A-146-1037-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1037/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00572-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2013 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 1D-1518 (11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 7 888,36 Lt; 3) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 3 600 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) įpareigoti atsakovus ateityje mokėti Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2/17-306 paskirtą pensiją.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2005 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2/17-306 jam buvo paskirta 554,42 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas mokėjo mažesnę pensiją, taikydamas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. jam iš viso neišmokėjo 7 888,36 Lt valstybinės pensijos. Dėl pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. prašymo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį 2013 m. vasario 6 d. atsakovas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą Nr. 1D-1518 (11).

Pareiškėjas savo skundo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, įskaitant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiėmė įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 29–31) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos atsakymas į pareiškėjo prašymą ir veiksmai skunde nurodytu laikotarpiu perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo atlikti pagal galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl yra teisėti. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šios datos pareiškėjui nebetaikomos. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymas pareiškėjui nutrauktas remiantis įstatymu ir tai padaryta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, susiformavusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo. Remdamiesi išdėstytais argumentais atsakovai teigė, kad pareiškėjo reikalavimai negali būti tenkinami, kadangi jis neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu (b. l. 41–45) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 1D-1518 (11) dalį, kuria pareiškėjo valstybinės pensijos apskaičiavimui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 7 888,36 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis pateiktais į bylą įrodymais, teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2/17-306 pareiškėjui nuo 2005 m. sausio 1 d. neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 24). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėju, turinčiam draudžiamųjų pajamų, kiekvieną mėnesį pagal šio įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas buvo mokama sumažinta valstybinė pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas 2013 m. sausio 17 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 25). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 1D-1518 (11) pareiškėjo prašymo netenkino (b. l. 26–27).

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalys (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 daliai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijas dėl valstybinės pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pripažino pagrįstomis ir šią skundo dalį patenkino. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dalis nebuvo išmokėta dėl to, jog Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 992).

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. vasario 5 d. pažymos (b. l. 28) teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai buvo 554,42 Lt per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas nebuvo perskaičiuota. Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai buvo taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjui neišmokėta 7 888,36 (17 741,44 – 9 853,08) Lt valstybinės pensijos. Šią sumą teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 1D-1518 (11) dalį, kuria pareiškėjo valstybinės pensijos apskaičiavimui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 3 600 Lt dydžio neturtinę žalą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) normomis (CK 6.250 str. 1 d., 6.271 str. 1 d., 4 d.). Pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš minėtų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl patirtos neturtinės žalos argumentų ir įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo teigti, jog dėl atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų jis patyrė neturtinę žalą. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – padarytos žalos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovus mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kadangi šis reikalavimas yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-53/2010, 2012 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2941/2011 ir kt.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį valstybinė pensija sumažinta 2010 m. sausio mėnesį, o realiai apie sumažinimą jis sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, gavęs pensiją už sausio mėnesį. Tuo metu galioję norminiai aktai numatė, kad sprendimai dėl valstybinės pensijos gali būti skundžiami per trejus metus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas termino skundui paduoti nepraleido.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (b. l. 50–52) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai. Apeliacinio skundo reikalavimo netenkinus, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, susiformavusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Prašymą valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. apeliantas grindžia tuo, kad 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas administraciniam teismui paduotame skunde prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 1D-1518 (11), kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, priteisti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 888,36 Lt, 3 600 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei įpareigoti atsakovus ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirtą valstybinę pensiją.

Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją (554,42 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. mažino taikydama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjo valstybinė pensija nebuvo perskaičiuojama, kadangi jam paskirta valstybinė pensija (554,42 Lt) yra mažesnė nei ribinis valstybinės pensijos dydis – 650 Lt (Laikinojo įstatymo 2 str. 3 d.), nuo kurio numatytas valstybinės pensijos perskaičiavimas taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y.: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, kurias Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 7 888,36 Lt; panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 1D-1518 (11) dalį, kurioje atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjui nurodytos įstatymo normos pagrindu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, nes nei jame, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie galioja į praeitį ir taikomi ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą administracinę bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pirmiausia pažymi tai, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, esą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju nukrypo nuo Konstitucinio Teismo oficialiosios doktrinos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose, kurių aplinkybės dėl valstybinių pensijų nepriemokų grąžinimo yra tapačios arba labai panašios (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A261-860/2013, Nr. A502-931/2013, Nr. A552-958/2013, Nr. A261-1091/2013, Nr. A552-1109/2013, Nr. A552-1202/2013, Nr. A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr. A662-1260/2013, Nr. A520-1301/2013 ir kt.).

Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos: 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl valstybinės pensijos apribojimo nėra susiklostę galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai pagrindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymą sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kuri pateikta pirmiau paminėtose iš esmės analogiškose bylose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio atitikties Konstitucijai.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija (554,42 Lt per mėnesį) 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog antikonstitucinės įstatymo normos pagrindu neišmokėta valstybinės pensijos dalis turi būti priteista pareiškėjui. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui priteistina valstybinės pensijos nepriemokos suma yra skirtumas tarp Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. vasario 5 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-1065 nurodytos valstybinės pensijos sumos, kurią pareiškėjas turėjo gauti 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu (554,42 Lt x 32 mėn. = 17 741,44 Lt) ir pareiškėjo gautos tuo pačiu laikotarpiu valstybinės pensijos sumos, apskaičiuotos pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (9 853,08 Lt). Tai yra pareiškėjui priteistina 7 888,36 Lt (17 741,44 Lt – 9 853,08 Lt).

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką priteisė iš tinkamo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 1D-1518 (11) dalį, taip pat sutinka su argumentais, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją (554,42 Lt per mėnesį), nes atsakovas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui ir moka tokio dydžio pensiją.

Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. šio straipsnio pagrindu nebemažinama, sprendžiant klausimą dėl nepriemokos priteisimo nėra reikšminga. Nurodytos įstatymo normos pašalinimas iš teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (turtinis praradimas) išliko, neteisėtai neišmokėta 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu valstybinės pensijos dalis pareiškėjui nebuvo grąžinta. Pirmosios instancijos teismas, pašalindamas pareiškėjo teisių pažeidimo sukeltus padarinius (turtinį praradimą), priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes šie padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių reikštų, kad ginčo šalių teisiniams santykiams valstybinės pensijos mokėjimo klausimu ir toliau būtų taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios ir proceso teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti atsakovų apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti apeliantų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Apeliantai prašyme nurodė argumentą, kad asignavimų lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui turėjo būti įtrauktos į 2014 m. valstybės biudžeto projektą. 2014 metų valstybės biudžetas patvirtintas, todėl prašyme atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodytas terminas (iki 2014 m. vasario 1 d.) yra nebeaktualus. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas gauna mažą valstybinę pensiją, todėl prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą tenkinimas šiuo atveju prieštarautų ir teisingumo bei protingumo kriterijams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas