A-788-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-788-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00168-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. sausio 30 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį patikslino (b. l. 16–17), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), (toliau – ir atsakovas) 1 000 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad pataisos namų pareigūnai neteisėtai reikalauja, jog jis nusiimtų galvos apdangalą ir paduotų balsą bei šaiposi iš jo religinių pažiūrų. Kadangi gyvena nuolatiniame pavojuje, prašė atlyginti žalą.

Atsakovas, atsiliepdamas į pareiškėjo skundo tikslinimą (b. l. 37–39), prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) reglamentuoja pagarbų pataisos įstaigos darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio elgesį, todėl reikalavimas laikytis šių nuostatų negali būti pripažįstamas neteisėtu. Pažymėjo, kad pareiškėjas abstrakčiai interpretavo kai kurias Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, tačiau nepateikė jokių aplinkybių, įrodančių faktą, kad jam buvo padaryta žala, nedetalizavo, kokius išgyvenimus jis patyrė, kokiais faktais pasireiškė prašoma priteisti žala ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp Marijampolės PN pareigūnų veiksmų ir pareiškėjos patirtos žalos. Savo poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (b. l. 54–57) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Vadovavosi CK 6.246–6.249, 6.271 straipsniais, pažymėjo, kad viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į LVAT suformuotą teisminę praktiką bylose dėl reikalavimų atlyginti neturtinę žalą, pagal kurią reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pamąstymais apie valstybėje egzistuojančią bausmių vykdymo sistemą, bausmės sukeliamus nepatogumus, nesilaikymą elementarių mandagumo taisyklių, bet ir pačios žalos padarymu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., 20 str.). Iš to sprendė, kad vien tik pareiškėjo teiginiai, jog reikalavimas pasisveikinti ir prisistatyti (pareiškėjo žodžiais „paduoti balsą“), nereagavimas į narkotikų vartojimo problemas ir kt. jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, pavojų gyvybei, nelaikytini pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui (ABTĮ 57 str.). Pažymėjo, jog ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, teismas pažymėjo, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Pabrėžė, kad pareiškėjo prašoma atlyginti 1 000 000 000 000 Lt neturtinės žalos suma vertintina kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, reikšmingomis bendro pobūdžio aplinkybėmis (bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygiu, bendraisiais teisės principais, pan.), Teismų įstatymo 33 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Nurodė, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – atliekantis terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu, taip pat, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Taisyklių 50 ir 73.2 punktus pataisos įstaigų administracijos pareigūnų ir nuteistųjų santykiai grindžiami abipuse pagarba ir atskirais atvejais nuteistasis privalo atsistoti, pasisveikinti, pasakyti savo pavardę. Iš esmės analogiški principai įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse. Be to, taip elgiasi eilinis mandagus žmogus, kuris niekada nebuvo padaręs jokio sunkaus smurtinio nusikaltimo. Darė išvadą, jog šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o dėl narkotikų vartojimo problemų pareiškėjas pateikė tik aptakias frazes (ABTĮ 57 str.). Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą bei nurodė, kad pareiškėjas, matydamas akivaizdžiai daromą nusikalstamą veiką, turi teisę kreiptis į policijos įstaigą arba prokuratūrą. Taip pat akcentavo tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Papildomai pabrėžė, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais, bei rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Likusius pareiškėjo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl jų neanalizavo.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 60) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti visus pareiškėjo reikalavimus, pateiktus pirmajame jo skunde. Taip pat prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti teisingas ir (ar) teisėtas, nes juo, pareiškėjo teigimu, siekiama nuslėpti laisvės atėmimo vietų neteisėtus veiksmus, kuriuos, kaip nurodo pareiškėjas, jis yra įrodęs Lietuvos teismo institutui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra pateikta naujų duomenų, įrodančių, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą. Teigia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai visiškai atspindi atsakovo poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų pareigūnų elgesio, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Marijampolės PN ir jų pareigūnų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Su tuo nesutikdamas pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra teisingas, nes juo neva siekiama nuslėpti Marijampolės PN neteisėtus veiksmus.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys