2K-154/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-154/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00611-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1;

1.1.8.9.1;

1.1.8.9.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu A. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį vienuolikos metų laisvės atėmimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartimi nuteistosios A. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

A. S. nuteista už tai, kad 2010 m. birželio 13 d., nuo 14.05 iki 20.05 val., apleistame pastate, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio (tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), tyčia sudavė peiliu A. F. (A. F.) ne mažiau kaip vieną smūgį į dešinės ausies kaušelio centrinę dalį ir ne mažiau kaip du smūgius į krūtinės kairės pusės bei pakrūtinio sritis, taip padarė nukentėjusiajam sužalojimus, sukėlusius išorinį bei vidinį kraujavimą ir šoką, nuo to A. F. mirė. Taip A. S. nužudė A. F.

Kasaciniu skundu nuteistoji A. S. prašo skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, vadovaujantis BK 62 straipsniu, nes laisvės atėmimo bausmę jai atlikti yra per sunku.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, neatkreipė dėmesio į tai, jog jos pirminėje apklausoje nedalyvavo gynėjas, todėl buvo pažeista jos teisė į gynybą. Kasatorė taip pat teigia, kad jai ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, kuri nustatė, kad ji serga psichikos liga, likusia po trauminio poveikio praeityje, dėl to gali atsirasti asmenybės sutrikimų, agresijos, pykčio, impulsyvumo, priepuolių, A. S. yra lengvai išprovokuojama pykčiui (A. F. ją psichologiškai spausdamas, keiksnodamas, šaukdamas ir išprovokavo). Teismas nevertino jos galimo riboto pakaltinamumo BK 18 straipsnio aspektu, nors tam buvo visos sąlygos. Tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teisėjai, pasak kasatorės, proceso metu neginčijamų jos kaltės įrodymų neturėjo, o rėmėsi tik jos prisipažinimu. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad nebuvo atlikta daktiloskopinė ekspertizė, galėjusi patvirtinti arba paneigti jos kaltę (įrodyti, kad ant nusikalstamos veikos įrankio – peilio – jos pirštų atspaudų nėra). Kasaciniame skunde taip pat keliama A. F. savižudybės versija. Be to, jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažinti psichikos liga ir A. F. provokuojantis veiksmai.

Atsiliepimu į nuteistosios A. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde kvestionuojamos faktinės aplinkybės, t. y. A. F. nusižudymo versija, nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas, nes apeliaciniu skundu A. S. ginčijo tik kaltės formą. Teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisingai įvertino visumą įrodymų ir pagrįstai pripažino A. S. kalta. Pasak prokuroro, byloje nenustatytos aplinkybės, leidžiančios įtarti, kad A. S. buvo galima pripažinti ribotai pakaltinama. Abejonių dėl A. S. pakaltinamumo nekilo, juolab kad apeliacinės instancijos teisme apklausti ekspertai patvirtino, jog nors A. S. sirgo ir serga psichikos sutrikimu – potrauminiu sindromu, nekyla abejonių, kad ji įvykio metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Nėra pagrindo konstatuoti ir tai, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas neišsamiai pažeidžiant kaltinamosios procesiniais teises, o paskirta bausmė yra aiškiai per griežta.

Nuteistosios A. S. kasacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalį (toliau – BPK) nagrinėdamas kasacinę bylą teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tik teisės taikymo aspektu. Taigi, šios instancijos teismas iš naujo faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų nerenka, netiria ir nevertina. Kasaciniame skunde nurodoma A. F. savižudybės versija ir jo galbūt provokuojantys veiksmai tam, kad A. S. atliktų smurtinius veiksmus prieš jį, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistoji A. S. savo apeliaciniame skunde nurodė vienintelį argumentą, kad nusikalstamą veiką ji padarė veikdama ne tyčine kaltės forma. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo galima padaryti išvadą, kad A. S. prašė jos nusikalstamą veiką kvalifikuoti ne kaip tyčinę, o kaip padarytą dėl neatsargumo, ir tuo pagrindu sušvelninti jai paskirtą bausmę.

Dėl A. S. pakaltinamumo

Pagal BK 17 straipsnio 1 dalį asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas BK uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.

Ikiteisminio tyrimo metu A. S. atlikus kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę nustatyta, kad ji serga psichikos sutrikimu – potrauminiu sindromu, tačiau tiek nusikaltimo padarymo, tiek ir šiuo metu galėjo ir gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, todėl priverstinio pobūdžio medicinos gydymo priemonių jai taikyti nereikia.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad A. S. būdingi neadekvatūs piktumo, susierzinimo proveržiai, tačiau, atsižvelgiant į teismo psichologijos-psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktas išvadas, tai neduoda pagrindo spręsti apie jos nepakaltinamumo būseną.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsniu, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausti nuteistoji A. S., ekspertas J. V., liudytojas V. K., taip pat ekspertai S. S. ir V. K., kurie atliko ekspertizę bei surašė ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Jie savo išvadas, nurodytas ekspertizės akte, patvirtino. Naujų duomenų apie tai, kad A. S. dėl ekspertų konstatuoto psichikos sutrikimo nusikalstamos veikos padarymo metu būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų pavojingumo ar jų valdyti, nebuvo gauta.

Taigi nekyla abejonių dėl A. S. veiksmų atitikties BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto požymiams.

Dėl BK 62 straipsnio taikymo

Kasatorė skunde nurodo, kad laisvės atėmimo bausmę jai atlikti yra per sunku ir bausmė turėtų būti švelninama remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, vadovaujantis šia norma, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. savo noru atvyko į teisėsaugos įstaigą, taip pat pranešė apie jos padarytą nusikaltimą raštu 2010 m. birželio 16 d. Tačiau A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu neigė nusikalstamos veikos padarymą, keitė savo parodymus. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra šioje straipsnio dalyje numatyta viena ar kelios iš šešių numatytų aplinkybių. A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Taigi teismas pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką taikyti BK 62 straipsnio 1, 2 dalis ir A. S. skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę neturėjo teisinio pagrindo.

Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. S. už padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), todėl paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir nėra pagrindo ją keisti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorė skunde taip pat nurodo, kad buvo pažeista jos teisė į teisminę gynybą. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Byloje nustatyta, kad A. S. 2010 m. birželio 16 d. savanoriškai atėjo į policijos įstaigą ir raštu surašė prisipažinimą apie jos padarytą nusikalstamą veiką (A. F. nužudymą). Tą pačią dieną jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir atlikta pirmoji apklausa. Per pirmąją apklausą ikiteisminio tyrimo metu jos teises gynė advokatė Loreta Daukšienė. Taigi A. S. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios A. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas

Viktoras Aidukas