A-2034-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2034-662/2015

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui K. Z., pareiškėjo atstovui advokatui S. K.,

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus atstovui A. P.,

vertėjui S. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio K. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) piliečio K. Z. administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. Z. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2015 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimas (b. l. 1–2), kuriame nurodyta, jog 2014 m. gruodžio 14 d. buvo sulaikyti (duomenys neskelbtini) piliečiai, tarp jų – K. Z. (toliau – ir užsienietis), gim. (duomenys neskelbtini), pareigūnams prisistatęs svetimu vardu, kurie, kaip įtariama, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumas šiuo metu kelia abejonių, todėl jį prašoma sulaikyti iki kol bus priimti atitinkami sprendimai dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2015 m. gegužės 12 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu (b. l. 5) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimą tenkino iš dalies.

Nustatė, kad bylos medžiagoje nėra patikimų ir neginčijamų duomenų, jog užsienietis atvyko į Lietuvos Respubliką teisėtai, nes atvyko į Lietuvą be dokumentų, o pareigūnams prisistatė svetimu vardu. Esant tokioms aplinkybėms konstatavo, kad yra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas. Atsižvelgęs į teikime nurodytus duomenis dėl prieglobsčio suteikimo teismas nusprendė užsienietį sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre iki kol bus priimti atitinkami sprendimai dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, tačiau ne ilgiau kaip 35 paroms, t. y. ne ilgiau kaip iki 2015 m. kovo 18 d.

(duomenys neskelbtini) pilietis K. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 7–9) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimo netenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimu, UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 4 dalimi. Paaiškina, kad UTPĮ 113 straipsnio 4 dalyje yra pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti sulaikomi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą turintys asmenys.

Atkreipia dėmesį, kad dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momento, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) buvo priėmęs 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. Z. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 11). Taigi, užsienietis jau jo sulaikymo klausimo nagrinėjimo metu turėjo prieglobsčio prašytojo teisinį statusą Lietuvos Respublikoje, todėl negalėjo būti laikoma, kad jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad yra UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas – yra nepagrįstas. Byloje nebuvo nustatyta nei vieno iš UTPĮ 113 straipsnio 4 dalyje numatytų prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindų, remiantis kuriais, pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs tenkinti teikimą iš dalies ar visiškai.

Iš Sprendimo turinio matyti, jog užsienietis iki Sprendimo priėmimo nurodė savo tikrąjį vardą ir pavardę bei gimimo metus, todėl papildomų veiksmų, siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę iki sprendimo priėmimo nebebuvo atliekama, ir tikėtina, jog šiuo metu nėra vykdoma. Prieglobsčio prašymo motyvai buvo nurodyti 2015 m. sausio 13 d. atliktoje pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje. Šiuo metu prieglobsčio prašymo aplinkybės yra tik tikslinamos ir pildomos, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, jog jis gali būti sulaikomas šiuo tikslu, nėra pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismui taip pat turėjo būti žinoma, jog įvedus užsieniečio pirštų atspaudus į EURODAC informacinę sistemą, sutapimų nerasta, kas reiškia, jog jis anksčiau Europos Sąjungoje prieglobsčio niekada nesiprašė ir prieglobsčio procedūra nepiktnaudžiauja. Migracijos departamentas taip pat nustatė, jog įvertinus užsieniečio pasakojimą, pagrindo priskirti jo prašymą prie akivaizdžiai nepagrįstų, kaip tai apibrėžia UTPĮ 77 straipsnis, dėl kurių galima neleisti jam būti Lietuvos Respublikos teritorijoje bei nesuteikti užsieniečiui laikino teritorinio prieglobsčio nustatyta nebuvo. Be to, pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog teismas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo užsieniečio sulaikymo klausimo, todėl nepagrįstai vadovavosi UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir pripažino, jog yra įstatyme numatytas sulaikymo pagrindas.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto faktines bylos aplinkybes ir paaiškina, kad VSAT Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyrius savo teikime nurodė, kad K. Z. (prisistatė kaip K. C.) atvyko į Lietuvos Respubliką be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. K. Z. 2015 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikoje buvo pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje (prašymą jau pateikė tikru savo vardu ir pavarde). Užsienietis tyčia atsikratė savo kelionės dokumento, kad išvengtų grąžinimo ar išsiuntimo į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes manytina, kad netaikant sulaikymo kyla didelė tikimybė, kad užsienietis pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo ar išsiuntimo į užsienio valstybę. VSAT Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikime buvo prašoma sulaikyti užsienietį UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 113 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Mano, kad aplinkybė, jog užsienietis buvo pateikęs prieglobsčio prašymą ir šiuo metu turi prieglobsčio prašytojo statusą, negali panaikinti jo neteisėto atvykimo į Lietuvos Respubliką fakto. Pabrėžia, kad K. Z. atvyko į Lietuvos Respubliką be vizos, leidimo gyventi, be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, todėl jo tapatybė nėra nustatyta. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, UTPĮ 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai gali būti taikomi visiems užsieniečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra padavę prieglobsčio prašymą, ar ne, ar jiems yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, ar ne, taip pat, sulaikymo pagrindai gali būti taikomi bet kurioje prašymo nagrinėjimo procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir panašiai, kurių buvimas nagrinėjamu atveju yra nustatytas.

Atkreiptinas dėmesys, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat, sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Reikalingumą taikyti užsieniečio sulaikymą siekiant minėtų tikslų teismai privalo nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdami į susiklosčiusias faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. Z. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pagrįstumo ir teisėtumo.

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimu užsienietis buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, tačiau ne ilgiau kaip iki 2015 m. kovo 18 d. kol bus nustatyta jo teisinė padėtis, kadangi užsienietis atvyko į Lietuvos Respubliką be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, o pareigūnams prisistatė svetimu vardu.

Užsieniečio sulaikymo pagrindus nustato UTPĮ 113 straipsnis. Remiantis UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užsienietis yra sulaikomas, jei jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Vadovaujantis UTPĮ 113 straipsnio 4 dalimi, užsienietis šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu gali būti sulaikytas tik siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę (pilietybę) ir (arba) išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, taip pat kai jo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ar paremtas apgaule arba kai prieglobsčio prašytojui nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Kalbant apie asmenų sulaikymą, taip pat svarbu paminėti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. Z. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo“ užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje priimtas nagrinėti iš esmės, jam suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą (užsieniečio asmens b. l. 9). Taigi nors užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, tačiau šiuo metu Lietuvoje jis yra teisėtai, t. y. jam suteiktas prieglobsčio prašytojo statusas. Kadangi remiantis minėtu sprendimu užsieniečiui suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, darytina išvada, kad minėto sprendimo priėmimo metu nebuvo nustatyta numatytų UTPĮ 77 straipsnyje laikinojo teritorinio prieglobsčio nesuteikimo priežasčių, t. y. pareiškėjas atvyko ne iš saugios šalies, pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį nėra akivaizdžiai nepagrįstas.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 M. A. prieš Policie ČR padarė išvadą, kad 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva Nr. 2003/9/EB, nustatančia minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva Nr. 2005/85/EB, nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB), nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti, ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog užsienietis šiuo metu turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, todėl Lietuvos Respublikoje jis yra teisėtai. Tačiau užsienietis K. Z. (prisistatė kaip K. C.) atvyko į Lietuvos Respubliką be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, jo tapatybė dar nėra nustatyta. Be to, remiantis UTPĮ 113 straipsnio 4 dalimi užsienietį galima sulaikyti siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę (pilietybę). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo asmens tapatybė nėra galutinai nustatyta. (duomenys neskelbtini) ambasada Lietuvos Respublikoje tik patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijos duomenų bazėje yra informacija apie (duomenys neskelbtini) pilietį K. Z., gim. (duomenys neskelbtini) (užsieniečio asmens b. l. 12), tačiau ši informacija nepatvirtina, kad sulaikytas asmuo ir yra (duomenys neskelbtini) pilietis K. Z., gim. (duomenys neskelbtini) Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. posėdžio metu užsienietis paaiškino, kad jo tikslas buvo vykti į Lenkijos Respubliką. Šie faktai rodo, kad užsienietis trukdo priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso ir gali pasislėpti. Akivaizdu, jog šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, kad netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis išvyks iš Lietuvos Respublikos, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra išnykę užsieniečio sulaikymo pagrindai.

Užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Reikalingumą taikyti užsieniečio sulaikymą siekiant minėtų tikslų teismai privalo nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdami į susiklosčiusias faktines aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kt.).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne tik UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bet ir UTPĮ 113 straipsnio 4 dalimi. Tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas bei priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o (duomenys neskelbtini) piliečio K. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Skirgailė Žalimienė