A-520-2185-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-2185/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00264-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) priteisti pareiškėjui 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad į teismą kreipėsi dėl netinkamų laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų. Pareiškėjas paaiškino, jog kameros plotas buvo 16 kv. m, o pareiškėjas buvo laikomas su dar 6 asmenimis. Kameroje be 7 asmenų turėjo tilpti 4 dviejų aukštų lovos, tualetas su sienele nuo kameros, kriauklė, 2 spintelės, stalas su 2 kėdėmis, buitiniai reikmenys ir 7 asmenų daiktai. Pareiškėjui teko 23 val. per parą būti perpildytoje kameroje, sąlygos tapo nepakenčiamomis, nebuvo galimybės pajudėti ar prasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, pareiškėjas negalėjo normaliai miegoti, sukilo kraujo spaudimas, dažnai kildavo konfliktai, pareiškėjas tapo irzlus ir nervingas, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija į žodinius skundus nereagavo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. liepos 12 d. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki 2013 m. balandžio 9 d. buvo laikomas 472 dienas. Per skundžiamą laikotarpį pareiškėjas 150 dienų buvo išvykęs į kitas įstaigas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. liepos 12 d. ir su pertraukomis buvo laikomas įstaigoje iki 2013 m. balandžio 3 d. Laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 30, nuo atvykimo į įstaigą 2012 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr.

86. Kameros Nr. 30 plotas yra 23,37 kv. m, o kameros Nr. 86 plotas 17,78 kv. m. Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius kameroje Nr. 30 buvo nuo 2 iki 7, kameroje Nr. 86 – nuo 0 iki 5. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui kalinimo įstaigoje kameroje Nr. 30 laikotarpiu tekdavo nuo 2,92 kv. m iki 11,69 kv. m gyvenamasis plotas, kameroje Nr. 86 nuo 2,54 kv. m iki 17,78 kv. m gyvenamasis plotas, t. y. tam tikrais atvejais pareiškėjui galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o kitais atvejais jis buvo viršijamas.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki 2013 m. balandžio 9 d. buvo laikomas 472 dienas, iš kurių 150 dienas buvo išvykęs į kitas įstaigas. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas kamerose buvo kelias dienas: 2012 m. sausio 13 d. – 2012 m. sausio 17 d., 2012 m. sausio 20 d. – 2012 m. sausio 25 d., 2012 m. sausio 27 d. – 2012 m. sausio 30 d., 2012 m. balandžio 30 d. – 2012 m. gegužės 2 d., 2012 m. gegužės 4 d. – 2012 m. gegužės 7 d., 2012 m. gegužės 18 d. – 2012 m. gegužės 23 d., 2012 m. birželio 22 d. – 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. lapkričio 27 d.

– 2012 m. gruodžio 3 d., 2012 m. gruodžio 14 d. – 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. sausio 16 d. – 2013 m. sausio 21 d., 2013 m. sausio 23 d. – 2013 m. sausio 25 d., ilgesni laikotarpiai: 2011 m. liepos 12 d. – 2011 m. spalio 4 d., 2011 m. spalio 7 d. – 2011 m. lapkričio 8 d., 2012 m. liepos 13 d. – 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. spalio 29 d. – 2012 m. lapkričio 23 d., 2013 m. sausio 30 d. – 2013 m. kovo 4 d. Teismas nurodė, jog pareiškėjas savo skunde iš dalies nurodė tiesos neatitinkančius teiginius, kad atsakovas jį laikė kameroje, kurioje visada būdavo 6–7 asmenys.

Nustačius, jog pareiškėjas kurį laiką buvo laikomas akivaizdžiai perpildytose kamerose, kamera Nr. 30 neatitiko visų jai keliamų higienos reikalavimų, sprendime konstatuota, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė šioje situacijoje taikytinų nacionalinių teisės normų reikalavimus, bei konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl šių veiksmų, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki 2013 m. balandžio 9 d. buvo laikomas 472 dienas. Per skundžiamą laikotarpį pareiškėjas 150 dienų buvo išvykęs į kitas įstaigas.

Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje.

Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad neturtinę žalą įvertina tokia suma dėl įkalinimo įstaigoje patirtų išgyvenimų, dėl atsiradusių sveikatos sutrikimų. Žala jam buvo daroma nesudarant tinkamų sąlygų laisvai judėti. Iš administracinėje byloje esančios V. M. asmens sveikatos istorijos kopijos nustatyta, kad pareiškėjas serga lėtiniu virusiniu hepatitu C, lėtiniu gastritu ir kt., tačiau šiomis ligomis sirgo jau prieš patekdamas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, kaip nurodė pats pareiškėjas, jo paties prašymu, jis keturis kartus buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietos ligoninę. Nors pareiškėjas V. M. nurodė, kad būdamas laisvėje nusiskundimų dėl kraujo spaudimo neturėjo, toks jo aiškinimas vertintinas kritiškai, nes pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 1 d. paaiškino gydytojui ir yra įrašas sveikatos istorijoje, jog jis skundėsi skausmais juosmens srityje, anksčiau buvo padidėjęs kraujospūdis. Teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjui padidėjusio kraujospūdžio liga atsirado dėl jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nėra pagrindo.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktu.

Teismas, atsižvelgęs į teisės normų bei faktinių aplinkybių analizę ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo V. M. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendė, kad, nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas, tačiau vis dėlto ribos neperžengė. Teismo nuomone, šioje byloje teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašo iš Šaulių TI priteisti pareiškėjui 15 000 Lt neturtinės žalos.

Apeliacinis skundas grindžiamas atkartojant skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjas taip pat paaiškina, kad jis kalinamas beveik dvejus metus, tačiau kameroje mažai vietos, bloga ventiliacija, remontas darytas gal prieš 20 metų, o kameroje būna po 5–7 asmenis, tik retkarčiais lieka 3–4 asmenys. Pareiškėjas teigia, kad medicininis aptarnavimas yra žemiau kritinio lygio, jam nėra suteikiama tinkama medicininė pagalba, nors turi didelių sveikatos problemų. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog dėl kameroje esančių asmenų ir daiktų didžiausią laiko dalį pareiškėjas buvo priverstas gulėti, dėl to kilo pasekmės – išsivystė hipertonija, paūmėjo problemos su prostata, pareiškėjas turi daug ligų, kurios nėra gydomos, jis negauna vaistų, ligos progresuoja. Tai pareiškėjui sukelia kančias, depresiją, nemigą ir kitas problemas. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad kamerose nėra šaldytuvų, todėl maisto produktai greitai genda. Pareiškėjas pabrėžia, kad suimtųjų laikymas Šiaulių TI tokiomis sąlygomis pažeidžia Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisykles, higienos normų reikalavimus, Konvencijos 3 punktą. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis ir teismų praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, jog priimant sprendimą buvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos ir įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, teigia, jog nuo suformuotos praktikos nebuvo nukrypta, o kurti naują precedentą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 15 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo konkrečiais laikotarpiais metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, nebuvo užtikrintos medicininės paslaugos, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, susirgo depresija, išsivystė nemiga.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo V. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo V. M. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Šaulių TI priteisti pareiškėjui 15 000 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nesuteikiant tinkamos medicininės pagalbos ir gydymo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde be aplinkybių, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui grįsdamas jam atsakovo padarytą neturtinę žalą, nurodo ir daugiau aplinkybių, iš kurių kildina patirtą neturtinę žalą. Nurodo, jog kamerose nebuvo šaldytuvų, kur galėtų laikyti maisto produktus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus. Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kildinama iš esmės dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo neužtikrinimo. Kaip matyti iš Šiaulių TI 2013 m. gegužės 2 d. pažymos (b. l. 81–82), pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2013 m. balandžio 3 d.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš bylos duomenų (Šiaulių TI 2013 m. gegužės 2 d. pažymos (b. l. 81–82)) nustatyta, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 30, o nuo 2012 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 86. Kameros Nr. 30 plotas yra 23,37 kv. m, o kameros Nr. 86 plotas 17,78 kv. m. Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius kameroje Nr. 30 buvo nuo 2 iki 7, kameroje Nr. 86 – nuo 0 iki 5. Kamerose buvusių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui kalinimo kameroje Nr. 30 laikotarpiu tekdavo nuo 2,92 kv. m iki 11,69 kv. m gyvenamasis plotas, kameroje Nr. 86 nuo 2,54 kv. m iki 17,78 kv. m gyvenamasis plotas, t. y. tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o kitais atvejais jis atitiko teisės aktais nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje arba jį viršijo. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjas savo skunde iš dalies nurodė tiesos neatitinkančius teiginius, kad atsakovas jį laikė kameroje, kurioje dažniausiai būdavo 6–7 asmenys. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo nuolat laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje.

Kaip tinkamai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jis dažnai kamerose buvo tik po kelias dienas: 2012 m. sausio 13 d. – 2012 m. sausio 17 d., 2012 m. sausio 20 d. – 2012 m. sausio 25 d., 2012 m. sausio 27 d. – 2012 m. sausio 30 d., 2012 m. balandžio 30 d. – 2012 m. gegužės 2 d., 2012 m. gegužės 4 d. – 2012 m. gegužės 7 d., 2012 m. gegužės 18 d. – 2012 m. gegužės 23 d., 2012 m. birželio 22 d. – 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. lapkričio 27 d. – 2012 m. gruodžio 3 d., 2012 m. gruodžio 14 d. – 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. sausio 16 d. – 2013 m. sausio 21 d., 2013 m. sausio 23 d. – 2013 m. sausio 25 d., ilgesni laikotarpiai: 2011 m. liepos 12 d. – 2011 m. spalio 4 d., 2011 m. spalio 7 d. – 2011 m. lapkričio 8 d., 2012 m. liepos 13 d. – 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. spalio 29 d. – 2012 m. lapkričio 23 d., 2013 m. sausio 30 d. – 2013 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki 2013 m. balandžio 9 d. buvo laikomas 472 dienas, 150 dienų jis buvo išvykęs į kitas įstaigas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje.

Iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akto Nr. EP-254 (b. l. 21–26) matyti, kad 2012 m. birželio 25 d. atlikus patikrinimą užfiksuota, jog Šiaulių TI kameroje Nr. 30 grindų plytelės išdaužytos, nuo lubų atšokusi dažų danga, vietomis sienos tinkas išdaužytas, kameroje reikalingas paprastasis remontas (nustatytas Higienos normos 76:2010 X skyriaus 62 punkto pažeidimas). Šiaulių TI Ūkio skyriaus viršininko 2013 m. balandžio 10 d. pažymoje (b. l. 20) nurodyta, kad minėti trūkumai nepašalinti dėl valstybės biudžeto asignavimų trūkumo bei kitų objektyvių priežasčių. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios Higienos normos HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.

Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas kurį laiką buvo laikomas perpildytose kamerose, kamera Nr. 30 neatitiko visų jai keliamų higienos reikalavimų, konstatavo, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė šioje situacijoje taikytinų nacionalinių teisės normų reikalavimus, bei konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl šių veiksmų, kaip vieną iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl įkalinimo įstaigoje patirtų išgyvenimų, atsiradusių sveikatos sutrikimų. Iš administracinėje byloje esančios V. M. asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 34–67) nustatyta, kad pareiškėjas serga lėtiniu virusiniu hepatitu C, lėtiniu gastritu ir kt., tačiau šiomis ligomis sirgo jau prieš patekdamas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, jis keturis kartus buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietos ligoninę. Nors pareiškėjas V. M. nurodė, kad būdamas laisvėje nusiskundimų dėl kraujo spaudimo neturėjo, tokį jo aiškinimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, nes pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 1 d. paaiškino gydytojui ir yra įrašas sveikatos istorijoje, jog jis skundėsi skausmais juosmens srityje, anksčiau buvo padidėjęs kraujospūdis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjui padidėjusio kraujospūdžio liga atsirado būtent dėl jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam nėra suteikiama tinkama medicininė pagalba, nors jis turi didelių sveikatos problemų, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Nėra pagrindo konstatuoti ir to, kad būtent dėl buvimo Šiaulių TI pareiškėjui išsivystė hipertonija, paūmėjo problemos su prostata, kt.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala pinigais, t. y. kad jam būtų priteista 15 000 Lt neturtinės žalos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau nepagrįstai visiškai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo fakto konstatavimas yra adekvati ir pakankama priemonė jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Įvertinus tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamas konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą).

EŽTT, vertindamas minimalaus žiaurumo laipsnį, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tarp jų ir į asmens laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį. Pavyzdžiui, byloje Karalevičius prieš Lietuvą (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 53254/99) nustačius, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, didelę dalį laiko suteikiant jam tik 1,51 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat įvertinus ir tai, kad įkalintas jis buvo daugiau kaip trejus metus, jam buvo suteikta teisė mankštintis lauke tik vieną valandą per parą ir kitas aplinkybes, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT savo praktikoje spręsdamas dėl kalinimo sąlygų Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinėje pažymėjo, kad pareiškėjas ten buvo kalinamas šešias dienas. Nors sąlygos areštinėje, kur nebuvo langų ir kiemo pasivaikščioti, Seimo kontrolierės buvo pripažintos nepatenkinamomis, teismas manė, kad pareiškėjas nesugebėjo įrodyti, jog ginčijamas elgesys areštinėje pasiekė minimalų žiaurumo lygį, kurį apima Konvencijos 3 straipsnis, atsižvelgiant į labai trumpą kalinimo laikotarpį ir į tai, jog nėra jokio medicininio dokumento ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad suėmimo Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinėje metu pareiškėjas buvo kankinamas ar patyrė žalą sveikatai (EŽTT 2002 m. birželio 6 d. nutarimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Šiaulių TI trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą nagrinėjamoje byloje konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Darytina išvada, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Pažymėtina, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. – 850 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1000 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“).

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo V. M. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Atsižvelgtina ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pažymėtina, kad dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore ir tuo metu kalinamieji taip pat nebuvo kamerose.

Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skundo argumentus, jog jis būtent dėl buvimo Šiaulių TI patyrė emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, nebegali ramiai miegoti. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjui buvo apribota galimybė rinkti ir teikti teismui įrodymus, siekiant pagrįsti jo nurodytas aplinkybes.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI (neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme) ir yra priežastiniame ryšyje su šiais aktais, atlyginti adekvačia suma laikytina 1 000 Lt suma (CK 6.250 straipsnis).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 15 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė