A-602-1951-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1951/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00995-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, negautos išmokos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. J. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 119-130) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, atsakovas) viršininko 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 40-S-14004 įformintą sprendimą ta apimtimi, kuria atsisakoma jai mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d.; 2) priteisti iš atsakovo negautą išmokos sumą, susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. – iš viso 10358,40 Lt (neatskaičius mokesčių); 3) priteisti už laiku neišmokėtą išmoką susidariusius 2 408,74 Lt delspinigius už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 18 d. iki skundo patikslinimo dienos (2014 m. sausio 30 d.) ir po 7,25 Lt už kiekvieną dieną nuo 2014 m. sausio 30 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra statutinė valstybės tarnautoja, dirba Šiaulių AVPK. Šiaulių AVPK viršininko 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. įskaitytinai, t. y. iki vaikui sueis dveji metai. Šiaulių AVPK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu, išdėstytu rašte Nr. 40-S-14004, tenkindamas pareiškėjos prašymą, sutiko nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. grąžinti ją į tarnybą, tačiau atsisakė tenkinti jos prašymą dėl 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., t. y. iki vaikui sukaks dveji metai. Savo sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 4 dalį, 40 procentų darbo užmokesčio galėtų būti mokama tik tokiu atveju, jei pareiškėjos draudžiamosios pajamos (darbo užmokestis) būtų mažesnis už šią išmoką (40 procentų vidutinio darbo užmokesčio).

Manė, kad toks atsakovo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas statutiniams valstybės tarnautojams tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 41 straipsnio 3 dalis, kurios redakcijoje, galiojusioje nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2013 m. liepos 1 d., buvo numatyta, kad vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu pareigūnams mokama vidutinis jo arbo užmokestis arba jo dalis, o mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis. Įstatymo 19 straipsnio 1 d. 2 punkte (iki 2013 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) buvo nurodyta, kad viena iš būtinųjų sąlygų teisei į motinystės pašalpą atsirasti yra asmens išleidimas vaiko priežiūros atostogų, tame pačiame punkte buvo nurodyta ir išimtis iš šios sąlygos – nurodyta, kad Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju ši sąlyga netaikoma. Nuo 2011 m. liepos 1 d. galiojanti Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija įtvirtina pašalpos dydžio mažinimą draudžiamųjų pajamų dydžiu tik tuo atveju, kai asmuo yra ar buvo išleistas vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sueis vieneri metai, tačiau nėra jokių nuostatų, susijusių su pašalpos mokėjimu draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, esantiems ar buvusiems vaiko priežiūros atostogose iki vaikui sueis dveji metai. Įstatymo leidėjo pozicija išdėstyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte, kuriame nurodyta, kad priėmus šį įstatymą, antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais pašalpa turi būti mokama, nevertinant gaunamų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Sistemiškai aiškinant Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 4 dalies nuostatas, darytina išvada, kad išmoka už vaiko priežiūros atostogas statutiniams tarnautojams turi būti mokama ne tik šių atostogų laikotarpiu, bet jos mokėjimas turi būti tęsiamas ir tuo atveju, jeigu iki vaikui sueis dveji metai suteiktos vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos anksčiau nei vaikui sueis dveji metai. Todėl, pareiškėjos nuomone, jai nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. privalėjo būti mokama 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka.

Pareiškėja pažymėjo, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo Statuto 41 straipsnio 3 dalies pakeitimai, pagal kuriuos jai už 2013 m. liepos, rugpjūčio mėnesius nurodyta išmoka buvo išmokėta. Pareiškėja taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 207 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo (toliau – ir Delspinigių nustatymo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies nuostatas jai turi būti sumokėta po 0,07 procento nuo jai priklausančios išmokėti sumos.

Atsakovas su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 150-153) nurodė, kad pareiškėja yra vidaus tarnybos sistemos pareigūnė ir ligos ir motinystės socialiniu draudimu nėra draudžiama. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, socialines ir kitas garantijas nustato Statutas, o Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ), kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Statutas. Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamų išmokų, galiojusios iki 2013 m. liepos 1 d., numatė, kad nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi Įstatymo nuostatomis. Taigi Statutas iki 2013 m. liepos 1 d. nustatė laiką, kada pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis ar jo dalis (nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais), o Įstatymo nuostatos galėjo būti taikomos tik nustatant mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę. Taip šias teisės aktų nuostatas nagrinėjamose bylose aiškino ir taikė administraciniai teismai iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 priėmimo. Tokiu teisės normų aiškinimu rėmėsi atsakovas, priimdamas skundžiamą 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu įformintą sprendimą, todėl šis sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjai papildomai mokėti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. liepos 1 d., buvo teisėtas ir pagrįstas.

Dėl reikalavimo priteisti delspinigius atsakovas pažymėjo, kad pagal DK 207 straipsnio 1 dalį darbuotojui delspinigiai gali būti priteisiami tik tuo atveju, jeigu darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojui išmokamos pavėluotai dėl darbdavio kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamos socialinės garantijos teisinis reglamentavimas iki 2013 m. liepos 1 d. buvo neaiškus ir dviprasmiškas, ką pripažino įstatymų leidėjas, nuo 2013 m. liepos 1 d. pakeitęs Statuto 41 straipsnio 3 dalį, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsakovas ginčijamo sprendimo priėmimo dieną šias teisės normas aiškino taip, kaip ir administraciniai teismai, todėl Šiaulių AVPK kaltės dėl galimai pavėluoto atsiskaitymo su pareiškėja nėra. Be to, Delspinigių nustatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos nėra taikomos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytoms išmokoms, kokia yra ir motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpa. Kaip nurodo ir pati pareiškėja, socialinės garantijos, numatytos Statute ir Įstatyme, pagal savo prigimtį iš esmės vienodos ir skirtingoms socialinėms grupėms turėtų būti taikomos vienodai, todėl Delspinigių nustatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis turėtų būti taikoma ir Statuto 41 straipsnio 3 dalyje nustatytoms socialinių garantijų išmokoms. Be to, šis pareiškėjos reikalavimas, atsakovo nuomone, paremtas netinkamais skaičiavimais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas vertino, jog teiginiai, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimas, pagal kurį, skirtingai nei apdraustieji ligos ir motinystės socialiniu draudimu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai laikotarpiu, kai jie (pareigūnai) turi teisę į vaiko priežiūros atostogas, grįžę į darbą, be gaunamo darbo užmokesčio, negali gauti vidutinio darbo užmokesčio dalies, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnio 2 dalį ir 52 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra pagrįsti, atitinkamai – teismui nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Aplinkybė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teisės aktais nėra nustatyta garantija, numatyta Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, savaime nereiškia, kad jie yra diskriminuojami kitų darbuotojų ar valstybės tarnautojų atžvilgiu, kadangi jiems nustatytos garantijos, kurių neįgyja kiti, pvz., teisė į valstybinę pensiją ir pan.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas konstatavo, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas Šiaulių AVPK atsiliepimo į pareiškėjos skundą motyvais. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netyrė ir nevertino pareiškėjos skunde pateiktų argumentų bei nemotyvavo, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus.

III. Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2014 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Šiaulių AVPK 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 40-S-14004 įformintą sprendimą ta apimtimi, kuria atsisakyta pareiškėjai mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d.; priteisė pareiškėjai iš Šiaulių AVPK 10 358,40 Lt (neatskaičius mokesčių) negautos išmokos sumą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. birželio 30 d.; likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; priteisė pareiškėjai iš Šiaulių AVPK 123,69 Lt turėtų transporto išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamojoje byloje ginčas yra kilęs dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnės teisės į valstybės teikiamą paramą pirmaisiais vaiko auginimo ir priežiūros metais apimties. Vidaus tarnybos pareigūnų statusą, jų socialines bei kitas garantijas reglamentuoja specialus įstatymas – Statutas, kurio 41 straipsnis įtvirtina nuostatas dėl pareigūnų laikinojo nedarbingumo bei jo apmokėjimo tvarkos.

Teismas rėmėsi Statuto 41 straipsnio 3 dalimi (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo dieną) ir konstatavo, kad šiame Statuto straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas ta apimtimi, kiek juo reguliuojami teisiniai santykiai dėl valstybės finansinės paramos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, buvo išdėstytas 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-985, padarius atitinkamus Statuto 41 straipsnio pakeitimus ir 2 straipsniu nustačius, jog įstatymo nuostatos dėl vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamų išmokų įsigalioja 2011 m. liepos 1 d., ir šio įstatymo nuostatos taikomos po šio įstatymo įsigaliojimo skiriamoms išmokoms. A. J. išmoka paskirta 2011 m. lapkričio 8 d., todėl ginčui spręsti taikytinas Statuto 41 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, įsigaliojęs nuo 2011 m. liepos 1 d.

Motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo sąlygos, dydžiai bei trukmė reglamentuojami Įstatymo 19-21 straipsnių nuostatomis. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio bei Įstatymo 4 straipsnio nuostatas vidaus tarnybos sistemos pareigūnai nėra privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu ir jiems nėra mokamos ligos ir motinystės pašalpos pagal šiuos teisės aktus. Pareigūnų socialinė garantija – teisė į valstybės teikiamą finansinę paramą vaikui auginti ir prižiūrėti, yra įtvirtinta Statuto 41 straipsnio 3 dalyje.

Statuto 41 straipsnio 3 dalis detaliai neapibrėžia valstybės teikiamos paramos statutiniams valstybės tarnautojams vaiko auginimui ir priežiūrai, išmokos dydžio, trukmės teisinio reguliavimo aspektu nukreipdama į Įstatymo normas. Teismas akcentavo, kad šalys skirtingai traktuoja Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą: atsakovas laikosi pozicijos, jog ši Statuto norma nustato būtinąją sąlygą teisei į atitinkamą išmoką atsirasti – būti vaiko priežiūros atostogose, o pareiškėja laiko, kad ši Statuto norma nukreipia į Įstatymo normomis reguliuojamus santykius dėl valstybės teikiamos paramos vaiko auginimui ir priežiūrai pilna apimtimi ir neužkerta kelio statutiniams valstybės tarnautojams antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais 40 procentų kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoką gauti ir nesant vaiko priežiūros atostogose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama Statuto 41 straipsnio 3 dalies, Įstatymo 19-21 straipsnių, Nuostatų nuostatas bei jų tarpusavio santykį, 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 konstatavo, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nuostata „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas jų vidutinis darbo užmokestis arba jo dalis“ nagrinėjamu atveju negali būti aiškinama, kaip nustatanti privalomą sąlygą – būti vaiko priežiūros atostogose – vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisei į atitinkamą valstybės garantuojamą finansinę paramą pirmaisiais vaiko auginimo bei priežiūros metais, dėl ko darytina išvada, jog sprendžiant klausimą dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialinių garantijų antraisiais vaiko priežiūros metais, mutatis mutandis taikytinas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį antraisiais vaiko priežiūros metais nustatyto, t. y. 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose.

Dėl nurodytų argumentų, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 pateiktu teisės normų aiškinimu, teismas sprendė, kad, remiantis Statuto 41 straipsnio 3 dalimi bei teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija) 21 straipsnio 1 ir 4 dalyse, taip pat Nuostatų (2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1536 redakcija) 43.2 ir 48 punktuose, pareiškėja, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendusi grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, neprarado teisės gauti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką. Todėl ginčijamas Šiaulių AVPK 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 40-S-14004 įformintas sprendimas atsisakyti mokėti pareiškėjai išmoką iki vaikui sueis dveji metai naikintinas.

Teismas rėmėsi Šiaulių AVPK 2012 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 40-S-14296, kuris patvirtino, kad 2011 m. lapkričio 8 dienai pareiškėjos vidutinis vienos dienos kompensuojamo uždarbio dydis yra 122,73 Lt, vidutinis vieno mėnesio kompensuojamojo uždarbio dydis yra 2 589,60 Lt (neatskaičius mokesčių), išmoka iki vaikui sueis dveji metai sudaro 1 035,84 Lt per mėnesį (b. l. 12). Todėl pareiškėjai priteistina 10 358,40 (1 035,84 x 10) Lt neišmokėtos išmokos (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. birželio 30 d.

Dėl pareiškėjos prašymo priteisti delspinigius teismas pažymėjo, kad 2013 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-297 1 straipsniu buvo pakeista Statuto 41 straipsnio 3 dalis. Kaip matyti iš Statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, juo buvo siekiama iš esmės ne įtvirtinti naują, iki tol nenumatytą teisinį reglamentavimą, o užtikrinti, kad „įstatymo normos būtų aiškios, t. y. teisinis reglamentavimas būtų logiškas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas“. Teismas atkreipė dėmesį, kad administraciniai teismai, nagrinėdami bylas dėl analogiškų teisinių santykių, iki 2013 m. spalio 28 d. Statuto 41 straipsnio 3 dalies normas aiškino kitaip negu jų aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-330/2013, o būtent taip, kaip jas aiškino atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą šioje nagrinėjamojoje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1122/2013 ir kt.). Šios aplinkybės rodo, kad Statuto ir Įstatymo normos, susijusios su išmokų už vaiko priežiūrą mokėjimą pareigūnams, ginčijamo sprendimo priėmimo dieną buvo neaiškios, netikslios ir galėjo atskirų subjektų būti suprantamos ir traktuojamos skirtingai. Dėl šių argumentų teismas sprendė, kad nėra atsakovo kaltės dėl pareiškėjai pavėluotai išmokamų išmokų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjos prašomus delspinigius.

Dėl pareiškėjos prašymo priteisti transporto išlaidas (123,69 Lt) dėl vykimo į teismo posėdžius, vykusius Panevėžio mieste (b. l. 133-134) teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2 dalimis ir konstatavo, kad pareiškėja įgijo teisę į transporto išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos gyvenamoji vieta yra Šiauliuose, ji savo automobiliu atvyko į Panevėžio apygardos administracinio teismo posėdžius 2013 m. spalio 14 d. ir 2014 m. vasario 3 d. Pareiškėjos prašomos priteisti turėtos transporto išlaidos yra pagrįstos transporto priemonės registracijos liudijimu (b. l. 135), degalų pirkimo kvitais (b. l. 139), atitinka Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintos Automobilių kuro normų nustatymo metodikos nustatyta tvarka apskaičiuotą bazinę kuro normą, todėl priteistinos.

IV. Pareiškėja A. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 169-173), kuriuo prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti 2 408,74 Lt delspinigių iki patikslinto skundo pateikimo bei po 7,25 Lt delspinigių nuo patikslinto skundo pateikimo iki sprendimo visiško įvykdymo. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dėl išmokos nemokėjimo nėra atsakovo kaltės. Teismas rėmėsi tik tuo, kad toks atsakovo sprendimas atitiko tuo metu buvusius teismų sprendimus, tačiau šis argumentas neįrodo, kad darbdavys negalėjo suvokti, jog jis privalo mokėti išmoką pagal Statuto 41 straipsnio 3 dalį. Tai, kad atsakovas žinojo, kaip turėtų būti taikoma Statuto 41 straipsnio 3 dalis, patvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 2 d. raštas Nr. 1D-1590(12) „Dėl Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo kreipimosi“. Taigi atsakovas žinojo vykdytinos politikos kryptį, tačiau galimai dėl taupymo sumetimų pasirinko sprendimą nemokėti išmokos pareiškėjai. Be to, net ir priėmus Statuto 41 straipsnio 3 dalies pataisas, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad nutrauktų savo neteisėto sprendimo vykdymą.

2. Darbdavio kaltės nebuvimas dėl darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo pagal teismų praktiką pripažintinas tik vieninteliu atveju – kai įstaigos mažesnį darbo užmokestį ar su juo susijusias išmokas mokėjo vadovaudamosi teisės aktais, vėliau pripažintais neatitinkančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kadangi tokie įstaigų veiksmai buvo nulemti politinio apsisprendimo rezultato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-51/2010). Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad yra atsakovo kaltė dėl neišmokėtos išmokos.

3. Kadangi statutiniai valstybės tarnautojai nėra draudžiami ligos ir motinystė socialiniu draudimu, darbdavys turi laikytis galiojančių nuostatų ir laiku atsiskaityti, o neatsiskaičius – mokėti delspinigius. Statutas nenustato pasekmių pavėlavus sumokėti nustatytas išmokas vidaus tarnybos pareigūnui, todėl taikytina DK 207 straipsnio 1 dalis. Tai, kad turi būti priteisiami delspinigiai, yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-49/2013).

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 178-180), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Apeliacinio skundo teiginys, jog priėmus Statuto 41 straipsnio 3 dalies pataisas, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad nutrauktų savo neteisėto sprendimo vykdymą, yra neteisingas. Nuo 2014 m. liepos 1 d., kada įsigaliojo Statuto 41 straipsnio 3 dalies pataisos, atsakovas pradėjo skaičiuoti ir mokėti pareiškėjai 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką.

2. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne dėl atsakovo kaltės, o dėl iki aptarto pakeitimo buvusio teisinio neaiškumo ir vyravusios teismų praktikos. Akcentuoja, kad, kaip teisingai pažymėjo pati pareiškėja, nurodytos socialinės garantijos (numatytos Statute ir Įstatyme) savo prigimtine prasme iš esmės yra vienodos ir skirtingoms socialinėms grupėms turėtų būti taikomos vienodai, neatsižvelgiant į skirtingą šių socialinių garantijų teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių AVPK įsitikinimu, Statuto 41 straipsnio 3 dalyje numatytoms socialinių garantijų išmokoms taip pat turi būti taikoma Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtis, kuri numatyta ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisės į valstybės teikiamą paramą antraisiais vaiko auginimo ir priežiūros metais apimties, atsakovo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta mokėti pareiškėjai 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, panaikinimo, išmokos ir su ja susijusių delspinigių priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, dirbanti Šiaulių AVPK. Šiaulių AVPK 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 40-TE-597 jai nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol vaikui sueis dveji metai, mokant motinystės pašalpą (70 procentų, kol vaikui sueis vieneri metai, ir 40 procentų, kol vaikui sueis dveji metai, jos kompensuojamojo darbo užmokesčio) (b. l. 12). Pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 7 d. Šiaulių AVPK viršininkui pateikė prašymą dėl vaiko priežiūros atostogų nutraukimo, kuriuo prašė nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutraukti jai suteiktas atostogas vaikui prižiūrėti, grąžinti ją į pareigas ir tęsti jai paskirtos išmokos mokėjimą nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., t. y. iki vaikui sukaks dveji metai mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką (b. l. 21-22). Šiaulių AVPK viršininko 2012 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 40-TE-354 buvo nuspręsta laikyti A. J. pradėjusia vykdyti tarnybines pareigas po atostogų vaikui prižiūrėti nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 15). Šiaulių AVPK 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 40-S-14004 pareiškėja buvo informuota, kad patenkintas jos prašymas nutraukti suteiktas vaiko priežiūros atostogas bei grąžinti į pareigas, priimant įsakymą, taip pat šiuo raštu atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl papildomo 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., t. y. iki pareiškėjos vaikui sueis dveji metai (b. l. 11).

Pareiškėja A. J. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Šiaulių AVPK viršininko 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 40-S-14004 įformintą sprendimą ta apimtimi, kuria atsisakoma jai mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d.; 2) priteisti iš atsakovo negautą išmokos sumą, susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. – iš viso 10 358,40 Lt (neatskaičius mokesčių); 3) priteisti už laiku neišmokėtą išmoką susidariusius 2 408,74 Lt delspinigius už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 18 d. iki skundo patikslinimo dienos (2014 m. sausio 30 d.) ir po 7,25 Lt už kiekvieną dieną nuo 2014 m. sausio 30 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: panaikino Šiaulių AVPK 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 40-S-14004 įformintą sprendimą ta apimtimi, kuria atsisakyta pareiškėjai mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d.; priteisė pareiškėjai iš Šiaulių AVPK 10 358,40 Lt (neatskaičius mokesčių) negautos išmokos sumą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. birželio 30 d.; likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; priteisė pareiškėjai iš Šiaulių AVPK 123,69 Lt turėtų transporto išlaidų.

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjos skundas atmestas ir atsisakyta priteisti 2 408,74 Lt delspinigių iki patikslinto skundo pateikimo bei po 7,25 Lt delspinigių nuo patikslinto skundo pateikimo iki sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad pareiškėja, grįžusi į tarnybą antraisiais vaiko auginimo ir priežiūros metais, turėjo teisę gauti Statuto 41 straipsnio 3 dalyje numatytą 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, todėl ginčijamas sprendimas panaikintas ir pareiškėjai priteista išmoka už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. birželio 30 d., neginčijama. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas išmoką pareiškėjai, pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 pateiktu išaiškinimu, kad 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl šios sprendimo dalies nepasisako.

Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su delspinigių skaičiavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo (nuo 2003 m. vasario 19 d. galiojanti redakcija) 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai.

Iš aptartos teisės normos matyti, kad joje yra padaryta speciali išimtis išmokoms, numatytoms Valstybinio socialinio draudimo įstatyme – už tokių išmokų pavėluotą išmokėjimą delspinigiai neskaičiuojami ir nemokami.

Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytos įvairių rūšių socialinio draudimo išmokos: pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, sveikatos. Pareiškėjos reikalauta išmokėti vidutinio darbo užmokesčio dalis iš esmės taip pat skirta socialinei pareigūnų, auginančių mažamečius vaikus, apsaugai.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 konstatavo, jog dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Tokiu būdu, atsižvelgdama į Delspinigių nustatymo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog delspinigiai dėl pavėluotai išmokėtos kompensacijos sveikatos sutrikdymo atveju pareiškėjui nepriklauso, kadangi tokios rūšies išmoka laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi panaši situacija – aptariama išmoka skirta ne atlyginti statutiniam tarnautojui už tarnybos pareigų atlikimą, bet yra tam tikra socialinio draudimo išmoka, kuri tiek savo dydžiu, tiek paskirtimi gali būti prilyginama motinystės (tėvystės) pašalpai, numatytai Valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai nepriteisė delspinigių dėl minėtos išmokos. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1587/2014).

Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-49/2013 teisėjų kolegija pažymi, kad nutartis minėtoje byloje buvo priimta dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A520-330/2013, kuriuo buvo pakeista iki tol vyravusi praktika. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamai bylai yra aktuali ne 2013 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-49/2013, o po išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. sprendime pateiktų išaiškinimų išvystyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1587/2014). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė administracinėje byloje Nr. A143-49/2013 pateiktais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas taip pat nėra įpareigotas vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis minėtoje byloje.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, nors ne visai teisingais motyvais, bet priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra. Dėl šių priežasčių Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius