AS-552-200-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-200/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07094-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai dėl pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. lapkričio 21 d. gautas R. A. skundas, kuriame prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 1D-10017(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 16 847,55 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 dienos.

Kadangi pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. gruodžio 17 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti teismui prašymą dėl termino atnaujinimo skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, kuriame būtų nurodytos termino praleidimo priežastys ir pateikti tai patvirtinantys įrodymai.

Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjas paaiškino, kad terminą praleido dėl to, jog tikėjosi, kad valstybė pasibaigus ekonominei krizei neišmokėtą pensijos dalį kompensuos. Jis buvo įsitikinęs, kad terminas skundui paduoti skaičiuojamas ne nuo žalos darymo pradžios, o nuo tada, kai žalos darymas pasibaigia. Jam ir toliau mokama sumažinta valstybinė pensija. Pareiškėjas nurodė manęs, kad bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Jo sąžiningas klydimas arba nežinojimas per kokį terminą turi kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo, pareiškėjo teigimu, yra svarbi aplinkybė ir dėl to terminas paduoti skundą atnaujintinas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1, 2 dalimis, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu šį terminą atnaujinti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn., t. y. pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai jam nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, todėl pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teismas pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d., kuriame Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tuo labiau nuo jo priėmimo dienos – 2012 m. vasario 6 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. Teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir, konstatavęs, kad prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkinamas, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašomame naikinti Ministerijos 2013 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. 1D-10017(11) nenustatyta pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, neduota nurodymų, nėra išdėstyta kitų atsakovo priimtų sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas nėra administracinis aktas, nes jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl nėra administracinės bylos dalykas ir toks ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Todėl teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.).

III. Pareiškėjas R. A. atskiruoju skundu (b. l. 19-20) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą nagrinėti jo skundą.

Pareiškėjas tvirtina, kad visą laiką buvo įsitikinęs, jog terminas skundui ar ieškiniui paduoti skaičiuojamas ne nuo žalos darymo pradžios, o nuo tada, kai žalos darymas pasibaigia, todėl sąžiningai klysdamas nesikreipė į teismą. Pareiškėjas remiasi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad buvo įsitikinęs, jog turi galimybę kreiptis į teismą per 10 metų. Pareiškėjo manymu, yra ydinga nuostata, kad praleidus 3 metų terminą skundui paduoti nuo sužinojimo, kada buvo sumažinta jam išmokama pensija, iš pareiškėjo atimama galimybė gauti žalos atlyginimą ir už tuos pensijos mokėjimo mėnesius, dėl kurių nesuėjo 3 metų senaties terminas. Pareiškėjas pabrėžia, kad pensijos nepriemoka yra įvykdoma kas mėnesį, todėl praleisto termino klausimas svarstytinas už kiekvieno mėnesio padarytą nepriemoką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš atskiruoju skundu skundžiamos teismo nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo R. A. skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2013 m. lapkričio 11 d. raštą Nr. 1D-10017(11) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, jog minėtas atsakovo raštas nėra administracinis aktas, nes jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia išvada nesutinka.

Byloje nustatyta, kad R. A. 2013 m. spalio 30 d. kreipėsi į Ministeriją (b. l. 5) – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prašydamas suteikti jam informaciją apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimą, taikomą nuo 2010 m. sausio mėn., ir panaikinti Ministerijos sprendimą dėl išskaičiuojamos pensijos dalies nuo 2010 m. sausio 1 d. iki dabar, nedelsiant išmokėti nepriemoką, jam paskirtą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją mokėti pilna apimtimi. Ministerija į šį prašymą atsakė 2013 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 1D-10017(11) (b. l. 7). Minėtame rašte atsakovas, išaiškinęs pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimo pagrindus ir tvarką, konstatavo, jog išmokėti susidariusią nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių – neteisinga. Kaip matyti, skundas dėl šio administracinio sprendimo, patvirtinančio teisinio ginčo tarp administracinės bylos šalių faktą, panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pareiškėjas R. A. nesutinka ir su ta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties dalimi, kurioje teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (16 847,55 Lt). Šį skundo reikalavimą teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir teismas atmetė prašymą šį terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl sąžiningo klydimo negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi taip pat nesutinka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai ir tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), tačiau pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Kita vertus, administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, jog išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-212/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-279/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-214/2014).

Išvardintos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl atskiruoju skundu apskųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 16 847,55 Lt atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, naikinama kaip nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta ir remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir jam atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda minėtų pareiškėjo skundo reikalavimų priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti R. A. terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 dienos priteisimo.

Perduoti pareiškėjo R. A. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas