eA-1223-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. eA-1223-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01091-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui Ž. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6, 9–11, 19–21, 26–28), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. S-30(7-237/2013) (toliau – ir MGK sprendimas) ir palikti galioti VMI 2013 m. spalio 21 d. suformuotos Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos už 2013 m. dalį, t. y. 2–3 punktus, kuria nurodyta pareiškėjui Ž. K. (toliau – ir pareiškėjas) sumokėti į biudžetą 235,30 Lt žemės mokestį.

VMI nurodė, kad mokestinis ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių privačių 13,11 ha ir 11,0 ha ploto žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajono savivaldybėje, apmokestinimo 235,30 Lt žemės mokesčiu. Šis mokestis buvo apskaičiuotas, nes Nekilnojamojo turto registre žemės sklypų tikslinė naudojimo paskirtis nurodyta žemės ūkio, be to, 13,11 ha sklype yra apleistas 2,89190 ha plotas. VMI manė, jog nagrinėjamu atveju MGK ginčijamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, kad minėti žemės sklypai žemės mokesčiu neapmokestinami, nes juose faktiškai auga miškas, į Miškų valstybės kadastrą jie įtraukti kaip miško žemė, o pareiškėjas turi leidimus įveisti mišką ne miško žemių sklypuose.

Šiame kontekste pažymėjo, kad žemės mokestis pareiškėjui už 2013 m. turėjo būti skaičiuojamas vadovaujantis 2013 m. sausio 1 d. redakcijos Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymu bei Žemės mokesčio administravimo taisyklėmis, patvirtintomis VMI viršininko 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. VA-57 (toliau – ir Taisyklės). Atsižvelgusi į tai, VMI atkreipė dėmesį, kad Taisyklių 38 punkte nustatyta, jog žemės mokestis apskaičiuojamas pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenis ir tik jais mokesčių administratorius vadovaujasi, apskaičiuodamas žemės mokestį.

Tuo tarpu Nekilnojamojo turto registre nėra nurodyta, kad pareiškėjo turimuose sklypuose yra miško žemė, o Žemės mokesčio įstatyme nenustatyta, jog apskaičiuojant šį mokestį galima vadovautis ir kitų registrų ar kadastrų duomenimis. VMI kartu akcentavo, kad pareiškėjas dar 2008 m. buvo informuotas apie žemės sklypų paskirties pakeitimo bei žemės sklypų kadastro duomenų patikslinimo tvarką, tačiau jokie pakeitimai iki šiol nėra atlikti. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir tuo, kad Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo žemės sklypų tikslinė naudojimo paskirtis nurodyta žemės ūkio, VMI teigė, jog šiuo atveju MGK nepagrįstai nesivadovavo Žemės mokesčio įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, apibrėžiančiomis žemės mokesčio objekto nustatymą, bei nepagrįstai ignoravo faktą, kad 13,11 ha ploto sklype nuotoliniais kartografavimo metodais nustatytas 2,89190 ha apleistos žemės plotas, todėl jame turėjo būti apleisti žemės ūkio naudmenų plotai, taip pat lėmę žemės mokesčio apskaičiavimą.

Pareiškėjas Ž. K. atsiliepime į VMI skundą (b. l. 30–31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodė, kad 11,0 ha žemės sklypas 2007 m. birželio 20 d. buvo įregistruotas kaip žemės ūkio paskirties, nors faktiškai jis buvo apaugęs pušaitėmis ir berželiais. 2007 m. vasarą pareiškėjas iš girininko sužinojo, kad 11,0 ha ir 13,11 ha ploto žemės sklypai dar 2004 m. buvo inventorizuoti Lietuvos miškotvarkos instituto ir įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre kaip miškas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo tėvas S. K. 2007 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Valstybinę miškotvarkos tarnybą ir gavo 11,0 ha ir 13,11 ha ploto žemės sklypų pažymas, patvirtinančias, kad minėti sklypai yra miško žemė, bei pateikė jas Žemėtvarkos instituto Klaipėdos filialui, prašydamas registrų pažymėjimuose įrašyti faktinę žemės sklypų paskirtį – miškų, o ne žemės ūkio, tačiau ši akivaizdi klaida nebuvo ištaisyta. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas 2009 m. birželio 4 d. raštu Nr. (14.15)-LV4-217 informavo, jog dėl minėtų sklypų paskirties pakeitimo pareiškėjas turi paruošti 11,0 ha ir 13,11 ha miškų sklypų projektus ir tik tada, po 3 metų, įgis teisę kreiptis į Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūrą. Tačiau tokiam projektui pareiškėjas neturi lėšų, o 11,0 ha ir 13,11 ha sklypų parduoti nepavyksta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 76–79) atsakovo VMI skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 11,0 ha (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 13,11 ha (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajono savivaldybėje. Atsižvelgęs į tai, centrinis mokesčių administratorius pareiškėjui 2013 m. spalio 21 d. suformavo Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją už 2013 m., kurios 2 ir 3 punktuose apskaičiavo 235,30 Lt žemės mokestį: už į 13,11 ha žemės sklypo plotą patenkančią 2,89190 ha apleistos žemės dalį – 77,65 Lt, o už likusį 10,21810 ha plotą – 73,65 Lt; už 11,0 ha ploto žemės sklypą – 84 Lt.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad žemės apmokestinimo žemės mokesčiu tvarka reglamentuota Žemės mokesčio įstatyme. Šio įstatymo 4 straipsnyje (2013 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad žemės mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, miško žemė nėra žemės mokesčio objektu.

Miško žemės samprata pateikta Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 punkte – tai apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės bei žemė, skirta miškui įveisti.

Atitinkamai žemės mokesčio mokėtojų nustatymo, jo apskaičiavimo, Nekilnojamojo turto registro duomenų gavimo ir atnaujinimo tvarką nustato Taisyklės (1 punktas). Pagal Taisyklių 37 punktą, VĮ Registrų centras pagal sudarytą duomenų teikimo sutartį VMI, be kita ko, teikia duomenis apie žemės sklypų adresus, sklypų (sklypo dalies) bendrus bei miško plotus, tų sklypų (sklypo dalies) masiniu vertinimo būdu nustatytas mokestines vertes (be miško vertės) bei atitinkamais atvejais patvirtintas individualiu žemės vertinimu nustatytas vertes, žemės mokesčiui apskaičiuoti reikalingus neapmokestinamus žemės plotus (jei tokie duomenys įregistruoti Nekilnojamojo turto registre), žemės sklypų įsigijimo būdus, žemės sklypų paskirtis, naudojimo būdus, pobūdžius, dokumentų tipus, taip pat nuotoliniais kartografavimo metodais nustatytų apleistų žemės sklypų identifikacinius numerius bei apleistos žemės plotus.

Pagal šiuos Nekilnojamojo turto registro teikiamus kalendorinių metų birželio 30 dienos duomenis yra apskaičiuojamas žemės mokestis (Taisyklių 38 punktas). Atsižvelgęs į minėtas nuostatas, teismas pažymėjo, kad Žemės mokesčio įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas Taisyklių atžvilgiu ir jame imperatyviai nėra nurodyta mokesčių administratoriaus pareiga vadovautis išimtinai Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatant žemės mokesčiu apmokestinamą objektą. Nors Žemės mokesčio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad centriniam mokesčių administratoriui VĮ Registrų centras teikia Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenis, reikalingus žemės mokesčiui apskaičiuoti, įstatyme nėra įtvirtintas draudimas, nustatant apmokestinimo objektą, vadovautis ir kitais duomenimis, tarp jų ir kitų registrų duomenimis, patvirtinančiais miško žemės buvimo faktą.

Tuo tarpu iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007 m. lapkričio 28 d. pažymų Nr. 14777 ir Nr. 14776, pagal kurias pareiškėjui priklausančiuose žemės sklypuose kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (11,0 ha) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (13,11 ha) įregistruoti atitinkamai 10,86 ha ir 10,22 ha miško žemės plotai, bei teismo posėdžio metu pareiškėjo pateiktų Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. balandžio 29 d. pažymų Nr. 48101 ir Nr. 48102 nustatyta, kad žemės mokesčiu apmokestinamuose žemės sklypuose yra Miškų valstybės kadastre įregistruota miško žemė.

Šią aplinkybę patvirtina kartografinės duomenų bazės fragmentas, taip pat, atlikus pareiškėjui priklausančio 13,11 ha miško sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdos raj., šiaurinės pamiškės apžiūrą, surašyti aktai ir padarytos nuotraukos, iš kurių matyti, jog žemės sklypas yra apaugęs medžiais. Be to, Šilutės miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos girininko G. K. 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymėjimas patvirtina, kad žemės sklypai kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) yra apaugę 5–10 metų senumo pušaitėmis ir kitų medžių jaunuolynu, o pareiškėjas turi leidimus šiuose žemės sklypuose įveisti mišką.

Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas fakto, jog pareiškėjui priklausančiuose žemės sklypuose yra miškas, neginčija. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas pabrėžė, kad Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta žemės mokesčio mokėjimo išimtis taikoma ne tik miško žemei, bet ir žemės ūkio paskirties žemei, kurioje įveistas miškas, t. y. išimties taikymas siejamas su faktiniu miško atitinkamame žemės sklype egzistavimu, todėl teisingumo ir protingumo principams prieštarautų fakto apie miško žemę ignoravimas bei vadovavimasis išimtinai Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie žemės sklypo paskirtį.

Teismo vertinimu, esant akivaizdiems miško žemės egzistavimo faktą patvirtinantiems įrodymams, atsakovas nepagrįstai vadovavosi išimtinai Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir nepagrįstai apmokestino minėtus žemės sklypus, kadangi jie yra miško žemė, t. y. nėra žemės mokesčio objektu. Teismas papildomai akcentavo, kad MGK bylos medžiaga patvirtina, jog už ankstesnius laikotarpius pareiškėjui apskaičiuotas žemės mokestis buvo panaikintas, atitinkamai MGK 2008 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. S-8(7-256/2007) ir VMI 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 68-373, pripažįstant 13,11 ha ir 11,0 ha žemės sklypus miško žeme.

Teismas nepagrįstu laikė ir atsakovo argumentą, kad 13,11 ha sklype esantis 2,89190 ha žemės plotas yra apleistas ir tai lemia žemės mokesčio apskaičiavimą, nes iš pareiškėjo 2013 m. lapkričio 5 d. paaiškinimo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) viršininkui matyti, kad 13,11 ha žemės sklypo 2,89 ha plote auga 6–8 m. pušaičių ir berželių jaunuolynas, išskyrus miško kelią, skirtą priešgaisriniam įvažiavimui, šalikeles ir šio sklypo kampą (apie 30–40 arų), be to, aplinkybę, kad per 13,11 ha žemės sklypą eina kelias, patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 punktą miško kelias yra priskirtinas miško žemei, jo užimamas plotas negali būti laikomas apleista žemės ūkio naudmena. Taip pat pažymėjo, kad Šilutės miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos girininko G. K. 2007 m. rugsėjo 11 d. pažymėjime nurodyta, jog pareiškėjui Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius 2007 m. liepos 20 d. išdavė leidimą įvesti mišką žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), todėl šis žemės sklypas visa apimtimi laikytinas žeme, skirta miškui įveisti, kuri nėra apmokestinama žemės mokesčiu pagal Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnį.

Vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju MGK priėmė teisėtą sprendimą, kuriame pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui priklausantys 13,11 ha ir 11,0 ha žemės sklypai yra neapmokestinami žemės mokesčiu Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnio prasme, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

III. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą (b. l. 82–84), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, t. y. panaikinti MGK 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. S-30(7-237/2013) ir palikti galioti VMI 2013 m. spalio 21 d. suformuotos Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos už 2013 m. dalį, t. y. 2–3 punktus, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 235,30 Lt žemės mokestį. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo skundas pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas Ž. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 87–89) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas mano, kad VMI apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neteisingas bei šališkas, vienpusiškais, principingas, o pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Pareiškėjas pažymi, kad skunde nėra paneigti nei pareiškėjo, nei MGK ir pirmosios instancijos teismo motyvai bei išvados dėl pareiškėjui priklausančių 13,11 ha ir 11,0 ha ploto žemės sklypų. Be to, atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju VMI remiasi išimtinai VMI viršininko 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. VA-57 patvirtintomis Žemės mokesčio administravimo taisyklėmis, kurios įsigaliojo tik 2013 m. spalio 4 d. ir jose nenumatytas veikimas atgaline data. Taip pat akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 16 straipsnį pagrindiniai registrai yra Valstybės registrai. Taigi pareiškėjui priklausančių ginčo sklypų medžių inventorizavimas, atliktas 2004 m., ir šių sklypų įregistravimas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre neprieštarauja minėto įstatymo reikalavimams. Pareiškėjas kartu nurodo, kad pageidauja dalyvauti teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad pageidauja dalyvauti teismo posėdyje. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš esmės nesuformulavo aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir jo visiškai nemotyvuoja, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių 13,11 ha ir 11,0 ha ploto žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajono savivaldybėje, apmokestinimo 235,30 Lt žemės mokesčiu.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, atsakovas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, inter alia dėl to, jog ginčo sklypai yra apaugę mišku ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti kaip miško žemė, o pareiškėjas turi leidimą įveisti mišką ne miško žemių sklypuose. Tačiau atsakovas nesutinka su MGK ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui žemės mokestis galėjo būti apskaičiuotas remiantis ne tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos ginčo žemės sklypų tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, tačiau ir kitų registrų ar kadastrų duomenimis.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu MAĮ 67 straipsnio 2 dalis numato, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors Taisyklių 38 punkte nustatyta, jog žemės mokestis apskaičiuojamas pagal VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro teikiamus duomenis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teisės aktai nenustato dokumentų, kuriais mokesčių administratorius gali grįsti apskaičiuotus mokesčius, sąrašo, todėl mokesčių mokėtojui apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos gali būti grindžiamos įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais dokumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑1427/2011 ir kt.).

Atitinkamai iš byloje esančių duomenų (MGK byla Nr. 7-237/2013, b. l. 1–8, 16–21) matyti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VMI žemės mokesčio deklaracijoje už 2013 m. jam apskaičiuotu žemės mokesčiu, kreipėsi dėl šio mokesčio panaikinimo ir pateikė jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, t. y. pareiškėjas, įgyvendindamas MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą, pateikė duomenis, patvirtinančius, jog ginčo sklypai yra apaugę mišku ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti kaip miško žemė, o jis turi leidimą įveisti mišką ne miško žemių sklypuose, todėl šie sklypai pagal Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnį nelaikytini žemės mokesčio objektu.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrindė ir įrodė, kodėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos žemės mokesčio už ginčo sklypus sumos yra nepagrįstos (neteisingos), o VMI nepateikė minėtus pareiškėjo argumentus paneigiančių įrodymų. Todėl MGK 2014 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. S-30(7-237/2013) pagrįstai panaikino VMI 2013 m. spalio 21 d. suformuotos Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos už 2013 m. dalį, t. y. 2–3 punktus, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 235,30 Lt žemės mokestį.

Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, palikdamas ginčijamą MGK sprendimą nepakeistą, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan