A-146-1283-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1283/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03145-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir VRM, atsakovas) 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr.11SP-1876 ir 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr.1D-6911 bei įpareigoti atsakovą paskirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pareiškėjas paaiškino, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK) 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 52-TE-501 jis buvo atleistas iš tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, kadangi dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyti du pareigūnų ir karių, ištarnavusių 5 ir daugiau metų, valstybinės pensijos skyrimo pagrindai: atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) išvada; pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba (šį faktą nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, toliau – ir NDNT). Atsakovas 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 11SP-1876 atsisakydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, rėmėsi argumentu, kad pareiškėjo nedarbingumo netekimas nesusijęs su tarnyba, tačiau nepagrįstai nesivadovavo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, kuri pareiškėjui suteikia teisę į valstybinę pensiją (darbingumo netekimas dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba; ištarnavo vidaus reikalų sistemoje daugiau kaip 5 metus, t. y. daugiau kaip 19 metų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VRM 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 11SP-1876, pateikė skundą Vidaus reikalų ministrui. Šis pareiškėjo skundas buvo atmestas 2013 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 1D-6911, kuriame nurodytas papildomas valstybinės pensijos neskyrimo argumentas – nedarbingumo lygio vertinimo pažyma išduota 2012 m. gruodžio 28 d., 50 proc. darbingumo nustatytas nuo 2012 m. gruodžio 10 d., t. y. po to, kai pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos. Pareiškėjas teigė, kad šis atsakovo argumentas nepagrįstas, nes jis susirgo būdamas pareigūnu ir jo ligos trukmė (120 kalendorinių dienų iš eilės) pagal Statutą yra vienintelis pagrindas kada galima atleisti pareigūną iš tarnybos laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Pareiškėjo atsisakymas vykti į CMEK nėra kliūtis paskirti valstybinę pensiją. Pareiškėjas akcentavo, kad NDNT nustatytas jo darbingumo lygis (50 proc.) yra toks, kad jis negali dirbti vidaus reikalų sistemoje. Jei atsakovas, spręsdamas jo prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo, norėjo papildomai įsitikinti, ar pareiškėjas yra tinkamas tarnybai, turėjo išduoti siuntimą į CMEK.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjas prašė panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti atsakovą paskirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 25) išdėstė argumentus, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 dalis, kuriuo remiasi pareiškėjas, taikytinas sistemiškai su šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuri reikalauja, kad darbingumo būtų netekta dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba ir tuo metu, kai buvo tarnybos santykis. Pareiškėjo tarnyba nutrūko 2012 m. lapkričio 5 d., o jo dargingumą (50 proc. ) NDNT nustatė 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu nuo 2012 m. gruodžio 10 d. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygų, nes darbingumo dalies neteko pasibaigus tarnybos santykiams.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad priimant sprendimą pagal pareiškėjo skundą buvo padaryta techninė klaida – parengti, pasirašyti ir išsiųsti trys sprendimo variantai. Tikruoju sprendimu laikytinas 2013 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. 1D-6911.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 93-95).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl VRM sprendimų (2013 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 11SP-1876 (b. l. 12) ir 2013 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 1D-6911(b. l. 4)), kuriais atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę netekto darbingumo pensiją.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, Vidaus tarnybos statutas.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams: atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija skiriama šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais. Jei darbingumo netekta dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, pensija skiriama nepaisant netekto darbingumo pripažinimo laiko. Jei darbingumo netekta dėl kitų priežasčių, pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija skiriama tik tuo atveju, jei darbingumo netekta tarnybos metu. Taigi pareigūnui, kuris atitinka nors vieną iš išvardytų sąlygų, skiriama atitinkama pensija.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Alytaus AVPK viršininkas 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 52-TE-501 atleido pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (dėl laikino nedarbingumo neatvyko į tarnybą ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų) pagal pareiškėjo prašymą (b. l. 74). Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 8 d. pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 34-35). Atsakovas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 11SP-5337 nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatomis (pareiškėjas nėra ištarnavęs 20 metų vidaus reikalų sistemoje). Pareiškėjas šio sprendimo nustatyta tvarka neginčijo. Pareiškėjas 2013 m. sausio 2 d. prašymu (b. l.

47) kreipėsi į atsakovą, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Prie šio prašymo pridėjo darbingumo lygio pažymą, tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, išvadą dėl darbo pobūdžio sąlygų, darbo užmokesčio atestatą (b. l. 39-48). NDNT 2013 m. vasario 20 d. raštu informavo atsakovą, kad pareiškėjas traumą patyrė 2012 m. liepos 8 d. buityje, nerdamas į vandenį, gydėsi 121 dieną (b. l. 50). VRM Medicinos centras 2013 m. vasario 7 d. raštu informavo atsakovą, kad neturi duomenų apie pareiškėjo darbingumo netekimą (b. l. 56), nes pareiškėjas atsisakė vykti į CMEK ir prašė atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, nelaukiant išduoto siuntimo į CMEK galiojimo pabaigos (b. l. 74). Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir jo priedus, Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM 2013 m. gegužės 21 d. raštu (b. l.

71) grąžino pateiktus dokumentus, išaiškino teisę skųsti minėtą sprendimą teismui. VRM ginčo sprendimais neskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos, nes jam pripažintas 50 procentų nedarbingumas, nesusijęs su tarnyba. Pažymėjo, kad šios rūšies valstybinė pensija skiriama išėjusiems iš tarnybos pareigūnams, ištarnavusiems vidaus reikalų sistemoje 20 ir daugiau metų, taip pat atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės CMEK išvada ir ištarnavusiems vidaus reikalų sistemoje 5 ir daugiau metų arba sukakusiems įstatymu nustatytą išleidimo į atsargą amžių ir ištarnavusiems vidaus reikalų sistemoje 5 ir daugiau metų.

Pareiškėjas išleidimo į atsargą dieną vidaus reikalų sistemoje buvo ištarnavęs 19 metų 1 mėnesį ir 2 dienas (b. l. 29-32). Jo atleidimo iš karo tarnybos pagrindu nurodytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktas, nustatantis, kad jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką, jei susirgimas nesusijęs su sužeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu vykdant tarnybos pareigas.

Byloje nustatyta, kad, pareiškėjo laikinojo nedarbingumo trukmė ilgesnė kaip 120 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių (b. l. 74), jam pripažintas 50 procentų nedarbingumas nesusijęs su tarnyba. Pareiškėjas šio atleidimo pagrindo neginčijo.

Teismas nusprendė, kad atsakovas ginčo sprendimais pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas išleidimo iš vidaus reikalų sistemos dieną teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją neįgijo. Pareiškėjo teiginius, kad jam pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija turi būti skiriama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas vertino kaip neatitinkančius tikrovės, nes nėra žinybinės CMEK išvados dėl pareiškėjo nedarbingumo. Tai patvirtina VRM Medicinos centro raštas (b. l. 56), pareiškėjo prašymas (b. l. 74) ir pareiškėjo paaiškinimai teismo posėdyje. Be to, NDNT pripažintas 50 procentų nedarbingumas nesusijęs su tarnyba.

Remdamasis šiais argumentais, teismas nusprendė, kad VRM 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 11SP-1876 ir 2013 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. 1D-6911), kuriais atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensija, yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 98–100) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas sprendime aiškiai nenurodė, kodėl pareiškėjas neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų šio straipsnio taikymo sąlygų. Apeliantas teigia, kad jis atitinka šios įstatymo normos taikymo valstybinei pensijai gauti sąlygas, nes: nedarbingumas jam nustatytas dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba; vidaus reikalų sistemoje ištarnavo daugiau kaip 5 metus. Akcentuoja, kad jo tarnybos santykiai vidaus reikalų sistemoje nutrūko dėl traumos, kurią jis patyrė 2012 m. liepos 8 d., t. y. būdamas tarnybos santykiuose su Alytaus AVPK. Apelianto tarnybos santykių vidaus reikalų sistemoje nutrūkimas susijęs būtent su šia trauma, nes apeliantas dėl minėtos traumos neatvyko į tarnybą ilgiau kaip 120 dienų iš eilės ir dėl to darbdaviui atsirado pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Dėl darbingumo lygio nustatymo laiko apeliantas pažymi, kad nutrūkus jo tarnybos santykiams pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, jo nedarbingumo lygį galėjo nustatyti tik NDNT, nes CMEK nustato nedarbingumo lygį tik pareigūnams. Tuo metu, kai Alytaus AVPK siūlė apeliantui vykti į CMEM, jis dėl traumos sunkumo nuvykti negalėjo (buvo paskirtas lovos režimas). Jei atsakovas, gavęs prašymą skirti valstybinę pensiją, norėjo papildomai įsitikinti, ar apeliantas yra tinkamas tarnybai, ar ne, jis turėjo papildomai išduoti siuntimą į CMEK, o ne atsisakyti skirti valstybinę pensiją.

Atsakovas atsilipimu į apeliacinį skundą (b. l. 106) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoti atsiliepimo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentai. Atsakovo nuomone, apeliantas dalies darbingumo neteko pasibaigus jo tarnybos santykiams vidaus reikalų sistemoje, todėl jis neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų valstybinės pensijos skyrimo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareigūnui, atleistam iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (b. l. 104). Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas tuo, kad ginčo klausimas jam yra labai jautrus socialiniu aspektu, šiuo klausimu nėra suformuota teismų praktika, kad nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka apeliantas galėtų atsakyti į iškilusius klausimus, kad nebūtų praleisti ginčui aktualūs aspektai. Teisėjų kolegija nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes apeliantas savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus išsamiai ir aiškiai išdėstė savo apeliaciniame skunde, ginčo esmė yra aiški iš bylos šalių pozicijos, išdėstytos pirmosios instancijos teisme, ir bylos dokumentų.

Pareiškėjas prašė teismo panaikinti atsakovo VRM 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 11SP-1876, kuriuo nuspręsta pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, taip pat VRM 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 1D-6911(3) netenkinti pareiškėjo skundo dėl minėto 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 11SP-1876 bei įpareigoti atsakovą paskirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Taigi ginčo esmė yra tai, ar pareiškėjas K. R. turi teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ir atitinkamai, ar VRM sprendimai šios pensijos neskirti yra teisėti ir pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad: pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (dėl laikino nedarbingumo neatvyko į tarnybą ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų); atleidimo iš vidaus tarnybos sistemos dieną nebuvo sukakęs Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 dalyje nustatyto išleidimo į pensiją amžiaus (20 ir daugiau tarnybos vidaus reikalų sistemoje metų); pareiškėjo nedarbingumas nesusijęs su tarnyba; nebuvo žinybinės CMEK išvados dėl nedarbingumo. Remdamasis šiais argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo priimti ginčo sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, nes pareiškėjas išleidimo iš vidaus reikalų sistemos dieną nebuvo įgijęs teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir išvadomis nesutinka.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo tarnybos santykiai vidaus reikalų sistemoje nutrūko Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu ir kad atleidimo iš tarnybos dieną (2012 m. lapkričio 5 d.) pareiškėjas buvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje trumpiau kaip 20 metų, bet ilgiau kaip 19 metų. Ginčo nėra ir dėl to, kad pareiškėjas darbingumo neteko (50 proc.) dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba vidaus reikalų sistemoje.

Vidaus tarnybos statutas pretendentams į vidaus tarnybą (Statuto 6 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai), taip pat tarnaujantiems pareigūnams (Statuto 39 straipsnis, 53 straipsnio 1 dalies 4 ir 15 punktai, 56 straipsnio 1 ir 3 dalys) nustato sąlygą, kad jie turi būti tokios sveikatos būklės ir tokio bendro fizinio pasirengimo, kuris leistų eiti pareigas vidaus tarnyboje.

Vidaus tarnybos statute yra numatyti du savarankiški atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, susiję su pareigūno sveikatos būkle (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 ir 15 punktai). Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką, jei susirgimas nesusijęs su sužeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu vykdant tarnybos pareigas. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 ir 15 punktuose įtvirtintų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų taikymas nepriklauso nei nuo pareigūno, nei nuo vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovo, turinčio teisę priimti į pareigas ir atleisti iš jų, valios. Atleidimą iš vidaus tarnybos šiais pagrindais lemia objektyvios priežastys, t.y. minėtose įstatymo normose išvardytų aplinkybių atsiradimo fakto konstatavimas. Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas nustato terminą per kurį vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovas, turintis teisę priimti į pareigas ir atleisti iš jų, privalo atleisti pareigūną iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 ir 15 punktuose numatytu pagrindu. Statuto 56 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad pareigūnas šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodytu pagrindu atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą darbo dieną, kai sueina šiame punkte nurodyti terminai, prieš 30 kalendorinių dienų iki šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo pareigūną jo laikinojo nedarbingumo metu raštu įspėjus apie galimą atleidimą.

Byloje nustatyta, kad Alytaus AVPK viršininkas 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu atleido pareiškėją iš Alytaus AVPK Druskininkų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulio pareigų nuo 2012 m. lapkričio 5 d., vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu (2012 m. spalio 3 d. įspėjęs apie galimą atleidimą) pagal faktą, kad pareiškėjas dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės. Pažymėtina, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto taikymui pareigūno prašymas atleisti iš tarnybos nėra reikalingas, nes Statuto 56 straipsnio 3 dalis įpareigoja atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos kitą darbo dieną, kai sueina Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyti terminai. Iš byloje esančio apelianto 2012 m. lapkričio 5 d. prašymo Alytaus AVPK viršininkui ir kitos bylos medžiagos nustatyta, kad šiuo prašymu apeliantas informavo policijos įstaigos vadovą apie tai, kad jis dėl sveikatos būklės nenuvyko ir nenuvyks į CMEK, todėl prašo atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (2012 m. lapkričio 4 d. suėjo 120 kalendorinių dienų iš eilės kai dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko tarnybą).

Nagrinėjamoje byloje iškeltu administraciniu ginču pareiškėjas siekia, kad atsakovas būtų įpareigotas paskirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą.

Vidaus tarnybos statutas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimų nereguliuoja, tik įtvirtina teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal įstatymą, reglamentuojantį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką (Statuto 49 straipsnio 6 dalis). Specialusis įstatymas, kuris reglamentuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygas ir tvarką yra Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnyje išvardyta kokie Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tarp jų - policijos pareigūnai (Statuto 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą gali būti paskirtos trijų rūšių valstybines pensijos:1) už tarnybą, 2) netekto darbingumo; 3) našlių ir našlaičių. Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams, tuo pat metu įgijusiems teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą ir pareigūnų ir karių valstybinę netekto darbingumo pensiją, skiriama didesnioji arba jų pasirinkimu viena iš šių pensijų.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnis nustato pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygas, tarp jų nagrinėjamam ginčui aktualią šio straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą sąlygą, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atitinka antrąją šios įstatymo normos taikymo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti sąlygą „ pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų <...> sistemose <...> 5 ir daugiau metų“. Pareiškėjas yra pripažintas iš dalies darbingu (50 proc.) dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir atleidimo iš vidaus tarnybos metu buvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje daugiau kaip 5 metus (daugiau kaip 19 ir mažiau kaip 20 metų).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio, kuris nustato pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydį, 3 dalyje nurodyta, kad atleistiems dėl sveikatos (3 straipsnio 1 dalies 4 punktas) pareigūnams ir kariams, ištarnavusiems nuo 5 iki 10 metų, už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, skiriama po 2 procentus šio straipsnio 1 dalyje nurodyto darbo užmokesčio, ištarnavusiems nuo 10 iki 20 metų – 20 procentų šio darbo užmokesčio, o ištarnavusiems daugiau kaip 20 metų skiriama šio straipsnio 2 dalyje nurodyto dydžio pensija.

Taigi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalis, nukreipdama be jokių išlygų į šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, numato galimybę skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą atleistam dėl sveikatos pareigūnui, kuris atitinka šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas sąlygas. Sistemiškai aiškinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, 6 straipsnio ir 7 straipsnių nuostatas, tam, kad atleistas iš tarnybos dėl sveikatos pareigūnas galėtų gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, ištarnauto laiko sąlygos prasme minimalus ištarnautas laikas turi būti ne mažesnis kaip penkeri metai.

Jei pareigūnas, kuris atleidžiamas dėl sveikatos (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas) yra ištarnavęs daugiau kaip 20 metų, jam skiriamos pensijos dydis nustatomas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, o ne pagal šio straipsnio 3 dalį, kuri taikoma nustatant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydį pareigūnams, kurie ištarnavo daugiau nei penkerius metus, bet mažiau nei 20 metų (atitinkami nuo 5 iki 10 metų arba nuo 10 iki 20 metų).

Minėta, kad pareiškėjas atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kuris suteikia teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, taikymo sąlygas: yra pripažintas iš dalies darbingu dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba ir yra ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje daugiau kaip 5 metus. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies prasme apelianto ištarnautas laikas valstybinei pensijai skaičiuoti patenka į ištarnauto laiko virš 5 metų intervalą nuo 10 iki 20 metų.

Alytaus AVPK įsakyme dėl apelianto atleidimo iš tarnybos nurodyta, kad jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną (2012 m. lapkričio 5 d.) pareiškėjo tarnybos laikas pensijai skaičiuoti - 19 metų 1 mėnuo ir 2 dienos. Minėtose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo normose nustatytas teisinis reguliavimas pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes suteikia pareiškėjui teisę gauti jo pasirinktą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, kurios dydį (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalis) lemia ištarnauti tarnybos metai (nuo 10 iki 20 metų).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnio nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju neaktualios ir netaikytinos.

Byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas nepasinaudojo jam išduotu siuntimu į CMEK, nelaikytinas kliūtimi skirti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensiją pagal minėtą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, kadangi šios įstatymo normos taikymui reikšmingus faktus (darbingumo netekimą ir tai, kad darbingumo netekimas nėra susijęs su tarnyba) nustatė kompetentinga institucija - Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Minėta, kad pareiškėjui dėl sveikatos būklės nenuvykus į žinybinę CMEK, kuriai suteikta kompetencija spręsti, ar pareigūnas dėl sveikatos būklės tinka tarnybai vidaus reikalų sistemoje, jis turėjo būti atleistas iš tarnybos kitą dieną pagal faktą, kad dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės. (Statuto 53 str. 1 d. 15 p., 56 str. 3 d.). Alytaus AVPK viršininkas 2012 m. lapkričio 5 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos būtent pagal šį faktą.

Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatas neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Šio įstatymo nuostatas dėl darbingumo lygio nustatymo tvarkos detalizuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo bei sveikatos apsaugos ministrų 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 (su atitinkamais pakeitimais) patvirtintas Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašas su priedais ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas. Darbingumo lygio nustatymo tvarkos apraše nustatyta (8-10 punktai), kad asmuo siunčiamas darbingumo lygiui nustatyti, kai nustačius diagnozę ir taikant gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones išlieka organizmo funkcijų sutrikimai. Taigi pareiškėjui praradus pareigūno statusą jo darbingumo lygį pagal kompetenciją įvertino Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinis skyrius. NDNT teritorinio skyriaus 2012 m. gruodžio 28 d. darbingumo lygio pažymoje pareiškėjui nustatytas 50 procentų darbingumo lygis (pripažintas iš dalies darbingu, netektas darbingumas – 50 procentų, netekto darbingumo priežastis „Ligos ir būklės“; diagnozės pagal TLK-10 pažymėtos kodais –T91.1, T90.5). NDNT 2013 m. vasario 20 d. rašte Nr.R-799 paaiškindama šios pažymos duomenis, be kita ko nurodė, kad pagal medicininius dokumentus K. R. 2012 m. liepos 8 d. patyrė traumą buityje (nerdamas į vandenį), gydytas stacionare ir ambulatoriškai, nedarbingumo pažymėjimą per metus iš eilės turėjo 121 dieną. Taigi kompetentinga institucija (NSNT) yra nustačiusi faktą, kad trauma dėl kurios jis 120 kalendorinių dienų iš eilės neatvyko į tarnybą, buvo patirta 2012 m. liepos 8 d. buityje, ir kad ši trauma lėmė pareiškėjo nedarbingumą, nesusijusį su tarnyba.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. jam tokią teisę suteikiančia įstatymo norma. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2013 m. sausio 2 d. prašymais prašė jam skirti būtent pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, o ne pareigūnų ir karių valstybinę netekto darbingumo pensiją.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas dėl pareiškėjo 2012 m. lapkričio 8 d. prašymo priėmė 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 11SP-5337, kurio pareiškėjas neapskundė, o dėl 2013 m. sausio 2 d. prašymo priėmė šioje byloje ginčijamą 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 11SP-1876. Byloje nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 8 d. prašymo pateikimo ir 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 11SP-5337 priėmimo metu NDNT dar nebuvo priėmusi sprendimo dėl darbingumo lygio nustatymo. Pareiškėjui pateikus pakartotinį, t. y. 2013 m. sausio 2 d. prašymą, NDNT sprendimas jau buvo priimtas. Byloje yra duomenys apie tai, kad Alytaus AVPK 2013 m. sausio 4 d. raštu pateikė VRM Sveikatos priežiūros tarnybai NDNT 2012 m. gruodžio 28 d. pažymą dėl nustatyto pareiškėjo darbingumo lygio (50 proc.), taip pat kitą medžiagą, kuri yra reikalinga sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą paskyrimo.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas neginčijo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 11SP-5337, byloje nėra reikšminga, nes minėti sprendimai priimti remiantis skirtingais duomenimis. 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 11SP-5337 atsakovas priėmė neturėdamas duomenų, kurie suteiktų pagrindą spręsti dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo. 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 11SP-1876 atsakovas priėmė turėdamas tokius duomenis (NDNT 2012 m. gruodžio 28 d. darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0703754), tačiau neteisingai taikydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

Atsakovas 2013 m. liepos 19 d. sprendime Nr.1D-6911 dėl pareiškėjo 2013 m. birželio 10 d. skundo, pateikto nesutinkant su 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 11SP-1876, taip pat neteisingai taikė materialinės teisės normas. Pažymėtina, kad 2013 m. liepos 19 d. sprendime Nr. 1D-6911 atsakovas nurodė papildomą atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagrindą – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuria nebuvo remiamasi priimant 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 11SP-1876. Pažymėtina, kad pareiškėjas tiek savo 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2013 m. sausio 2 d. prašymuose, tiek 2013 m. birželio 10 d. skunde prašė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Minėta, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnio nuostatos nėra aktualios ir netaikytinos.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad byloje nenustatyta aplinkybių dėl kurių pareiškėjui negalėtų būti paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 6 straipsnis, 7 straipsnio 3 dalis, 12 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste primintina, kad Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos ir socialinė parama. Jeigu įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, tarp jų – pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje pažymėta, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad šią konstitucinę pareigūnų ir karių valstybinės pensijos prigimtį atspindi Vidaus tarnybos statute įtvirtintas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas, reiškiantis tai, kad pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami Vidaus tarnybos statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalis). Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu numatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra viena iš vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo priemonių, papildoma socialinė apsauga, kuri taikoma statutiniams valstybės tarnautojams ir kariams, ir šiuo požiūriu įstatymais išskiria juos iš kitų valstybės tarnautojų ar darbuotojų tokiu būdu kompensuodama už tarnybos ypatumus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste paminėtinas ir Statuto 3 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių vidaus tarnybos principų – teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas. Pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui (Statuto 3 str. 8 d.).

Konstitucinio Teismo doktrinoje nuosekliai akcentuojama, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr.Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d, 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus; 2010 m. liepos 2 d. sprendimą ).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą ištarnavęs policijoje 19 metų 1 mėnesį 2 dienas, t.y. likus mažiau nė metams iki teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą (ištarnavus 20 ir daugiau metų). Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas nėra siejamas su pareigūno kalte, ar valia, o su objektyvia aplinkybe – neatvykimo į tarnybą dėl laikinojo nedarbingumo daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės faktu, kuris lemia atleidimą iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą.

Atsižvelgiant į pirmiau minėtas įstatymų leidėjo nustatytas socialines garantijas pareigūnams, kurie tarnauja vidaus tarnybos ypatumų sąlygomis, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems 5 ir daugiau metų, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą pareiškėjui K. R. neskyrimas neatitinka pirmiau minėtų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų, pažeidžia pareiškėjo konstitucinę teisę į valstybinę pensiją, taip pat neatitinka vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principų bei prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo kriterijams.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundžiami atsakovo sprendimai neskirti pareiškėjui valstybinės pareigūnų ir karių pensijos už tarnybą yra neteisėti ir nepagrįsti, nes pareiškėjas turi teisę į šią pensiją. Pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie išvados, jog pareiškėjo skundžiami VRM sprendimai neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, yra teisėti ir pagrįsti, netinkamai taikė ir materialinės teisės normas, tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą (ABTĮ 143 straipsnis).

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundas tenkintinas, VRM 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 11SP-1876 ir VRM 2013 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. 1D-6911(3) naikintini įpareigojant atsakovą skirti pareiškėjui K. R. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo K. R. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 11SP-1876 ir 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 1D-6911(3).

Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją skirti K. R. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Virginija Volskienė