AS-662-277-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS662-277/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07084-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2013 m. lapkričio 25 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo L. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma: 1) remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 3 dalimi, siūlyti jam šiuo metu laisvą Šeduvos seniūno vietą; 2) uždrausti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir VRM) leisti Radviliškio savivaldybei skelbti konkursus valstybės tarnautojų, įstaigos vadovų vietoms užimti, o buvusius konkursus panaikinti kaip neteisėtus, kol nebus pasiūlyta pareiškėjui priimtina darbo vieta, ir jei su siūlymu sutiks, kol nebus įdarbintas; 3) regreso tvarka iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), VRM, Valstybės tarnybos departamento ir kitų atsakovų priteisti Lietuvos valstybės išleistas lėšas (91 040 Lt).

Pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi nustatė terminą iki 2013 m. gruodžio 16 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti teismui atitinkamą skaičių skundo egzempliorių su aiškiai suformuluotu skundo reikalavimu, atitinkančiu ABTĮ 88 straipsnio nuostatas; mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą arba motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

2013 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas elektroniniu paštu išsiuntė skundą, kuriame prašė: 1) remiantis VTĮ 43 straipsnio 3 dalimi, siūlyti jam šiuo metu laisvą Šeduvos seniūno vietą; 2) uždrausti VRM leisti Radviliškio savivaldybei skelbti konkursus valstybės tarnautojų, įstaigos vadovų vietoms užimti, o buvusius konkursus panaikinti kaip neteisėtus, kol nebus pasiūlyta pareiškėjui priimtina darbo vieta, ir jei su siūlymu sutiks, kol nebus įdarbintas; 3) regreso tvarka priteisti Lietuvos valstybės naudai išleistas lėšas (91 040 Lt) iš VRM, Valstybės tarnybos departamento; 4) iš Vyriausybės priteisti 20 000 Lt neturtinę žalą už ilgalaikį kankinimą nesuteikiant darbo, už pažeminimą, biurokratizmą, piktnaudžiavimą; 5) priimti sprendimą, nutarimą ir įpareigoti VRM, kad ši dirbtų savo darbą, nurodydama Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje reikalauti panaikinti neteisėtus ir viršijant savo išskirtinės kompetencijos įgaliojimus Radviliškio rajono tarybos priimtus 2009 m. balandžio 16 d. Nr. T-683 ir 2009 m. gegužės 21 d. Nr. T-689 sprendimus.

2013 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas paštu išsiuntė skundą, kuriame prašė: 1) pareikalauti iš VRM (Valstybės tarnybos departamento) pateikti leidimus vykdyti Radviliškio savivaldybei konkursus, taip pat ir Radviliškio savivaldybės Valstybės tarnybos departamentui pateiktus prašymus leisti vykdyti konkursus į seniūnų vietas: Šeduvos seniūnijoje nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki 2008 m. gegužės 8 d. ir nuo 2013 m. iki šios, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d.; Radviliškio rajone nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki šiandien, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d.; 2) panaikinti Šeduvos seniūno ir seniūno pavaduotojų konkursus, vykusius neteisėtai 2007 m., 2008 m., ir konkursus, vykusius 2013 metais kaip neteisėtus ir neturėjus teisės jų vykdyti, kol jis nėra įdarbintas į laisvas seniūno vietas: kitus leidimus vykdyti konkursus Radviliškio rajone nuo 2010 m. gegužės 18 d. pripažinti neteisėtais; 3) priimti sprendimą, nutarimą įpareigoti VRM, kad ši dirbtų savo darbą, nurodydama Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje reikalauti panaikinti neteisėtus ir viršijant savo išskirtinės kompetencijos įgaliojimus priimtus Radviliškio rajono tarybos 2009 m. balandžio 16 d. Nr. T-683 ir 2009 m. gegužės 21 d. Nr. T-689 sprendimus ir atkurti Šeduvos kaimiškosios seniūnijos seniūno etatą; 4) remiantis VTĮ 43 straipsnio 3 dalimi, siūlyti jam šiuo metu laisvą Šeduvos seniūno vietą ar vieną iš teismo panaikintų konkursų vietą (pvz., Pakalniškiai, Grinkiškis, Radviliškis ar kt.); 5) grąžinti į valstybės tarnybos padalinio (filialo) vadovo darbą pagal VTĮ 43 straipsnio 3 dalį; 6) sumokėti už priverstines pravaikštas iki teismo sprendimo įvykdymo nuo 2010 m. gegužės 18 d., t. y. kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas L. V. atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai; 7) priteisti iš Vyriausybės 20 000 Lt neturtinę žalą už ilgalaikį kankinimą nesuteikiant darbo, už pažeminimą, biurokratizmą, piktnaudžiavimą laikant neišmanėliu ir tuo nesilaikant nei įstatymų, nei bet kokio žmoniškumo; 8) valstybės naudai priteisti (regreso tvarka) 91 040 Lt iš VRM (Valstybės tarnybos departamento).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi pareiškėjo L. V. skundą dalyje, kurioje prašoma pareikalauti iš VRM (Valstybės tarnybos departamento) pateikti leidimus vykdyti Radviliškio savivaldybei konkursus, taip pat ir Radviliškio savivaldybės Valstybės tarnybos departamentui pateiktus prašymus leisti vykdyti konkursus į seniūnų vietas: Šeduvos seniūnijoje nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki 2008 m. gegužės 8 d. ir nuo 2013 m. iki šios, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d.; Radviliškio rajone nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki šiandien, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d.; panaikinti Šeduvos seniūno ir seniūno pavaduotojų konkursus, vykusius neteisėtai 2007 m., 2008 m., ir konkursus, vykusius 2013 metais kaip neteisėtus ir neturėjus teisės jų vykdyti, kol jis nėra įdarbintas į laisvas seniūno vietas: kitus leidimus vykdyti konkursus Radviliškio rajone nuo 2010 m. gegužės 18 d. pripažinti neteisėtais; remiantis VTĮ 43 straipsnio 3 dalimi siūlyti jam šiuo metu laisvą Šeduvos seniūno vietą ar vieną iš teismo panaikintų konkursų vietą (pvz., Pakalniškiai, Grinkiškis, Radviliškis ar kt.); valstybės naudai priteisti (regreso tvarka) 91 040 Lt iš VRM (Valstybės tarnybos departamento), laikė nepaduotu; skundo dalį, kurioje prašoma priimti sprendimą, nutarimą įpareigoti VRM, kad ši dirbtų savo darbą, nurodydama Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje reikalauti panaikinti neteisėtus ir viršijant savo išskirtinės kompetencijos įgaliojimus priimtus Radviliškio rajono tarybos 2009 m. balandžio 16 d. Nr. T-683 ir 2009 m. gegužės 21 d. Nr. T-689 sprendimus ir atkurti Šeduvos kaimiškosios seniūnijos seniūno etatą; grąžinti į valstybės tarnybos padalinio (filialo) vadovo darbą pagal VTĮ 43 straipsnio 3 dalį; sumokėti už priverstines pravaikštas iki teismo sprendimo įvykdymo nuo 2010 m. gegužės 18 d., t. y. kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010; priteisti iš Vyriausybės 20 000 Lt neturtinę žalą, atsisakė priimti; nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais ir 2013 m. gruodžio 12 d. sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį nutarė grąžinti L. V..

Teismas nurodė ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą, nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. teismo nutartyje išdėstytais nurodymais patikslinti skundo reikalavimą, skundo reikalavimai liko abstraktūs, skundo dalykas neapibrėžtas, padaryta išvada, kad skundo trūkumų pareiškėjas nepašalino, todėl skundas atitinkamoje dalyje laikytas nepaduotu.

Pareiškėjo skundo reikalavimas grąžinti į valstybės tarnybos padalinio (filialo) vadovo darbą pagal VTĮ 43 straipsnio 3 dalį yra nekonkretus, pareiškėjas nepaaiškino, iš kokių viešojo administravimo subjekto veiksmų jį kildina. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 nuspręsta pripažinti, kad pareiškėjas L. V. atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai, ir laikyti, kad jis atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d., bei priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos L. V. naudai 91 040 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Tuo remdamasis teismas pareiškėjo skundo reikalavimų grąžinti į valstybės tarnybos padalinio (filialo) vadovo darbą pagal VTĮ 43 straipsnio 3 dalį, sumokėti už priverstines pravaikštas negali priimti nagrinėti.

Skundo reikalavimai priimti sprendimą, nutarimą įpareigoti VRM, kad ši dirbtų savo darbą, nurodydama Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje reikalauti panaikinti neteisėtus ir viršijant savo išskirtinės kompetencijos įgaliojimus priimtus Radviliškio rajono tarybos 2009 m. balandžio 16 d. Nr. T-683 ir 2009 m. gegužės 21 d. Nr. T-689 sprendimus ir atkurti Šeduvos kaimiškosios seniūnijos seniūno etatą taip pat yra neaiškūs, negalimi priimti nagrinėjimui teisme. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl įpareigojimo, apskritai nepateikė įrodymų, kad į VRM būtų kreipęsis, o ši būtų pateikusi pareiškėjo interesus galimai pažeidžiantį sprendimą ar vilkinusi atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Skundo reikalavimą priteisti iš Vyriausybės 20 000 Lt neturtinę žalą taip pat atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Pareiškėjas aiškiai neįvardijo, iš kokios institucijos galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo tokią žalą kildina, nepateikė žalą pagrindžiančių įrodymų. Minėti pareiškėjo skundo reikalavimai yra nekonkretūs, abstraktūs. Iš jų negalima nustatyti, kokių konkrečiai teisinių pasekmių siekia pareiškėjas ir kaip šios galimos teisinės pasekmės sietinos su jo įstatymų saugomų teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimų pašalinimu, todėl nėra galimi nagrinėti teisme. Tuo remiantis skundą likusioje dalyje atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas L. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį ir grąžinti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl įstatymų taikymo pagrįstumo ir nustatymo, ar laikoma byla išspręsta, jei teismas atsisakė priimti skundą.

Pareiškėjo teigimu, jo pateiktas skundas yra aiškus ir suprantamas, t. y. jis buvo iš darbo atleistas neteisėtai, jį atleidžiant jam nebuvo pasiūlyta kita darbo vieta, su juo iki šiol nėra atsiskaityta ir dėl to yra kalta VRM ir Vyriausybė. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. išaiškinimą Nr. 44. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra skirtinga, prašo dėl teisės normų taikymo pagrįstumo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kad ne tik Lietuvoje teismų praktika būtų vienoda, bet tai atitiktų ir Europos Sąjungos teisę. Nurodo, jog teismui paaiškino, kad duomenų negali gauti, prašė juos išreikalauti teismo. Pažymi, kad teismas turėjo išaiškinti, kuris teismas turi nagrinėti jo reikalavimą dėl regreso. Mano, kad smulkius skundo trūkumus galima pašalinti bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas privalėjo jo skundą nusiųsti atsakovui, kad atsakovas pateiktų atsiliepimą, tuomet taip pat daug kas paaiškėtų. Išdėsto, jog jis privalo būti grąžintas į darbą. Teigia, jog teismas neišaiškino, kas turi atkurti teisingumą ir panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarnybos atitinkamus sprendimus. Pažymi, jog jis teismui skundžia Vyriausybę, VRM, Valstybės tarnybos departamentą, jie yra kaltieji asmenys, o kiek ir kuris kaltesnis turi nustatyti teismas, o jei negalima tiksliai nustatyti, jie gali atsakyti solidariai. Neteisėtai atleidus jį iš darbo, Lietuvos valstybė patyrė 91 040 Lt nuostolių. Teismui turėjo būti aišku, kad nuostoliai dėl veikimo ir neveikimo buvo padaryti sąmoningai ir yra aiškios institucijos, kurios už tai atsakingos. Teigia, jog viešasis interesas yra tame, kad seniūnijos neteisėtas panaikinimas liečia ne tik jį, bet ir 2 800 seniūnijos gyventojų, kurie tebelaukia teisingumo. Pažymi, kad teismas nepagrįstai atsisakė vykdyti teisingumą, atmesdamas jo pagrįstą ir teisėtą skundą dėl pažeistų įstatymų ir viešojo, įstatymų saugomo intereso gynimo. Nurodo, jog po teismo sprendimo atsakovui su juo neatsiskaičius jis tebėra priverstinėje pravaikštoje, todėl VRM privalo jam siūlyti darbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi ir 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, dalį pareiškėjo skundo laikė nepaduotu dėl to, jog pareiškėjas nepašalino teismo nutartimi nustatytų trūkumų, o kitą dalį pareiškėjo skundo atsisakė priimti dėl to, jog pareiškėjo reikalavimai yra nekonkretūs, abstraktūs ir negalimi nagrinėti teisme.

Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai jo skundo reikalavimus vertino kaip neaiškius ar nesuprantamus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti skundo trūkumus, be kita ko, pateikti skundą su aiškiai suformuotu skundo reikalavimu, atitinkančiu ABTĮ 88 straipsnio nuostatas.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį, pirminio savo skundo reikalavimus iš esmės paliko nepakeistus (remiantis VTĮ 43 straipsnio 3 dalimi, siūlyti jam šiuo metu laisvą Šeduvos seniūno vietą; uždrausti VRM leisti Radviliškio savivaldybei skelbti konkursus valstybės tarnautojų, įstaigos vadovų vietoms užimti, o buvusius konkursus panaikinti kaip neteisėtus, kol nebus pasiūlyta pareiškėjui priimtina darbo vieta ir jei su siūlymu sutiks, kol nebus įdarbintas; regreso tvarka priteisti Lietuvos valstybės naudai išleistas lėšas (91 040 Lt) iš VRM, Valstybės tarnybos departamento), tik juos papildė, taip pat iškėlė naujų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog skundo trūkumų pareiškėjas nepašalino, todėl skundas dalyje, kurioje prašoma pareikalauti iš VRM (Valstybės tarnybos departamento) pateikti leidimus vykdyti Radviliškio savivaldybei konkursus, taip pat ir Radviliškio savivaldybės Valstybės tarnybos departamentui pateiktus prašymus leisti vykdyti konkursus į seniūnų vietas: Šeduvos seniūnijoje nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki 2008 m. gegužės 8 d. ir nuo 2013 m. iki šios, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d.; Radviliškio rajone nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki šiandien, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d.; panaikinti Šeduvos seniūno ir seniūno pavaduotojų konkursus, vykusius neteisėtai 2007 m., 2008 m., ir konkursus, vykusius 2013 metais, kaip neteisėtus ir neturėjus teisės jų vykdyti, kol jis nėra įdarbintas į laisvas seniūno vietas: kitus leidimus vykdyti konkursus Radviliškio rajone nuo 2010 m. gegužės 18 d. pripažinti neteisėtais; remiantis VTĮ 43 straipsnio 3 dalimi siūlyti jam šiuo metu laisvą Šeduvos seniūno vietą ar vieną iš teismo panaikintų konkursų vietą (pvz., Pakalniškiai, Grinkiškis, Radviliškis ar kt.); valstybės naudai priteisti (regreso tvarka) 91 040 Lt iš VRM (Valstybės tarnybos departamento), laikė nepaduotu.

Reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui išvardyti ABTĮ 23 bei 24 straipsniuose. Pagal šiuos reikalavimus, skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus. Skundo sudedamosios dalys yra: skundo dalykas – pareiškėjo reikalavimas, ir pagrindas – aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai.

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.) (2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (2011 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011). Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, nagrinėjimas. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A469-261/2007). Dėl to sprendžiant pareiškėjų teikiamų reikalavimo priėmimo klausimą, turėtų būti išsamiai įvertintas reikalavimo turinys, atsižvelgiant į tai, ko konkrečiai siekiama tokiu reikalavimu ir kokios pasekmės atsirastų tuo atveju, jeigu teismas patenkintų tokį pareiškėjo reikalavimą (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010).

Pareiškėjas, formuluodamas skundo reikalavimus, turi atsižvelgti į ABTĮ 88 straipsnyje numatytas teismo sprendimo rūšis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Atsižvelgus į tai, asmuo, įgyvendinantis teisę į teisminę gynybą, iš esmės gali reikalauti panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą aktą ar jo dalį, įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą, priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.), ar išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo anksčiau minėtus skundo reikalavimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nepaduotais, kadangi pareiškėjas nepašalino ankstesne teismo nutartimi nustatytų trūkumų. Anksčiau minėti pareiškėjo reikalavimai vertintini kaip abstraktūs, skundo dalykas neapibrėžtas, be to, iš pareiškėjo reikalavimų negalima daryti išvados, jog jais yra siekiama įpareigoti viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar išspręsti administracinį ginčą (pareikalauti iš VRM (Valstybės tarnybos departamento) pateikti leidimus vykdyti Radviliškio savivaldybei konkursus, taip pat ir Radviliškio savivaldybės Valstybės tarnybos departamentui pateiktus prašymus leisti vykdyti konkursus į seniūnų vietas; panaikinti Šeduvos seniūno ir seniūno pavaduotojų konkursus, vykusius neteisėtai 2007 m., 2008 m., ir konkursus, vykusius 2013 metais kaip neteisėtus ir neturėjus teisės jų vykdyti, kol jis nėra įdarbintas į laisvas seniūno vietas, kitus leidimus vykdyti konkursus Radviliškio rajone nuo 2010 m. gegužės 18 d. pripažinti neteisėtais). Pareiškėjo reikalavimas yra sąlyginio pobūdžio („kol jis nėra įdarbintas į laisvas seniūno vietas“), o administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012). Abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš jo turinio neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-746/2010).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas skunde nurodė daug faktų, tačiau teismui turi būti aišku, kokios konkrečiai aplinkybės buvo konkretaus skundžiamo akto, veiksmo ar neveikimo neteisėtumo pagrindas. Iš pareiškėjo skundo neaišku, kaip jo teisės bus apgintos tenkinus minėtus reikalavimus. Darytina išvada, jog šiais reikalavimais pareiškėjas nesiekia išspręsti administracinio ginčo, todėl jie negali būti administracinės bylos dalyku. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju turi teisę atstovauti Lietuvos valstybės interesams ir reikšti reikalavimą Lietuvos valstybės naudai priteisti 91 040 Lt iš VRM (Valstybės tarnybos departamento).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti skundo dalį, kurioje prašoma priimti sprendimą, nutarimą įpareigoti VRM, kad ši dirbtų savo darbą, nurodydama Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje reikalauti panaikinti neteisėtus ir viršijant savo išskirtinės kompetencijos įgaliojimus priimtus Radviliškio rajono tarybos 2009 m. balandžio 16 d. Nr. T-683 ir 2009 m. gegužės 21 d. Nr. T-689 sprendimus ir atkurti Šeduvos kaimiškosios seniūnijos seniūno etatą; grąžinti į valstybės tarnybos padalinio (filialo) vadovo darbą pagal VTĮ 43 straipsnio 3 dalį; sumokėti už priverstines pravaikštas iki teismo sprendimo įvykdymo nuo 2010 m. gegužės 18 d., t. y. kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutarimą byloje Nr. A143-771/2010; priteisti iš Vyriausybės 20 000 Lt neturtinę žalą.

Iš pareiškėjo atskirojo skundo matyti, jog, jo manymu, jis neteisėtai buvo atleistas iš darbo ir siekia būti grąžintas į darbą. Nurodo, jog po teismo sprendimo atsakovui su juo neatsiskaičius jis tebėra priverstinėje pravaikštoje, todėl VRM privalo jam siūlyti darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 nuspręsta pripažinti, kad pareiškėjas L. V. atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai, ir laikyti, kad jis atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d., bei priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos L. V. naudai 91 040 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Kaip matyti iš minėto sprendimo, byloje išspręstas klausimas dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų ir konstatuota, jog kadangi Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu Šeduvos seniūnija yra panaikinta ir pareiškėjo buvusi pareigybė (šios seniūnijos seniūnas) neegzistuoja nuo 2009 m. liepos 1 d., taikytinos Darbo kodekso 297 straipsnio nuostatos, pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą (pareigas).

Taigi klausimas, susijęs su pareiškėjo atleidimu, yra išspręstas teismo sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir įgijęs res judicata galią. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojamos kokių nors kitų institucijų, todėl neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjas prašo remiantis VTĮ 43 straipsnio 3 dalimi siūlyti jam šiuo metu laisvą Šeduvos seniūno vietą ar vieną iš teismo panaikintų konkursų vietą (pvz., Pakalniškiai, Grinkiškis, Radviliškis ar kt.).

Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog pareiškėjo skundo reikalavimas grąžinti į valstybės tarnybos padalinio (filialo) vadovo darbą pagal VTĮ 43 straipsnio 3 dalį yra nekonkretus, pareiškėjas nepaaiškino, iš kokių viešojo administravimo subjekto veiksmų jį kildina. Pastebėtina, jog pareiškėjas, teigdamas, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką jam turėjo būti siūlomos laisvos darbo vietos, kvestionuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą, kuris yra įsiteisėjęs.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimai „priimti sprendimą, nutarimą įpareigoti VRM, kad ši dirbtų savo darbą, nurodydama Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje reikalauti panaikinti neteisėtus ir viršijant savo išskirtinės kompetencijos įgaliojimus priimtus Radviliškio rajono tarybos 2009 m. balandžio 16 d. Nr. T-683 ir 2009 m. gegužės 21 d. Nr. T-689 sprendimus ir atkurti Šeduvos kaimiškosios seniūnijos seniūno etatą“ neatitinka nei vieno iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų, kurie yra priimami išnagrinėjus skundą, rūšių bei nėra susijęs su ABTĮ 15 straipsnyje apibrėžta administracinių teismų kompetencija. Iš pareiškėjo reiškiamų reikalavimų negalima nustatyti, kokių konkrečiai teisinių pasekmių siekia pareiškėjas ir kaip šios galimos teisinės pasekmės sietinos su jo įstatymų saugomų teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimų pašalinimu.

Kaip matyti iš atskirojo skundo, pareiškėjas, jo teigimu, siekia ginti viešąjį interesą, tačiau net ir tokiu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog subjektų teisė ginti viešąjį interesą numatyta ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte bei to paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje. Šios įstatymo normos nustato, kad siekdami apginti valstybės ar kitą viešąjį interesą, į teismą gali kreiptis tik tam tikri asmenys, ir tik tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme, o pareiškėjas šiam subjektų ratui nepriklauso.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos atlyginimo bylose, pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų (2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011, 2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-242/2011). Pareiškėjui nesuformulavus (suformulavus neaiškiai) skundo dalyko ar pagrindo, nepateikus reikšmingų dokumentų, teismas paprastai neturi galimybių tinkamai išspręsti skundo priėmimo klausimo. Pareiškėjas nenurodė, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado neturtinė žala, nepateikė jos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų. Reikšdamas reikalavimą priteisti iš Vyriausybės 20 000 Lt neturtinę žalą, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas aiškiai neįvardijo, iš kokios institucijos galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo tokią žalą kildina, nepateikė žalą pagrindžiančių įrodymų, o abstrakčiai nurodė, jog Vyriausybė jam nesuteikia darbo, jį žemina. Teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą atsisakyti priimti.

Pareiškėjas teigia, jog jį atleidus iš darbo su juo nebuvo tinkamai atsiskaityta, tačiau, kaip matyti iš jo pirminio skundo ir jo patikslinimo, pareiškėjas savo buvusiam darbdaviui reikalavimų dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio nereiškia.

Pareiškėjo atskirajame skunde keliamo reikalavimo dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra pagrindo tenkinti, kadangi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją teismas kreipiasi prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu (ABTĮ 4 str. 3 d.), o šiuo atveju tokio pagrindo nėra, be to, pareiškėjo skundas net nėra priimtas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas atskirajame skunde nepateikia aiškių ir pagrįstų argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir turėtų būti panaikinta. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo L. V. atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina pagrįsta ir teisėta, jos naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. V. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius