A-756-755-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-755/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02183-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas:1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 7S-545 (11); 2) įpareigoti atsakovą išmokėti 3 826,58 Lt neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį.

Nurodė, kad Kalėjimų departamento sprendimu jam buvo paskirta 792,34 Lt pareigūnų valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, jam kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta valstybinė pensija. Kadangi per Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį pareiškėjas buvo dirbantis pensininkas ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jam paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal 5 straipsnio nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 29 d. su skundu kreipėsi į atsakovą dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo. Atsakovas 2013 m. gegužės 24 d. sprendime Nr. 7S-545 nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti valstybinės pensijos dalį, pateikė pažymą apie neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. susidarė 3 826,58 Lt valstybinės pensijos nepriemoka, kuri turi būt grąžinta.

Atsakovas Kalėjimų departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu į skundą (b. l. 11–13) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo perskaičiuota dėl to, kad jis turėjo draudžiamųjų pajamų. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos apskaičiuojant pareiškėjo valstybinę pensiją nebuvo taikomos. Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, Kalėjimų departamentas neturėjo pagrindo elgtis kitaip. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., o skundą Kalėjimų departamentui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pateikė tik 2013 m. balandžio 29 d., atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų terminą tokiam reikalavimui pareikšti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 28–34) pareiškėjo P. L. skundą tenkino iš dalies: panaikino Kalėjimų departamento 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 7S-545 dalį, kurioje atsisakyta P. L. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų; priteisė P. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 3 826,58 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui P. L. Kalėjimų departamento 2005 m. sausio mėnesio išvada nuo 2004 m. gruodžio 28 d. neterminuotai buvo paskirta 792,34 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 19). Pareiškėjas 2013 m. balandžio 29 d. su prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių, prašydamas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo (b. l. 17–18). Kalėjimų departamentas atsakė į pareiškėjo prašymą 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 7S-545 (b. l. 14).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcija) konstatavo, kad: 1) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; 2) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 7S-545. Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatomis perskaičiavo pareiškėjo valstybinę pensiją. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pareiškėjo atžvilgiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant valstybinę pensiją nėra taikomas, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis bus taikoma iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taip pat nurodė dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo susidariusius valstybinės pensijos nepriemokos dydžius bei, kad išmokėti susidariusios nepriemokos negali (b. l. 14).

Pažymėtina, kad ginčijamame sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka – 20 dienų nuo jo gavimo dienos. Byloje duomenų, kada pareiškėjas gavo skundžiamą Kalėjimų departamento 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą, nėra. Skundą teismui pareiškėjas padavė 2013 m. birželio 25 d. (b. l. 1–4). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013 nurodė, kad pagal LVAT praktiką, įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai. Ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka tampa privaloma tik kai ji yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatyme (2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-296/2007, publikuota biuletenyje Administracinė jurisprudencija“ Nr. 13, 2007 m.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išanalizavusi šiam ginčui aktualų teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, pripažino, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Šiuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pagal įstatymo analogiją taikydama Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Vadovaujantis bendra taisykle, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju, ginčijamas sprendimas priimtas 2013 m. gegužės 24 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. birželio 25 d. (2013 m. birželio 22 d. ir 2013 m. birželio 23 d. buvo savaitgalis, o 2013 m. birželio 24 d. – šventinė diena), t. y. nepraleidęs 1 mėnesio apskundimo termino.

Minėta, kad ginčijamame sprendime atsakovas nurodė dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo susidariusius valstybinės pensijos nepriemokos dydžius bei, kad išmokėti susidariusios nepriemokos negali (b. l. 14). Pažymėtina, kad šiame sprendime išreikšta ir Kalėjimų departamento valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką taikant ne tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bet ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Kalėjimų departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą Kalėjimų departamento 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 7S-545 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir kt.).

Pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas – 3 826,58 Lt. Kaip matyti iš Kalėjimų departamento 2013 m. gegužės 24 d. pažymos Nr. LV-655 apie pareiškėjui paskirtą, perskaičiuotą ir nesumokėtą valstybinę pensiją per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. kovo mėnesio (b. l. 15–16), pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, susidarė 3 826,58 Lt valstybinės pensijos nepriemoka. Pareiškėjas neginčija valstybinės pensijos perskaičiavimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, negalėjo būti perskaičiuojama. Aplinkybė, kad kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą: LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesį įskaitytinai dėl nepagrįstai taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka – 3 826,58 Lt priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento.

Atsakovo prašymas pareiškėjo reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikyti 3 metų terminą nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas, kadangi įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Todėl pareiškėjo reikalavimui 3 metų senaties terminas šiuo atveju negali būti taikomas.

III. Atsakovai Kalėjimų departamentas prie ir Lietuvos valstybės, atstovaujama Kalėjimų departamento, apeliaciniu skundu (b. l. 40–42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, į formuojamą administracinių teismų praktiką, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

2. Pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 25 d., o į Kalėjimų departamentą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 6 d., taigi praleido 3 metų terminą ginti pažeistas teises.

3. Nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitė teisinis reglamentavimas, todėl pažeistas teises dėl valstybinės pensijos sumokėjimo suinteresuoti asmenys gali ginti per 6 mėnesių terminą. Šis terminas turėjo būti taikomas ir nagrinėjamoje byloje.

4. Be to, teismas nepasisakė dėl termino, per kurį pareiškėjas gali ginti pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo, todėl teismas nesilaikė LVAT formuojamos praktikos ir netinkamai taikė teisės aktus.

Pareiškėjas P. L. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 49–50) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus bei teismų praktiką, atsižvelgė į visas faktines aplinkybes. Be to, apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas nepasisakė dėl termino, kadangi teismas nurodė, jog 3 metų terminas šiuo atveju netaikytinas, nes įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką įgyvendinimo tvarkos ir terminų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui P. L. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Kalėjimų departamento 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 7S-545 dalį, kurioje atsisakyta P. L. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų; priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 3 826,58 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo apeliaciniame skunde pateiktam argumentui, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad P. L. praleido terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (byla Nr. A444-2232/2013) išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 25 d., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. birželio 25 d. (b. l. 1–4), t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti šio termino.

ABTĮ 101 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009). Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 10 straipsnyje nustatytos pareigos nevykdė.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai taikė ir aiškino LVAT praktiką, susijusią su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nėra šio termino praleidęs ir neišaiškino pareiškėjui jo teisės prašyti šį terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė