skundžiamas 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas yra neteisėtas, nes su juo taip pat pasirašytinai nebuvo supažindintas. Pažymėjo, kad Šiaulių apskrities VPK darbo reglamente, patvirtintame Šiaulių apskrities VPK viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 40-V-873, nėra numatytas reikalavimas pasirašytinai supažindinti asmenį su priimtu įsakymu. Net jei toks reikalavimas ir būtų numatytas Šiaulių apskrities VPK darbo reglamente, tai nesupažindinimas su įsakymu pasirašytinai nebūtų laikytinas esminiu pažeidimu, kadangi tai pareiškėjui nesukliudė laiku kreiptis į teismą. Pažymėjo, jog Šiaulių apskrities VPK darbo reglamento, patvirtinto Šiaulių apskrities VPK viršininko 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 40-V-873, 8.4. punkte, be kita ko, numatyta, kad Šiaulių apskrities VPK viršininkas priima ir pasirašo įsakymus dėl atostogų suteikimo Šiaulių apskrities VPK darbuotojams, pašalpų skyrimo.

Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu teismas darė išvadą, kad teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, t. y. skundžiamas įsakymas buvo priimtas kompetentingo asmens – atsakovo Šiaulių apskrities VPK laikinai einančio viršininko pareigas, kuris priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, remdamasis teisės aktų nuostatomis. Byloje pripažinus, jog ginčijamas teisės aktas teisėtas ir pagristas, nebuvo juridinio bei faktinio pagrindo įpareigoti Šiaulių apskrities VPK išmokėti negautą tėvystės pašalpą, apskaičiuoti ir išmokėti delspinigius dėl neišmokėtos tėvystės pašalpos, raštiškai pareiškėją informuoti, kokie reikalingi dokumentai išeiti vaiko priežiūros atostogų ir gauti tėvystės pašalpą, o sutuoktinei grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, todėl šie skundo reikalavimai laikyti išvestiniais iš pirmojo reikalavimo ir taip pat atmesti kaip nepagristi.

III. Pareiškėjas R. I. apeliaciniu skundu (b. l. 75–76) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir byloje priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes. Teismas neatsižvelgė, kad 2013 m. liepos 30 d., kai buvo išleistas Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymas Nr. 40-TE-464 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. I.“ pareiškėjas atitiko visus Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. 2013 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjui turėjo būti pradėta mokėti tėvystės pašalpa, kadangi jo ir Šiaulių apskrities VPK darbo santykiai nėra nutrūkę, pareiškėjas yra dirbantis Šiaulių apskrities VPK, tik laikinai nušalintas nuo pareigų. Teigia, kad Šiaulių apskrities VPK 2013 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas Nr. 40-TE-481 gali būti panaikintas, teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje.

Tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas buvo sulaikytas 2013 m. liepos 31 d., tačiau Šiaulių apskrities VPK įsakymą, kad jam nebemokamas darbo užmokestis ir už jį nebemokamos socialinio draudimo įmokos, priėmė tik 2013 m. rugpjūčio 5 d., t. y. paskutinę dieną prieš pareiškėją išleidžiant vaiko priežiūros atostogų. Taip pareiškėjas prarado galimybę būti privalomai apdraustu socialiniu draudimu kito draudėjo ar savanoriškai apsidrausti, nenutraukiant socialinio draudimo stažo.

Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad skundžiamas 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 40-TE-487 buvo išleistas pareiškėjui esant vaiko priežiūros atostogose. Be to, minėtas įsakymas pažeidė ir pareiškėjo žmonos teises, t. y. ji 2013 m. rugpjūčio 6 d. negalėjo išeiti vaiko priežiūros atostogų, nes jose buvo pareiškėjas. Dėl šio įsakymo pareiškėjo žmona gaus mažesnę motinystės pašalpą.

Atsakovas Šiaulių apskrities VPK atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. I. skunde prašo pripažinti neteisėtu ir panaikinti Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymą Nr. 40-TE-487 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 40-TE-464 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. I.“ pripažinimo netekusiu galios“ bei įpareigoti Šiaulių apskrities VPK išmokėti negautą tėvystės pašalpą nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki teismo sprendimo panaikinti ar pripažinti neteisėtu Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymą Nr. 40-TE-487 įsiteisėjimo dienos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoti ir išmokėti delspinigius dėl neišmokėtos tėvystės pašalpos bei raštiškai pareiškėją informuoti, kokie dokumentai reikalingi norint išeiti vaiko priežiūros atostogų ir gauti tėvystės pašalpą, o sutuoktinei grįžti iš vaiko priežiūros atostogų.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 40-TE-464 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. I.“ pareiškėjui nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. birželio 19 d. buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis dveji metai, ir nurodyta mokėti tėvystės pašalpą (70 procentų kol vaikui sueis vieneri metai ir 40 procentų kol vaikui sueis dveji metai) jo kompensuojamojo uždarbio dydžio (b. l. 29). 2013 m. rugpjūčio 5 d. Šiaulių apskrities VPK gavo iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. 5-16-S-737 (b. l. 32–33), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. 08.40 val. buvo sulaikytas, jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams. Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 40-TE-481 „Dėl komisarui inspektoriui R. I., komisarui inspektoriui G. A., vyresniajam inspektoriui G. V. darbo užmokesčio nemokėjimo“ nurodyta nuo 2013 m. liepos 31 d. 8.40 val. pareiškėjui nemokėti darbo užmokesčio (b. l. 30). Šiaulių apskrities VPK viršininkas 2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 40-TE-487 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 40-TE-464 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. I.“ pripažinimo netekusiu galios“, atsižvelgus į minėtą 2013 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą Nr. 40-TE-481, pripažintas netekusiu galios Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 40-TE-464 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. I.“.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nusprendęs, kad nemokant pareiškėjui darbo užmokesčio, yra nemokamos ir socialinio draudimo įmokos, dėl ko pareiškėjas tapo neapdraustu. Pareiškėjui tapus neapdraustu, jis nebeturi teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos, nes nėra tenkinama viena iš Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

Atsižvelgiant į byloje pareikštų reikalavimų apimtis, būtina pažymėti, kad ginčas byloje kilo ne tik dėl pareiškėjo, kuris yra statutinis pareigūnas, teisės gauti išmokas, mokamas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, bet ir dėl pareiškėjo teisės į vaiko priežiūros atostogas, kadangi ginčijamu įsakymu panaikintas (pripažintas netekusiu galios) ne tik nurodymas mokėti tėvystės pašalpą, bet ir įsakymas suteikti pareiškėjui atostogas vaikui prižiūrėti, dėl ko byloje reikšmingas teisinis reguliavimas, reglamentuojantis abu šiuos santykius.

Vidaus tarnybos statutas, nustatantis vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą socialines ir kitas garantijas, nenumato atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, todėl, atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio ir 35 straipsnio 2 dalies nuostatas, turi būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos. DK 180 straipsnio, reglamentuojančio atostogas vaikui prižiūrėti, 1 dalis (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2047 redakcija) nustato, kad pagal šeimos pasirinkimą motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis. Darbuotojai, turintys teisę gauti šias atostogas, gali jas imti pakaitomis.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų laikiną nedarbingumą ir jo apmokėjimo tvarką nustatančio Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-665 redakcija) numato, kad pareigūnų laikinojo nedarbingumo dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar slaugos trukmę, pareigūnių nėštumo ir gimdymo atostogų trukmę, tėvystės atostogų trukmę, apmokėjimo sąlygas (išskyrus išimtis, nustatytas šio straipsnio 3 dalyje), taip pat laikinojo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarką reglamentuoja valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis (2013 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-297 redakcija), be kita ko, numato, kad laikinojo nedarbingumo (išskyrus laikinąjį nedarbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo), nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, taip pat pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos, pareigūnams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio. Šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-1925/2014, aiškino, jog „<... Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartyje pagrįstai nurodyta, kad Vidaus tarnybos statutas yra specialusis įstatymas, kuris inter alia numato vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas (Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnis ir aštuntasis skirsnis), tačiau pabrėžtina, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigalioję šio įstatymo pasikeitimai (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-985 ir 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcijos) Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis įtvirtino tik bendrąsias nuostatas dėl socialinių garantijų vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu ir dėl šios socialinės garantijos taikymo nukreipė į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Todėl nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigalioję Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimai turėjo būti aiškinami ir taikomi kartu su atitinkamomis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. <...>“. Nagrinėjamoje byloje reikšminga kita Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies redakcija – nuo 2013 m. liepos 1 d. galiojanti 2013 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-297 redakcija, tačiau pagrindo manyti, kad ja nustatytas visiškai kitoks bylai reikšmingas teisinis reguliavimas, t. y. kad Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl socialinių garantijų vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu neturi būti aiškinamos ir taikomos kartu su atitinkamomis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, nėra: jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d., nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-1925/2014, sulyginus iki 2013 m. liepos 1 d. ir po to galiojusias Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatas, reikšmingą travaux preparatores, pažymėta, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigalioję įstatymų pakeitimai patvirtina įstatymų leidėjo tikslų, įtvirtintų ankstesnėje Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies redakcijos teisiniame reguliavime, tęstinumą.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, sprendžiant, ar pareigūnas turi teisę gauti Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies numatytas išmokas, mokamas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, turi būti vertinamos atitinkamos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos: nors pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalių, 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 1 punkto nuostatas vidaus tarnybos sistemos pareigūnai nėra draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, gauna ne šio draudimo pašalpas, o Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokas, neviršijančias maksimalaus kompensuojamojo uždarbio, sprendžiant, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūnas turi teisę gauti minėtas išmokas, turi būti atsižvelgiama į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio, reglamentuojančio teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, nuostatas, nustatančias draudimo pašalpos mokėjimo sąlygas.

Kitoks šių nuostatų aiškinimas iš esmės prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktikai (2013 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-330/2013, 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1925/2014), kurioje pabrėžiamas šios teisės normos pakeitimais išreikštas įstatymų leidėjo siekis suvienodinti statutinių valstybės tarnautojų socialines garantijas su kitų apdraustųjų asmenų socialinėmis garantijomis.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija) numato, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, kuris:

1) apdraustas pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 6, 7 ir 8 dalyse; 2) įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų, išskyrus pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į darbą, ar antraisiais vaiko auginimo metais bei atvejus, numatytus šio straipsnio 6 ir 7 dalyse;

3) per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, galima teigti, kad: teisė į Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies numatytas išmokas, mokamas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, nėra sąlyga gauti atostogas vaikui prižiūrėti, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo susiejo teisės į minėtų išmokų praradimą su teisės į vaiko priežiūros atostogas praradimu. Tačiau nagrinėjamu atveju teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimui vien šios aplinkybės nepakanka: pagal DK 180 straipsnio nuostatas, teisę į tokio pobūdžio atostogas turi tik vienas iš faktiškai vaiką auginančių tėvų ar kitų giminaičių jų pasirinkimu, todėl byloje reikšminga, ar pareiškėjas turėjo teisę į atostogas vaikui prižiūrėti. Byloje nėra duomenų, kada pareiškėjo sutuoktinei buvo suteiktos ir baigėsi nėštumo ir gimdymo atostogos (DK 179 str.), ar jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, o jei buvo – nuo kada. Šiuo atveju pažymėtina, kad netgi jei šios atostogos pareiškėjo sutuoktinei buvo suteiktos ne nuo teisės į jas atsiradimo pradžios, t. y. laikotarpiu, kai jos galėjo būti suteiktos ir pareiškėjui, tai savaime nėra pagrindas tenkinti skundą šioje dalyje, kadangi turi būti vertinama, ar pareiškėjas, atsižvelgiant į faktines aplinkybes (vaiko priežiūros atostogų suteikimą sutuoktinei), skundo pareiškimo metu nebuvo praradęs teisės į šias atostogas. Šios aplinkybės svarbios ir sprendžiant pareiškėjo reikalavimą priteisti išmokas, mokamas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu: jeigu vaiko priežiūros atostogos buvo suteiktos pareiškėjo sutuoktinei, taip pat jai atostogų laikotarpiu yra ar buvo mokama motinystės pašalpa, pareiškėjo reikalavimas priteisti Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies numatytas išmokas, mokamas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, būtų nepagrįstas.

Tuo atveju, jeigu pareiškėjas visgi turėjo teisę gauti vaiko priežiūros atostogas ir šios teisės neprarado, tam, kad būtų išnagrinėtas pareiškėjo reikalavimo dėl Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies numatytų išmokų, mokamų vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, priteisimo pagrįstumas, byloje turėtų būti išreikalauti duomenys apie pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo: pagal Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-456 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 20 d.), pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio (2013 m. liepos 2 įstatymo Nr. XII-451 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 20 d.), reglamentuojančio valstybės tarnautojo nušalinimą nuo pareigų, 1 dalis nustato, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas:

1) jeigu valstybės tarnautojas darbo vietoje pasirodė neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas likusiam tos dienos (pamainos) darbo laikui;

2) jeigu nėra pareigų, į kurias valstybės tarnautojas gali būti perkeltas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam uždraudus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka atliekamo patikrinimo laikotarpiui;

3) kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio (2013 m. liepos 2 įstatymo Nr. XII-451redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 20 d.), reglamentuojančio valstybės tarnautojo nušalinimo teisines pasekmes, 1 dalis nustato, kad nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į eitas pareigas, jeigu po nušalinimo nėra pagrindo atleisti jį iš pareigų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas.

Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus.

Byloje pateikti duomenys apie pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų yra prieštaringi: pagal pateiktus duomenis atsakovas 2013 m. liepos – spalio mėnesiais nebuvo priėmęs sprendimo nušalinti pareiškėją nuo pareigų (b. l. 27), duomenų, kad toks sprendimas būtų priimtas baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, taip pat nėra (b. l. 32–33), nors tuo pačiu tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, tiek pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad yra (buvo) nušalintas nuo pareigų.

Skundžiamu sprendimu panaikintas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas atsakovui raštiškai informuoti, kokie dokumentai reikalingi norint išeiti vaiko priežiūros atostogų ir gauti tėvystės pašalpą, o sutuoktinei grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, motyvuojant tuo, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo. Nors pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo šios dalies teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų, su tokiais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais nėra galima sutikti, kadangi aplinkybė, kad asmuo neturi teisės į tėvystės atostogas ir jų metu mokamas išmokas, savaime nereiškia, kad jam šiuo klausimu neturi būti teikiama informacija, tuo pačiu – kad atsakovas turi pareigą raštu teikti pareiškėjo nurodytus duomenis. Tačiau šiuo atveju iš skundo turinio ir bylos nagrinėjimo metu gautų duomenų nėra aišku, ar tarp šalių yra tokio pobūdžio ginčas, o jei yra – kokiais atsakovo veiksmais tokios pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Kadangi teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimui turi būti surinkta ir ištirta daug naujų įrodymų, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui .

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė