A-552-933-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-933/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03141-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. V. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. P-818 „Dėl E. V. tarnybinio nusižengimo“, kuriuo E. V. pripažintas padaręs šiukštų tarnybinį nusižengimą ir nustatyta, kad jam turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcijos viršininko 2013 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. P-637, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatomis, pareiškėjas buvo atleistas iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių Inspekcija) viršininko pareigų. Tačiau Inspekcijos viršininko vėlesniu 2013 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. P-818 jis buvo pripažintas padaręs šiukštų tarnybinį nusižengimą, jam pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Šiame įsakyme teigiama, kad 2011 m. lapkričio 9 d., 9.10 val., darbo kabinete, būdamas tarnyboje, pareiškėjas buvo sulaikytas neblaivus, šiais veiksmais pažeidė Valstybės tarnautojo elgesio kodekso 13.10 punkto reikalavimus, Vidaus darbo tvarkos aprašo 10 punkto nuostatas, taip pat nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyto pavyzdingumo principo. Pareiškėjas neigė, kad 2011 m. lapkričio 9 d. tarnybos metu vartojo alkoholį, ir paaiškino, kad saikingai alkoholį vartojo 2011 m. lapkričio 8 d. ne darbo metu, atvykęs į tarnybą 2011 m. lapkričio 9 d. nejautė jokių neblaivumo požymių.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teismo medicinos išvadoje nurodoma, jog kraujas tyrimams paimtas 2011 m. lapkričio 9 d., 11.50 val., kraujyje rasta 1,06 promilės etilo alkoholio. Tačiau 2011 m. lapkričio 9 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdyboje atlikus blaivumo nustatymo patikrinimą 14.22 val., alkotesteris parodė 0,07 promilės, o 15.55 val. prietaisas rodė 0.00 promilių. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė skirdamas tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Inspekcija 2013 m. liepos 23 d. raštu Nr. (6.15-01)-R-5666 „Dėl dokumentų“ registruotu laišku atsiuntė tik skundžiamą įsakymą, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Tarnybinio patikrinimo išvada nebuvo pateikta, taip pat tokia išvada nenurodyta ir įsakyme, kuri yra sudėtinė administracinio akto, kuria skiriama nuobauda, dalis. Pareiškėjas darė išvadą, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą ir skiriant nuobaudą teisės aktuose įtvirtinta išvada nebuvo parengta, tuo akivaizdžiai pažeidžiant pareiškėjo teises, susijusias su objektyviu ir visapusišku aplinkybių ištyrimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas jau 2011 m. lapkričio 9 d., o baigtas tik 2013 m. liepos 19 d.

Tai, jog atsakovo bei Šiaulių miesto apylinkės teismo ir Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimis nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. jis buvo nušalintas nuo pareigų, pareiškėjo manymu, nebuvo teisėta kliūtis atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimo. Iškeltoje baudžiamojoje byloje buvo pareikšti kaltinimai, kurie visiškai nesusiję su atliekamu tarnybinio nusižengimo tyrimu, todėl pareiškėjas darė išvadą, kad tarnybinė nuobauda paskirta praleidus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 30 dienų terminą.

Pareiškėjo manymu, šiuo atveju taikyti trijų metų terminą tarnybinei nuobaudai skirti nėra jokio pagrindo, nes įstatymų leidėjas numato sąlygas, kurioms esant šis terminas taikomas, tačiau tokių sąlygų jo atžvilgiu pradėto tarnybinio tyrimo atveju nenustatyta.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 36-38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui Inspekcijos viršininko 2013 m. liepos 19 d. įsakymas Nr. P-818 išsiųstas raštu Nr. (6.15-01 )-R-5666 2013-07-23. Įsakyme yra pateikti motyvai, dėl kurių skirtina tarnybinė nuobauda. Inspekcija tvirtino, kad pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo parengta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, neatitinka tikrovės, nes komisija 2013 m. liepos 25 d. pateikė tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą Nr. (6.17-01 )-7-62 Inspekcijos viršininkui. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas 2011 m. lapkričio 9 d. Inspekcijos viršininko įsakymu Nr. P-1201 „Dėl E. V. nušalinimo nuo pareigų“ pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, o nuo 2011 m. lapkričio 10 d. Inspekcijos viršininko daugkartiniais įsakymais buvo nušalintas nuo pareigų iki 2013 m. gegužės 30 d., remiantis Šiaulių miesto apylinkės teismo ir Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimis. Nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo sustabdytas ir atnaujintas tik pareiškėjui sugrįžus į pareigas po nušalinimo. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, lėmė tai, kad tiriant ar skiriant tarnybinę nuobaudą jis nedirbo, todėl pareiškėjas būtų netekęs galimybės realizuoti savo teisės dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje, t. y. teikti paaiškinimus dėl įtarimo padarius nusižengimo, apskųsti paskirtą nuobaudą ir panašiai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir Inspekcijos 2013 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. P-818 panaikino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba), 227 straipsnio 4 dalį (papirkimas). Panevėžio apygardos teismas, patikrinęs Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendį, 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu E. V. išteisino pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, kitoje dalyje nuosprendis liko galioti. Inspekcijos viršininkas, gavęs Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendį, 2013 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. P-637 atleido pareiškėją iš Šiaulių Inspekcijos viršininko pareigų. Pareiškėjas šio įsakymo nustatyta tvarka ir terminais neskundė.

Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, kad Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (toliau – ir Taisyklės) reglamentuoja tarnybinių nuobaudų skyrimą tik valstybės tarnautojams. Kadangi atsakovo 2013 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. P-637 pareiškėjas buvo atleistas iš Šiaulių Inspekcijos viršininko užimamų pareigų nuo 2013 m. birželio 5 d., jokių viešojo administravimo funkcijų ginčo įsakymo priėmimo laiku pareiškėjas neatliko, teismas darė išvadą, kad drausminių nuobaudų skyrimo procedūra turėjo būti nutraukta, nes tarnybines nuobaudas galima skirti tik valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims (Taisyklių 1 p.). Teismas konstatavo, kad atsakovo 2013 m. birželio 25 d. išvada Nr. (6.17-01)-7-62 ir 2013 m. liepos 19 d. įsakymas Nr. P-818 dėl E. V. tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros yra neteisėti ir nepagrįsti, nes priimant šiuos aktus pareiškėjas jau nedirbo valstybės tarnyboje, o Valstybės tarnybos įstatymas ir Taisyklės reglamentuoja tik šioje tarnyboje dirbančių asmenų santykius.

III. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 105-108) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Atsakovas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 15 punktu ir laiko nepagrįsta teismo išvadą, kad tik valstybės tarnautojams galima skirti tarnybines nuobaudas. Atsakovas pabrėžia, kad pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas turi būti užbaigtas nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra valstybės tarnautojas, ar yra netekęs valstybės tarnautojo statuso.

Pareiškėjas E. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113-116) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamas atsakovo įsakymas yra neteisėtas, kadangi tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės (blaivumo nustatymo patikrinimų rezultatai). Pareiškėjas remiasi Taisyklių 13 punktu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010 ir pažymi, kad atsakovas 2013 m. liepos 23 d. raštu registruotu laišku atsiuntė tik skundžiamą įsakymą be tarnybinio patikrinimo išvados. Pareiškėjas daro išvadą, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą ir pareiškėjui skiriant nuobaudą, teisės aktuose įtvirtinta išvada nebuvo parengta. Pareiškėjas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 11 punktu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-764/2007, pažymi, kad jo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas 2011 m. lapkričio 9 d., o baigtas tik 2013 m. liepos 19 d., todėl, pareiškėjo manymu, vyko pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo manymu, tai, kad jis buvo nušalintas nuo pareigų, nebuvo teisėta kliūtis atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą, nes baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinimai nebuvo susiję su atliekamu tarnybinio nusižengimo tyrimu. Pareiškėjas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-657/2004, pažymi, kad šiuo atveju taikyti trijų metų terminą tarnybinei nuobaudai skirti nėra pagrindo. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas, skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, pažeidė tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisykles – nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, pagal taisyklių reikalavimus neparengė tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo asmeniui, kuris jau atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, liečiančias pareiškėjo padarytas teisiškai reikšmingas veikas, paduotus prašymus ir atsakovo priimtus sprendimus. Apeliacinis skundas nėra grindžiamas skirtingu faktinių aplinkybių vertinimu, konstatuotina, kad tarp šalių ginčo dėl jų nėra. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoti pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik juos papildyti ar patikslinti.

Atsakovas, Įsakymu pripažindamas pareiškėją padariusį tarnybinį nusižengimą ir numatydamas tarnybinę nuobaudą, kuri turėjo būti skirta, be kita ko, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsniu (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d.), pagal kurį tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas taip pat kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų (netenka valstybės tarnautojo statuso) (Valstybės tarnybos įstatymo 30 str. 2 d. 2 p.). Be to, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 7 dalį (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d.) sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams ir sprendimų dėl asmenų, ėjusių valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimų dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarką, taip pat šio straipsnio 2 dalyje nurodytų motyvuotų išvadų apie tyrimų rezultatus ir priimtų sprendimų dėl asmenų, ėjusių valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą perdavimo atitinkamiems asmenims terminus ir tvarką nustato Vyriausybė, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. 977 „Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos (Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių)“. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, vadovavosi ir Taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1300 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. lapkričio 1 d.) 3 bei 15 punktais.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo veiksmų, už kuriuos taikyta tarnybinė atsakomybė atlikimo metu (2011 m. lapkričio 9 d.) galiojusiame Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-1369 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d.) nebuvo numatyta galimybė pradėti ir tęsti tarnybinio nusižengimo tyrimą bei spręsti dėl tarnybinės nuobaudos taikymo iš valstybės tarnybos atleistam asmeniui. Taip pat tuo metu galiojęs Taisyklių 1 punktas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 953 redakcija ) numatė, kad tarnybinės nuobaudos skiriamos tik valstybės tarnautojams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, taigi yra saistomas anksčiau priimtose nutartyse pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Be to, teismui privalu atsižvelgti ir į aktualius teismų praktikos pasikeitimus, taikyti naujai suformuotas praktikos taisykles.

Pažymėtina, jog paminėtų Valstybės tarnybos įstatymo normų taikymo išaiškinimas panašioje situacijoje buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-890/2014. Šioje nutartyje kolegija pažymėjo, jog naujai įsigaliojusi Valstybės tarnybos įstatymo nuostata, įtvirtinanti, kad tarnybinis patikrinimas atliekamas bei tarnybinė nuobauda skiriama ir asmeniui, netekusiam valstybės tarnautojo statuso (pvz., atleistam iš valstybės tarnybos) (Valstybės tarnybos įstatymo 30 str. 2 d. 2 p.; 2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d.), iš esmės blogina tokio teisinių santykių subjekto padėtį. Tokia naujai priimta Valstybės tarnybos įstatymo nuostata, lyginant su jos senąja redakcija, išplečia tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams ribas, t. y. išplečia subjektų, kuriems gali būti taikoma tarnybinė atsakomybė, ratą. Pareiškėjo veiksmų, dėl kurių jam paskirta tarnybinė nuobauda, atlikimo ir pabaigimo metu negaliojant jo padėtį sunkinančiam teisiniam reguliavimui, jis turėjo realų pagrindą manyti, jog jam bus taikomas tas teisines pasekmes sukeliantis teisinis reguliavimas, kuris galiojo minėtų veiksmų atlikimo ir pabaigimo metu. Po pareiškėjo veiksmų pasibaigimo įsigaliojusių minėtų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymas ginčo atveju paneigtų lex retro non agit, asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių principus.

Tokią išplėstinės teisėjų kolegijos išvadą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, nustatęs, kad pažeidimas buvo baigtas galiojant senajai Valstybės tarnybos įstatymo redakcijai, konstatavo, jog pagal įstatymo negaliojimo atgal principą atsakovas negalėjo remtis nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuri plačiau aiškino nuobaudų skyrimo terminus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A10-593/2005).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo veiksmų 2011 m. lapkričio mėnesį atlikimo metu teisės aktai nenustatė galimybės pradėti ir tęsti tarnybinio nusižengimo tyrimą bei spręsti dėl tarnybinės nuobaudos taikymo iš valstybės tarnybos atleistam asmeniui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijamas Įsakymas, kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą ir numatyta tarnybinė nuobauda, kuri jam turėtų būti skirta, priimtas pareiškėjui jau esant atleistam iš valstybės tarnybos, yra paremtas teisės aktais, kurie negaliojo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo metu, pagrįstai darė išvadą, jog Įsakymas yra neteisėtas ir jį panaikino.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė šį ginčą reglamentuojančius teisės aktus. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas