A-1522-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1522-662/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07404-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 2KM19/38-0157S ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0168S; 3) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 1A-430; 3) priteisti finansinę žalą, t. y. 386 Lt, kuriuos 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. pareiškėjas buvo priverstas sumokėti.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad Muitinė nepagrįstai įpareigojo jį sumokėti importo muitą už automobilio kuro bake buvusius degalus, kai jis 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjas kreipėsi į Muitinę, kad nepagrįstai sumokėtas importo muitas būtų grąžintas, bet šis pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas. Ginčijami sprendimai iš esmės grindžiami Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392, kuris, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pagal nurodyto įsakymo nuostatas, kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę 5 kartus per kalendorinį mėnesį parsigabenti leistiną kiekį akcizinių prekių. Importo mokestį pareiškėjas turėjo susimokėti dėl to, kad kovo mėnesį iš Rusijos Federacijos grįžo daugiau nei penkis kartus. Nei vienas teisės aktas nedraudžia Lietuvos Respublikos piliečiui daugiau kaip penkis kartus per mėnesį iš trečiųjų šalių grįžti į Lietuvos Respubliką. Nors kovo mėnesį pareiškėjas sieną kirto daugiau nei penkis kartus, bet importo mokesčiais apmokestinamų prekių įsivežė tik penkis kartus, todėl Kauno teritorinės muitinės pareigūnai neturėjo teisės apmokestinti automobilio kuro bake buvusio kuro.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad ginčas byloje iš esmės keliamas dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimų, kuriais buvo atsisakyta grąžinti pareiškėjo sumokėtus importo muitą ir mokesčius už 2013 m. kovo 10 d. ir 2013 m. kovo 18 d. iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtus degalus. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Departamentas nustatė, kad sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti importo mokesčius už automobilio kuro bake gabenamus degalus, buvo priimti remiantis Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d.

įsakymu Nr. 1B-392 patvirtinto Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3 punktu ir atsižvelgus į tai, kad jis kovo mėnesį į Lietuvos Respubliką atvyko daugiau nei 5 kartus. Pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) nuostatas, pareiga sumokėti importo mokesčius atsiranda nuo jais apmokestinamų prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momento.

Pagal Tarybos 2009 m. lapkričio 16 d. reglamentą (EB) Nr. 1186/2009, nustatantį Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą (toliau – ir Reglamentas), atvykstančių iš trečiųjų šalių keleivių bagaže esančias prekes leidžiama įvežti be importo muitų, jeigu pagal nacionalinių teisės aktų nuostatas, priimtas atsižvelgiant į Tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. direktyvos 2007/74/EB dėl keliaujančių iš trečiųjų šalių asmenų importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais (toliau – ir Direktyva) nuostatas, tos įvežamos prekės neapmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM).

Siekiant nustatyti, ar keleivių asmeniniame bagaže gabenamoms prekėms bei privačiose motorinėse transporto priemonėse esančiam kurui gali būti taikomos importo mokesčių lengvatos, turi būti vadovaujamasi Departamento generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintu Tvarkos aprašu. Muitai gali būti grąžinami arba gali būti atsisakoma juos išieškoti tik esant Bendrijos muitinės kodekso 5 skyriuje nurodytiems pagrindams ir laikantis šiame skyriuje nustatytų sąlygų. Kauno teritorinė muitinė neturėjo teisinio pagrindo grąžinti pareiškėjo sumokėtus importo mokesčius, nes jie jam buvo apskaičiuoti teisėtai ir pagrįstai, o aplinkybių, sudarančių pagrindą juos grąžinti, muitinei pateiktuose prašymuose pareiškėjas nenurodė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad Muitinė neturėjo teisinio pagrindo grąžinti pareiškėjui jo sumokėtas importo muitų ir mokesčių sumas, nes nebuvo nustatyta, kad jas pareiškėjas į valstybės biudžetą įpareigotas sumokėti nepagrįstai. Muitinės pareigūnai, priimdami sprendimą apmokestinti automobilyje, kuriuo A. R. vyko iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką, buvusius degalus vadovavosi Departamento generalinio direktoriaus įsakymu patvirtinto Tvarkos aprašo nuostatomis ir nustatę, kad 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. A. R. iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką atvyko daugiau nei penktą kartą, teisėtai ir pagrįstai apmokestino automobilio bake buvusius degalus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė, dėl ko kilo ginčas, nurodė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 14 straipsnio 6 dalį. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Akcizų įstatymo nuostatas, importo PVM ir akcizo už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes administravimas priskirtas muitinės kompetencijai. Prievolė mokėti importo PVM ir importo akcizą atsiranda, kai atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 13 d., Akcizų įstatymo 9 str. 3 d.). Taigi prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes atsiranda tada, kai atsiranda prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Pareiga mokėti importo PVM ir akcizą tenka importuotojui. Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad skola muitinei – tai asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų arba eksporto muitų sumą. Skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 5 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas mokesčius turi sumokėti prekių muitinio įforminimo metu (iki jų išleidimo). 2009 m. lapkričio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1186/2009, nustatančio Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą, 41 straipsnyje nustatyta, kad atvykstančių iš trečiųjų šalių keleivių bagaže esančias prekes leidžiama įvežti be importo muitų, jeigu pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas, tos įvežamos prekės neapmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu. 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 2007/74/EB dėl keliaujančių iš trečiųjų šalių asmenų importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais 4 straipsnyje nustatyta, jog valstybės narės, remdamosi piniginėmis ribomis arba kiekio apribojimais, neapmokestina PVM ir akcizais prekių, importuojamų keliaujančių asmenų asmeniniame bagaže, jeigu prekių importas yra nekomercinio pobūdžio. Pagal Direktyvos 6 straipsnį, neapmokestinimo tikslais importas laikomas nekomercinio pobūdžio, jeigu jis vykdomas retkarčiais ir yra susijęs tik su keliaujančių asmenų asmeniniam arba šeimyniniam naudojimui skirtomis prekėmis arba dovanojimui skirtomis prekėmis. Prekių pobūdis ar kiekis neturi būti toks, kad kiltų pagrindas manyti, jog importuojama komerciniais tikslais.

Vadovaudamasi Direktyvos nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtino Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 4 punkte nustatyta, kad keleivių asmeniniame bagaže gabenamos prekės neapmokestinamos importo PVM ir akcizais, kai: jos įvežamos ne komerciniais tikslais; jų vertė ar kiekis neviršija šiose taisyklėse nustatytų prekių vertės ar kiekio, leidžiamų keleiviams įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją neapmokestinant importo PVM ir akcizais. Pagal Taisyklių 5 punktą, prekės laikomos įvežtomis ne komerciniais tikslais, kai jos: įvežamos nereguliariai; skirtos keleivių ar jų šeimos narių asmeniniam naudojimui ir (arba) įvežamos kaip dovanos. Nei tokių prekių prigimtis, nei kiekis neturi kelti abejonių, kad jos įvežamos ne komerciniais tikslais. Departamento generalinis direktorius 2011 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1B-392 patvirtino Taisyklių 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašą, kurio 3 punkte, galiojusiame ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo nustatyta, kad nustatytos muito ir mokesčių lengvatos taikomos, jei keleivis atvyksta į Lietuvos Respubliką ne daugiau kaip 5 kartus per kalendorinį mėnesį. Pagal Aprašo 6 punktą, muitinės pareigūnas, atlikdamas įvežamų prekių ir (arba) privačios motorinės transporto priemonės tikrinimą ir nustatęs, kad keleivis per kalendorinį mėnesį į Lietuvos Respubliką atvyksta 6 ir daugiau kartų, jo įvežamoms prekėms ir (arba) kurui, esančiam privačios motorinės transporto priemonės degalų bake, apskaičiuoja muitus ir mokesčius. Muitinės pareigūnas, nustatydamas keleivio sienos kirtimo reguliarumą, naudojasi informacija, esančia muitinės informacinėse sistemose (pvz., Žodinių muitinės deklaracijų duomenų apdorojimo informacinėje sistemoje, Keleivio deklaracijos duomenų kaupimo ir kontrolės informacinėje sistemoje), bei kitais šaltiniais (8 p.).

Byloje nustatyta ir šių aplinkybių pareiškėjas neneigia, kad 2012 m. kovo 10 d. iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką atvyko 6 kartą per kalendorinį mėnesį, o 2012 m. kovo 18 d. – aštuntą kartą (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 45). Pagal nurodytu metu galiojusias Tvarkos aprašo 3 punkto nuostatas, muitinės pareigūnas nustatęs, kad asmuo per kalendorinį mėnesį į Lietuvos Respubliką atvyksta 6 ir daugiau kartų, jo įvežamoms prekėms ir (arba) kurui, esančiam privačios motorinės transporto priemonės degalų bake, turi pareigą apskaičiuoti muitus ir mokesčius bei užpildyti pranešimą. Bylos duomenys tvirtina, kad remdamasis pareiškėjo pateiktomis deklaracijomis (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 101, 103) ir nustatęs, kad A. R. iki 2012 m. kovo 10 d. iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką 2012 metų kovo mėnesį jau buvo atvykęs 5 kartus, Muitinės pareigūnas apskaičiavo pareiškėjui už automobilio kuro bake buvusius degalus mokėtiną importo muitų bei mokesčių sumas (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 39, 42). Šias sumas pareiškėjas sumokėjo tą pačią dieną, kai buvo išrašyti Muitinės pareigūno pranešimai (bylos Nr. I-760-331/2013 I t., l. 38, 42).

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad Muitinės pareigūnai, apskaičiuodami importo muitus ir mokesčius už pareiškėjui 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. į Lietuvos Respublikos teritoriją automobilio kuro bake įvežtus degalus, veikė vadovaudamiesi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pagrįstai surašė pranešimą dėl importo muitų ir mokesčių sumų sumokėjimo. Atvejai, kuomet importuotojui gali būti grąžinami sumokėti muito mokesčiai, nustatyti Bendrijos muitinės kodekso V skyriuje (235–242 str.). Iš pareiškėjo skunde nurodytų argumentų matyti, kad reikalavimas grąžinti sumokėtas importo muitų ir mokesčių sumas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad importo muitai ir mokesčiai negalėjo būti apskaičiuoti vien tik dėl to, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką per kalendorinį mėnesį atvyko daugiau nei penktą kartą, t. y. remiantis sienos kirtimo dažnumu. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą grąžinti pareiškėjo sumokėtas importo muitų ir mokesčių sumas, nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, kad apskaičiuodami importo muitus ir mokesčius už automobilio kuro bake buvusius degalus Muitinės pareigūnai veikė vadovaudamiesi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu grąžinti sumokėtas sumas pareiškėjas nenurodė, teismas konstatavo, kad Muitinė neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2012 m. kovo 15 d. ir 2012 m. kovo 19 d. skundus bei grąžinti jam sumokėtas importo muitų ir mokesčių sumas. Vadinasi, Muitinės 2012 m. kovo 26 d. ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimai ir Departamento 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimas yra teisėti, todėl jų naikinti remiantis pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teismas išdėstė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio ir kitų straipsnių nuostatas ir nenustatė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. Muitinės ir Departamento pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintas.

III. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėsto tokius pat argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, jog nesutinka su priimtu sprendimu, kadangi jis prieštarauja ABTĮ 4 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai ir yra priimtas vadovaujantis vėliau priimtu įstatymu, t. y. teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintomis Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklėmis, kurios parengtos vadovaujantis 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 2007/74/EB, kuri buvo išleista po trijų metų. Muitinės darbuotojai, vadovaudamiesi Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392, išrašydavo pranešimus už sienos kirtimo kartus, bet ne už parsigabentų prekių kartus. Nesutinka, jog šeštą kartą per kalendorinį mėnesį grįžtant iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką reikia mokėti mokesčius už parsigabentas akcizines prekes, nors penkis kartus grįžtant neparsigabeno jokių prekių (jo atveju jis sieną kirto aštuonis kartus, o prekių parsigabeno tik keturis kartus). Nesutinka, jog muitinės pareigūnai teisėtai išrašė mokėjimo pranešimus.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad apeliantas skunde akcentuodamas, jog teismas nesivadovavo teisės aktais, galiojusiais ginčui aktualiu laikotarpiu, neatkreipė dėmesio į tai, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 439 buvo pakeistas ir būtent ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios nutarimo redakcijos preambulėje ir nurodyta, jog Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 37 straipsniu, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir įgyvendindama 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvą 2007/74 EB dėl keliaujančių iš trečiųjų šalių asmenų importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais, priima šį nutarimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė, atstovaujanti ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2012 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2KM19/38-0157S, 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 2KM19/5-0168S ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 1A-430 teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės žalos pareiškėjui priteisimo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas A. R. 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. per Kybartų kelio postą vykdamas iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką deklaravo, kad automobilio bake gabena 80 l degalų. Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio posto inspektorė 2012 m. kovo 10 d. pranešimu Nr. K2KK2000462 nurodė pareiškėjui, kad už deklaruotą 80 l degalų kiekį mokėtina 168 Lt importo muito ir mokesčių suma. Minėtą sumą pareiškėjas sumokėjo 2012 m. kovo 10 d. Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio posto inspektorė 2012 m. kovo 18 d. pranešimu Nr. K2KK2000504 nurodė pareiškėjui, kad už deklaruotą 80 l degalų kiekį mokėtina 168 Lt importo muito ir mokesčių suma. Minėtą sumą pareiškėjas sumokėjo 2012 m. kovo 18 d. Pareiškėjas 2012 m. kovo 15 d. skundu kreipėsi į Muitinės viršininką, tačiau Muitinė 2012 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 2KM19/38-0157S nusprendė negrąžinti A. R. 168 Lt importo muitų ir mokesčių, apskaičiuotų ir sumokėtų 2012 m. kovo 10 d. jam 6 kartą vykstant iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Kybartų kelio postą. Išnagrinėjusi pareiškėjo 2012 m. kovo 19 d. skundą, Muitinė 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 2KM19/5-0168S taip pat nusprendė negrąžinti A. R. 168 Lt importo muitų ir mokesčių, apskaičiuotų ir sumokėtų 2012 m. kovo 18 d. jam daugiau nei 5 kartą vykstant iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Kybartų kelio postą. Nesutikdamas su Muitinės 2012 m. kovo 26 d. ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimais, pareiškėjas padavė skundą Departamentui, kuris jį išnagrinėjęs 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 1A-430 atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino Muitinės 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 2KM19/38-0157S bei 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0168S.

Nagrinėjant administracinę bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar teisės akto nuostatos, kuriomis remiantis priimti ginčijami sprendimai, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams, taip pat poįstatyminiame teisės akte galbūt įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kuris prieštarauja aukštesnės galios teisės akte įtvirtintoms nuostatoms.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi nutarė sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą ir inicijuoti norminio teisės akto tyrimą, siekiant ištirti, ar Tvarkos aprašo 3 punktas tuo aspektu, kuriuo muito ir mokesčių lengvatų taikymas iš esmės yra siejamas su keleivio ne daugiau kaip 5 kartų per kalendorinį mėnesį atvykimu į Lietuvos Respubliką, ir 6 punktas tuo aspektu, jog kurui, esančiam privačios motorinės transporto priemonės degalų bake, apskaičiuojami muitai ir mokesčiai atsižvelgiant į tai, jog keleivis per kalendorinį mėnesį į Lietuvos Respubliką atvyksta 6 ir daugiau kartų, neprieštarauja Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 „Dėl Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių patvirtinimo“ 5 punktui (2011 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. 635 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. birželio 13 d., (Žin., 2011, Nr. 68-3246)), taip pat konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams; taip pat ištirti, ar Tvarkos aprašo 3 punkto dalis, kuria nustatytas ir muito mokesčio lengvatų taikymas, ir 6 punkto dalis, kuria nustatyta, jog įvežamam kurui, esančiam privačios motorinės transporto priemonės degalų bake, muitinės pareigūnas gali apskaičiuoti ne tik mokesčius (PVM ir akcizus), bet ir muito mokesčius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 968 „Dėl Keleivių ir kitų fizinių asmenų įvežamų daiktų (prekių) atleidimo nuo muitų taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Keleivių ir kitų fizinių asmenų įvežamų daiktų (prekių) atleidimo nuo muitų taisyklių 4.6 punktui (2011 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. 636 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. birželio 13 d. (Žin., 2011, Nr. 68-3247)), konstituciniam teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos principams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pripažino, kad Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392, 3 ir 6 punktai, tiek, kiek jie įtvirtina, kad Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, ir Keleivių ir kitų fizinių asmenų įvežamų daiktų (prekių) atleidimo nuo muitų taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 968, numatytos mokesčių lengvatos ir nustatytas atleidimas nuo muito netaikomi kurui, esančiam privačios motorinės transporto priemonės degalų bake, kai keleivis per kalendorinį mėnesį į Lietuvos Respubliką atvyksta 6 ir daugiau kartų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovai, priimdami ginčijamus sprendimus, taikė Tvarkos nuostatas, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimu nurodyta apimtimi buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją. Teismas ginčo byloje negali taikyti norminio akto (ar jo dalies), kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir aukštesnės galios teisės aktui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1 dalis), todėl turi būti panaikinti Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimti bei šioje administracinėje byloje ginčijami sprendimai.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, turtinei žalai atlyginti piniginę sumą, t. y. 386 Lt, kuriuos jis 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. buvo priverstas sumokėti. Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės keliamas sumokėtų mokesčių grąžinimo klausimas. Panaikinus ginčijamus sprendimus, įgaliotai institucijai kyla pareiga teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo nagrinėti A. R. prašymus bei priimti sprendimus dėl sumokėtų mokesčių pareiškėjui grąžinimo. Todėl reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). Pareiškėjo A. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys keistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo A. R. skundo reikalavimas dėl Kauno teritorinės muitinės 2012 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2KM19/38-0157S „Dėl A. R. 2015-03-15 prašymo grąžinti importo muitus ir mokesčius“, 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 2KM19/5-0168S „Dėl A. R. 2015-03-19 prašymo (skundo) grąžinti importo muitus ir mokesčius“ bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 1A-430 „Dėl A. R. skundo“ panaikinimo.

Pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 2KM19/38-0157S „Dėl A. R. 2015-03-15 prašymo grąžinti importo muitus ir mokesčius“, 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0168S „Dėl A. R. 2015-03-19 prašymo (skundo) grąžinti importo muitus ir mokesčius“ bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 1A-430 „Dėl A. R. skundo“.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Veslava Ruskan