AS-261-133-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-133/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03004-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija: 67.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristroma“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kristroma“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-12), kuriame prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ Nr. T-607 dalį, kuria pareiškėjui apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietose: A. Juozapavičiaus pr. 49 ir Šv. Gertrūdos g. 10, Kaune.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalies dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietose: A. Juozapavičiaus pr. 49 ir Šv. Gertrūdos g. 10, Kaune, galiojimą. Prašyme nurodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymas suponuos realius, neatitaisomus neigiamus padarinius pareiškėjui. Įsigaliojus Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimui ir sutrumpinus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, daugiau nei 60 procentų sumažės pareiškėjo pajamos, negalės konkuruoti su kitais barais, dirbančiais visą parą ar ilgiau nei iki 22 val., šios aplinkybės turės lemiamą reikšmę sprendžiant klausimą dėl veiklos tęstinumo bei galimo bankroto. Be to, į biudžetą bus surinkta mažiau mokesčių, dalis darbuotojų bus atleisti iš darbo.

Skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tenkintas.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71, 92 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008; 2010 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011), pažymėjo, jog nesustabdžius ginčijamo atsakovo sprendimo galiojimo, pareiškėjui būtų apribota prekyba alkoholiu, prekyba gali tapti nepelninga, gali ženkliai sumažėti įmonės pajamos, todėl pareiškėjas bus priverstas priimti sprendimą dėl labiausiai pažeidžiamo socialinio sluoksnio – darbuotojų – galimybės toliau tęsti darbo santykius. Akivaizdu, kad galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo priėmimo atveju, pasunkėtų iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas, nes atsirastų neigiamos pasekmės tretiesiems asmenims, kadangi būtų nutraukti darbo teisiniai santykiai, ir dėl to darbuotojai patirtų nuostolių. Be to, teisės prekiauti alkoholiniais gėrimais apribojimas sukeltų neigiamas pasekmes ir pareiškėjo veiklai (pajamų sumažėjimą, pastovių klientų praradimą ir pan.), kurių pašalinimas apsunkintų buvusios padėties atkūrimą. Todėl šiuo atveju pirmiausia turėtų būti galutinai išspręstas kilęs ginčas ir tik po to realiai turėtų būti įgyvendinamas ginčijamas atsakovo sprendimas. Įvertinęs tai, teismas pripažino, kad siekiant išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su priimto galimai palankaus pareiškėjui sprendimo vėlesniu vykdymu, būtina imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, todėl laikinai, iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo, ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalies, dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietose: A. Juozapavičiaus pr. 49 ir Šv. Gertrūdos g. 10, Kaune, galiojimas sustabdytas.

II. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė atskirąjį skundą (b. l. 60-64), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ yra norminis teisės aktas (ABTĮ 2 str. 13 d.), paskelbtas 2013 m. lapkričio 16 d. laikraštyje „Laikinoji sostinė“ ir priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, AKĮ) 18 straipsnio 9 dalimi, bei atsižvelgiant į policijos raštus taip pat Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu pateiktą informaciją ir medžiagą – bendruomenių, Kauno jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuomonę, bei siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos. Manytina, kad ginčijamu atveju, pareiškėjas net nėra tas subjektas, kuris pagal ABTĮ 16 skirsnį gali teikti pareiškimą/prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007; 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje AS6-496/2006; 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje AS15-622/2006), teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos tuo atveju, jei yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, atsižvelgiant į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Ginčijamu atveju, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nei vienos iš nurodytų aplinkybių nevertino. „Pastovių klientų praradimas“ teismui pasirodė svarbesnis už prekybos vietų prieigose daromus nusikaltimus, bendruomenės narių nesaugumą, nesaugią aplinką ir pan. Be to, teismas net nenustatė, ar netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių bus įmanoma ir iš esmės neapsunkintas galimo teismo sprendimo vykdymas, o apsiribojo galimų privataus subjekto turtinių interesų apsauga, nors tai nėra reikalavimų užtikrinimo tikslas pagal ABTĮ 71 straipsnį. Tokiu būdu teismas pažeidė ABTĮ nuostatas, išplėsdamas šio imperatyvaus teisės akto dalies dėl reikalavimo užtikrinimo taikymą. Pažymėtina, kad tiek teigiamo, tiek neigiamo sprendimo atveju, pareiškėjo reikalavimo atžvilgiu, sprendimas nebus sudėtingas ar neįmanomas įvykdyti, t. y. pareiškėjas galės arba ne ir toliau prekiauti nuo 22 val. iki 8 val.

Įstatymų leidėjas, ypač atsižvelgdamas į visiems žinomus neigiamus padarinius, kuriuos alkoholio vartojimas gali sukelti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, taip pat į tai, kad šiai veiklos sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuojant, koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant, ką ginčijamu atveju ir padarė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis, suteikusi savivaldybių taryboms atitinkamus įgaliojimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nustatęs, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas negali būti vertinamas vien kaip sankcija pažeidėjui už konkrečius teisės aktų pažeidimus, savo paskirtimi tai priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011).

Todėl, Kauno miesto savivaldybės taryba, būdama atsakinga už gyventojus, gyvenančius jos teritorijoje, žinanti naktinės prekybos Kauno mieste problemas, įvertinusi visą jai pateiktą medžiagą ir pasiūlymus, bei visuotinai žinomą aplinkybę, kad asmenys, apsvaigę nuo alkoholio, neretai būna agresyvūs, konfliktiški, pažeidžia viešąją tvarką, o kai kuriais atvejais ir patys tampa nusikaltimo aukomis, jau nekalbant apie tai, kad alkoholio vartojimas kelia didelę riziką sveikatai, šeimos ir visuomenės gerovei, t. y. siekdama pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos ir vadovaudamasi AKĮ 18 straipsnio 9 dalimi, priėmė ginčijamą norminį teisės aktą.

Todėl ginčijamu atveju prioritetas privalo būti teikiamas viešajam interesui užtikrinti, o ne pavienio verslo subjekto interesui, dėl kurio nukenčia tokios konstitucinės vertybės, kaip visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmogaus sveikata ir pan., tenkinti. Pirmosios instancijos teismui net nevertinus reikalavimo užtikrinimo priemonės adekvatumo siekiamam tikslui, buvo pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ir viešasis interesas, kadangi ginčijama nutartimi atitinkamos teritorijos gyventojų saugumas, jų sveikata ir šeimos gerovė priešpastatomi vieno privataus subjekto ribotiems interesams.

Be to, ginčijamoje teritorijoje prekyba alkoholiu apribota tik nuo 22 val. iki 8 val. ryto, tuo tarpu likusiu laiku prekyba alkoholiu subjektams, turintiems licencijas prekiauti alkoholiu, yra galima.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kristroma“ atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas tikrai pasidarys neįmanomas (ABTĮ 71 str. 1 d.). Pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, aiškiai nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, iki to laiko, kol pagal skundą iškelta byla bus išnagrinėta teisme ir bus priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, pareiškėjas dėl atsakovo sprendimo galiojimo: (i) bankrutuos (ar nutrauks veiklą), kadangi gaunamos pajamos sumažėtų daugiau kaip 60 procentų (byloje yra tai pagrindžiantys įrodymai), o pagrindiniai kaštai (išlaidos patalpoms, jų priežiūrai, investicijų į patalpas dengimas ir t. t.) liktų nepakitę ir tai lemtų pareiškėjo nemokumą (veikla būtų vykdoma nuostolingai). Esant tokiam reikšmingam pajamų sumažėjimui veiklos nuostolingumas yra akivaizdus, net nevertinant pastovių kaštų dydžio; (ii) patirs nuostolius, kurių nebus įmanoma tiksliai apskaičiuoti ir atitinkamai gauti jų atlyginimą, t. y. užtikrintai grįžti į iki sprendimo priėmimo buvusią padėtį; (iii) atleis darbuotojus, kurie vėliau nebus priimti į tą pačia darbo vietą; (iv) nesumokės mokesčių, kurie būtų sumokami nesant sprendimo arba esant sustabdytam jo galiojimui. Taigi, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, ne tik finansiniu aspektu nebus įmanoma grąžinti pareiškėjo į padėtį, buvusią iki sprendimo priėmimo (t. y. užtikrinti 100 procentų negautų pajamų atlyginimą), bet ir apskritai (visais apsektais) nebus įmanomas iki sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas, t. y. pareiškėjui bankrutavus (nutraukus veiklą) nebus galima panaikinti bankroto padarinių ir iš naujo pradėti vykdyti apribotą veiklą. Dar daugiau, jei bus nutraukta veikla, patalpos užtikrintai bus išnuomotos kitiems asmenims ir jų veiklai, tokiu būdu pareiškėjas sprendimu apribotos veiklos po sprendimo panaikinimo negalėtų vykdyti tiek dėl bankroto, tiek ir dėl to, kad patalpas teisėtai valdytų kitas asmuo. Papildomai akcentuoja, kad bankroto (veiklos nuostolingumo) rizika yra akivaizdi ir pagrįsta objektyviais įrodymais. Tai užtikrintai įrodo faktas, jog galiojant sprendimui pareiškėjo pajamos sumažėja daugiau kaip 60 procentų.

Pariškėjo skundas yra prima facie pagrįstas. Kadangi prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo buvo argumentuotai nurodyta, kad skunde yra pateikti visapusiškai pagrįsti argumentai ir objektyvūs įrodymai, kurie patvirtina, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos skundui tenkinti, yra (buvo) galima tik viena išvada, kad skundas yra prima facie pagrįstas, todėl egzistuoja (egzistavo) pagrindas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo prašymą bei skundo pagrįstumą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Tačiua atsakovas atskirajame skunde pareiškėjo skundo prima facie pagrįstumo nepaneigia ir neįrodo esant priešingai situacijai. Tai, jog atskirajame skunde Atsakovas kalba apie bendrus alkoholio politikos tikslus, siekį mažinti bendrąjį alkoholio vartojimą ir pan., šiuo atveju neturi nieko bendro ne tik su teismo nutarties teisėtumu, bet ir su pačia byla – nuo minimų aplinkybių nepriklauso atsakovo sprendimo teisėtumas. Nagrinėjamu atveju turėjo būti įrodinėjami ne bendri alkoholio politikos principai, bet tai, ar šiuo konkrečiu atveju atsakovo sprendimas buvo priimtas teisėtai. Tačiau tokių motyvų atskirajame skunde nėra. Todėl pareiškėjo pateikti įrodymai ir argumentai preliminariai leidžia pagrįstai manyti, kad byloje bus priimtas pareiškėjui palankus sprendimas. Atsižvelgiant į įrodinėjimo pareigos apimtis ir jų aiškinimą, darytina išvada, kad pareiškėjas įrodė skundo prima facie pagrįstumo faktą, o atsakovas jo tinkamai nepaneigė.

Teism nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės yra ekonomiškos, sąžiningos, proporcingos ir teisingos. Visų pirma, minėtų principų pažeidimą atsakovas kildina iš to, jog teismo nutarties galiojimas ir pareiškėjo veiklos vykdymas neva pažeis visuomenės interesus, kels grėsmę saugumui ir pan. Tačiau atsakovas pateikia tik abstrakčius argumentus ir neįrodo fakto, kad pareiškėjas, vykdydamas veiklą, tikrai galėtų sukelti tokias problemas. Priešingai, byloje esantys dokumentai ir skundo (prašymo) argumentacija patvirtina, jog tokia grėsmė neegzistuoja ir neegzistavo. Antra, dėl taikomų reikalavimo užtikrinimo priemonių viešasis interesas tikrai nebus pažeistas, tačiau jis bus užtikrintas, kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonės sustabdo akivaizdžiai neteisėto atsakovo sprendimo galiojimą ir neleidžia jam sukurti neteisėtų padarinių. Galiausiai, net ir tuo atveju, jei kiltų grėsmė atsakovo įvardijamiems viešiesiems interesams, teisinėje sistemoje egzistuoja daugybė teisinių priemonių tokiems interesams apsaugoti ir užtikrinti, tiksliau, policija ir kitos atsakingos institucijos turi visus reikalingus įgaliojimus viešajam saugumui, tvarkai užtikrinti.

Atsakovas nepateikia nė vieno objektyvaus bei pagrįsto argumento, kuris galėtų įrodyti teismo nutarties neteisėtumą – paneigtų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindų egzistavimo faktą. Visi atskirojo skundo motyvai yra subjektyvaus pobūdžio ir niekaip neįrodo teismo nutarties neteisėtumo. Nutartis negali būti naikinama vien dėl subjektyvaus atsakovo noro ir (ar) įsitikinimų. Tam pagrindo negali sudaryti ir abstraktūs teiginiai apie alkoholio politiką arba su šiuo atveju visiškai nesusijusią teismų praktiką. Nutarties teisėtumas priklauso nuo to, ar pareiškėjas įrodė ir (ar) teismas tinkamai įvertino reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindus, jų egzistavimą.

Pareiškėjas papildomai pateikė paaiškinimus, kad dėl to paties atsakovo sprendimo ir jo galiojimo laikino sustabdymo tik kitų juridinių asmenų atžvilgiu Lietuvos vyriausiasis administracinis priėmė kelias nutartis (administracinėse bylose Nr. AS525-182/2014, Nr. AS525-208/2014, Nr. AS556-111/2014) kuriomis paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti skundžiamo atsakovo sprendimo atitinkamos dalies galiojimą. Be to, pareiškėjas pateikė ir skaičiavimus bei pelno (nuostolių) ataskaitą ir 2013 m. lapkričio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kurie, anot pareiškėjo, patvirtina, jog jo veikla finansiškai nuostolinga, todėl bus nutraukta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Atskirasis skundas tenkintinas.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tenkintas ir laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas byloje, sustabdytas skundžiamo atsakovo sprendimo dalies galiojimas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.).

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011).

Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių, teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Svarbu pažymėti, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).

Pareiškėjas, prašydamas laikinai sustabdyti skundžiamo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalies dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietose: A. Juozapavičiaus pr. 49 ir Šv. Gertrūdos g. 10, Kaune, galiojimą, bei pirmosios instancijos teismas atsakovo ginčijamoje nutartyje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą siejo su galima skundžiamos atsakovo sprendimo dalies įtaka pareiškėjo ekonominei veiklai. Pažymėjo, jog dėl atsakovo sprendimo ženkliai sumažėtų pareiškėjo pajamos, ir pareiškėjo teigimu, netgi grėstų bankrotas. Sprendė, kad apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. naktinė prekyba taps nepelninga, todėl pareiškėjas bus priverstas ne tik spręsti klausimą dėl prekybos naktį, tačiau ir priimti sprendimą dėl darbuotojų galimybės toliau tęsti darbo santykius. Dėl šių priežasčių vertino, kad palankaus pareiškėjui teismo sprendimo priėmimo atveju pasunkėtų iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo bei pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-376/2013, 2012 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-768/2012) aplinkybė, jog dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjas gali patirti finansinių sunkumų, nėra tokia, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Sutiktina su atsakovo argumentu, kad tiek teigiamo, tiek neigiamo teismo sprendimo atveju, atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo sprendimo priėmimo, nebus neįmanoma, sprendimas nebus sudėtingas ar neįmanomas įvykdyti, t. y. pareiškėjas galės arba ne ir toliau prekiauti nuo 22 val. iki 8 val.

Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju teismui nepateikta pagrįstų, išsamių ir visapusiškų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo finansinę padėtį (pajamos, išlaidos, turimi įsiskolinimai, kreditoriniai reikalavimai ir kt.), kuriuos įvertinus būtų galima spręsti apie realią būtent skundžiamu atsakovo sprendimu keliamų neigiamų padarinių grėsmę. Pareiškėjo pateikti išrašai iš kasos operacijų žurnalo, pelno (nuostolių) ataskaitos, 2013 m. lapkričio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio nepagrindžia ir neįrodo to, jog būtent uždraudus pareiškėjui alkoholio prekybą nuo 22 val. iki 8 val. jo finansinė padėtis iš esmės pablogėtų taip (kiekvieną mėnesį bus prarandama apie 60 proc. visų anksčiau gautų pajamų), kad pareiškėjo bendrovė galiausiai bankrutuotų ir tai taptų grėsme galutinio teismo sprendimo įvykdymui. Pareiškėjo pateikti duomenys yra tik jo prognozė, neparemta faktiniais skaičiavimais, kodėl jo pajamos ateityje sumažės apie 60 proc., kadangi dešimties dienų pajamų dydis negali parodyti visų būsimų to mėnesio pajamų dydžio. Teiginiai dėl galimo darbuotojų atleidimo taip pat nėra pagrįsti ir vertinami kaip pareiškėjo prielaida.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju galimi pareiškėjo finansiniai sunkumai, prielaida, kad bus atleisti darbuotojai, atsižvelgiant į interesų pusiausvyros principą, negali būti vertinami kaip svaresni už viešąjį interesą – visuomenės sveikatą, saugumą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. AS756-529/2008, AS556-587/2008), pareiškėjo interesai dėl jo verslo negali būti iškeliami aukščiau už atsakovo siekį ginčijamu sprendimu užtikrinti viešąją tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius skundžiamo sprendimo (jo dalies) galiojimą, galėtų būti pažeistos daugelio kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Be to, pareiškėjui nėra atimta teisė prekiauti alkoholiniais gėrimais. Tuo tarpu, kaip minėta, tai, kad dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjas gali prarasti dalį pelno, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo sprendimo priėmimo.

Įvertinusi pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomas argumentas dėl ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo nelaikytinas prima facie įrodymu, pagrindžiančiu šio įsakymo neteisėtumą. Pastebėtina, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Reikalavimų užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos kitos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys analogiškais atvejais nesuponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigos ir nagrinėjamą atvejį išspręsti analogiškai, kadangi minėtose nutartyse buvo analizuojama konkreti tų juridinių asmenų (pareiškėjų) finansinė padėtis bei tai patvirtinantys įrodymai, kurie iš esmės skiriasi nuo pareiškėjo pateiktų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tokiu būdu neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas bei nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, todėl ši nutartis naikinama, o pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristroma“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas