A-143-1539-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1539/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03222-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. (O. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 10-8-IL-3346 atsisakyti išduoti leidimą įsigyti ginklus bei įpareigoti atsakovą išduoti leidimą įsigyti trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai ir sportui.

Pareiškėjas rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3832-643/2012. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs jo skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą įsigyti ginklą, įpareigojo Vilniaus AVPK iš naujo išnagrinėti jo 2012 m. gegužės 14 d. prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklą ir priimti sprendimą tuo klausimu. Teismas nusprendė, kad atsakovas netinkamai pritaikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto aktualią redakciją ir šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą įsigyti ginklą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad jo teistumas, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 3 dalies 1 punktu, išnyko dar 2004 m. birželio 15 d. Išnykus teistumui ir praėjus 3 metams po teistumo išnykimo (2007 m. birželio 15 d.), t. y. dar gerokai iki įsigaliojant naujos redakcijos Įstatymo nuostatoms (įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d.), galėjo pretenduoti gauti leidimą įsigyti ginklą ir atitiko nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus. Teismas konstatavo, jog Vilniaus AVPK, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi naujai įsigaliojusia Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcija ir taip pažeidė lex retro non agit principą, kadangi pritaikė Įstatymo nuostatas, įtvirtinusias griežtesnius reikalavimus nepriekaištingos reputacijos asmens statusui pripažinti, kartu faktiškai pabloginusias pareiškėjo teisinę padėtį, palyginti su ankstesne įstatymo redakcija. Naujos redakcijos Įstatymo nuostatos buvo pritaikytos dar iki jų įsigaliojimo atsiradusioms aplinkybėms. Jeigu pareiškėjas praėjus 3 metams po teistumo išnykimo ginklą būtų įsigijęs, naujoji Įstatymo redakcija jam nebūtų buvusi taikoma ir jo nepriekaištinga reputacija nebūtų pervertinama. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu bei jame išdėstytais motyvais ir argumentais, o atsakovo teiginys, kad teismas suklydo, netinkamai vadovavosi suformuota teismų praktika šios kategorijos bylose, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes, nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu, atsakovas turėjo teisę jį skųsti apeliacine tvarka.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 18–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus nebuvo išduotas vadovaujantis Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu (B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos) ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo). Pagal 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) priedo 2 straipsnio 4 dalį, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo redakcija Nr. X-1348) apribojimai netaikytini asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012) ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, pasikeitus Įstatymo redakcijai, nustatančiai griežtesnius reikalavimus, griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitinka dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo ginklą įsigijo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Nurodė, jog šios bylos kontekste pareiškėjas kreipėsi į policijos įstaigą dėl leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus 2012 m. gegužės 14 d., šaunamųjų ginklų iki to laiko įsigijęs ir turėjęs nebuvo, todėl jam pagrįstai taikomos Įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 d. (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija Nr. XI-1146).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 56–59) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 10-8-IL-3346 neišduoti pareiškėjui leidimo įsigyti civilinės apyvartos ginklą teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus AVPK pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. gegužės 14 d. prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklą ir, nustatęs, kad pareiškėjas 2002 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo buvo pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 2 dalį, 112 straipsnio 1 dalį, 116 straipsnio 2 dalį bei jam skirtas 2 metų laisvės atėmimas bei 625 Lt bauda, o remiantis BK 471 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, ir, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nusprendė pareiškėjui leidimo įsigyti civilinės apyvartos ginklą neišduoti.

Nors pareiškėjas teigė, jog jis turi būti laikomas turinčiu nepriekaištingą reputaciją, nes jo teistumas yra išnykęs, teismas pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, sąrašą, buvo nustatyti griežtesni apribojimai. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1146) nustatyta, jog nurodytoje teisės normoje išdėstyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012 pateiktu išaiškinimu ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymas leisti įsigyti ginklą Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui buvo pateiktas 2012 m. gegužės 14 d. Taigi pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) nebuvo įsigijęs ginklų, o į atsakovą su prašymu leisti įsigyti ginklus kreipėsi 2012 m. gegužės 14 d. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neatitinka vienos iš griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymui keliamų sąlygų, teismas konstatavo, jog jam taikytinos griežtesnės Pakeitimo įstatymo nuostatos. Taigi pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą pareiškėjas pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis yra pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Dėl to teismas nusprendė, kad Vilniaus AVPK sprendimu pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsisakė išduoti leidimą pareiškėjui įsigyti ginklą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčijo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3832-643/2012 bei jame išdėstytais motyvais ir argumentais. Teismas atmetė šį skundo argumentą ir byloje vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 88–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad, priimant ginčijamą atsakovo sprendimą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, buvo nepagrįstai nesivadovauta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3832-643/2012, jame pateiktais išaiškinimais bei nustatytais įpareigojimais. Nesivadovaujant įsiteisėjusiu teismo sprendimu, buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos (Teismų įstatymo 9 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14, 58 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str.) ir jo teisės. Pareiškėjo teigimu, nėra susiformavusi vienareikšmiška teismų praktika tokio pobūdžio bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas remtis kitu teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012), o ne tuo, kuris ginčą išsprendė iš esmės (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3832-643/2012), yra nepagrįstas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ginčas buvo išspręstas iš esmės. Jame konstatuota, kad atsakovas, priimdamas sprendimą tais pačiais pagrindais, kaip ir priėmė šioje byloje skundžiamą pakartotinį sprendimą, pažeidė principą lex retro non agit, kadangi pritaikė Įstatymo nuostatas, įtvirtinusias griežtesnius reikalavimus nepriekaištingos reputacijos asmens statusui pripažinti, kartu faktiškai pabloginusios pareiškėjo teisinę padėtį, lyginant su ankstesne Įstatymo redakcija. Pareiškėjo nuomone, naujos Įstatymo redakcijos nuostatos buvo pritaikytos dar iki jų įsigaliojimo atsiradusioms aplinkybėms.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100–103) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Be to, pažymi, kad pareiškėjas praleido apskundimo terminą, todėl būtina taikyti apskundimo senatį. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai teisingai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012) ir pagrįstai nusprendė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai teisingai 2013 m. gruodžio 9 d. nutarė nutraukti apeliacinį procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad 2012 m. gegužės 14 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą įsigyti šaunamuosius ginklus sportui ir savigynai (b. l. 34-35). Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą), pakartotinai išnagrinėjęs šį prašymą (šiame kontekste pažymėtina, kad pirmasis atsakovo 2012-06-08 priimtas sprendimas atsisakyti patenkinti šį prašymą įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-09-17 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-3832-643/2012, buvo panaikintas, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti šį prašymą), 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu vėl atsisakė patenkinti šį pareiškėjo prašymą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybę, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2002 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 112 straipsnio 1 dalyje ir BK 214 straipsnio 2 dalyje, už kuriuos numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pastebėtina, kad pastaroji faktinė bylos aplinkybė ginčo šalių nekvestionuojama. Šalys taip pat nekvestionuoja, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-03-01) taikymo prasme ši aplinkybė laikytina pakankamu pagrindu pripažinti, kad asmuo (šiuo atveju pareiškėjas) neturi nepriekaištingos reputacijos ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo tarp šalių dėl to, kokia nurodytos materialinės teisės normos redakcija (ar galiojusi iki 2011-03-01, ar įsigaliojusi po šios datos) turėtų būti taikoma byloje nagrinėjamoje situacijoje. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamoje situacijoje turėtų būti taikomas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija), pagal kurį pirmiau nurodytas jo nuteisimas nebuvo (nustojo būti) kliūtimi išduoti jam prašomą leidimą. Šiai pozicijai pagrįsti pareiškėjas nurodė aplinkybes, kad paminėtas teistumas jau buvo išnykęs gerokai anksčiau iki Įstatymo naujos (2010-11-18) redakcijos įsigaliojimo datos. Be to, jis rėmėsi paminėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, kuriame buvo pateiktas jam palankus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo jo situacijoje aiškinimas.

Atsižvelgiant į šiuos pareiškėjo argumentus, yra būtina pateikti byloje taikytinos teisės normos (Įstatymo 18 str. 2 d. abiejų nurodytų redakcijų) galiojimo laike ir tarpusavio sąsajos aiškinimo klausimą. Tai darydama, kolegija pirmiausia pažymi, kad situacija dėl abiejų paminėtų Įstatymo 18 straipsnio redakcijų taikymo laike yra specialiai aptarta (sureglamentuota) Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Aiškindama Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį, kolegija pažymi, kad esminiu jos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, kad naujos aptariamos teisės normos redakcijos įsigaliojimo dieną (2011-03-01) asmuo turi legaliai įsigytą ginklą. Tokiai aplinkybei nesant, situacijoje, kai yra Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nurodytos aplinkybės, su kuriomis yra siejamas nepriekaištingos reputacijos neturėjimas, turi būti taikomas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje 2 punkte nustatytas apribojimas asmeniui įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus. Kolegija pažymi, kad toks Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies taikymo laike aiškinimas yra pateiktas ir pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kuri faktinėmis aplinkybėmis yra panaši su šia administracine byla. Taip pat pažymėtina, kad paminėtoje 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, aptarė leidimų išduoti ginklus sugriežtinimo (nustatyto 2010-11-18 redakcijos Įstatymo) konstitucingumo klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d., 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. nutarimų analize, nurodė, kad toks leidimų įsigyti ginklus išdavimo sugriežtinimas visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos (iš vienos pusės) ir žmogaus teisių bei laisvių (iš kitos pusės) interesų pusiausvyros ir balanso prasme yra leistinas bei pateisinamas, todėl nelaikytinas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kolegija, remdamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), pripažįsta būtina vadovautis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo taisyklėmis ir šioje administracinėje byloje.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną (2011-03-01) neturėjo nei ginklo, nei leidimo turėti ginklą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindus taikyti pareiškėjo atžvilgiu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nuostatas, pagal kurias pareiškėjui negali būti išduotas jo prašomas leidimas įsigyti ginklą.

Pasisakydama dėl paminėto administracinėje byloje Nr. I-3832-643/2012 priimto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija, viena vertus, pažymi, kad šiuo teismo sprendimu pareiškėjo teisės į ginklų įsigijimą klausimas nebuvo išspręstas, t. y. šiuo teismo sprendimu pareiškėjui nebuvo nustatytos (suteiktos) tam tikros materialiosios teisės. Antra vertus, šis teismo sprendimas negali būti pripažintas reikšmingu administracinių teismų praktikos tokio pobūdžio byloje formavimo prasme, nes tokios praktikos formavimas yra tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija (ABTĮ 13 str.). Kita vertus, kolegija pažymi, kad aptariamame sprendime teismas aiškino materialinės teisės normų (Įstatymo 18 str. 2 d.) taikymą, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012. Tačiau pastarosios administracinės bylos faktinės aplinkybės aukščiau aptartos Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu turi esminį skirtumą nuo šioje byloje nagrinėjamos faktinės situacijos. Šis skirtumas pasireiškė tuo, kad, skirtingai nuo nagrinėjamos administracinės bylos, byloje Nr. A662-1263/2012 buvo nagrinėjama situacija, kai ginklas (dujinis pistoletas, kuriam įsigyti leidimas nebuvo reikalingas iki 2011-03-01) jau buvo pareiškėjo administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012 teisėtai turimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, priimdamas aptariamą 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą, neteisingai (klaidingai) rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija nesutinka su pareiškėjo nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo reikšme nagrinėjamai bylai.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu, pareiškėjo apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo O. B. (O. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė