A-143-1504-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1504/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01971-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.1; 9.3.2; 9.10; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei, akcinei bendrovei Lietuvos paštui dėl sprendimo panaikinimo ir pinigų sumos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–13, 51–53) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 1A-170 „Dėl R. P. skundo“; 2) priteisti iš atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės sumokėtus 23 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM); 3) priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės Lietuvos pašto (toliau – ir AB Lietuvos paštas) sumokėtus 30 Lt už deklaravimo paslaugas; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad iš Singapūro gavo pašto siuntą Nr. RF114360315SG. Muitinio įforminimo metu, remiantis pateiktais prekių užsakymo Nr. 300005004 (2012 m. gruodžio 3 d.) ir internetinės apmokėjimo sistemos dokumentais, nustatyta prekių muitinė vertė lygi 41,39 USD, todėl, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, nuo 41 USD (111 Lt) prekių muitinės vertės jam buvo apskaičiuota 23 Lt importo PVM. Tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas turėjo vadovautis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi, kurioje yra pateikti atleidimo nuo PVM atvejai.

Jo siunta yra nekomercinio pobūdžio, prekė įsigyta internetinėje parduotuvėje. Jis nėra importo PVM mokėtojas. Centrinis mokesčių administratorius turėjo pagrįsti įrodymais, kad prekės įsigijimas internetinėje parduotuvėje yra prilyginamas komerciniam sandoriui ir atitinka komercinių sandorių požymių sąlygas. Apibendrintas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalies paaiškinimas mokesčių mokėtojui neturi teisės akto galios ir tokie mokesčių įstatymų komentarai neturi sprendžiamojo pobūdžio reikšmės. Nesutiko, kad, įsigijus prekę internetinėje parduotuvėje ir jos vertei viršijus 75 Lt, ji tampa PVM objektu.

Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 26 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3VM190374S bei Muitinės departamento 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 1A-170 yra nepagrįsti, pažeidžia jo teises ir laisves į teisingą skundo nagrinėjimą ir yra neteisėti. Pareiškėjas nurodė, kad AB Lietuvos paštas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

Būtent jis turi pateikti visą trūkstamą informaciją apie pašto siuntose gabenamas prekes muitinei kaip deklarantas. Esant netinkamai užpildytai CN22 ar CN23 deklaracijai (arba kai šios muitinės deklaracijos nepateiktos) ar prie siuntos nepateikus sąskaitų ar kitų dokumentų, pašto įmonė kreipiasi į siuntos gavėją dėl papildomų duomenų ar dokumentų pateikimo. Kol AB Lietuvos paštas muitinei nepateikia pašto siunta atsiųstų prekių, visos reikalingos informacijos ir dokumentų, tokios prekės nelaikomos pateiktomis muitinei išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai įforminti, t. y. pašto siunta yra nepateikta importo procedūros muitinės formalumams atlikti.

Taigi AB Lietuvos paštas, kurio pagrindinis akcininkas yra Lietuvos valstybė, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, yra įgaliotas teikti deklaravimo paslaugas. Iš 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 199 straipsnio matyti, kad AB Lietuvos paštas (deklarantas) teikia visą susijusią su siunta dokumentaciją, t. y. deklaraciją Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postui.

Pagal AB Lietuvos pašto taisykles, į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją iš trečiųjų šalių įvežtos pašto siuntos turi būti pristatomos į Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postą ir pateikiamos muitinei. Vadovaudamasis teisės aktais, pašto siuntose gabenamas prekes pašto siuntų gavėjų vardu deklaruoja muitinei bei pateikia muitiniam tikrinimui paskirtasis operatorius – AB Lietuvos paštas. Muitinės formalumams atlikti reikalingų dokumentų įforminimas, pašto siuntos su muitinei reikalingais dokumentais pateikimas ir deklaravimas muitinei, kitų susijusių veiksmų atlikimas pašto siuntos gavėjui kainuoja 30 Lt.

Šį mokestį reikia sumokėti tik tuo atveju, jei muitinė apskaičiuoja muito ir (ar) kitus mokesčius už prekes, gaunamas pašto siuntoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad AB Lietuvos paštas vadovavosi Muitinės departamento įsakymais, teikdamas siuntą Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postui dėl apmokestinimo PVM. Po Vilniaus teritorinės muitinės Pašto posto apmokestinimo AB Lietuvos paštas nepagrįstai apmokestino jį 30 Lt mokesčiu už siuntos pateikimą muitinei.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 73–74) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Muitinės departamentas nurodė, kad pareiškėjo gauta siunta yra iš Singapūro, jos atsiuntimas paštu – tai ne Europos Sąjungos prekių įvežimas (importas) į Europos Sąjungos teritoriją, vadinasi, ši siunta yra importo PVM objektas, o ją atsisiunčiantis asmuo yra prekių importuotojas, kaip tai apibrėžta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui pagrįstai taikytos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos. Muitinės departamentas įvertino, kad pareiškėjo atsisiųsta siunta yra importo PVM objektas, vadinasi, taikomos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos ir tokios siuntos apmokestinamos importo PVM, išskyrus atvejus, nustatytus Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnyje, t. y. kai importuojamos prekės neapmokestinamos importo PVM.

Sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo siunta yra nekomercinio pobūdžio, tačiau šiuo atveju svarbi tampa aplinkybė, kad pareiškėjas siuntą įsigijo internetinėje parduotuvėje. Importo PVM neapmokestinamos nekomercinio pobūdžio siuntos iki 160 Lt tuo atveju, jeigu jos siunčiamos privačiam asmeniui neatlygintinai, t. y. prekės perleidžiamos nemokamai, be jokio gavėjo įsipareigojimo, o siuntėjas už jas negauna jokio užmokesčio. Muitinės departamentas tik vadovavosi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis ir vertino, ar pareiškėjo siunta atitinka šio įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, kad jo importuojama prekė nebūtų apmokestinama importo PVM.

Nagrinėjamu atveju prekė buvo užsakyta internetinėje parduotuvėje ir už ją buvo sumokėta – tai patvirtina pareiškėjo Vilniaus teritorinei muitinei pateikti dokumentai. Vadinasi, pareiškėjas siuntėjui už prekę atsilygino. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas negavo iš siuntėjo siuntos neatlygintinai, todėl pareiškėjo siunta neatitinka vienos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatytos būtinos sąlygos, o tai reiškia, kad ši teisės norma negali būti taikoma, todėl muitinio įforminimo metu siuntoje gauta prekė buvo apmokestinta 23 Lt importo PVM.

Tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas, priimdami sprendimus, vadovavosi norminiais teisės aktais, kurie turi privalomąjį pobūdį. Pareiškėjo paminėtas komentaras tik paaiškina Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą ir jai neprieštarauja.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 164–166) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus teritorinė muitinė nurodė, kad Muitinės departamento 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 1A-170 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 26 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3VM190374S yra pagrįsti, priimti išnagrinėjus pareiškėjo pateiktus dokumentus bei skunde nurodytas aplinkybes, teisingai pritaikius teisės aktus.

Atsakovas AB Lietuvos paštas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 93–99, 131–137) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

AB Lietuvos paštas nurodė, kad į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją iš trečiųjų šalių įvežtos pašto siuntos turi būti pristatomos į Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postą ir pateikiamos muitinei. Vadovaujantis teisės aktais, pašto siuntose gabenamas prekes pašto siuntų gavėjų vardu deklaruoja muitinei bei pateikia muitiniam tikrinimui paskirtasis operatorius – AB Lietuvos paštas. Taigi AB Lietuvos paštas, greta kitų pašto paslaugų, teikia ir papildomą paslaugą – tarptautinės pašto korespondencijos, pašto siuntinio ir kitų siuntų pateikimą muitinei.

Papildoma paslauga apima ne tik pašto siuntos su muitinei pateikti reikalingais dokumentais pateikimą muitinei, bet ir pašto siuntos gavėjo informavimą dėl su pašto siunta susijusių dokumentų, reikalingų muitinės formalumams atlikti, pateikimo būtinybės ar pateiktų dokumentų patikslinimo muitinės formalumams atlikti, su pašto siunta susijusių dokumentų peržiūrą, tikrinimą ir įforminimą, deklaravimą muitinei, kitų susijusių veiksmų atlikimą. Muitinės formalumams atlikti reikalingų dokumentų įforminimas, pašto siuntos su muitinei reikalingais dokumentais pateikimas ir deklaravimas muitinei, kitų susijusių veiksmų atlikimas pašto siuntos gavėjui kainuoja 30 Lt.

Šį mokestį reikia sumokėti tik tuo atveju, jei muitinė apskaičiuoja muito ir (ar) kitus mokesčius už prekes, gaunamas pašto siuntoje. Gaunamą pašto siuntą pašto siuntos gavėjas taip pat gali deklaruoti muitinei pats arba naudodamasis muitinės tarpininkų paslaugomis, tačiau apie tai atskiru pranešimu turi informuoti AB Lietuvos paštą iš anksto. Kol pašto siuntos gavėjas pašto siuntą deklaruos pats ar naudodamasis pasirinkto muitinės tarpininko paslaugomis, pašto siunta saugoma AB Lietuvos pašte. Tik atlikus pašto siuntos muitinį tikrinimą, kitus formalumus ir AB Lietuvos paštui gavus muitinės patvirtinimą dėl pašto siuntos muitinio įforminimo, pašto siuntos gavėjas gali atsiimti pašto siuntą.

Teigė, kad AB Lietuvos paštas savo funkcijas atliko tinkamai, t. y. pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. gavo pranešimą iš AB Lietuvos pašto dėl tarptautinės pašto siuntos Nr. RF114360315SG iš Singapūro su prašymu pateikti siuntos įsigijimo dokumentus, t. y. sąskaitą faktūrą ir mokėjimą patvirtinantį dokumentą (bankų ar kitų mokėjimo sistemų išrašus). Paminėti dokumentai teisės aktų nustatyta tvarka buvo pateikti Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postui. Pareiškėjas buvo informuotas apie mokėtinus mokesčius, todėl darytina išvada, kad AB Lietuvos paštas visus veiksmus, susijusius su tarptautine pašto siunta Nr. RF114360315SG iš Singapūro, atliko nepažeisdamas teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Įvertinus AB Lietuvos pašto patiriamas sąnaudas, atliekant nurodytus veiksmus, bei rinkos sąlygas, papildomos paslaugos, t. y. tarptautinės pašto korespondencijos, pašto siuntinio ir kitų siuntų pateikimas muitinei, tarifo dydis – 30 Lt, kuris yra nustatytas AB Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-80 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1-541 „Dėl papildomų paslaugų tarifų patvirtinimo“ pakeitimo“ ir taikomas nuo 2012 m. kovo 1 d.

Toks tarifo dydis neprieštarauja Pasaulinės pašto sąjungos dokumentams bei kitiems teisės aktams. AB Lietuvos paštas, priimdamas pareiškėjo tarptautinę pašto siuntą Nr. RF114360315SG iš Singapūro, rėmėsi teisės aktais, reglamentuojančiais į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją iš trečiųjų šalių įvežtų pašto siuntų priėmimo ir kitų procedūrų atlikimo tvarką, todėl tinkamai atliko su tarptautine pašto siunta Nr. RF114360315SG susijusius veiksmus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu (I t., b. l. 155–160) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl pašto siuntoje atsiųstų prekių apmokestinimo importo PVM teisėtumo ir pagrįstumo. Nurodė, kad pareiškėjas gavo iš Singapūro pašto siuntą Nr. RF114360315SG. Muitinio įforminimo metu, remiantis pateiktais pareiškėjo prekių užsakymo Nr. 300005004 (2012 m. gruodžio 3 d.) ir internetinės apmokėjimo sistemos dokumentais, nustatyta prekių muitinė vertė lygi 41,39 USD, todėl, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, nuo 41 USD (111 Lt) prekių muitinės vertės pareiškėjui buvo apskaičiuota 23 Lt importo PVM. Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 78 straipsniu, patikrino 2012 m. gruodžio 20 d. muitinės sąskaitos pašto siuntos gavėjui R. P. Nr. 1802116185 įforminimo teisingumą. Muitinio įforminimo metu pašto siuntoje atsiųstų prekių muitinė vertė nustatyta pagal pateiktus dokumentus ir apskaičiuota 23 Lt importo PVM. Po muitinio įforminimo pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę su prašymu dėl pašto siuntoje atsiųstų prekių muitinio įvertinimo ir importo mokesčių perskaičiavimo. Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. vasario 26 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 3VM190374S konstatavo, kad paminėtoje pašto siuntoje atsiųstų prekių muitinė vertė ir importo mokesčiai apskaičiuoti pagrįstai ir teisingai, bei nusprendė nepatenkinti pareiškėjo prašymo perskaičiuoti importo mokesčius. Pareiškėjas šią Vilniaus teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitą apskundė Muitinės departamentui, kuris 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 1A-170 ją patvirtino. Šiuos muitinės institucijų sprendimus pareiškėjas skundžia teismui.

Teismas vadovavosi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 24 dalimi. Pažymėjo, jog pareiškėjo gauta siunta yra iš Singapūro, jos atsiuntimas paštu – tai ne Europos Sąjungos prekių įvežimas (importas) į Europos Sąjungos teritoriją, vadinasi, ši siunta yra importo PVM objektas, o ją atsisiunčiantis asmuo yra prekių importuotojas, kaip tai apibrėžta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, pareiškėjui pagrįstai taikytos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos, o pareiškėjo teiginys, kad dėl to, jog jis, nevykdydamas komercinės-prekybinės veiklos, įsigijęs prekę internetinėje parduotuvėje už daugiau kaip 75 Lt, negali būti PVM subjektas, o jo siunta netampa PVM objektu, yra nepagrįstas. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalies taikymo. Pareiškėjo siunta yra nekomercinio pobūdžio, tačiau jis siuntą įsigijo internetinėje parduotuvėje. Importo PVM neapmokestinamos nekomercinio pobūdžio siuntos iki 160 Lt tuo atveju, jeigu jos siunčiamos privačiam asmeniui neatlygintinai. Šiuo atveju prekė buvo užsakyta internetinėje parduotuvėje ir už ją buvo sumokėta – tai patvirtina pareiškėjo Vilniaus teritorinei muitinei pateikti dokumentai. Vadinasi, pareiškėjas siuntėjui už prekę atsilygino. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas negavo iš siuntėjo siuntos neatlygintinai, todėl siunta neatitinka vienos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje numatytos būtinos sąlygos, o tai reiškia, kad ši teisės norma negali būti taikoma, todėl muitinio įforminimo metu siuntoje gauta prekė pagrįstai buvo apmokestinta 23 Lt importo PVM. Pareiškėjo nurodytas komentaras tik paaiškina Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą ir jai neprieštarauja. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad Muitinės departamento 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 1A-170 yra pagrįstas bei teisėtas, jo panaikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas pažymėjo, jog į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją iš trečiųjų šalių įvežtos pašto siuntos turi būti pristatomos į Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postą ir pateikiamos muitinei. Vadovaujantis teisės aktais, pašto siuntose gabenamas prekes pašto siuntų gavėjų vardu deklaruoja muitinei bei pateikia muitiniam tikrinimui paskirtasis operatorius – AB Lietuvos paštas. AB Lietuvos paštas, greta kitų pašto paslaugų, teikia ir papildomą paslaugą – tarptautinės pašto korespondencijos, pašto siuntinio ir kitų siuntų pateikimą muitinei.

Papildoma paslauga apima ne tik pašto siuntos su muitinei pateikti reikalingais dokumentais pateikimą muitinei, bet ir pašto siuntos gavėjo informavimą dėl su pašto siunta susijusių dokumentų, reikalingų muitinės formalumams atlikti, pateikimo būtinybės ar pateiktų dokumentų patikslinimo, muitinės formalumams atlikti su pašto siunta susijusių dokumentų peržiūrą, tikrinimą ir įforminimą, deklaravimą muitinei, kitų susijusių veiksmų atlikimą. Muitinės formalumams atlikti reikalingų dokumentų įforminimas, pašto siuntos su muitinei reikalingais dokumentais pateikimas ir deklaravimas muitinei, kitų susijusių veiksmų atlikimas pašto siuntos gavėjui kainuoja 30 Lt.

Šį mokestį reikia sumokėti tik tuo atveju, jei muitinė apskaičiuoja muito ir (ar) kitus mokesčius už prekes, gaunamas pašto siuntoje. Teismas vadovavosi Pasaulinės pašto konvencijos 18 straipsnio 2, 3 dalimis, Pasaulinės pašto sąjungos Pašto korespondencijos reglamento RL 153 straipsniu. Pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taikymo taisyklės) 3.1 punktu ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. vasario 26 d.

įsakymu Nr. 1B-124 patvirtintų Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7, 8 ir 9 punktais, pašto siuntose gabenamas prekes pašto siuntų gavėjų vardu deklaruoja muitinei ir pateikia muitiniam tikrinimui AB Lietuvos paštas. Apie papildomos paslaugos tarptautinės pašto korespondencijos, pašto siuntinio ir kitų siuntinių pateikimo muitinei tarifo taikymą ir jo dydį AB Lietuvos pašto esami ir potencialūs paslaugų naudotojai ir gavėjai buvo ir yra informuojami bendrovės interneto svetainėje www.post.lt.

Pašto siuntos gavėjas papildomai informuojamas pranešimu, kuris siunčiamas, gavus jam adresuotą pašto siuntą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. gavo pranešimą iš AB Lietuvos pašto dėl tarptautinės pašto siuntos Nr. RF114360315SG iš Singapūro su prašymu pateikti siuntos įsigijimo dokumentus, t. y. sąskaitą faktūrą ir mokėjimą patvirtinantį dokumentą (bankų ar kitų mokėjimo sistemų išrašus). Paminėti dokumentai teisės aktų nustatyta tvarka buvo pateikti Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postui.

Pareiškėjas buvo informuotas apie mokėtinus mokesčius. Todėl teismas padarė išvadą, kad AB Lietuvos paštas visus veiksmus, susijusius su tarptautine pašto siunta Nr. RF114360315SG iš Singapūro, atliko nepažeisdamas teisės aktų nustatytų reikalavimų. Įvertinus AB Lietuvos pašto patiriamas sąnaudas, atliekant nurodytus veiksmus, bei rinkos sąlygas, teismo nuomone, papildomos paslaugos „Tarptautinės pašto korespondencijos, pašto siuntinio ir kitų siuntų pateikimas muitinei“ tarifo dydis – 30 Lt, kuris yra nustatytas AB Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2012 m. vasario 28 d.

įsakymu Nr. 1-80 ir taikomas nuo 2012 m. kovo 1 d., neprieštarauja Pasaulinės pašto sąjungos dokumentams bei kitiems teisės aktams. AB Lietuvos paštas, priimdamas pareiškėjo tarptautinę pašto siuntą Nr. RF114360315SG iš Singapūro, rėmėsi teisės aktais, reglamentuojančiais į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją iš trečiųjų šalių įvežtų pašto siuntų priėmimo ir kitų procedūrų atlikimo tvarką, todėl tinkamai atliko veiksmus, susijusius su tarptautine pašto siunta Nr. RF114360315SG, reikalingus muitinės formalumams atlikti.

Teismas padarė išvadą, kad Muitinės departamento 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 1A-170 yra priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl panaikinti jį ir patenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo priteisti pareiškėjui iš AB Lietuvos pašto 30 Lt už deklaravimo paslaugas. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Be to, nepatenkinus pareiškėjo skundo, nebuvo pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 167–171) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jis nevykdė jokios ekonominės- prekybinės veiklos Lietuvos Respublikoje, tiekdamas prekes ar teikdamas paslaugas arba gaudamas už tai pelną. Pateikė įrodymus, kad nevykdė ekonominės veiklos, o sudarytas sandoris nėra susijęs su jokia ekonomine veikla (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str.). Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 24 dalį, jis nėra įregistruotas PVM mokėtoju, o pagal šio įstatymo 2 straipsnio 25 dalį – nesiekė jokios naudos, nes prekę įsigijo savo reikmėms. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnyje nustatyti ypatingi atvejai, kai importuojamos prekės neapmokestinamos importo PVM. Teismas rėmėsi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalies komentaru. Jis negavo atsakymo, kaip yra nustatoma prekės vertė, nors muitinė reikalauja pateikti dokumentus, įrodančius prekės vertę. Sąžiningai, nieko neslėpdamas pateikė 41,39 USD sąskaitą faktūrą, tapo prekių importuotoju ir PVM objektu, kaip asmuo, besiverčiantis komercine veikla, nors nei pagal siuntimosi dažnumą, kiekį, vertę siunta nesudarė pagrindo apmokestinti PVM. Negavo jokios materialinės naudos, įsigydamas prekę savo reikmėms neviršijo 160 Lt ribos.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 3–5) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Muitinės departamentas nurodo, kad muitinio įforminimo metu, remiantis pateiktais pareiškėjo prekių užsakymo ir internetinės apmokėjimo sistemos dokumentais, nustatyta prekių muitinė vertė lygi 41,39 USD. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, nuo 41 USD (111 Lt) prekių muitinės vertės pareiškėjui buvo apskaičiuota 23 Lt importo PVM. Pareiškėjo atsisiųsta siunta yra importo PVM objektas, vadinasi, taikomos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos ir tokios siuntos apmokestinamos importo PVM, išskyrus Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnyje numatytus atvejus. Pareiškėjas nesivadovauja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo aktualia – galiojančia redakcija. Importo PVM neapmokestinamos nekomercinio pobūdžio siuntos iki 160 Lt tuo atveju, jeigu jos siunčiamos privačiam asmeniui neatlygintinai, t. y. prekės perleidžiamos nemokamai, be jokio gavėjo įsipareigojimo, o siuntėjas už jas negauna jokio užmokesčio. Ginčo prekė buvo užsakyta internetinėje parduotuvėje ir už ją buvo sumokėta. Komentaras tik paaiškina Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą ir jai neprieštarauja. Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai taikė sandorio vertės metodą nustatant pareiškėjo siuntos muitinę vertę.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus teritorinė muitinė nurodo, kad muitinio įforminimo metu pašto siuntos prekių muitinė vertė buvo nustatyta remiantis pareiškėjo pateiktais prekių užsakymo ir apmokėjimo dokumentais. Juose nurodyta pareiškėjo faktiškai už prekes sumokėta pinigų suma, todėl prekių muitinei vertei nustatyti pagrįstai buvo taikytas sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas. Pareiškėjo siunta yra nekomercinio pobūdžio, tačiau prekę jis įsigijo internetinėje parduotuvėje ir už ją buvo sumokėta. Kadangi pareiškėjas negavo iš siuntėjo siuntos neatlygintinai, siunta neatitiko vienos iš Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje numatytos būtinos sąlygos, todėl ši teisės norma negali būti taikoma. Muitinio įforminimo metu siuntoje gauta prekė pagrįstai apmokestinta 23 Lt importo PVM. Komentaras tik paaiškina Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą ir jai neprieštarauja. Pažymi, jog AB Lietuvos paštas, priimdamas pareiškėjo tarptautinę pašto siuntą iš Singapūro, rėmėsi teisės aktais, reglamentuojančiais į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją iš trečiųjų šalių įvežtų pašto siuntų priėmimo ir kitų procedūrų atlikimo tvarką, todėl tinkamai atliko veiksmus, susijusius su tarptautine pašto siunta, reikalingus muitinės formalumams atlikti.

Atsakovas AB Lietuvos paštas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 6–10) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

AB Lietuvos paštas nurodo, kad pareiškėjo gauta siunta yra iš Singapūro, jos atsiuntimas paštu – ne Europos Sąjungos prekių įvežimas į Europos Sąjungos teritoriją. Tai reiškia, kad siunta – importo PVM objektas, ją atsisiunčiantis asmuo – prekių importuotojas. Pareiškėjui kilo pareiga įrodyti visas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas. Pareiškėjas už siuntoje atsisiunčiamas prekes sumokėjo ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Akivaizdu, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtinta sąlyga nebuvo patenkinta. Pareiškėjas už siuntoje atsisiunčiamas prekes sumokėjo daugiau nei 75 Lt, todėl ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 24 punkte įtvirtintas ypatingas atvejis nebuvo taikytas. Siuntoje gautos prekės buvo apmokestintos 21 proc. importo PVM tarifu ir muitinės sąskaitoje pašto siuntos gavėjui nuo 111 Lt prekių muitinės vertės apskaičiuotas 23 Lt importo PVM. Pažymi, kad prekių muitinės vertės nustatymo pagrindas yra sandorio vertė, tačiau, norint taikyti sandorio vertės metodą, būtina nustatyti faktiškai už importuotas prekes sumokėtą ar mokėtiną kainą. Pareiškėjas pateikė pirkimo sandorį patvirtinančius dokumentus apie pardavėjui faktiškai sumokėtą prekių kainą, t. y. 41,39 USD, todėl muitinė teisėtai, pagrįstai ir teisingai nustatė importuojamų prekių muitinę vertę. Nurodo, kad už pašto siunta gabenamas prekes muitinė apskaičiavo 23 Lt importo PVM, todėl AB Lietuvos paštas pagrįstai pareikalavo iš pareiškėjo sumokėti nustatytą papildomos paslaugos kainą – 30 Lt. Pareiškėjas aiškiai išreiškė savo sutikimą, kad bendrovė suteiktų jam šią paslaugą už nustatytą šios paslaugos kainą. Pareiškėjas pripažįsta papildomos paslaugos tinkamo suteikimo faktą bei šios paslaugos kainą. Nėra pagrindo grąžinti sumokėtą papildomos paslaugos kainą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje yra neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas internetinėje parduotuvėje įsigijo už 41,39 USD (111 Lt) prekę, už kurią su pardavėju atsiskaitė per internetinę apmokėjimo sistemą ir kurią gavo paštu iš Singapūro (pašto siuntos pavidalu) 2012 m. gruodžio 3 d. Ši prekė (pašto siunta) atsakovo AB Lietuvos pašto buvo pristatyta Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postui, kur, pritaikant sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą, muitinės buvo nustatyta jos muitinė vertė – 111 Lt - ir pareiškėjas, kaip siuntos (joje buvusios prekės) gavėjas, buvo apmokestintas 23 Lt dydžio importo PVM.

Pareiškėjas, nekvestionuodamas paminėtų atsakovo AB Lietuvos pašto veiksmų, nesutikimą su jam apskaičiuotu importo PVM bei atsakovo AB Lietuvos pašto jam pritaikytu paslaugos tarifu (30 Lt) grindžia tik tuo aspektu, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo požiūriu jis negali būti laikomas prekių importuotoju, o jo įsigyta prekė (gauta paminėtoje pašto siuntoje prekė) negali būti apmokestinama importo PVM.

Atsižvelgdama į nurodytus pareiškėjo argumentus, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra ne fakto nustatymo klausimas, o teisės aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje (aprašytoje) situacijoje klausimas. Be to, kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo reikalavimai, nukreipti atsakovui AB Lietuvos paštui, yra išvestiniai iš pirmojo (pagrindinio) skundo reikalavimo pripažinti paminėtą prekės apmokestinimą importo PVM nepagrįstu. Todėl kolegija iš esmės pasisako dėl pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumo.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad importo PVM objekto samprata yra pateikta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), pagal kurią importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Prekių importo sąvoka yra apibrėžta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje (bylai aktuali 2010-11-30 įstatymo Nr. XI-1187 redakcija), pagal kurią prekių importas: 1) ne Europos Sąjungos prekių įvežimas į Europos Sąjungos teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai; 2) Europos Sąjungos prekių įvežimas į Europos Sąjungos teritoriją iš trečiųjų teritorijų arba jų įvežimą sukėlę veiksmai. Kaip jau buvo pasakyta, pareiškėjo įsigyta prekė (pašto siunta) buvo gauta iš Singapūro, t. y. ji nėra laikytina Europos Sąjungos preke. Todėl, taikant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje nustatytus prekių importo apibūdinimo kriterijus, akivaizdu, kad paminėtas prekės persiuntimas paštu pareiškėjui Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo prasme pripažintinas šios prekės importu.

Atvejai, kai importuojamos prekės neapmokestinamos importo PVM, yra išvardyti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo V skyriuje (34-40 straipsniuose). Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aktualijas, kolegija pasisako tik dėl su bylos situacija sietinos šio įstatymo 40 straipsnio 4 dalies aiškinimo.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnyje yra išvardyti ypatingi atvejai, kai importuojamos prekės neapmokestinamos importo PVM. Šio straipsnio 4 dalyje (2009-12-03 įstatymo Nr. XI-518 redakcija) nurodyta, kad importo PVM neapmokestinamos prekės, atsiunčiamos nedidelės vertės nekomercinio pobūdžio siuntmenose (dokumentų siuntose, pašto siuntose ar pašto siuntiniuose). Siuntmena laikoma nedidelės vertės, jeigu bendra jos vertė neviršija 160 Lt. Siuntmena laikoma nekomercinio pobūdžio, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

1) siuntmenos gavėjas - fizinis asmuo;

2) siuntmeną sudarantys daiktai yra akivaizdžiai skirti gavėjo ar jo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti, t. y. nei prekių kiekis, nei jų pobūdis nesudaro prielaidos manyti, jog šie daiktai skirti ekonominei veiklai;

3) siuntmenos gavėjas siuntmeną iš siuntėjo gauna neatlygintinai;

4) siuntmenoje nėra prekių, kurios pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą yra akcizų objektas;

5) siuntmenoje esančios kavos svoris neviršija 500 gramų (arba kavos ekstrakto ir esencijos - 200 gramų), arbatos svoris neviršija 100 gramų (arba arbatos ekstrakto ir esencijos - 40 gramų).

Aiškindama šią straipsnio dalį, kolegija pabrėžia, kad prekės neapmokestinimą importo PVM suponuoja dviejų kriterijų visuma: 1) atsiunčiama prekė turi būti nedidelės vertės, t. y. jos vertė neturi viršyti 160 Lt (šiame kontekste pastebėtina, kad pareiškėjo gauta prekė atitinka šį kriterijų); 2) siuntmena turi būti nekomercinio pobūdžio, t. y. ji turi atitikti visas nekomercinio pobūdžio siuntmenos apibūdinimo sąlygas, tarp jų ir sąlyga, kad siuntmenos gavėjas (šiuo atveju pareiškėjas) siuntmeną iš siuntėjo gauna neatlygintinai.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas gavo ginčo prekę atlygintinai (už 41,39 USD). Tai reiškia, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu pareiškėjo gauta prekė (siunta) neatitinka visų nekomercinio pobūdžio siuntmenos apibūdinimo sąlygų ir dėl to negali būti laikoma nekomercinio pobūdžio siuntmena. Todėl ji negali būti pripažinta importo PVM neapmokestinama preke.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normas.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie jo netinkamumą būti PVM mokėtoju dėl jo nurodytų priežasčių (jokios ekonominės-prekybinės veiklos nevykdymo) byloje taikytinos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu nėra reikšmingi. Todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai neatsižvelgdamas į šiuos argumentus, paminėtą (kolegijos išskirtą kaip pagrindinį) skundo reikalavimą atmetė pagrįstai.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pasisakydama dėl atsakovo AB Lietuvos pašto atsiliepime į apeliacinį skundą paduoto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šis prašymas savo turiniu neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nesprendžia šio prašymo šioje nutartyje.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis