AS-822-1143-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-1143/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04033-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėjo atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Lietuvos energijos gamyba“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas AB „Lietuvos energijos gamyba“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. O3-757 „Dėl elektros energijos gamybos rinkos tyrimų rezultatų“.1.1, 1.2, 1.4, 1.5, 7.6, 7.7, 1.9, 1.13, 3, 4, 4.1, 4.2, 4.2.7, 4.2.2, 4.2.3,4.2.4 ir 4.3 punktus, skunde išdėstė argumentus, kodėl nesutiko su ginčijamais nutarimo punktais.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte, t. y. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. O3-757 „Dėl elektros energijos gamybos rinkos tyrimo rezultatų“ 4, 4.1, 4.2, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 ir 4.3 punktų galiojimą.

Nurodė, jog šiuose ginčijamo nutarimo punktuose Komisija nutarė nustatyti didelę įtaką elektros energijos gamybos rinkoje turinčiam asmeniui, t. y. pareiškėjui.

Pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodė, kad nesustabdžius skundžiamo nutarimo 4, 4.1, 4.2, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 ir 4.3 punktų galiojimo, jam kils neigiamos pasekmės ir atkurti pradinę padėtį bus itin sudėtinga ar net neįmanoma. Pasak pareiškėjo, Komisija minėtais ginčijamo nutarimo punktais jam neteisėtai nustatė reguliacinius įpareigojimus ir dar teismui neįvertinus, ar apskritai šie punktai yra teisėti, Komisija pradės taikyti iki šiol netaikytą reguliavimą pareiškėjo atžvilgiu.

Paaiškino, jog šių punktų taikymas pareiškėjo veiklai sukels finansinius praradimus, užkirs kelią savarankiškai prognozuoti pajamingumo bei investicijų galimybes, pabrangins skolinimosi, paramos gavimo iš trečiųjų asmenų galimybes, jis nebepajėgs vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bus komplikuotas jau suplanuotų projektų įgyvendinimas. Nurodė, kad yra strateginės svarbos bendrovė, skirianti didelį dėmesį techninei ir mokslinei pažangai ir aktyviai prisidedanti Lietuvos energetiniam saugumui užtikrinti. Pareiškėjo veiklos reguliavimas destabilizuotų jo finansinius pajėgumus, sumažėtų pasitikėjimas jo vykdoma veikla.

Jei teismas ginčijamus nutarimo punktus panaikintų, sugrąžinti pareiškėją į pirminę padėtį, pareiškėjo nuomone, iš esmės būtų neįmanoma atkurti jo pažeistų interesų, sugrąžinti prarastas finansines galimybes bei kompensuoti praradimus. Efektyvaus žalos atlyginimo ir neigiamų padarinių atstatymo mechanizmas dėl komplikuoto ne tik žalos dydžio, bet ir priežastinio ryšio nustatymo, apskritai neegzistuoja. Taip pat nebūtų galimybės prisiteisti iš valstybės patirtų nuostolių. Pažymėjo, kad Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“ įrodė, jog neigiamos pasekmės pareiškėjui jau šiuo metu kilo, nes pareiškėjas šiuo raštu įpareigojamas pateikti ne tik Komisijos reikalaujamus duomenis, bet ir pakeisti savo vedamą apskaitą pagal Komisijos nurodymus.

Teigė, kad paslaugų kainodaros pakeitimas būtų negrįžtamas procesas ir palankaus sprendimo atveju pareiškėjas negalėtų reikalauti iš pirkėjų papildomai susimokėti už jau parduotą elektros energiją. Pareiškėjas negalėtų susigrąžinti ir dalies prarastų lėšų iš tiekėjų ar galutinių vartotojų, nesant sukurto specifinio kompensavimo mechanizmo. Akcentavo, kad būsimas palankus teismo sprendimas pareiškėjui taptų faktiškai negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Skundžiamo nutarimo 4.3 punktas yra neaiškus, nes Komisija neparengė nutarimą detalizuojančių punktų įgyvendinimą reglamentuojančių teisės aktų.

Pažymėjo, kad ir dėl to ateityje galimi teisminiai ginčai.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad skundžiamo nutarimo 4, 4.1, 4.2, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 ir 4.3 punktų galiojimo sustabdymas būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Paaiškino, jog nurodytų nutarimo punktų sustabdymas orientuotas į esamos padėties išlaikymą ir nesukelia neigiamų padarinių, kadangi pareiškėjas neįpareigotas nutraukti kokių nors neteisėtų veiksmų ar pašalinti kokią nors žalą ir pan. Prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga, kurią pritaikius jokia grėsmė šalių interesų pusiausvyrai nekiltų. Be to, nurodytų punktų vykdymas neigiamai įtakotų pareiškėjo įgyvendinamus projektus ir tai būtų traktuojama kaip žala viešajam interesui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei nutarė nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo skubiai vykdyti.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas, sustabdyti skundžiamo nutarimo 4, 4.1, 4.2, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 ir 4.3 punktų, kuriais pareiškėjui nuo 2015 m. sausio 1 d. nustatyti įpareigojimai, galiojimą, siekė, kad kol teismas neįvertins Komisijos ginčijamo nutarimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, išliktų ta pati padėtis, t. y. jokių neigiamų padarinių šalims nekiltų. Pareiškėjas tam, kad įgyvendintų Komisijos nutarime nuo 2015 m. sausio 1 d. nustatytus reguliacinius įpareigojimus, jau šiuo metu turėtų priimti tam tikrus sprendimus, atlikti būtinus veiksmus, kad įgyvendintų Komisijos įpareigojimus. Nagrinėjamu atveju yra reikšminga ir ta aplinkybė, kad Komisija 2014 m. rugpjūčio 26 d. rašte Nr. R2-2141 nurodė pareiškėjui atlikti tam tikrus veiksmus, įgyvendinant ginčijamame nutarime nustatytus reguliacinius įpareigojimus, nors jie pareiškėjui taikytini nuo 2015 m. sausio 1 d. Šiuo atveju, teismas sutiko su pareiškėjo prašyme nurodytais motyvais, kad Komisijos nutarime nustatyti įpareigojimai pažeistų proporcingumo principą ir viešąjį interesą ir gali sukelti žalingus padarinius, jog buvusios padėties atkūrimas tuo atveju, jei teismo sprendimas būtų palankus pareiškėjui, pasunkėtų arba taptų negalimas.

Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti ginčijamo Komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. O3-757 „Dėl elektros energijos gamybos rinkos tyrimo rezultatų“ 4, 4.1, 4.2, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 ir 4.3 punktų galiojimą – tenkino.

III. Atsakovas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, šioje dalyje nutartį vykdant skubiai, panaikinti ir pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.

Atsakovas nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos, pažeidė proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principus.

Teigia, kad tam, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų negalimas dėl proporcingumo principo ar interesų pusiausvyros pažeidimo, nepakanka vien tik nustatyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė sukelia neigiamus padarinius atitinkamam asmeniui, bet turi būti vertinamas ir tokių padarinių mastas ir pobūdis, jų reikšmingumas ir sunkumas, palyginti su tais neigiamais padariniais, kurie galėtų atsirasti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų taikomos (LVAT 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-217/2008) bei remiasi LVAT praktika. Pažymi, kad pareiškėjo skunde nėra jokių įrodymais pagrįstų argumentų, kaip konkrečiai galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Taip pat atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, jog galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl Nutarimo 4 punkte nustatytų įpareigojimų, iš esmės negalės būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Akcentuoja, jog LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, bylos medžiagą ir faktinę situaciją. Atsakovo nuomone, pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė iš esmės gina tik privačius pareiškėjo interesus, o viešasis interesas yra ignoruojamas. Šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas, labiau nei taikymas, užtikrintų viešąjį interesą, t. y. užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektros energetikos sektoriuje, vienodas konkurencines sąlygas rinkos dalyviams, taikant pagrįstas elektros energijos kainas vartotojams. Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), Energetikos įstatymo bei Elektros energetikos įstatymo nuostatomis.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, šioje dalyje nutartį skubiai vykdant, palikti nepakeistą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą galioti visa apimtimi, o atsakovo Komisijos atskirąjį skundą atmesti.

Teigia, jog atsakovo atskirasis skundas yra nepagrįstas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalis, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, teisėta ir pagrįsta. Nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra pritaikyta pagal paskirtį, yra visiškai proporcinga ir paliktina galioti, nes nesukelia niekam žalos. Pareiškėjas akcentuoja tai, jog Komisijos atskirojo skundo motyvas, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pažeistų viešąjį interesą yra nepagrįstas. Pareiškėjas patvirtina, jog negali pateikti jokių konkrečių skaičiavimų dėl tikslaus finansinio nuostolio dydžio, apskaičiuoti kiek pabrangs jai suteikiamos paskolos ir pan., tačiau tai nepaneigia fakto, jog neigiami padariniai, t. y. nuostoliai, atsiras.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo tenkintas, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. O3-757 „Dėl elektros energijos gamybos rinkos tyrimų rezultatų“.1.1, 1.2, 1.4, 1.5, 7.6, 7.7, 1.9, 1.13, 3, 4, 4.1, 4.2, 4.2.7, 4.2.2, 4.2.3,4.2.4 ir 4.3 punktus. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. O3-757 „Dėl elektros energijos gamybos rinkos tyrimo rezultatų“ 4, 4.1, 4.2, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 ir 4.3 punktų galiojimą.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, skubiai vykdant. Teismas sutiko su pareiškėjo prašyme nurodytais motyvais, kad Komisijos nutarime nustatyti įpareigojimai pažeistų proporcingumo principą ir viešąjį interesą ir gali sukelti žalingus padarinius, jog buvusios padėties atkūrimas tuo atveju, jei teismo sprendimas būtų palankus pareiškėjui, pasunkėtų arba taptų negalimas.

Atsakovo pateiktame atskirajame skunde skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, siekia, kad pareiškėjui pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče būtų panaikinta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facine (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl skundžiamo administracinio akto galiojimo sustabdymo.

Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facine argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su paskirtos baudos (ekonominės sankcijos išieškojimu) (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Įvertinus atsakovo ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos manymu, negalima daryti išvados, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo įvykdymas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo argumentai dėl jam kilsiančios žalos yra pagrįsti prielaidomis, nukreipti į ateitį ir grindžiami spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl galimų materialinių nuostolių. Tai, kad pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (pvz., sukels finansinius praradimus, užkirs kelią savarankiškai prognozuoti pajamingumo bei investicijų galimybes, pabrangins skolinimosi, paramos gavimo iš trečiųjų asmenų galimybes, nebepajėgs vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bus komplikuotas jau suplanuotų projektų įgyvendinimas, destabilizuos jo finansinius pajėgumus, sumažės pasitikėjimas jo vykdoma veikla, jog reikės inicijuoti naują teisminį procesą ateityje) nukreipti į ateitį, grindžiami spėjimais ir subjektyviai dėstomomis aplinkybėmis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjo teiginiai apie galimus nuostolius iš esmės yra paremti tik bendro pobūdžio pasvarstymais, o ne konkrečiais ir išsamiais paskaičiavimais. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti motyvai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo šioje byloje yra susiję ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su neigiamomis, tarp jų – ir materialinėmis, pasekmėmis pačiam pareiškėjui. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Taip pat pareiškėjo asmeniniai, turtiniai interesai negali nusverti valstybės ir visuomenės interesų. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginių, jog ginčijamo Nutarimo punktų vykdymas jam gali sukelti didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Papildomai pažymėtina, jog ginčijamame nutarime nurodyta, jog pareiškėjas turėtų įgyvendinti nustatytus reguliacinius įpareigojimus nuo 2015 m. sausio 1 d.

LVAT praktikoje pažymima, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Visa tai įvertinus, atsižvelgus į proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, siekį užtikrinti viešąjį visuomenės interesą, konstatuotina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimais nuostoliais, pasitikėjimo sumažėjimu ir kita, nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Teisėjų kolegija sprendžia, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi iš esmės nepagrįstai nusprendė imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalis iš esmės yra nepagrįsta.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalį, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, šioje dalyje nutartį skubiai vykdant, panaikinti ir atmesto pareiškėjo AB „Lietuvos energijos gamyba“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė