3K-3-216-469/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Civilinė byla Nr. 3K-3-216-469/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-07882-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

45.5; 50.5; 116.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. B., D. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Elymus“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priešieškinį ieškovams K. B., D. S., uždarajai akcinei bendrovei „Elymus“ bei atsakovui pagal priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Antra kryptis“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys E. E. N., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Star Vilnius“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo ieškovės K. B. naudai 2755,18 Eur (9513,08 Lt) rūsio patalpų pagerinimo ir 2363,33 Eur (8160,12 Lt) namo bendro naudojimo objektų remonto ir priežiūros išlaidų; ieškovės D. S. naudai – 419,37 Eur (1448,01 Lt) rūsio patalpų pagerinimo išlaidų; ieškovo UAB „Elymus“ naudai – 877,04 Eur (3028,26 Lt) rūsio patalpų pagerinimo ir 1965,07 Eur (6785 Lt) kiemo tvarkymo išlaidų; taip pat visų ieškovų naudai 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei kitas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad 1992 m. jie įsigijo butus (duomenys neskelbtini), su priklausiniais – rūsiais. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-438-565/200803 dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir žalos atlyginimo 2008 m. birželio 20 d. sprendimu iš dalies tenkino Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį ir išreikalavo iš neteisėto ieškovių valdymo rūsio patalpas. Sprendimas peržiūrėtas apeliacine tvarka, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Ieškovai paaiškino, kad nuo 1992 m. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo vyko namo bendrųjų konstrukcijų, rūsio patalpų bei kiemo nuolatinis tvarkymas, rekonstravimas, remontas, priežiūra. Rūsio patalpos buvo iš esmės avarinės būklės, todėl po privatizavimo sutarčių sudarymo, sąžiningai valdydami patalpas, ieškovai atliko būtiniausius darbus rūsio patalpose, o 1999–2000 m. pakeitė tiek namo, tiek rūsio patalpų ventiliaciją, visą inžinerinę įrangą, senus langus, naujai įrengė šiluminį mazgą, atliko kitus darbus. Taigi, valdydami rūsį kaip savo, ieškovai savo pastangomis ir lėšomis pagerino patalpų būklę ir padarė rūsį tinkamą naudoti, neabejotinai išaugo jo vertė. Atsakovas nesidomėjo nei rūsio patalpų, nei viso namo bendrųjų konstrukcijų būkle, prie remonto neprisidėjo. Kadangi ieškovų atlikti darbai negali būti atskirti nuo patalpų, tai jie mano, kad atsakovas privalo atlyginti patalpų pagerinimo išlaidas.

Atsakovas Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos priešieškiniu prašė priteisti solidariai jo naudai iš ieškovų K. B., D. S., UAB „Elymus“ ir atsakovo pagal priešieškinį UAB „Antra kryptis“ 4432,12 Eur (15 303,23 Lt) nuostolių, patirtų išlaidoms už šilumos energiją ir karštą vandenį nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2011 m. vasario mėn. 11 mėn. sumokėti, ir 13500,44 Eur (46 614,34 Lt) negautų už rūsio patalpas nuompinigių nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. 1 d. Atsakovas nurodė, kad ieškovai iš ginčo patalpų iškeldinti 2011 m. balandžio 28 d. Dėl neteisėtų ieškovų ir UAB „Antra kryptis“ veiksmų užėmus patalpas, atjungus nuo šildymo sistemos radiatorius, nuėmus vandens skaitiklius, tinkamai neįforminus atjungimo fakto, departamentas nuo 2005 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. balandžio 28 d. kaip patalpų savininkas, net ir nesinaudodamas jomis, buvo įpareigotas mokėti UAB „Vilniaus energija“ už šilumos energijos ir karšto vandens vartojimą, todėl patyrė 4432,12 Eur (15 303,23 Lt) nuostolių. Atsakovas nebuvo ieškovų informuotas apie planuojamus vykdyti, vykdomus ar įvykdytus šildymo sistemos pakeitimo darbus. Jis mano, kad ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ savavališkai atliko šildymo sistemos pakeitimus, pažeisdami taisyklių nuostatas, nesudarė galimybės UAB „Vilniaus energija“ ir departamento darbuotojams patekti į patalpas, šilumos energijos srautą nukreipė kitoms pastate esančioms patalpoms šildyti. Atsakovas įtaria, kad dėl tokių savavališkų veiksmų šilumos energija buvo tiekiama į ieškovams ir atsakovui priklausančias patalpas, o už ją mokėti turėjo atsakovas. Atsakovas nurodė ir tai, kad, siekdamas efektyviai naudoti turtą, privalėjo išnuomoti valstybės funkcijoms nenaudojamas ir kitam asmeniui neperduodamas patalpas. Patalpų nuomos mokesčio dydį atsakovas apskaičiavo pagal turto nuompinigių dydžio nustatymo formulę, nustatytą aplinkos ministro ir finansų ministro 2002 m. kovo 1 d. įsakyme Nr. 87/59 „Dėl nuompinigių už valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarkos patvirtinimo“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir priešieškinio: priteisė iš atsakovo ieškovams solidariai 2788,50 Eur (9628,13 Lt) turto pagerinimo išlaidų ir ieškovui UAB „Elymus“ – 469,71 Eur (1621,84 Lt) bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovų ir trečiojo asmens UAB „Antra kryptis“ atsakovo naudai solidariai priteisė 11 182,34 Eur (38 610,40 Lt) nuostoliams atlyginti ir po 83,87 Eur (289,58 Lt) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovai ginčo patalpomis naudojosi arba perėmė jas iš ankstesnių savininkų po butų privatizavimo 1992 m.; aplinkybė, kad butų privatizavimo sutartyse nenurodyta, kokios rūsio patalpos parduotos butus privatizavusiems asmenims, lėmė ginčo atsiradimą; atsakovas nuosavybės teises į ginčo patalpas įregistravo tik 2003 m. gegužės 13 d., todėl sprendė, kad iki to laiko asmenys valdė patalpas sąžiningai, nes nebuvo duomenų, leidžiančių įsitikinti, kad valstybė turi daugiau teisių valdyti šį turtą, nei asmenys, kuriems butai parduoti kartu su neidentifikuotais rūsiais. Atsakovas iki 2005 m. lapkričio mėn. neatliko veiksmų, kurie leistų įsitikinti, kad jis turtą valdo, o tai nesudarė pagrindo ieškovams įsitikinti, kad kiti asmenys turi daugiau teisių į daiktą kaip jie. Kadangi ieškovai pradėjo turtą valdyti sąžiningai, tai jie turi teisę į daikto pagerinimo išlaidas. Teismas ieškovams solidariai priteisė 2788,50 Eur (9628,13 Lt) pagerinimo išlaidų, nes nerado galimybės išskirti, kiek būtinųjų išlaidų medžiagoms ir darbams konkrečiai patyrė kiekvienas. Tokią sumą teismas priteisė pagal ekspertizės išvadą ir neatsižvelgė į visas ieškovų pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir kasos kvitus, nes ekspertizės išvadoje konstatuota, kad ne visos sąskaitose ir kvituose nurodytos medžiagos panaudotos patalpoms pagerinti. Nors ieškinys pareikštas netiksliai, teismas priteisė ne tik už medžiagas, bet ir už patirtas išlaidas darbams. To teismas nelaikė ieškinio ribų peržengimu, nes ieškovai, nors ir netiksliai įvardydami, prašė priteisti patalpų pagerinimo išlaidas.

Teismas atmetė ieškovės K. B. reikalavimą priteisti jai iš atsakovo 2363,33 Eur (8160,12 Lt) namo bendro naudojimo objektų remonto ir priežiūros išlaidų, nes atsakovas nesinaudojo ginčo patalpomis. Be to, namo bendro naudojimo objektų remonto išlaidų dydis byloje neįrodytas, nors tokius įrodymus turėjo pateikti ieškovė.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo atlyginti kiemo tvarkymo išlaidas, konstatavo, kad pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį patalpų savininkams tokia prievolė nenustatyta – atsakovas nedavė sutikimo įrengti kiemą, todėl jam nekilo pareiga apmokėti kiemo tvarkymo išlaidas. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad žemės sklypas bendraturčiams priklauso nuosavybės teisėmis ar yra išnuomotas.

Teismas pripažino pagrįstu priešieškinio reikalavimą priteisti 4432,12 Eur (15 303,23 Lt) nuostolių už šilumos energiją ir karštą vandenį, nes ieškovai ir atsakovas pagal priešieškinį UAB „Antra kryptis“ gavo naudos, už kurią sumokėjo atsakovas. Taigi šį mokėjimą teismas laikė atsakovo nuostoliais, padarytais visų šių asmenų bendrais veiksmais neteisėtai užvaldžius patalpas.

Spręsdamas dėl nuostolių negavus nuomos mokesčio už ginčo patalpas, teismas nurodė, kad rūsio patalpos nebuvo išnuomotos, tai lėmė ir atsakovo neveikimas (atsakovas 2003–2005 m. neįgyvendino savo teisių į patalpas). Be to, nuo 2005 m. atsakovo nurodomas nuomos mokestis už neįrengtas patalpas laikytinas nepagrįstai dideliu, todėl už patalpų nuomą prašomą priteisti sumą teismas sumažino 50 proc. Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovų ir trečiojo asmens UAB „Antra kryptis“ apeliacinius skundus, o atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Turto valdymo ir ūkio departamento prie VRM, atmetė, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą, ieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovo ieškovei K. B. priteisė 436,75 Eur (1508 Lt) bendrųjų konstrukcijų ir stogo perdengimo išlaidų; ieškovui UAB „Elymus“ 13,03 Eur (45 Lt) žyminio mokesčio dalį už ieškinį, 12,74 Eur (44 Lt) žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą, 60,24 Eur (208 Lt) ekspertizės išlaidų; trečiajam asmeniui UAB „Antra kryptis“ 335,38 Eur (158 Lt) žyminį mokestį už apeliacinį skundą; valstybei 51,60 Eur (178,15 Lt) pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme; grąžino UAB „Elymus“ 54,16 Eur (187 Lt) žyminio mokesčio dalį; priešieškinį atmetė.

Kolegija nenustatė ieškovų įvardyto proceso teisės normų pažeidimo (teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą atidėti susirgus atstovui bylos nagrinėjimą, todėl nebuvo išklausytos visos bylos šalys), nes byloje įvyko trys parengiamieji ir šeši teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo ieškovų atstovas; bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovų atstovas aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjimo metu, reiškė prašymus, dėstė savo nuomonę tiek procesiniuose dokumentuose, tiek posėdžių metu, turėjo perįgaliojimo teisę savo ligos metu, tačiau ja nepasinaudojo. Kolegija nurodė, kad byloje nebuvo pažeistos teismingumo taisyklės.

Kolegija pažymėjo, kad sprendžiant dėl ieškovo 1999–2000 m. turėtų bendro naudojimo objektų remonto ir priežiūros išlaidų priteisimo pagrįstumo, taikomos naujojo CK nuostatos. Remdamasi tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, kolegija nurodė, kad namo stogas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Nors pirmosios instancijos teismas laikė, kad išlaidos dėl stogo remonto ir priežiūros neįrodytos, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutiko. Atsižvelgę į Ekspertizės 2012 m. gegužės 30 d. akte nurodytas išvadas, kad ekspertė, neturėdama duomenų apie pastato rekonstravimo apimtis, bendro naudojimo patalpas, negali nustatyti pastato bendrųjų konstrukcijų remonto darbų apimčių ir darbų atlikimo laikotarpio, ieškovai teismui pateikė projektinę ir statybinę medžiagą ir prašė teismo skirti papildomą ekspertizę, tačiau vėliau tokio prašymo atsisakė, nes laikė, kad teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, turi galimybę ir pats nuspręsti dėl ieškovų reikalavimo pagrįstumo šioje dalyje. Taigi, teismas turėjo galimybę nustatyti šių išlaidų dydį. Pagal bylos duomenis kolegija nustatė, kad vykdant buto perplanavimo ir kapitalinio remonto darbus, specialistai rekomendavo atlikti balkono terasos perdangos ir pirmo bei antro aukšto dangos keitimą pagal parengtą projektą. Šie darbai (išskyrus naujų butų įrengimo) laikytini būtinais daiktui išsaugoti. Kitų darbų (šiauriniame pastato fasade numatyto pastatyti priestato – laiptinės, gelžbetonių laiptų į mansardoje įrengtus butus įrengimą, apšiltinimą akmens vata ir pan.) kolegija nepriskyrė prie būtinųjų pastato išlaikymo ar remonto išlaidų. Kolegija pažymėjo, kad dalis rašytinių įrodymų patvirtina 2005–2010 m. turėtas išlaidas, kurios nesusijusios su konstrukcijų tvirtinimu ir stogo perdengimu, kita dalis kvitų neleidžia nustatyti, kokio pobūdžio šios išlaidos, todėl pagrįstomis laikė tik 2243,17 Eur (7745,23 Lt) išlaidas akmens vatai, plėvelei, armatūrai, plieninei vielai ir lietvamzdžiams su priedais, nes jos akivaizdžiai susijusios su namo konstrukcijų tvirtinimo ir stogo uždengimu. Dėl to ieškovei K. B. iš atsakovo priteisė proporcingai jam tenkančią 436,75 Eur (1508 Lt) dalį.

Spręsdama dėl reikalavimo priteisti 4051,60 Eur (13 989,35 Lt) už atsakovui priklausančių patalpų pagerinimą, kolegija rėmėsi reikšmingomis susijusioje byloje (dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto ieškovų valdymo) nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-167/2008, konstatuota, kad tiek iki butų privatizavimo, tiek ir po jo ginčo patalpos buvo naudojamos ne butų savininkų poreikiams tenkinti, o kaip savarankiškas turto vienetas atsakovo funkcijoms vykdyti; patalpos nelaikytinos nei bendro naudojimo, nei konkrečių butų priklausiniu, jos visada buvo inventorizuojamos kaip įstaigų patalpos, o nuo 1995 m. – apskaitomos Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balanse, ieškovams jos nebuvo perduotos, ir pan. Dėl to kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių patalpų valdymas atsirado sąžiningai. Be to, nuo 2003 m. atsakovas nuosavybės teises į ginčo patalpas buvo įregistravęs VĮ Registrų centre, o ieškovų pateikti mokėjimo kvitai ir sąskaitos faktūros iš esmės patvirtina tik nuo 2007 m. turėtas patalpų pagerinimo išlaidas. Kadangi ieškovai patyrė turto pagerinimo išlaidų, dėl kurių nebuvo gavę savininko (atsakovo) sutikimo, be to, objektyviai žinodami, kad patalpos turi savininką ir nėra bendrai naudojamos, tai kolegija pripažino, kad ieškovai veikė savo rizika ir prisiėmė visus su tuo susijusius padarinius.

Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kiemo tvarkymo išlaidų priteisimo. Pagal 1999 m. kovo mėn. žemės sklypo planą teisėtais žemės sklypo naudotojais nurodyti tuomečiai patalpų valdytojai, taip pat ir Vidaus reikalų ministerija; 2005 m. vasario 4 d. žemės sklypo plane žemės savininkais (naudotojais) nurodyti tuomečiai patalpų savininkai, taip pat ir atsakovas. Taigi, tiek ieškovai, tiek atsakovas buvo teisėti sklypo valdytojai, naudotojai. Byloje neįrodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčiai buvo nutarę pagerinti gyvenamojo namo infrastruktūrą – iškloti visą kiemą trinkelėmis. Tokias išlaidas patyrė tik vienas tuometis bendraturtis UAB „Elymus“. Dėl to šių kiemo tvarkymo išlaidų kolegija nepriskyrė prie būtinųjų išlaidų ir šios ieškinio dalies netenkino.

Pasisakydama dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, kolegija nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nesilaikant nustatytos buto šildymo ar karšto vandens sistemų atjungimo tvarkos atsiranda tam tikrų padarinių – buto savininkai išlieka pastato šildymo sistemos tiekiamos šilumos buitiniais vartotojais tol, kol atjungimo veiksmų neatlieka tinkamai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. Kolegija nustatė, kad ieškovai, manydami, jog nuosavybės teise valdo atsakovo rūsio patalpas, netinkamai atliko teisės aktuose reglamentuotas rūsio šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų procedūras, todėl atsakovas, nors realiai šiomis patalpomis nesinaudojo, išliko šilumos energijos vartotoju. Kadangi atsakovas, gavęs informacijos apie neteisėtus ieškovų ir trečiojo asmens UAB „Antra kryptis“ veiksmus, nesiėmė kokių nors veiksmų teisės aktuose reglamentuotas rūsio šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų procedūroms įgyvendinti, tai dėl to atsiradusius nuostolius kolegija vertino kaip patirtus dėl savo nerūpestingumo. Kolegija pažymėjo, kad užsitęsęs procesas dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo taip pat nepatvirtina atsakingos pareigos vykdymo. Dėl to šį priešieškinio reikalavimą kolegija atmetė.

Nustačiusi, kad atsakovas nuosavybės teises į jam priklausančias patalpas VĮ Registrų centre įregistravo tik 2003 m., patalpomis nesinaudojo ir nesiėmė veiksmų jas išnuomoti neturėjo potencialių nuomininkų apleistoms patalpoms, neskelbė konkursų ar pan., nebuvo iš anksto numatęs gauti nuomos pajamų iš tokios būklės patalpų, kolegija pripažino, kad atsakovas rūsio patalpas valdė tik formaliai. Dėl to, kad atsakovas neįrodė realios galimybės gauti nuomos mokestį už jam priklausančias patalpas, kolegija panaikino sprendimo dalį dėl šio priešieškinio reikalavimo ir jį atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutartį ir priteisti iš ieškovų ir atsakovo pagal priešieškinį UAB „Antra kryptis“ 15 303,23 Lt nuostoliams atlyginti, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius nurodo, kad ieškovai ir UAB „Antra kryptis“, norėdami teisėtai atjungti patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros šildymo sistemos, privalėjo vadovautis Šilumos ūkio įstatymo, Statybos įstatymo, Taisyklių nuostatomis, priešingu atveju jie išlieka faktiniais centralizuotai tiekiamos šilumos energijos vartotojais. Reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-167/2008, konstatuotas neteisėtas šildymo sistemos įrenginių atjungimas, taigi, ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ turėjo galimybę teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti patalpų šildymo įrangos atjungimą. Atjungdami įrenginius nuo šildymo sistemos ne pagal teisės aktų reikalavimus, ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ elgėsi nerūpestingai.

2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo patirtus nuostolius už 2007–2011 m. tiektą šilumos energiją priskyrė prie nuostolių, kuriuos jis patyrė dėl savo nerūpestingumo. Kasatoriaus nuomone, teismas, darydamas tokią išvadą, neįvertino šių aplinkybių: kasatorius 2005–2011 m. balandžio 28 d. laikotarpiu negalėjo faktiškai naudotis patalpomis, daryti joms fizinį ir kitokį poveikį; ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ savavališkai atliko patalpų šildymo sistemos pakeitimus, palikdami nešildomas kasatoriui priklausančias administracinės paskirties patalpas; šiomis patalpomis faktiškai naudojosi ieškovai ir UAB „Antra kryptis“; teismui priėmus sprendimą dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ jų neperdavė savo noru, nesiėmė aktyvių veiksmų dėl patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų teisėto atjungimo; byloje neįrodyta, kad UAB „Vilniaus energija“ atstovai galėjo įeiti į patalpas; 2005–2010 m. teisme vykdo ginčai dėl nuosavybės teisės ir kasatorius nebuvo tikras, ar teismas jį pripažins teisėtu patalpų savininku, ir operatyviai nesureagavo į UAB „Vilniaus energija“ 2005 m. gruodžio 8 d. raštą; UAB „Vilniaus energija“ ieškovų ir atsakovų raštai nelaikytini lygiaverčiais dokumentais šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktui; UAB „Vilniaus energija“ turėjo teisinį pagrindą siųsti kasatoriui sąskaitas, o jis – sumokėti; kasatorius negalėjo atlikti šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo pagal Taisykles, negalėdamas faktiškai naudotis patalpomis, juos faktiškai atliko ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ Dėl to kasatorius apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl savo nerūpestingumo laiko nepagrįsta.

3. Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-167/2008, kasatoriaus naudai iš ieškovų priteisė už 2005–2007 m. birželio mėn. tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi, priimta šioje byloje, kasatoriui nepriteista už 2007 m. liepos mėn. – 2011 m. vasario mėn. tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį. Nors faktinės aplinkybės šioje byloje liko tos pačios, teismai skirtingai jas vertino ir padarė viena kitai priešingą išvadą.

4. Kasatoriaus nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo kasacinio teismo taikymo ir aiškinimo praktikos. Pagal Taisyklių 8 punktą, standartinių šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas (šilumos vartotojas). Tačiau savininko pareiga atlyginti už tiekiamą šilumą į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas negali būti a priori siejama tik su jų priklausymo nuosavybės teise faktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai yra ginčas dėl nuosavybės teisės į patalpas, į kurias buvo tiekiama šilumos energija ir karštas vanduo, būtent šilumos energijos vartotojas, kuris faktiškai naudojosi patalpomis, o ne patalpų savininkas, turi prievolę mokėti už šilumos energiją ir karštą vandenį. Taip apsaugomos patalpų savininko teisės, kai šis negali faktiškai valdyti jam nuosavybės teise priklausančių patalpų dėl kokių nors pateisinamų ir ne nuo jo priklausančių priežasčių, pvz., jas užėmusio asmens nepagrįsto delsimo grąžinti neteisėtai valdomas patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė K. B. prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovė pažymi, kad pirmuoju kasacinio skundo argumentu kasatorius pateikia tam tikrą šilumos ir karšto vandens tiekimo įrenginių atjungimo tvarkos reglamentavimą ir kasacinio teismo praktikos pavyzdžius, nurodo ieškovų nerūpestingumą atjungiant įrenginius nuo centralizuotos sistemos ne teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau nenurodo kokių nors materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų. Ieškovė pažymi, kad byloje neįrodyti ir teismo nustatyti faktai, jog ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ išliko faktiniais centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojais rūsio patalpose, ir šių asmenų nerūpestingumas.

2. Ieškovės nuomone, kasatoriaus argumentai dėl neįvertintų faktinių aplinkybių nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi, jais nepatvirtinamas kasacijos pagrindų buvimas. Lietuvos apeliacinis teismas atsižvelgė į visas reikšmingas bylos nagrinėjimui aplinkybes ir padarė teisingas išvadas. Kasatoriaus nurodytos faktinės aplinkybės arba neįrodytos, arba nesusijusios su kasatoriaus reikalavimais dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovė pažymi, kad neatitinka tikrovės ir byloje neįrodytos aplinkybės, jog kasatorius negalėjo faktiškai naudotis patalpomis – jis nenaudojo ir nereiškė noro jomis naudotis.

3. Ieškovė, atsižvelgdama į kasatoriaus prašymą pakeisti skundžiamą nutartį ir patenkinti priešieškinio reikalavimą dėl 4432,12 Eur (15 303,23 Lt) nuostolių atlyginimo, nurodo, kad kasatorius kelia deliktinės civilinės atsakomybės klausimą. Deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensuojamoji, t. y. skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį. Pasisakydamas civilinės atsakomybės taikymo sąlygų klausimais, kasacinis teismas pažymi, kad tokio pobūdžio civilinėse bylose visų pirma turėtų būti konstatuotas faktinis priežastinis ryšys taikant vadinamąjį conditio sine qua non testą. Konstatavus faktinį, nustatomas ir teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012) . Ieškovė mano, kad kasatorius neįrodė nuostolių buvimo fakto ir jų dydžio. Kasatoriaus, kaip daugiabučio namo patalpų valdytojo (savininko), sutartinė pareiga mokėti už tiekiamą namui iš centralizuotų tinklų šilumos energiją būtų išlikusi nepriklausomai nuo faktinio šilumos tinklų išdėstymo patalpose ir senų radiatorių (ne)buvimo. Be to, kasatorius nenaudojo ir nereiškė noro naudoti rūsio patalpų, jų neprižiūrėjo, neremontavo. Taigi, nėra priežastinio kasatoriaus prašomų priteisti nuostolių atsiradimo ir senų radiatorių (ne)buvimo ryšio.

4. Ieškovė mano, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismas skirtingai vertino tas pačias aplinkybes, įvertintas civilinėje byloje Nr. 2A-167/2008. Šis argumentas neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje suformuluoto pagrindo. Šiuo atveju Lietuvos apeliacinio teismo praktikos vertinimas ir pateiktų skirtingose civilinėse bylose išvadų analizė neturi teisinės reikšmės bylos nagrinėjimui kasacine tvarka. Be to, tiek vienoje, tiek kitoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas padarė vienodas išvadas, kad dėl netinkamo patalpų šildymo sistemos atjungimo kasatorius, kaip patalpų valdytojas ir šilumos bei karšto vandens vartotojas, ir toliau turėjo mokėti mokesčius UAB „Vilniaus energija“. Skirtingas apeliacinio teismo išvadas dėl atsakomybės už patirtas šildymo išlaidas lėmė skirtingos bylų faktinės aplinkybės ir nevienodos apeliacinio proceso ribos.

5. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Kasatoriaus nurodomos civilinės bylos, kuriose suformuotos atitinkamos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, iš esmės skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis nuo nagrinėjamos bylos ir tai turi esminę reikšmę susiklosčiusių santykių kvalifikavimui.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Elymus“ prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo sistemų procedūras atliko manydami, jog nuosavybės teise valdo ginčo patalpas. Būtent ginčo patalpų savininkas, o ne ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ turėjo pasirašyti patalpų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų aktą. Ieškovai ar UAB „Antra kryptis“ net neturėjo teisinės galimybės teisėtai atjungti patalpų nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų, nes jie nebuvo patalpų savininkai ir neturėjo teisės pasirašyti patalpų atjungimo akto. Kasatorius neginčija, kad dar 2005 m. gruodžio 8 d. sužinojo, jog šilumos energija į jam priklausančias patalpas netiekiama nuo 2005 m., tačiau nesiėmė veiksmų faktinei padėčiai išsiaiškinti ar pakeisti. Savo rūpinimąsi turtu kasatorius grindžia iš esmės tik kreipimusi į policijos komisariatą dėl turto sugadinimo ir teisės naudotis patalpomis užtikrinimo. Tačiau ir vėliau jis patalpomis nesinaudojo ir nesirūpino.

2. Ieškovas pažymi, kad argumentu dėl bylos neatskleidimo kasatorius iš esmės kelia faktinių aplinkybių vertinimo klausimą, tačiau tai nėra kasacijos dalykas. Ieškovas nurodo ir tai, kad kasatorius negalėjo naudotis patalpomis dėl faktinio nesuinteresuotumo ir nerūpestingumo. Ieškovai patalpų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų darbus atliko įvykus namo šildymo ir karšto vandens sistemų avarijai, siekdami išsaugoti jiems nuosavybės teise (kaip tuo metu manė esant) priklausantį turtą. Patalpų šilumos ar karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, patalpų atjungimo aktą galėjo pasirašyti tik kasatorius. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad, modernizuojant bendrą namo šildymo ir karšto vandens sistemą, įrengtas viso namo suvartojamos energijos skaitiklis, remdamiesi jo rodmenimis ieškovai moka už viso namo sunaudojamą energiją, inter alia, energiją patalpoms šildyti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai ir UAB „Antra kryptis“ sumoka už visą namo suvartojamą energiją, tarp jų ir patalpoms šildyti, nepagrįstu laikytinas kasatoriaus teiginys, kad jis moka už ieškovų ir UAB „Antra kryptis“ patalpų šildymą.

3. Ieškovas nesutinka, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarčiai Nr. 2A-167/2009. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į kasatoriaus nerūpestingumą valdant jam priklausančias patalpas ir tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes, priešingai nei tirdamas ankstesnę bylą ir priimdamas nutartį Nr. 2A-167/2009, kai kasatoriaus nerūpestingumas nebuvo vertinamas. Kadangi nebuvo vertinta esminė faktinė aplinkybė dėl kasatoriaus nerūpestingumo, tai darytina išvada, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįstai skiriasi nuo anksčiau priimtos nutarties.

4. Ieškovas mano, kad kasatoriaus teiginys apie nukrypimą nuo teismų praktikos nepagrįstas. Nė vienoje kasatoriaus pateiktoje nutartyje nebuvo nagrinėtas ginčas dėl šilumos išlaidų atlyginimo, esant šiame ginče svarbioms aplinkybėms, kad patalpos atjungtos nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų; patalpų atjungimas nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų buvo atliktas faktinių patalpų valdytojų, o ne patalpų savininko; patalpų savininkas, žinodamas apie patalpų atjungimą nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų, nepateisinamai ilgą laiką nepagrįstai delsė Taisyklių nustatyta tvarka įforminti patalpų atjungimą; šilumos tiekimo paslaugos faktiškai nebuvo teikiamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl neteisėtų patalpų valdytojų prievolės atlyginti patalpų savininkui šilumos ir karšto vandens tiekimo išlaidas, patirtas iki turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

Kasacinio teismo nagrinėjimo dalyku šioje byloje yra klausimas, ar ieškovai, neteisėtai valdę atsakovo patalpas, savavališkai atjungę šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklus nuo centralizuotos sistemos, privalo atsakovui – patalpų savininkui – atlyginti jo turėtas šilumos ir karšto vandens tiekimo išlaidas už laikotarpį, kai patalpas valdė ieškovai.

Dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-438-565/2008, prejudicinės reikšmės. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-438-565/2008, iš dalies patenkino Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams K. B., D. S., UAB „Antra kryptis“, UAB „Elymus“ dėl patalpų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir žalos atlyginimo. Šiuo teismo sprendimu, inter alia, buvo pripažinta atsakovų (šios bylos ieškovų) solidarioji civilinės atsakomybės prievolė atlyginti Turto valdymo ir ūkio departamentui prie VRM 1297,27 Eur (4479,21 Lt) išlaidų, patirtų už ginčo patalpų šildymą nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. birželio mėn. motyvuojant tuo, kad ši prievolė kilo dėl neteisėtų atsakovų veiksmų užimant ginčo patalpas, nuimant radiatorius bei tinkamai neįforminant jų atjungimo fakto, teismo sprendime taip pat konstatuota, kad nors atsakovai pranešė UAB „Vilniaus energija“ apie radiatorių atjungimą, tačiau šios įmonės atstovai patekti į patalpas ir patikrinti nurodytų aplinkybių negalėjo.

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimas įsiteisėjo 2009 m. vasario 17 d. Lietuvos apeliaciniam teismui nutartimi palikus jį nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovų apeliacinio skundo argumentus, kad į jų valdytas patalpas šiluma nebuvo tiekta, todėl mokestis už šilumos energiją neturėjo būti mokamas, nurodydamas, kad pagal šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančius teisės aktus neteisėtai atsijungus nuo centralizuoto šilumos tiekimo prievolė mokėti už šilumos energiją išlieka; dėl atsakovų veiksmų savavališkai išardžius radiatorius ir užrakinus ginčo patalpas Turto valdymo ir ūkio departamentas išliko šilumos vartotoju ir mokėjo mokesčius pagal sutartį su UAB „Vilniaus energija“.

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-438-565/2008 yra priimtas kitoje byloje, kurioje dalyvavo nagrinėjamos bylos šalys, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, reikalavimas dėl šildymo išlaidų atlyginimo buvo nagrinėjimo dalyku toje byloje, todėl teismų konstatuotos aplinkybės dėl K. B., D. S., UAB „Antra kryptis“, UAB „Elymus“ prievolės atlyginti Turto valdymo ir ūkio departamentui prie VRM pagal šilumos tiekimo sutartį su UAB „Vilniaus energija“ turėtas išlaidas fakto bei teisinės prigimties ir ginčo šalių veiksmų nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. birželio mėn. įtakos prievolės atsiradimui turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad prejudiciniais faktais pripažintų aplinkybių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių negali kitoje byloje ginčyti šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai (CPK 279 straipsnio 4 dalis). (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010, ir joje nurodytą kasacinę praktiką dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų prejudicinės ir res judicata galios).

Dėl nurodytų aplinkybių ieškovų prievolės atlyginti atsakovui šilumos ir karšto vandens tiekimo išlaidas, patirtas iki turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, faktas ir teisinis kvalifikavimas negali būti iš naujo, skirtingai negu nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, vertinami nagrinėjamoje byloje; inter alia, ieškovų argumentų dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo pagrindu.

Teisėjų kolegija obiter dictum atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią laikomasi pozicijos, kad prievolė mokėti už šilumos energiją jos tiekėjui yra sutartinė, todėl paprastai tenka asmeniui, kuris yra šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis. Vis dėlto ši taisyklė nėra absoliuti. Galutinis mokėtojas yra faktinis prekės – šilumos energijos – gavėjas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad savininko pareiga atlyginti už tiekiamą į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas šilumą negali būti a priori siejama tik su jų priklausymo nuosavybės teise faktu. Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vykstant ginčui dėl nuosavybės teisės į patalpas jas faktiškai valdo neteisėtas valdytojas, jam, o ne patalpų savininkui, tenka pareiga mokėti už patalpoms tiektą šilumą ir karštą vandenį; šilumos tiekėjui pagal sutartį sumokėjęs patalpų savininkas įgytų reikalavimo teisę turėtas išlaidas išieškoti iš faktiškai patalpas valdžiusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. S. V., bylos Nr. 3K-3-251/2013).

Dėl ieškovų prievolės dydžio. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundu argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paneigė ieškovų prievolę atlyginti atsakovui ginčo patalpų šildymo ir karšto vandens tiekimo išlaidas, pripažindamas, kad šias išlaidas atsakovas patyrė tik dėl savo nerūpestingumo. Apeliacinio teismo nurodytos aplinkybės, liudijančios nepakankamą atsakovo rūpinimąsi savo interesais, nėra pakankamos paneigti ieškovų prievolę atlyginti patalpų šildymo ir karšto vandens tiekimo išlaidas, bet sudaro pagrindą sumažinti priteistiną iš ieškovų sumą dėl paties atsakovo kaip kreditoriaus veiksmų. Minėta, kad dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo prejudicinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovo reikalavimo negali būti iš naujo vertinami toje byloje nagrinėti bylos šalių veiksmai bei faktinės ginčo aplinkybės, buvusios nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. birželio mėn. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad ankstesnis teismo sprendimas neužkerta kelio šioje byloje vertinti vėlesnių aplinkybių bei spręsti dėl jų įtakos ieškovo prievolės dydžiui. Kaip konstatuota apeliacinio teismo nutartyje, ieškovai, manydami, kad nuosavybės teise valdo ginčo patalpas, atjungė šildymo ir karšto vandens tinklus nesilaikydami šilumos ūkio teisės aktuose nustatytos tvarkos ir nesiėmė priemonių įteisinti faktinę situaciją. Teismo taip pat konstatuota, kad atsakovas, gavęs UAB „Vilniaus energija“ 2007 m. gruodžio 29 d. raštą, patvirtinantį, kad jam priklausančiose patalpose neteisėtai atjungus šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklus jis išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ar karšto vandens buitinis vartotojas, nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas įgyvendinti minėtuose teisės aktuose reglamentuotas rūsio šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo procedūras nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų. Esant tokiai faktinei situacijai teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ieškovų priteistina suma mažintina 50 proc. – iki 2216,06 Eur (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimu pripažinta solidarioji ieškovų civilinės atsakomybės prievolė (CK 6.6 straipsnio 3 dalis), todėl nurodyta suma iš jų priteistina solidariai.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Iš dalies (50 proc.) tenkinus kasatoriaus kasacinį skundą, atitinkamai perskirstytinos šalių patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos.

Ieškinys tenkintas 5,21 proc., o kasatoriaus priešieškinys – 16,41 proc. Taigi, ieškovams iš kasatoriaus priteistina 13,03 Eur (45 Lt) žyminio mokesčio už ieškinį ir 12,74 Eur (44 Lt) už apeliacinį skundą, iš viso 25,77 Eur. Iš ieškovų ir atsakovo UAB „Antra kryptis“ lygiomis dalimis kasatoriaus naudai priteistina 129,29 Eur (446,42 Lt) žyminio mokesčio už priešieškinį ir 13,73 Eur (47,42 Lt) už apeliacinį skundą, iš viso 143,02 Eur ir po 35,75 Eur iš kiekvieno ieškovo ir atsakovo UAB „Antra kryptis“. Atlikus įskaitymą tarp ieškovų ir kasatoriaus, iš ieškovų kasatoriaus naudai lygiomis dalimis priteistina 81,48 Eur šių išlaidų (po 27,16 Eur).

UAB „Antra kryptis“ dalyvavo byloje atsakovu pagal priešieškinį, tai jo naudai priteistina iš kasatoriaus 280,34 Eur (967,97 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Atlikus kasatoriaus ir atsakovo UAB „Antra kryptis“ išlaidų įskaitymą, iš kasatoriaus atsakovo UAB „Antra kryptis“ naudai priteistina 244,59 Eur (du šimtai keturiasdešimt keturis Eur 59 ct) išlaidų už apeliacinį skundą atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas byloje turėjo 54,49 Eur (188,15 Lt) pašto išlaidų. Kadangi tiek ieškinys, tiek priešieškinys tenkinti iš dalies, tai šios išlaidos iš abiejų šalių priteistinos lygiomis dalimis, po 10,90 Eur iš kiekvienos šalies.

Kasacinį skundą tenkinus iš dalies, iš ieškovų ir atsakovo pagal priešieškinį UAB „Antra kryptis“ kasatoriaus naudai priteistina po 16,62 Eur (57,39 Lt) kasacinės instancijos teisme sumokėto žyminio mokesčio.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 20,05 Eur. Iš dalies tenkinus kasacinį skundą, valstybei priteistina po 2,56 Eur iš ieškovų ir atsakovo UAB „Antra kryptis“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, reikalavimas dėl išlaidų patalpų šildymui ir karšto vandens tiekimui atlyginimo, pakeisti.

Priteisti atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, iš ieškovų K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini), D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „Elymus“ (j. a. k. 122043642), iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Antra kryptis“ (j. a. k. 135138282) solidariai 2216,06 Eur (du tūkstančius du šimtus šešiolika Eur 6 ct) patalpų šildymo išlaidų atlyginimo.

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutarties dalį, kuria paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos, ir jas iš priteisti taip:

Priteisti iš ieškovų K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini), D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „Elymus“ (j. a. k. 122043642) Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 188729923), naudai po 27,16 Eur (dvidešimt septynis Eur 16 ct) žyminio mokesčio už priešieškinį ir apeliacinį skundą patirtų išlaidų.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Antra kryptis“ (j. a. k. 135138282) naudai 244,59 Eur (du šimtai keturiasdešimt keturis Eur 59 ct) išlaidų už apeliacinį skundą atlyginimo.

Priteisti į valstybės biudžetą iš K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini), D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini), uždarosios akcinės bendrovės „Elymus“ (j. a. k. 122043642), atsakovo UAB „Antra kryptis“ (j. a. k. 135138282) po 10,90 Eur (dešimt Eur 59 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini), D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „Elymus“ (j. a. k. 122043642) Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 188729923), naudai 16,62 Eur (šešiolika Eur 62 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą patirtų išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą iš K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini), D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini), uždarosios akcinės bendrovės „Elymus“ (j. a. k. 122043642), UAB „Antra kryptis“ (j. a. k. 135138282) po 2,56 Eur (du Eur 56 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys