A-373-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-373-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06753-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja bankrutuojančios individualios įmonės (toliau – ir BIĮ) „Jukosta“ (toliau – ir Bendrovė) bankroto administratoriaus UAB „Genora“ (toliau – ir Administratorius) įgaliotas asmuo J. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. V-73 „Dėl nuobaudos bankrutuojančios IĮ „Jukosta“ bankroto administratoriaus UAB „Genora“ įgaliotam asmeniui bankroto administratorei J. G. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 3R-328 (AG-292/04-2013).

Pareiškėja paaiškino, kad Įsakymu jai paskirta nuobauda – įspėjimas, nes nebuvo laikytasi įstatyme nustatyto termino iki 2013 m. vasario 15 d. pateikti Klaipėdos apygardos teismui tvirtinti Bendrovės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir tuo būdu pažeisti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) 11.3 punkte nustatytas efektyvumo principas.

Dėl Įsakymu paskirtos nuobaudos pareiškėja kreipėsi į Komisiją, kuri 2013 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 3R-328 (AG-292/04-2013) pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja nurodė, kad nutartis iškelti bankroto bylą Bendrovei buvo priimta 2012 m. spalio 26 dieną. Šioje nutartyje teismas nustatė 30 dienų terminą, t. y. iki 2012 m. lapkričio 26 d. kreditoriams pareikšti reikalavimus bankrutuojančiai įmonei. Pareiškėjos prašymu šis terminas buvo pratęstas iki 2013 m. vasario 15 dienos. Pareiškėja kreditorių sąrašus pateikė 2013 m. liepos 12 d., kuriuos Klaipėdos apygardos teismas patvirtino 2013 m. liepos 17 d. nutartimi.

Pareiškėja, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktu, teigė, kad pareiga bankroto administratoriui pateikti duomenis teismui sueina praėjus mėnesiui laiko nuo teismo nustatyto termino kreditoriams pateikti kreditorinius reikalavimus. Konkrečiu atveju kreditorių sąrašas buvo pateiktas pavėluotai ne dėl bankroto administratoriaus kaltės. Bankroto administratoriui įmonės apskaitos dokumentai, pagal kuriuos sudaromi kreditorių sąrašai, nebuvo perduoti laiku, todėl nebuvo galimybės kreditoriams išsiųsti pranešimus dėl finansinių reikalavimų pateikimo.

Kadangi Administratorius siekė teismui pateikti kuo išsamesnį kreditorių sąrašą, jis nebuvo pateiktas laiku. Pareiškėja taip pat nurodė, kad kreditorių sąrašo pateikimas užtruko siekiant nustatyti tikruosius finansinių reikalavimų dydžius, nes dažnai nesutampa vykdomajame rašte nurodytos įsiskolinimo sumos su realiai egzistuojančiomis (dalis skolos būna padengta trečiųjų asmenų, be to, kreditoriai neprašo tvirtinti palūkanų, delspinigių ir pan.). Nurodyti kreditorių reikalavimai bankroto administratoriui buvo pateikti tik šių metų liepos mėnesį.

Pareiškėjos nuomone, jo veikoje nėra tyčios ir visos nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pažeidimu vykdant Bendrovės bankroto procedūrą.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Departamentas 2013 m. liepos 15 d. gavo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. raštą Nr. B2-681-163/2013, kuriame buvo teigiama, jog pareiškėja netinkamai vykdo Bendrovės bankroto procesą. Atsižvelgiant į tai buvo atliktas neplaninis Administratoriaus veiklos, administruojant Bendrovės bankroto procesą, patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad Administratorius pareigą pateikti teismui tvirtinti įmonei keliamus ar ginčyti nepagrįstus kreditorių reikalavimus, įvykdė beveik 5 mėnesius praleidęs Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytą terminą. Įvertinus termino praleidimo laikotarpį buvo konstatuota, kad jis sudaro beveik ketvirtadalį visos vidutinės bankroto proceso trukmės, todėl negali būti vertinamas kaip mažareikšmis. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu, 11 straipsnio 3 dalies 10 punktu ir pažymėjo, kad nepaisant to, jog teismas Administratoriaus prašymu 2013 m. vasario 7 d. nutartimi iki 2013 m. vasario 15 d. pratęsė kreditorių sąrašo pateikimo terminą, Administratorius teismui jį pateikė tik 2013 m. liepos 12 dieną.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 (toliau – ir Priežiūros taisyklės) 1, 46, 47 punktais ir darė išvadą, jog skirdamas nuobaudą pareiškėjai atsakovas veikė savo kompetencijos ribose.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, pažymėjo, kad šiuo atveju diskrecijos teisė yra siejama su Departamento direktoriaus teise iš Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimo taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2012 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. V-50 (toliau – ir Taisyklės) 46 punkte numatytų teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias, ir taip įvykdyti jam tenkančią teisinę pareigą priimti sprendimą dėl poveikio priemonės administratoriui (jo įgaliotam asmeniui) taikymo. Departamento direktoriaus pavaduotoja, įvertinusi neplaninio administratoriaus veiklos patikrinimo 2013 m. rugpjūčio 12 d. išvadą dėl bankroto administratoriaus UAB „Genora“ veiksmų, administruojant Bendrovės procesą, įgyvendindama savo diskrecijos teisę skiriant nuobaudą, skyrė pareiškėjai nuobaudą – įspėjimą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktu, nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartimi Bendrovei buvo iškelta bankroto byla, o administratoriumi paskirtas UAB „Genora“, kuriam buvo pavesta atlikti veiksmus, numatytus Įstatyme. UAB „Genora“ įgalioto asmens J. G. prašymu teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi nutarė iki 2013 m. vasario 15 d. pratęsti terminą kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų tvirtinimui teismui pateikimui. Teismas 2013 m. birželio 11 d. išsiuntė raštą J. G., tačiau bankroto administratorė į jį atskirai neatsakė, bet 2013 m. liepos 12 d. pateikė prašymą dėl kreditorių kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, nurodydama, jog kreditoriniai reikalavimai teikiami pavėluotai dėl to, kad gautos kreditorių pretenzijos būtų sutikrintos su įmonės buhalteriniais dokumentais, kurie jai iki šiol nėra neperduoti. Teismas atkreipė dėmesį, kad įgaliotas asmuo J. G., 2013 m. liepos 30 d. teikdama atsakovui rašytinius paaiškinimus apie teismo nustatyto termino praleidimo priežastis, nurodė kitas aplinkybes nei bankroto bylą nagrinėjančiam teismui: paaiškino, jog administratorius bandė susisiekti su kreditoriais, kurių naudai pagal vykdomuosius raštus antstoliai vykdė išieškojimą, tam, kad būtų galima patikslinti sumas ir pateikti kreditorinius reikalavimus, o kreditoriai tai padarė tik liepos mėnesį. Teismas darė išvadą, kad pačios pareiškėjos paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir neparemti jokiais šias aplinkybes patvirtinančiais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių nesikreipė į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl pakartotinio termino pratęsimo. Teismas atkreipė dėmesį, jog pateiktą kreditorių sąrašą sudarė vos šeši kreditoriai, todėl jo sudarymui didelės laiko sąnaudos nebuvo reikalingos. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos argumentai, jog kreditorių sąrašas teismui buvo pateiktas pavėluotai ne dėl jos kaltės, o dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti ir vertintini kaip pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti atsakomybės už netinkamą administratorės pareigų vykdymą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktu, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu ir darė išvadą, kad kreditoriams praleidus Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, administratorius neturi teisės delsti ar laukti, ir jam išlieka pareiga sudaryti kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, išskyrus atvejus, kai teismas tokį terminą pratęsia nutartimi. Nagrinėjamu atveju teismas terminą kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų pateikimui buvo pratęsęs iki 2013 m. vasario 15 d., tačiau pareiškėja šį imperatyvų terminą ženkliai praleido ir savo pareigą įvykdė tik 2013 m. liepos 12 d., taip pažeisdama administratoriaus pareigas, numatytas Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bankrutuojančios įmonės kreditoriams ar daliai jų nustatytu terminu nepareiškus kreditorinių reikalavimų ir nesikreipus į administratorių, šis vis tiek įpareigotas įstatymo nustatytu terminu teikti teismui tokį kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, koks egzistuoja termino pabaigoje, o ne delsti, siekiant sudaryti kuo išsamesnį sąrašą. Teismas pripažino, jog bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo J. G., ženkliai ir nepagrįstai praleidusi įstatymo nustatytą terminą pateikti teismui kreditorių ir reikalavimų sąrašą tvirtinimui, pažeidė jai, kaip administratorei, nustatytas pareigas, dėl ko užtruko bankroto procedūra teisme. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas ir Komisija pagrįstai vertino, jog nėra nustatyta objektyvių aplinkybių, dėl kurių nustatytas pažeidimas galėtų būti laikomas pateisinamu ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto reikalavimus, bei pripažino, kad pareiškėja šiais veiksmais pažeidė ir Elgesio kodekso 11.3 punkte įtvirtintą efektyvumo principą, įpareigojantį administratorių atliekant procedūras nevilkinti proceso savo veiksmais ar neveikimu, dėl ko jai buvo pagrindas skirti nuobaudą.

Teismas neturėjo pagrindo vertinti, jog atsakovas, skirdamas pareiškėjai nuobaudą, pažeidė proporcingumo principą, kadangi pareiškėjai buvo paskirta švelniausia iš nuobaudų, numatytų Įstatymo 117 straipsnyje. Objektyvių aplinkybių, dėl kurių nustatytas pažeidimas galėtų būti laikomas pateisinamu arba mažareikšmiu, nei atlikto neplaninio patikrinimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nenustatyta. Teismas konstatavo, jog įvertinęs pateiktus duomenis Departamento direktorius, skirdamas bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui jo padarytiems pažeidimams adekvačią poveikio priemonę, tinkamai įgyvendino savo diskrecijos teisę skirti nuobaudą, o Komisija pareiškėjos skundą pagrįstai atmetė.

III. Pareiškėja J. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Įsakymą bei Komisijos 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 3R-328(AG-292/04-2013).

Pareiškėja remiasi Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktu ir daro išvadą, kad pareiga bankroto administratoriui pateikti duomenis teismui (kreditorių sąrašą su jų reikalavimais) sueina praėjus mėnesiui laiko nuo teismo nustatyto termino kreditoriams pateikti kreditorinius reikalavimus. Pareiškėja remiasi Elgesio kodekso 11.3 punktu, paaiškina, kad kreditorių sąrašas buvo pateiktas pavėluotai ne dėl bankroto administratoriaus kaltės, o dėl to, kad bankroto administratorius norėjo teismui pateikti kuo išsamesnį kreditorių sąrašą, tačiau bankroto administratoriui laiku nebuvo perduoti įmonės apskaitos dokumentai, kuriais remiantis sudaromi kreditorių sąrašai, todėl bankroto administratorius negalėjo išsiųsti kreditoriams pranešimų dėl kreditorinių reikalavimų pateikimo.

Pareiškėja pažymi, kad Bendrovės bankroto byloje pagal vykdomuosius raštus antstoliai vykdė priverstinius išieškojimus, vykdomieji raštai persiųsti teismui. Gavęs pranešimą iš teismo apie vykdomųjų raštų gavimą Klaipėdos apygardos teisme, bankroto administratorius privalo juos tvirtinti kreditorių sąraše. Pareiškėjos teigimu, kaip rodo praktika bankroto bylose, bankrutuojančių įmonių kreditoriai pagal vykdomuosius raštus nesikreipia į bankrutuojančią įmonę su kreditoriniu reikalavimu, nenurodo tikslių įsiskolinimų sumų, nes šios sumos dažnai nesutampa su realia skolos suma, nurodyta vykdomajame rašte.

Pareiškėja paaiškina, kad bankroto administratorius privalo ir bando susisiekti su tokiais kreditoriais, prašydamas, kad šie patikslintų sumas ir pateiktų tikslius kreditorinius reikalavimus. Pareiškėja nurodo, kad tokie bankroto administratoriaus reikalavimai kreditoriams po ilgų prašymų buvo pateikti tik liepos mėnesį, tačiau teismas reikalauja tvirtinti kreditorines sumas pagal turimus vykdomuosius raštus, todėl kreditoriniai reikalavimai neatitinka faktiškai bankroto administratoriaus turimų duomenų, o tai pažeistų kreditorių interesus.

Pareiškėja daro išvadą, kad bankroto administratorius iki Klaipėdos apygardos teismo nurodyto termino neturėjo jokios galimybės sudaryti išsamius ir tikslius kreditorių sąrašus bei patikrinti kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų pagrįstumo pagal turimus įmonės finansinius dokumentus. Pareiškėja pabrėžia, kad tikslus ir teisėtas kreditorinių reikalavimų sąrašo sudarymas yra labai svarbus ne tik užtikrinant sklandų įmonės bankroto procedūrų vykdymą, bet yra esminė aplinkybė siekiant nepažeisti įmonės kreditorių teisių ir interesų.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu, 11 straipsnio 3 dalies 10 punktu, 26, 15, 18 straipsniais, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir daro išvadą, kad kiekvienas įmonės kreditorius laisvai disponuoja savo reikalavimo teise ir pats apsisprendžia, ar siekti patenkinti savo reikalavimo teisę iš nemokios įmonės turto. Atsakovo teigimu, kreditorių reikalavimo pateikimas teismui tvirtinti administratoriaus iniciatyva reikštų kreditoriaus teisių įgyvendinimą, neatsižvelgiant į kreditorių valią. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte apibrėžtas terminas nėra naikinamasis.

Atsakovo vertinimu, administratorius, vienam ar grupei kreditorių praleidus Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, neturi teisės stabdyti įmonės bankroto procedūros, kol pastarieji savo reikalavimus pareikš administratoriui. Atsakovo teigimu, tokiu atveju administratorius turi pareigą pagal turimą informaciją sudaryti kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir pateikti jį tvirtinti teismui arba ginčyti, jo nuomone, nepagrįstus reikalavimus. Departamento nuomone, toks Įstatymo reglamentavimas yra tiesiogiai susijęs su operatyvumo principo įgyvendinimu įmonių bankroto procese.

Atsakovas atkreipia dėmesį į teismų praktiką, remiasi Elgesio kodekso 11.3 punktu, nurodo, kad bankroto byla įmonei iškelta teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartimi, teismas iki 2013 m. vasario 15 d. pratęsė terminą, per kurį administratorius teismui turi pateikti sąrašą, tačiau administratorius tik 2013 m. liepos 12 d. prašymu kreipėsi į teismą dėl sąrašo patvirtinimo, taigi, praleidęs Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytą terminą beveik 5 mėnesiais. Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymas nesuteikia administratoriui teisės praleisti Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyto termino, remiantis tuo pagrindu, kad kreditoriai praleido Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą ir administratoriui dar nepareiškė savo reikalavimų.

Atsakovas pažymi, kad administratoriui buvo žinoma dalis Bendrovės kreditorių, todėl buvo galima parengti pirminį sąrašą ir pateikti jį tvirtinti teismui. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju praleistas laikotarpis sudaro beveik ketvirtadalį visos vidutinės bankroto proceso trukmės, todėl toks laikas negali būti įvertintas kaip mažareikšmis. Dėl administratoriaus neveikimo Bendrovės bankroto proceso metu nebuvo pasiektas vienas iš pagrindinių bankroto procedūrų tikslų, t. y. bankroto procedūros nebuvo užbaigtos kaip galima operatyviau.

Atsakovas nurodo, kad objektyvios aplinkybės, dėl kurių praleistas Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytas terminas ir padarytas Elgesio kodekso 11.3 punkto pažeidimas galėtų būti laikomas pateisinamu arba mažareikšmiu, patikrinimo metu Departamentui nebuvo pateiktos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus įsakymo, kuriuo įmonės bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui paskirta nuobauda, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs teisinio pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.

Pareiškėja pateiktu apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pažymi, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, neįvertino visų jos pateiktų argumentų, liečiančių padarytos veikos pobūdį, kaltės laipsnį bei paskirtos nuobaudos proporcingumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, dėl kurių tarp šalių nėra ginčo - Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartimi Bendrovei buvo iškelta bankroto byla, o administratoriumi paskirta UAB „Genora“. Administratoriaus įgalioto asmens J. G. prašymu teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi iki 2013 m. vasario 15 d. pratęsė terminą pateikti teismui kreditorių sąrašą ir jų reikalavimus. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo minėtu terminu to nepadarė ir pavėlavęs beveik penkis mėnesius, tik 2013 m. liepos 12 d. pateikė prašymą teismui dėl kreditorių sąrašo ir reikalavimų patvirtinimo.

Pareiškėja įrodinėja, kad neturėjo objektyvios galimybės laiku įvykdyti savo pareigos, nes kreditoriai nevykdė savo pareigų laiku pateikti savo reikalavimus, buvo nepateikiami apskaitos dokumentai, vyko išieškojimo procesai, buvo tikslinami kreditoriai ir jų reikalavimų apimtys.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktą administratoriui tenka pareiga sudaryti šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikti jį teismui tvirtinti. Nuo šios pareigos nevykdymo neatleidžia tos aplinkybės, kad kai kurie įmonės kreditoriai neįvykdo savo pareigų, nepareiškia tikslių reikalavimų ar administratoriui neperduodami visi apskaitos dokumentai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja žinojo bent jau dalį kreditorių bei jų reikalavimus, todėl galėjo įstatyme nustatytu terminu pateikti teismui tvirtinti pirminį kreditorių sąrašą, vėliau, atsižvelgdama į gaunamus naujus dokumentus ar įvykusius išieškojimo veiksmus, juos tikslinti. Be to, elgdamasi pagal kitą Įmonių bankroto įstatymo leidžiamą modelį, pareiškėja turėjo teisę prašyti apygardos teismo papildomai pratęsti terminą sudaryti įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą, tačiau to taip pat nedarė. Be to, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pačios pareiškėjos paaiškinimai, susiję su pažeidimo padarymo priežastimis, yra nenuoseklūs, prieštaringi ir neparemti įrodymais, todėl jos argumentai dėl pažeidimo sudėties nebuvimo jos veiksmuose nepagrįsti.

Visa tai leidžia konstatuoti, kad atsakovas, Komisija bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėja savo veiksmais pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktą. Pareiškėjos elgesys, neteikiant teismui tvirtinti įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašo ir neprašant teismo pratęsti terminą tokiam veiksmui, neatitiko ir Elgesio kodekso 11.3 punkte įtvirtinto efektyvumo principo, įpareigojančio bankroto administratorių atliekant procedūras nevilkinti bankroto proceso savo veiksmais ar neveikimu.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjos padarytas pažeidimas nereikalauja tyčinės kaltės formos, bankroto procedūrų vilkinimas ar termino pateikti dokumentus praleidimas galimas ir dėl neatsargumo.

Vertindama apeliantės argumentus dėl to, kad paskirtoji nuobauda yra neproporcinga, prieštaraujanti protingumo ir sąžiningumo principams, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šie argumentai buvo vertinti Komisijos ir pirmosios instancijos teismo. Pareiškėjai skirta švelniausia iš galimų bankroto administratoriui pritaikyti nuobaudų pagal Įmonių bankroto įstatymo 117 str. 1 d. Objektyvių aplinkybių, dėl kurių nustatytas pažeidimas galėtų būti laikomas pateisinamu arba mažareikšmiu, nėra. Pareiškėja nevykdė savo pareigos beveik penkis mėnesius, o toks laikotarpis, atsižvelgiant į vidutinę bankroto procedūros trukmę, nelaikytinas trumpu. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kuriomis ji grindžia delsimą pateikti teismui kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, t. y. noru paruošti kuo tikslesnį kreditorių reikalavimų sąrašą, sutikrinti jį su finansiniais dokumentais, sulaukti išieškojimo proceso rezultatų ir pan., nepateisina Įstatyme numatytos pareigos nevykdymo ir nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėja pagrįstai delsė teismui pateikti tvirtinti įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, jog atsakovas, skirdamas pareiškėjai nuobaudą, pažeidė proporcingumo principą. Šiuo atveju laikytina, jog įvertinęs pateiktus duomenis, Departamento direktorius tinkamai įgyvendino savo diskrecijos teisę skirti nuobaudą.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas