2K-378-942/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-378-942/2015

Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00292-2006-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.6.2;

1.1.4.5.2;

2.1.7.4;

2.4.2.1;

2.1.15.3;

2.1.15.3.3.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Stanislavo Bagdono kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams.

M. Š. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Priteista iš M. Š., J. J. ir V. D. solidariai nukentėjusiajai V. B. 15 000 Lt ( 4344,30 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nutartimi nuteistojo M. Š. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti J. J. ir V. D., tačiau jie kasacine tvarka nesiskundžia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

M. Š. nuteistas už tai, kad su J. J. ir V. D., siekdami, jog nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos, veikdami organizuota grupe, iš anksčiau susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti ir parduoti V. B. darbui prostitute Jungtinėje Karalystėje bei pelnytis iš jos prostitucijos, kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą užduotį, pasinaudodami nukentėjusios pažeidžiamumu, t. y. jos sunkia turtine padėtimi, taip pat apgaule – melagingai žadėdami gerai apmokamą darbą, verbavo ir gabeno V. B.. Nusikaltimas padarytas tokiomis aplinkybėmis:

2006 m. balandžio 30 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), V. D. įkalbėjo ir taip užverbavo V. B. vykti į Angliją dirbti padavėjos ar valytojos darbą. V. B. sutikus, 2006 m. gegužės 2 d. 6.45 val. V. D. nuvežė ją į Biržus, kur J. Janonio aikštėje esančiame parke susitiko su J. J.. Šis apgyvendino ją savo bute, (duomenys neskelbtini), atėmė iš jos asmens dokumentą ir laikė ją nelaisvėje iki 2006 m. gegužės 12 d. 2006 m. gegužės 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, M. Š. suorganizavo ir nugabeno V. B. į Panevėžyje esančią nenustatytą degalinę, kur ją įsodino į A. P. priklausantį automobilį „VW Trasnporter“, vykstantį į Jungtinę Karalystę, tačiau tą pačią dieną, 11.32 val., Lazdijų rinktinės Kalvarijos pasienio kontrolės punkte išvykstanti iš Lietuvos Respublikos V. B. buvo sulaikyta valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistojo M. Š. gynėjas advokatas S. Bagdonas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir M. Š. baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 147 straipsnio 2 dalį) ir padarė esminių BPK pažeidimų.

Kasatorius teigia, kad M. Š. nepadarė jam inkriminuojamos veikos. Teismai pripažino M. Š. padarius BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką organizuota grupe, nors byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tarp M. Š., V. D. ir J. J. buvo susitarimas daryti kokią nors nusikalstamą veiką. M. Š. pažinojo J. J. kaip automobilių meistrą, o V. D. visai nepažinojo ir su juo niekada nebendravo. Kad visi nuteistieji veikė kartu organizuota grupe ar kad tarp jų buvo koks nors susitarimas, nepatvirtino nei nukentėjusioji, nei kiti liudytojai. Gynėjo manymu, tokie kaltinimai ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti, siekiant sureikšminti tariamų nusikaltimų sunkumą ir parodyti itin didelį jų pavojingumą visuomenei, o pirmosios instancijos teismas, neįsigilinęs į bylos esmę, perrašė kaltinamąjį aktą. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas organizuotos grupės požymius, išėjo už kaltinimo ribų, nes pripažino nusikalstamais net tokius M. Š. veiksmus, kurie nebuvo nurodyti kaltinime. Pasak šio teismo, M. Š. veiksmai organizuota grupe pasireiškė nukentėjusiosios nuvežimu į Panevėžį pas V. A. seserį kirptis plaukų ir darytis makiažo, pinigų už tai sumokėjimu, drabužių nukentėjusiajai pirkimu, jos vežimu fotografuoti, parvežimu į Biržus ir perdavimu J. J.. Teismas iš to sprendė, kad visi nuteistieji, ketindami išvežti nukentėjusiąją darbui prostitute į Jungtinę Karalystę, suprato, jog veikia organizuota grupe ir atlieka skirtingus vaidmenis. Kadangi nusikaltimas prekyba žmonėmis padaromas tik tiesioginė tyčia, teismas turėjo nustatyti, kad, atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, M. Š. suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veiksmų gali atsirasti pavojingi šiame baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo. Taigi teismo nuosprendyje turėjo būti pateikti įrodymai, besąlygiškai patvirtinantys, kad M. Š. sąmoningai pardavė ar kitaip perleido žmogų, tikėdamasis iš to turėti turtinės ar kitokios asmeninės naudos ir dar veikdamas organizuota grupe, tačiau to nebuvo padaryta.

Pasak kasatoriaus, nors teisiamajame posėdyje nukentėjusioji, pamačiusi M. Š. gyvai, kategoriškai pareiškė, kad šis vaikinas ją vežė tik apsikirpti ir niekur daugiau; į Panevėžį prie degalinės vežė ir į Jungtinę Karalystę išvykstantį mikroautobusą įsodino kitas asmuo, kurio teisiamųjų suole nėra, pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas to, M. Š. kaltę grindė V. B. parodymais ir nustatė, jog būtent jis suorganizavo ir nugabeno V. B. į Panevėžyje esančią tyrimo metu nenustatytą degalinę, kur ją įsodino į „VW Transporter“. Tokius savo parodymus nukentėjusioji patvirtino apeliacinės instancijos teismui atsiųstame pareiškime ir teismo posėdžio metu, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokią V. B. poziciją nepagrįstai vertino kaip sąmoningą klydimą ir jos pareiškimo nevertino kaip rašytinio įrodymo. Be to, nukentėjusioji informavo teismą apie kriminalisto J. K. jai daromą spaudimą duoti parodymus prieš M. Š., tačiau apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, dėl to nesiėmė jokių veiksmų, nors tai rodo policijos pareigūnų šališkumą ir akivaizdų piktnaudžiavimą tarnyba.

Kasatorius pažymi, kad nei J. J., nei V. D. nepatvirtino, jog M. Š. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su V. B. neteisėtu laikymu ar jos tariamu pardavimu. Priešingai – J. J. nurodė, kad M. Š. apkalbėjo, nes to jo prašė kriminalistai ir žadėjo jį paleisti į laisvę, tą jie ir padarė. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymų patikimumą, negalėjo nepastebėti kriminalisto J. K. bandymo daryti poveikį nukentėjusiajai. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad šios instancijos teismas kaip ir pripažino šio policijos pareigūno neigiamą įtaką ikiteisminiam tyrimui ar apklausiamiems asmenims, nes nepripažino įrodymu apklausos protokolo, kuriame J. K. dalyvavo kaip neįtrauktas į apklausą asmuo.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepateikė įrodymų įvertinimo motyvų, kuriais vadovaudamasis vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas), o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, nes nagrinėdamas apeliacinį skundą ir vertindamas įrodymus, nepatikrino visų byloje esančių duomenų, jų nepalygino tarpusavyje, nepašalino esančių prieštaravimų ir savo išvadų neargumentavo, kaip to reikalaujama BPK nuostatose.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas negalėjo nevertinti V. B. teismo posėdžiuose duotų M. Š. palankių parodymų, nes prieš apklausas ji, kaip liudytoja, buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį ir nustatyta tvarka prisiekė sakyti tiesą. Tai, kad V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi nuo parodymų, duotų nagrinėjant bylą teismuose, ir nėra palankūs valstybės kaltintojui, savaime nesuteikia pagrindo laikyti juos mažiau vertingais ir abejotinais. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusios parodymų analizė iš esmės buvo paremta detaliu aplinkybių gretinimu su kitų įrodymų duomenimis apie bylos aplinkybes, visus nesutapimus ir neatitikimus pripažįstant prieštaravimais, nesiaiškinant šių neatitikimų esmės.

Gynėjas teigia, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, požymių buvimą. Teismai, remdamiesi nukentėjusiosios, liudytojų (kasaciniame skunde nurodyti tik inicialai B. B., N. O., A. V.) parodymais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, padarė išvadą, kad V. B. vyko į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute, tačiau nė vienas iš liudytojų ir pati nukentėjusioji nežinojo, kur važiuoja. Taigi teismai dėl šios aplinkybės padarė tik prielaidą, nepagrįstą bylos įrodymais. Kasatorius pažymi, kad, teismams neaptarus pirmiau nurodytų liudytojų parodymų, jam nežinomas jų turinys ir neaišku, kas jie tokie.

Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. B. buvo kam nors parduota ir iš to M. Š. ar kiti nuteistieji būtų gavę pelną ar susitarę dėl pelno gavimo. Priešingai – byloje yra 2006 m. V. D. duoti parodymai, pagal kuriuos jis geranoriškai davė pinigų V. B. kelionei į užsienį. Tai tik patvirtina, kad V. D. gavo ne pelną, o turėjo išlaidų. Ši aplinkybė abiejų instancijų teismuose nebuvo išsiaiškinta ir prieštaravimai nebuvo pašalinti. Taip pat byloje nenustatyta, kad kuris nors iš nuteistųjų būtų siūlęs kokį nors darbą V. B. ir taip jai melavęs. Priešingai, kiti nuteistieji V. D. ir J. J., liudytoja B. B. patvirtino, kad duktė pati norėjo vykti į užsienį dirbti padavėjos darbą.

Kasatoriaus teigimu, byloje nėra nei telefoninių pokalbių išklotinių, nei kokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad 2006 m. M. Š. ar kiti nuteistieji būtų bendravę su asmenimis iš Jungtinės Karalystės, taręsi dėl prekybos žmonėmis. Taip pat nenustatyta, kokiais telefonais naudojosi V. B., ir nėra byloje jos telefoninių pokalbių ir SMS žinučių išklotinių. Tai tik patvirtina, kad V. B. niekas nevežė į užsienį dirbti prostitute ir niekas nedalyvavo veikoje organizuota grupe. Be to, teismai netyrė, ar nors vienas iš nuteistųjų yra buvęs Jungtinėje Karalystėje ir ar turi ten ryšių.

Kasatorius pažymi, kad prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnis) gali būti padaryta tik tada, kai nukentėjusiosios valia yra palaužiama vienu iš šiame straipsnyje numatytų būdų, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad V. B. būtų prievarta laikoma uždaryta, jai būtų atimta bet kokia galimybė priešintis ar prieš ją būtų naudojamas smurtas. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad V. B. gyveno J. J. bute pirmame aukšte ir, būdama viena, turėjo galimybę kviestis pagalbos, juo labiau kad buto durys iš vidaus atsirakindavo ir užsirakindavo be rakto, o langai atsidarydavo. Be to, V. B. laisvai galėjo vaikščioti po Biržus ir Panevėžį kartu su J. M. ir kitais asmenimis. Kasatoriaus manymu, policijos pareigūnai nesistengė surasti ir apklausti liudytojos J. M., kuri pašalintų prieštaravimus, kilusius tarp nuteistųjų ir nukentėjusiosios parodymų. Kad V. B. laisvai galėjo judėti ir bendrauti, patvirtina ir tai, jog ji pati vyko su M. Š. ir savo bendraamže V. A. (su kuria artimai bendravo) pas kirpėją, lankėsi su ja dėvėtų drabužių parduotuvėje, kur laisvai galėjo prašyti pagalbos, kreiptis į policiją. Tą patvirtino pati V. B.. Kadangi į Jungtinę Karalystę iš Panevėžio nukentėjusioji vyko viena, o mikroautobuso vairuotojas sustodavo kituose Lietuvos miestuose, ji bet kada galėjo prašyti pagalbos arba išlipti iš mikroautobuso. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad į Angliją V. B. važiavo savo noru. Tačiau abiejų instancijų teismai, rodydami savo šališkumą, besąlygiškai priėmė prokuratūros prielaidas kaip įrodymus. Gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas nutartimi atmesdamas M. Š. gynėjo apeliacinį skundą pažeidė BPK normas, draudžiančias grįsti savo sprendimus prielaidomis ir perkelti įrodinėjimo naštą kaltinamajam, t. y. BPK 6, 7, 20 straipsnių, 301 straipsnio l dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti vadovaujamasi in dubio pro reo principu ir visos abejonės turėjo būti aiškinamos M. Š. naudai.

Kasatorius nurodo, kad nukentėjusioji V. B. pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl 35 000 Lt (10 136,70 Eur) neturtinės žalos atlyginimo iš visų kaltinamųjų, tačiau 2014 m. kovo 15 d. prašyme teismui ji atsisakė civilinio ieškinio M. Š., motyvuodama tuo, kad šis jai nieko nepadarė. Bet teismas, to nepaisydamas, nukentėjusiosios pareikštą ieškinį, sumažinęs jo dydį iki 15 000 Lt (4344,30 Eur), priteisė iš visų kaltinamųjų solidariai. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu priėmė teisingą sprendimą, juolab kad apeliacinės instancijos teisme V. B. atsisakė civilinio ieškinio iš visų nuteistųjų.

Gynėjas pažymi, kad pagal BPK 112 straipsnio nuostatas civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Nagrinėjamu atveju V. B., pasinaudodama šia teise, pirmosios instancijos teismui BPK 110 straipsnyje nustatyta tvarka pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jokių pretenzijų M. Š. nereiškia ir atsisako nuo civilinio ieškinio jam. Savo valią nukentėjusioji patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Tokiomis aplinkybėmis, kasatoriaus nuomone, teismai negalėjo tenkinti prieš tai nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio, nes tai prieštarauja civilinio ieškovo valiai; taip pasielgdami teismai išėjo už ieškinio ribų. Gynėjo įsitikinimu, civilinio ieškinio tenkinimas liudytojų parodymais ir ieškovės atstovo nepagrįstu reikalavimu, viršijančiu įgaliojimų ribas, rodo teismo šališkumą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Tinkamai išnagrinėjus bylą, įvertinus bylos įrodymų visumą, išanalizavus inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, atsižvelgus į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, M. Š. turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė teigia, kad kasacinio skundo argumentas, kuriuo ginčijamas nusikalstamos veikos padarymas organizuota grupe, yra nepagrįstas. Pažymima, kad vienas iš būtinų ir skiriamųjų organizuotos grupės požymių – tai bendrininkavimas iš anksto susitarus. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad M. Š. ir kiti nuteistieji buvo susitarę daryti nusikaltimą, tai įrodo nuteistųjų grupės narių veiksmų suderinamumas bei intensyvumas, nes nusikaltimas padarytas per trumpą laiko tarpą – 12 dienų. Visi organizuotos grupės nariai veikė aktyviai ir jų veiksmai buvo iš anksto gerai apgalvoti ir suderinti.

Prokurorės manymu, kasatoriaus argumentai dėl BPK 305 straipsnio nuostatų nesilaikymo, taip pat nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, be to, nurodė ir veikos kvalifikavimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), kuriais remdamasis konstatavo, kad M. Š. nusikalstama veika pagal BK 147 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai ir yra įrodyta.

Pasisakydama dėl civilinio ieškinio klausimo prokurorė pažymi, kad BPK 112 straipsnio 3 dalyje numatyta civilinio ieškovo teisė atsisakyti ieškinio nėra privaloma teismui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-499/2009), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino civilinio ieškinio atsisakymo, o apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą patvirtino.

Prokurorė teigia, kad nebuvo padaryta BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir pagrįstai pripažino, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistojo M. Š. gynėjo advokato S. Bagdono kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Todėl nuteistojo M. Š. gynėjo paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais prašoma kitaip vertinti bylos įrodymus (nukentėjusiosios ir kito nuteistojo J. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas negu padarė abiejų instancijų teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir jie paliekami nenagrinėti.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 320 straipsnio 3 dalis)

Kasatorius nurodo, kad M. Š. nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, nepadarė, įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, skundžiami teismų sprendimai nemotyvuoti, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl M. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, grindė bylos įrodymų, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti nuteistieji, nukentėjusioji V. B., liudytojai nukentėjusiosios motina B. B., tyrėja E. K., Lietuvos Caritas organizacijos projekto Pagalba prostitucijos ir prekyba žmonėmis aukoms Panevėžio regiono koordinatorė socialinė darbuotoja N. O., tyrėjas J.

K., nuteistojo M. Š. tėvas K. Š., mikroautobuso, vežusio nukentėjusiąją į Jungtinę Karalystę, vairuotojas N. P., liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, ištirti kiti bylos duomenys, užfiksuoti V. B. ir J. J. parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokoluose, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87 TPK-27/2013 ir kt. Taip pat pažymėtina, kad, siekiant patikrinti bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų patikimumą, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka teisme buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiosios V.

B. parodymai, M. Š. atpažinimo pagal nuotrauką protokolo turinys, J. J. rašytas paaiškinimas, J. J., V. D., M. Š., liudytojų B. B., N. P., A. V. (buvusio nukentėjusiosios draugo) parodymai. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė nukentėjusiosios V. B. ir kito kaltinamojo J. J. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, liudytojo N. P. ir liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymus, taip pat pateikė aiškius veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir pagal nuteistojo M. Š. gynėjo apeliacinį skundą, pripažino, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis M. Š. pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį pagrįstai, kad pirmosios instancijos teismas patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį.

Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, nes ji padaryta kruopščiai patikrinus ir įvertinus visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio turinį bei įrodymų tyrimo metu (BPK 324 straipsnio 6 dalis) dar kartą apklausus nukentėjusiąją V. B. ir liudytoją N. O.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose BPK 20 straipsnio 5 dalyje teisėjams nustatytas reikalavimas byloje esančius įrodymus įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nebuvo pažeistas.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Todėl, teisėjų kolegijos manymu, tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Pabrėžtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės – teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikti motyvai, paaiškinantys, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasatorius neteisus, kad apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas savo išvadą dėl M. Š. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką organizuota grupe, išėjo už kaltinimo ribų. Pagal kaltinimą organizuotos grupės dalyviai, darydami nusikalstamą veiką, atliko tam tikrą užduotį. M. Š. užduotis buvo nugabenti nukentėjusiąją į Panevėžį ir įsodinti į mikroautobusą. Grįsdamas šią M. Š. veikos kvalifikavimui reikšmingą aplinkybę (dalyvavimą organizuotoje grupėje), apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė ir tai, kad M. Š. vežė nukentėjusiąją pas kirpėją, darytis makiažo, pirko drabužius, vežė fotografuoti. Šie jo veiksmai nustatyti iš nukentėjusiosios, nuteistojo J. J. parodymų, to iš dalies neneigė ir pats nuteistasis M. Š., todėl visų jų nurodytų aplinkybių aptarimas, konstatuojant organizuotos grupės buvimą, M. Š. teisinės padėties niekaip nepasunkino ir jo teisių į gynybą nepažeidė.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) taikymo

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) atsako tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. BK 147 straipsnio 2 dalis, be kita ko, taikoma kaltininkui tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką jis padarė dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad buvo disponuojama asmeniu kaip daiktu, taip pat verbuojant, gabenant ar laikant žmogų nelaisvėje, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus, arba kitaip atimant galimybę priešintis bei kitais šios normos dispozicijoje numatytais būdais palaužiant nukentėjusiojo valią tam, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Kvalifikuojant veiką pagal BK 147 straipsnį būtina nustatyti, kad nukentėjusio asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jo valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Kitaip tariant, prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius ir bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą) – nukentėjusio asmens valios palenkimo būdą (prievartos elementą). Nusikaltimas prekyba žmonėmis padaromas tiesiogine tyčia, pasireiškiančia pelnymosi tikslu, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu, ar sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui arba, nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014).

Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad V. B. buvo užverbuota, turint tikslą įtraukti į prostituciją ir pelnytis iš jos prostitucijos, pasinaudojant jos pažeidžiamumu, taip pat apgaule. Tai buvo padaryta V. D. veiksmais, šiam, kaip nukentėjusiosios brolio draugui, gerai žinant apie sudėtingas nukentėjusiosios šeimos gyvenimo sąlygas ir sunkią turtinę padėtį. Pasinaudodamas tokia situacija, t. y. nukentėjusiosios pažeidžiamumu, V. D. melagingai žadėjo nukentėjusiajai gerai apmokamą valytojos ar padavėjos darbą Anglijoje, ir ši, juo pasitikėdama, sutiko su pasiūlymu.

Taip V. D. užverbavo V. B., perimdamas ją savo ir kitų bendrininkų (J. J. ir M. Š.) kontrolėn: V. D. nupirkus bilietą, J. B. autobusu buvo apgaule nuvežta į Biržus ir perduota J. J., kuris, tikėdamasis uždirbti 500–700 Lt, apgyvendino ją nuomojamame bute ir laikė nelaisvėje 10 dienų, niekur vienos neišleisdamas (ji nuolat buvo saugoma sugyventinės arba V. D.). Tik atvykus nukentėjusiajai į butą, J. J. iš karto paėmė iš jos asmens tapatybės kortelę, kurią vėliau perdavė M. Š., o šis mikroautobuso vairuotojui. Iš nugirsto telefoninio pokalbio supratusi, kad bus išvežta dirbti į užsienį prostitute, nukentėjusioji iš buto norėjo pabėgti, bet negalėjo, nes buto durys buvo užrakintos, taip pat negalėjo šauktis pagalbos ir per langą, nes langai buvo su grotomis.

J. J. telefonu pranešė draugams, kad turi prekę, liepė ateiti pažiūrėti, taip pat derino nukentėjusiosios išvykimo datą. Kai nukentėjusioji sužinojo, kad bus vežama į užsienį dirbti prostitute, J. J. nuomojamame bute lankėsi V. D. ir jai grasino. V. B. iš V. D. sužinojo, kad bus vežama į Panevėžį pagražinti. Į Panevėžį kirpti ir dažyti plaukų, daryti makiažo ji buvo vežama M. Š., jis kirpėjai už suteiktas paslaugas ir sumokėjo. Po to M. Š. nupirko V. B. drabužius, vežė fotografuoti ir, parvežęs į Biržus, perdavė J.

J.. Kai nukentėjusioji buvo paruošta išvežti, 2006 m. gegužės 12 d. M. Š. automobiliu nuvežė ją į Panevėžį, davė 20 Lt, kuriuos liepė išsikeisti pasienio poste, ir įsodino į automobilį, vykstantį į Jungtinę Karalystę; šio automobilio vairuotojui M. Š. padavė nukentėjusiosios asmens tapatybės kortelę ir užmokėjo už kelionę 300 Lt. V. B. buvo liepta sakyti, kad vyksta savo noru. Nukentėjusioji nesipriešino ir vykdė visus nuteistųjų nurodymus dėl nuolatinių grasinimų.

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad M. Š. kartu su V. D. ir J. J. padaryta veika atitinka prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtį, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), nes buvo veikiama organizuota grupe, ir teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia išvada. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad visi trys nuteistieji darydami nusikalstamą veiką atliko skirtingus vaidmenis: V. D. užverbavo V. B. vykti į užsienį, J. J. apgyvendino ją savo nuomojamame bute ir laikė nelaisvėje, o M. Š. suorganizavo ir nugabeno V. B. į Panevėžyje esančią nenustatytą degalinę, kur ją įsodino į Jungtinę Karalystę vykstantį mikroautobusą. Nusikaltimas buvo padarytas aukštu organizuotumo lygiu – visiems nuteistiesiems veikiant aktyviai, iš anksto apgalvotai ir suderintai, t. y. iš anksto susitarus ir veikiant pagal iš anksto aptartą detalų planą nukentėjusiosios išgabenimas buvo suorganizuotas per trumpą laiką – 12 dienų. Konkliudentiniai tarpusavio veiksmai rodo, kad M. Š. suprato, jog daro nusikaltimą su kitais grupės nariais ir siekė bendro tikslo – įtraukti V. B. į prostituciją ir pelnytis iš jos prostitucijos, t. y. daryti labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Tai reiškia, kad M. Š. (kaip ir kiti nuteistieji) veikė tiesiogine tyčia – jis suvokė pavojingą nusikaltimo prekybos žmonėmis pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi nustatyta nuteistųjų bendrininkavimo forma atitinka organizuotos grupės požymius, nustatytus veikos padarymo metu galiojusioje BK 25 straipsnio 3 dalies įstatymo redakcijoje. Nagrinėjamu atveju, net jeigu būtų taip, kaip nurodo kasatorius, kad M. Š. kitų grupės narių nebūtų pažinojęs, nepaneigtų jo dalyvavimo darant nusikaltimą organizuota grupe, nes pagal teismų praktiką organizuotos grupės buvimas konstatuojamas net ir tada, kai grupės nariai nepažįsta kiekvieno grupės nario (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012).

Tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog M. Š. ar kiti nuteistieji būtų bendravę su asmenimis iš Jungtinės Karalystės, taręsi dėl prekybos žmonėmis, būtų pardavę V. B. ir už tai būtų gavę pelną, neturi reikšmės M. Š. nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nes jis nuteistas už tuos veiksmus, kuriuos padarė, t. y. už suorganizavimą ir V. B. nugabenimą į Panevėžį ir įsodinimą į automobilį „VW Transporter“, vykstantį į Jungtinę Karalystę.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas – BK 147 straipsnio 2 dalis (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) – M. Š. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo, kai nukentėjusysis ir civilinis ieškovas atsisako civilinio ieškinio

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nepripažino nukentėjusiosios atsisakymo nuo civilinio ieškinio M. Š. ir neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, priteisdamas jai neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš visų nuteistųjų. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajai pateikus prašymą, ji buvo pripažinta civiline ieškove baudžiamojoje byloje, pareikštas 35 000 Lt ieškinys neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nukentėjusiosios atstovas advokatas pateikė patikslintą civilinį ieškinį. 2014 m. sausio 3 d. apklausos teisme metu nukentėjusioji pareiškė, kad jaučiasi nukentėjusi ir nori, jog jai būtų kompensuota žala, reiškia ieškinį visiems kaltinamiesiems (V. D., J. J. ir M. Š.). Daugiau kaip po dviejų mėnesių (2014 m. kovo 19 d.) teismas gavo V. B. laišką, kuriame ji nurodė atsisakanti nuo civilinio ieškinio M. Š., jam pretenzijų neturinti, nes šis prieš ją nieko nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios sveikatos būklę apibūdinančius duomenis, tarp jų ir liudytojų B. B. ir N. O. parodymus, nukentėjusiosios būklę po apklausos teisme, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas prašė civilinį ieškinį priteisti iš visų kaltinamųjų solidariai, nukentėjusiosios laiške pareikšto atsisakymo nuo civilinio ieškinio M. Š. netenkino ir, nustatęs, kad nusikalstama veika prieš nukentėjusiąją buvo padaryta visų kaltinamųjų ir dėl to nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą, vadovaudamasis CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, priteisė V. B. neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš V. D., J. J. ir M. Š..

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į iš esmės analogišką nuteistojo M. Š. gynėjo apeliacinio skundo argumentą, dar kartą teismo posėdyje apklausęs V. B. ir liudytoją N. O., atsižvelgęs į prokurorų ir nukentėjusiosios atstovo advokato prašymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neturtinės žalos atlyginimą priteisti iš visų trijų nuteistųjų, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš visų nuteistųjų yra teisingas. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė, įvertinęs duomenis, užfiksuotus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, psichologės A. L. išvadoje, iš kurios matyti, kad nukentėjusioji iki šiol išgyvena nerimą, stresą ir baimę, liudytojų B. B. ir N. O. parodymuose apie jos patirtus išgyvenimus, moralinę skriaudą ir iki šiol jaučiamą baimę ir, tikėtina, nuteistųjų darytą poveikį.

Patikrinusi bylos duomenis, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokios išvados. Pažymėtina, kad ieškinio (pareiškimo) atsisakymas – procesinis veiksmas, kuriuo ieškovas išreiškia savo valią ir atsisako nuo ieškinyje (pareiškime) pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 140 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę atsisakyti civilinio ieškinio, tačiau teismas jo gali nepriimti, jeigu nustato, kad tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Teismas, svarstydamas civilinio ieškinio atsisakymo klausimą civilinėje byloje, be kita ko, turi įsitikinti, kad ieškinio atsisakymas išreikštas laisva valia. Tokie patys reikalavimai taikytini svarstant civilinio ieškinio atsisakymo klausimus ne tik civilinėse, bet ir baudžiamosiose bylose (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad civilinio ieškinio klausimas pirmosios instancijos teisme išspręstas laikantis BPK X skyriaus nuostatų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Stanislavo Bagdono kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas