A-1062-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1062-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00082-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) I-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 11-17-19495, 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8625, 3) įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamais sprendimais, kuriais jam atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, paaiškino, kad juose klaidingai nuspręsta, jog jis neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nuo 1971 m. sausio 18 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo šaltkalviu – lekalininku Vilniaus staklių gamykloje „Komunaras“ (dabar AB „Vingriai“). Pagal savo pobūdį šis darbas pateko į buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintą Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašą (toliau – ir Sąrašas) Nr.

2. Kenksmingas darbo sąlygas apibūdina šlifavimo darbai sausu būdu, poliravimo darbai naudojant chrominę, deimantinę bei GOI pastas ir abrazyvinius miltelius, gaminių plovimas žibalu, „vait“ spiritu ir kt. Visą darbo laikotarpį jo darbo veikla, vieta, pobūdis, darbo užduotys, darbo aplinka, specifika nesikeitė. Asmens kortelėje esantys įrašai dėl ilgesnės atostogų trukmės, aplinkybė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas gaudavo pieno produktus patvirtina darbą kenksmingomis sąlygomis. Kenksmingą darbo pobūdį būtų galėję patvirtinti ir gamyklos archyve buvę dokumentai, tačiau 2000 m. spalio 18 d. jie sudegė kilus gaisrui.

Pareiškėjo teigimu, kreipdamasis dėl kompensacijos skyrimo, jis atsakovui pateikė Apraše nurodytus dokumentus, tačiau atsakovo darbuotoja atsisakė priimti prie prašymo skirti kompensaciją pridėtą AB „Vingriai“ pažymą apie kenksmingas darbo sąlygas, teigdama, kad ji nėra reikalinga. Kadangi ši pažyma nebuvo vertinta, buvo pažeista prašymų nagrinėjimo procedūra, įrodymų vertinimo taisyklės ir vien dėl šios aplinkybės ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas. Atsakovas rėmėsi tik pareiškėjo darbo knygelės įrašais ir nesikreipė dėl jokios papildomos informacijos, neišklausė liudytojų ir tokiu būdu pažeidė gero viešo administravimo principą.

Be to, VSDFV Vilniaus skyrius nevertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. darbo pobūdžio kenksmingumo ir jį patvirtinančių įrodymų, vadovavosi tik formalia aplinkybe, kad pareiškėjo profesija aiškiai nebuvo įvardinta Sąraše Nr.

2. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju buvo pažeista administracinių teismų praktika, pagal kurią formalus pareigų pavadinimas, t. y. šiuo atveju darbo knygelėje buvo klaidingai nurodyta šaltkalvis – įrankininkas, vietoj šaltkalvio – lekalininko, negali lemti sprendimo neskirti kompensacijos. Jeigu objektyvūs įrodymai įrodo, jog asmuo dirbo tam tikrą darbą, nors darbo knygelėje yra kitokie įrašai, reikia vadovautis įrodymų visuma, o ne atskirais dokumentais.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 14–16) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad pagal pateiktus dokumentus pareiškėjas laikotarpiu nuo 1971 m. sausio 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo šaltkalviu–įrankininku (pagal pažymą – paaiškinimą dirbo šaltkalviu – lekalininku) Vilniaus staklių gamykloje „Komunaras“ (vėliau AB „Vingriai“). Pagal Sąrašo Nr. 2 XV skyrių „Metalo apdorojimas“, teisę gauti kompensaciją turi šaltkalviai, kurie dirbo liejimo, terminio apdorojimo ir kalvystės – presavimo gamybos karštų darbų baruose. To paties skyriaus 6 poskyryje „Dažymo darbai“ įvardyti šlifuotojai, nuolatos ir visą darbo dieną šlifavę metalo gaminius abrazyviniais diskais sausu būdu. Nustačius, kad Sąrašo Nr. 2 XV skyriuje „Metalo apdorojimas“ nėra įvardintos, nei šaltkalvio – įrankininko, nei šaltkalvio – lekalininko pareigos, kuriose dirbo pareiškėjas, atsisakyta skirti pareiškėjui kompensaciją. Pareiškėjo kompensacijos byloje yra ne tik jo darbo knygelės kopija, bet ir visi kiti kompensacijai skirti reikalingi dokumentai, kuriais vadovaudamasis atsakovas atsisakė skirti pareiškėjui kompensaciją. Be to, VSDFV teritoriniams skyriams nesuteikta teisė priimti sprendimus atsižvelgiant į liudytojų parodymus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 25–27) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad patikrinusi pareiškėjo kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad jis nuo 1971 m. sausio 18 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo šaltkalviu – įrankininku (1971 m., 1972 m., 1978 m. ir 1988 m. jam buvo suteiktos aukštesnės šaltkalvio – įrankininko kategorijos (2, 4, 7)). Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jis visą darbo dieną buvo užimtas šlifavimu sausu būdu ar poliravimu. Kadangi nei Sąrašo Nr. 1 XI skyriuje, nei Sąrašo Nr. 2 XV skyriuje „Metalo apdirbimas“ neįvardytos šaltkalvio – įrankininko, ar šaltkalvio – lekalininko (modeliuotojo) profesijos, atsakovas teisingai atsisakė įskaityti į pareiškėjo stažą kompensacijai šaltkalviu – įrankininku dirbtą laiką Vilniaus staklių gamykloje „Komunaras“ ir skirti jam kompensaciją. Pažymėtina, kad pareiškėjo darbo laikotarpiu darbininkų profesijų atliekami darbai (kvalifikacinės charakteristikos) buvo aprašyti Vieningame darbininkų darbų ir profesijų tarifų bei kvalifikacijų žinynuose (toliau – ir Kvalifikacijų žinynai), o šiuose Kvalifikacijų žinynuose esančių profesijų pavadinimai buvo įtraukti į Sąjunginį darbininkų profesijų ir tarnautojų pareigybių tarifinių atlygių klasifikatorių (toliau – ir Profesijų ir pareigybių klasifikatorius). Darbininko profesija ir kvalifikacija darbo knygelėje turėjo būti nurodyta pagal Kvalifikacijų žinynus. Profesijų ir pareigybių klasifikatoriuje yra įrašyta „šaltkalvio – įrankininko“ profesija, o Kvalifikacijų žinynų 2 leidime aprašyti jo atliekami darbai. Šaltkalvio – lekalininko (modeliuotojo) profesijos šiame klasifikatoriuje nėra, todėl Kvalifikacijų žinynuose nėra ir šios profesijos atliekamų darbų aprašymo. Ypač tikslių, sudėtingų ir svarbių modelių (lekalų) gamyba įtraukta į šaltkalvio – įrankininko darbų charakteristiką, taigi pagal atliekamų darbų aprašymą šaltkalvis – įrankininkas neatlieka šlifavimo ir poliravimo darbų. Pareiškėjas reikalauja liudytojų parodymais nustatyti profesijos pavadinimą, darbinių funkcijų atlikimas kurioje taip pat nesuteikia teisės gauti kompensaciją, nes ji neįvardyta Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendime (b. l. 89–93) patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus I-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 11-17-19495 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8625, taip pat įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjui V. B..

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjui. Nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 10 d. pateikė atsakovui prašymą skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. VSDFV Vilniaus skyriaus I-asis pensijų skyrius 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 11-17-19495 nusprendė neskirti pareiškėjui minėtos kompensacijos, nes jis neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnyje bei Aprašo 2 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pareiškėjo užimtos šaltkalvio – įrankininko pareigos neįvardytos Sąraše Nr. 2. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, apskundė jį VSDFV. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2013 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-8625 nurodė, kad naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo nėra pagrindo. Sprendime paaiškinta, kad pagal Sąrašo Nr. 2 XV skyrių „Metalo apdorojimas“, teisę gauti kompensaciją turi šaltkalviai, kurie dirbo liejimo, terminio apdorojimo ir kalvystės – presavimo gamybos karštų darbų baruose. To paties skyriaus 6 poskyryje „Dažymo darbai“ įvardyti šlifuotojai, nuolatos ir visą darbo dieną šlifavę metalo gaminius abrazyviniais diskais sausu būdu. Nurodyta, kad pagal pateiktus dokumentus pareiškėjas dirbo šaltkalviu – instrumentininku (ne šlifuotoju), tačiau nei ši profesija, nei šaltkalvio – įrankininko ar šaltkalvio – lekalininko profesijos Sąrašo Nr. 2 XV skyriuje neįvardytos, todėl įskaityti į stažą kompensacijai skirti laikotarpį dirbant šaltkalviu – instrumentininku VSDFV Vilniaus skyriaus I-asis pensijų skyrius neturėjo teisinio pagrindo.

Taigi nagrinėjamu atveju ginčo šalys skirtingai vertina pareiškėjo darbo pobūdį 1971 m. sausio 18 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, kuomet jis dirbo Vilniaus staklių gamykloje „Komunaras“ (AB „Vingriai“). Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pagrindus ir tvarką nustato Pensijų įstatymas. Pagal šio įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, asmenims, dirbusiems iki 1995 m. sausio 1 d. požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas:

1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 1, kompensacija išmokama už 10 metų;

2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus. Kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintame Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos apraše. Aprašas, be kita ko, nustato, kad pretendentas, norėdamas gauti kompensaciją, turi pateikti VSDFV teritoriniam skyriui prašymą ir darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį įrodančius dokumentus (Aprašo 13 p., 14 p.), o VSDFV teritorinis skyrius turi patikrinti šių dokumentų išdavimo pagrįstumą ir priimti sprendimą, patvirtinantį šios teisės buvimą ar nebuvimą (Aprašo 15 p.).

Aprašo 14 punkte nurodyta, kad reikalingo kompensacijai skirti darbo ypatingomis sąlygomis trukmė ir pobūdis įrodomi šiais dokumentais: valstybinio socialinio draudimo pažymėjimais, o nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. – socialinio draudimo teritorinio skyriaus pažymėjimais (14.1 p.); darbo knygelėmis, įskaitant į kompensacijai skirti reikiamą stažą tuos darbo laikotarpius, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo, valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar buvusių darboviečių išduotais darbo stažo pažymėjimais ir panašiai) ir kurie patvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu ir įrašą padariusios įmonės, įstaigos ar organizacijos antspaudu (14.2 p.); darbo stažo pažymėjimais, darbdavių išduotais remiantis turimais dokumentais (14.3 p.); sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų pažymėjimais, išduotais remiantis turimais dokumentais (14.4 p.); valstybinės archyvų sistemos įstaigų pažymėjimais arba šiose įstaigose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais (14.5 p.); darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį patikslinančiomis pažymomis, pažymėjimais, darbdavių ar valstybinės archyvų sistemos įstaigų išduotais remiantis turimais dokumentais (14.6 p.).

Pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus pareiškėjas laikotarpiu nuo 1971 m. sausio 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo šaltkalviu – įrankininku/ instrumentininku (šaltkalviu – lekalininku) Vilniaus staklių gamykloje „Komunaras“ (b. l. 7, 10, 21, 78–79). Pagal Sąrašo Nr. 2 XV skyrių „Metalo apdorojimas“, teisę gauti kompensaciją turi šaltkalviai, kurie dirbo liejimo, terminio apdorojimo ir kalvystės – presavimo gamybos karštų darbų baruose. To paties skyriaus 6 poskyryje „Dažymo darbai“ įvardyti šlifuotojai, nuolatos ir visą darbo dieną šlifavę metalo gaminius abrazyviniais diskais sausu būdu. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius, nustatė, kad Sąrašo Nr. 2 XV skyriuje „Metalo apdorojimas“ nėra įvardintos, nei šaltkalvio – įrankininko, nei šaltkalvio – lekalininko pareigos. Pažymėtina, kad pagal atsakovo pateiktą Profesijų ir pareigybių klasifikatorių (b. l. 66–67) šaltkalvio – įrankininko darbo pobūdis yra ypač tikslių, atsakingų ir sunkių, unikalių presformų, štampų, įtaisų, instrumentų, prietaisų ir patyrusių numeravimo aparatų surinkimas, baigiamasis apdorojimas ir kruopšti apdaila. Ypač tikslių, sudėtingų ir atsakingų lekalų gamyba, išdėstant plokštumas skirtingose projekcijose laikantis 1–5-to kvalitetų (0–1-os tikslumo klasių) ir Ra parametro 0,04–0,01 (12–14-os apdorojimo grynumo klasių) dydžių. Bet kokių sudėtingų gaminių sužymėjimas ir išbraižymas. Detalių ir instrumentų terminis apdorojimas (grūdinimas, cementacija) ir baigiamasis apdorojimas pagal techninius reikalavimus. Optinių prietaisų (kampamačių, optimetrų, komparatorių ir kt.) reguliavimas.

Atsakovo ir VSDFV teigimu, kadangi minėtame aprašyme nenurodyta, kad šaltkalvis – įrankininkas atlieka šlifavimo ir poliravimo darbus, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo pareigos patenka į Sąrašą Nr.

2. Teismo vertinimu, tai, kad konkretus profesijos pavadinimas nenurodytas Sąraše Nr. 2, tačiau pagal savo pobūdį atitinka šiame sąraše įvardintas profesijas, negali sutrukdyti asmeniui gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Pažymėtina, kad pareiškėjo darbdavio 2010 m. liepos 15 d. pažymoje – paaiškinime Nr. 345 (b. l. 7, 22) nurodyta, jog pareiškėjas dirbo bendrovėje šaltkalvio – lekalininko pareigose, o tuometinėje darbo knygelėje buvo padarytas klaidingas įrašas „šaltkalvis – įrankininkas“. Paaiškinta, kad šios pareigybės skiriasi tuo, kad šaltkalvis – įrankininkas dirbo įprastomis darbo sąlygomis, o šaltkalvis – lekalininkas – kenksmingomis darbo sąlygomis, kurias lemia šlifavimo darbai sausu būdu, poliravimo darbai naudojant chrominę, deimantinę bei GOI pastas ir abrazyvinius miltelius, gaminių plovimas žibalu, „vait“ spiritu ir kt.

AB „Vingriai“ taip pat pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis matosi iš asmens kortelėje aprašytų, suteikiamų kasmetinių atostogų trukmės – įprastinėmis darbo sąlygomis dirbantys darbuotojai gaudavo 15–18 dienų atostogų, priklausomai nuo periodo, o dirbantys kenksmingomis darbo sąlygomis papildomai gaudavo nuo 6 iki 12 dienų. Tai, kad pareiškėjas darbo metu turėjo šlifuoti gaminius sausu būdu patvirtina ir AB „Vingriai“ pažyma Nr. 216 apie kenksmingas darbo sąlygas, numatytas Sąraše Nr. 1 ir Nr. 2 (b. l. 21).

Teismo vertinimu, minėtos AB „Vingriai“ pažymos vertintinos kaip darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį patikslinančios pažymos Aprašo 14.6 punkto aspektu, tačiau nei atsakovas, nei VSDFV jose pateiktos informacijos tinkamai neįvertino. Kaip minėta, šaltkalvio – įrankininko darbo pobūdis, be kita ko, apima ir įvairių prietaisų bei aparatų baigiamąjį apdorojimą ir kruopščią apdailą. Minėti veiksmai nėra tiksliai detalizuoti, todėl, esant pareiškėjo darbdavio pateiktai informacijai, jog pareiškėjas taip pat atliko ir šlifavimo darbus sausu būdu, poliravimo darbus naudojant chrominę, deimantinę bei GOI pastas ir abrazyvinius miltelius, plovė gaminius žibalu bei „vait“ spiritu, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo pareigos dirbant šaltkalviu – lekalininku apėmė ir šlifuotojo darbus.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai Sąraše Nr. 2 nurodyta pareigybė ir asmens faktiškai užimta pareigybė skiriasi tik tuo, jog pastaroji be nurodytų Sąraše apimdavo ir papildomų darbinių funkcijų, asmens dirbtas laikas įskaitytinas į stažą ypatingomis darbo sąlygomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A502-480/2010, Nr. P146–204/2010). Iš pareiškėjo darbo pobūdžio matyti, jog jis iš esmės visą darbo dieną galėjo būti veikiamas kenksmingų faktorių. Pažymėtina, kad, kaip nurodo ir pats atsakovas, teisę gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas turi Sąrašo Nr. 2 XV skyriuje „Metalo apdorojimas“ 6 poskyryje „Dažymo darbai“ įvardyti šlifuotojai, nuolatos ir visą darbo dieną šlifavę metalo gaminius abrazyviniais diskais sausu būdu. Taigi, konstatavus, kad pareiškėjo pareigos apėmė ir šlifuotojo darbus, darytina išvada, kad VSDV Vilniaus skyrius ir VSDFV ginčijamais sprendimais nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnyje bei Aprašo 2 punkte nustatytų reikalavimų, todėl skundžiami sprendimai naikintini ir atsakovas įpareigotinas priimti naują sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas (Pensijų įstatymo 67 str.) skyrimo pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas visiškai.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad jis nagrinėjamu atveju patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl pastarosios pareiškėjui nepriteistinos.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniame skunde (b. l. 104–107) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1) teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (apeliantas rėmėsi Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Aprašo 13 ir 14 punktais);

2) AB „Vingriai“ pažymos Nr. 216 bei Nr. 345, kuriomis vadovavosi teismas, išduotos nesiremiant jokiais dokumentais, todėl jos neatitinka Aprašo 14 punkte nurodytų reikalavimų, jomis negalima remtis paneigiant rašytinius įrodymus (įrašus darbo knygelėje) ir nustatant pareiškėjo teisę į kompensaciją;

3) Be to, rašytiniai dokumentai patvirtina tai, jog pareiškėjas dirbo tik šaltkalviu – įrankininku, o ne šaltkalviu – lekalininku. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad nagrinėjamu laikotarpiu jo darbo sąlygos buvo kenksmingos.

Pareiškėjas V. B. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 112–114) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime rašo, kad:

1) apeliantas nenurodė, kokias būtent teisės normas teismas netinkamai aiškino;

2) apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjo skundą;

3) apeliantas, teigdamas, jog tai, kad pareiškėjas dirbo šaltkalviu – lekalininku visą darbo dieną nepagrįsta jokiais dokumentais, neatsižvelgė į asmens kortelėje esančius duomenis apie ilgesnę atostogų trukmę. Šie duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėjas dirbo kenksmingomis sąlygomis, ir tai, kad dirbo visą dieną. Priešingų duomenų VSDFV nepateikė. Be to, jeigu būtų vadovaujamasi VSDFV teiginiais, tada pareiškėjas niekaip negalėtų įrodyti savo argumentų, nes kitų rašytinių dokumentų jis neturi, o AB „Vingriai“ turėti dokumentai sudegė 2000 metais. Pažymėtina, kad jokie teismui pateikti įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas pagrįstai vertino visus byloje surinktus duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus atsisakymo skirti pareiškėjui V. B. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis AB „Vingriai“ laikotarpiu nuo 1971 m. sausio 18 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio ir Aprašo 2 punkto reikalavimų, o jo eitos pareigos „šaltkalvis-įrankininkas“ neįvardintos Sąraše Nr. 2.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino: panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus I-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 11-17-19495 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8625, taip pat įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo V. B..

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą bei teisės taikymą ginčo santykiams (ABTĮ 81 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik juos papildo ir atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog AB „Vingriai“ išduotomis pažymomis Nr. 216 bei Nr. 345 (b. l. 7, 21) negalima remtis paneigiant įrašus darbo knygelėje ir nustatant pareiškėjo teisę į kompensaciją, nes šios pažymos išduotos nesiremiant jokiais dokumentais. Trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad šios įmonės išduotos pažymos apie pareiškėjo darbo nagrinėjamu laikotarpiu pobūdį neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, jog pažymos Nr. 216 bei Nr. 345 išduotos pareiškėjo darbdavio, jos patvirtintos įmonės antspaudu, taip pat įmonės direktoriaus ir/ar personalo skyriaus vadovo (pavardės nurodytos) parašais. Be to, apeliantas nepagrįstai teigia, jog šios pažymos išduotos nesiremiant jokiais dokumentais. Kaip matyti iš pažymų turinio, jose nurodyta kokiais pirminiais dokumentais remiantis jos parengtos (darbo knygelė, asmens kortelė, socialinio draudimo pažymėjimas). Taigi jose yra pateikta informacija, kurią, kilus abejonėms dėl dokumente konstatuotų aplinkybių, galima patikrinti. Nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, kad iki ginčo persikėlimo į teismą, jiems buvo kilę kokių nors abejonių dėl AB „Vingriai“ išduotų pažymų tikrumo ar pagrįstumo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog minėtos AB „Vingriai“ išduotos pažymos vertintinos kaip darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį patikslinančios pažymos Aprašo 14.6 punkto aspektu. Vadinasi, atsakovas, priimdamas byloje ginčijamus sprendimus, nepagrįstai neatsižvelgė į šias pažymas, taip pat nepagrįstai suteikė prioritetą vienam iš pareiškėjo pateiktų dokumentų – darbo knygelei (pagrindinis atsisakymo skirti kompensaciją argumentas – pareiškėjo pareigos (jos nurodytos knygelėje) neįvardintos Sąraše Nr. 2).

Apeliantas teigia, jog rašytiniai dokumentai (t. y. darbo knygelė) patvirtina tik tai, jog pareiškėjas dirbo šaltkalviu – įrankininku, o ne šaltkalviu – lekalininku, o šios pareigybės neįtrauktos į Sąrašą Nr. 2. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas suteikimo ir vertinant dirbtą darbą, iš tiesų turėjo būti vadovaujamasi Lietuvoje galiojusiais Sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2, kurie buvo patvirtinti buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nuarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Pagal Sąrašo Nr. 2 XV skyrių „Metalo apdirbimas“, teisę gauti kompensaciją turi šaltkalviai, kurie dirbo liejimo, terminio apdorojimo ir kalvystės – presavimo gamybos karštų darbų baruose. Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus 6 poskyryje „Dažymo darbai“ įvardyti šlifuotojai, nuolatos ir visą darbo dieną šlifavę metalo gaminius abrazyviniais diskais sausu būdu. LVAT 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012 nurodė, jog Sąrašas Nr. 2 įvardija tik pareigybes, o ne atliekamą darbą, neišvardindamas pareigybei priskiriamų funkcijų.

Iš to seka, kad teisę gauti kompensaciją pareiškėjas galėtų įgyti nustačius, kad jis atitinkamą laiką dirbo tiesiogiai Sąraše Nr. 2 numatytą darbą atitinkamose pareigose. Be to, LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės panašų ginčą, pažymėjo, jog patvirtintos formos darbo knygelės rekvizitai nereikalavo nurodyti darbininko profesiją, ar tiksliai įvardinti darbininko pareigas pagal atitinkamų pramonės šakų specifiką (žr., 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2336/2011). Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, jog tai, kad konkretus profesijos pavadinimas nenurodytas Sąraše Nr. 2, tačiau asmens dirbtas darbas pagal savo pobūdį atitinka šiame sąraše įvardintas profesijas, negali sutrukdyti asmeniui gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Pažymėtina, kad dokumentai, kuriais gali būti įrodinėjamas darbo ypatingomis sąlygomis pobūdis ir trukmė, nurodyti Aprašo 13-14 punktuose, todėl atsakovas turėjo atsižvelgti ir įvertinti visus šiose nuostatose įvardintus (ir pareiškėjo pateiktus) dokumentus (pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas jo prašymą, atsisakė priimti tam tikrus dokumentus). Be to, turėjo būti atsižvelgta ir į pareiškėjo asmens kortelėje buvusius įrašus dėl ilgesnės atostogų trukmės bei į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas gaudavo pieno produktus.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinių teismų praktikoje šios aplinkybės taip pat vertinamos kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė