2K-285-222/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-285-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00105-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.12.1;

1.2.14.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovei advokatei Aušrai Žukienei

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal S. A., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio ir nukentėjusiojo J. B. atstovės ir civilinės ieškovės L. J. atstovės advokatės Aušros Žukienės kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu S. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Taip pat S. A. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo atstovės ir civilinės ieškovės L. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio dalis dėl S. A. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį panaikinta ir ši baudžiamosios bylos dalis S. A. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nukentėjusiojo atstovės ir civilinės ieškovės L. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovės advokatės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, o S. A. kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovės advokatės kasacinį skundą atmesti, o S. A. kasacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti suėjus senaties terminui, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

n u s t a t ė :

S. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. sausio 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, Kelmės r., Vaiguvos sen., (duomenys neskelbtini), iš neveiksnaus J. B. nupirko 4,53 ha miško už 10 200 Lt, žadėdamas jam ir jo globėjai sumokėti šią sumą, tačiau sumokėjo tik 5230 Lt ir taip apgaule įgijo 4970 Lt. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ši baudžiamosios bylos dalis jam nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

S. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl to, kad 2004 m., tiksliau nenustatytu laiku, suvokdamas, jog J. B. yra neveiksnus, turintis psichikos negalią asmuo ir valdo asmeninės nuosavybės teise 4,53 ha miško Kelmės r., Vaiguvos sen., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, miškotvarkos projektų inžinieriui P. K. užsakė J. B. priklausančio miško miškotvarkos projektą ir 2004 m. gruodžio 30 d., projekto autoriui sumokėjęs nenustatytą pinigų sumą, jį pasiėmė siekdamas gauti leidimus kirsti mišką; 2005 m. sausio 5 d. neteisėtai gavo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės regiono agentūros valstybinės aplinkos apsaugos inspektoriaus J.

S. leidimą Nr. 072801 plynam J. B. miško kirtimui 3 ha plote, 8 kvartale 1 c sklype, iškertant iš viso 536 ktm padarinės medienos – 428 ktm beržo, 54 ktm drebulės, 54 ktm eglės; toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. sausio 5 d. UAB „A“ patalpose, Kelmėje, (duomenys neskelbtini), surašė tariamą UAB „A“, atstovaujamos direktoriaus S. A., ir J. B. sutartį Nr. 1 dėl šiam priklausančio miško 8 kvartale 1 c sklype esančios padarinės medienos pirkimo–pardavimo: beržo rąstų 288 ktm po 20 Lt už ktm, sumokant 5760 Lt; beržo popiermedžio 140 ktm po 20 Lt už ktm už 2800 Lt; drebulės rąstų 51,2 ktm po 25 Lt už ktm už 1280 Lt; eglės rąstų 54 ktm po 40 Lt už ktm sumokant 2160 Lt; iš viso už 12 000 Lt); tęsdamas nusikalstamą veiką, 2005 m. balandžio 18 d.

UAB „A“ patalpose, Kelmėje, (duomenys neskelbtini), pateikė neteisėtą kasos pajamų orderį (nenumeruotą), kuriame nurodė, kad neveiksniam J. B. tariamai sumokami 10 200 Lt, kurių iš tiesų jam nesumokėjo; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2005 m. sausio 17 d. neteisėtai iš Šiaulių aplinkos apsaugos departamento Kelmės regiono agentūros vyresniosios valstybinės aplinkos apsaugos inspektorės R. N. gavo leidimą Nr. 072859 kirsti J. B. priklausantį mišką, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) girininkijoje, 8 kv., sklype Nr. 1 b, iškertant pavienių medžių rūšis 0,1 ha plote: drebulės 2 ktm, beržo 3 ktm, iš viso 5 ktm padarinės medienos; 2005 m. sausio 17 d.

UAB „A“ patalpose sudarė UAB „A“, atstovaujamos direktoriaus S. A., ir J. B. sutartį Nr. 2 dėl šiam priklausančio miško 8 kvartale 1 b sklype esančios padarinės medienos 7 ktm pirkimo–pardavimo iš viso už 140 Lt; 2005 m. balandžio 18 d. UAB „A“ patalpose UAB „A“ vardu pateikė neveiksniam J. B. kasos išlaidų orderį Nr. 37 dėl tariamai J. B. išmokėtų 119 Lt, kurių šiam nesumokėjo; tada 2005 m., tiksliai nenustatytu laiku, visiškai iškirsdamas J. B. priklausantį mišką 1 b ir 1 c sklypuose, pagrobė 19 869 Lt vertės medienos, kurią nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje pardavė nenustatytiems pirkėjams, pateikdamas suklastotus ir neveiksnaus asmens pasirašytus dokumentus.

S. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, suvokdamas, jog J. B. yra neveiksnus, t. y. turi psichikos negalią, pateikė jam pasirašyti šiuos oficialius dokumentus ir taip juos suklastojo: 2005 m. sausio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1, kurioje nurodė, kad UAB „A“, esanti Kelmėje, (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus S. A., perka iš J. B. jam priklausančio asmeninės nuosavybės teisėmis miško, esančio Kelmės r., Užvenčio sen., (duomenys neskelbtini), siekdamas pagrobti svetimą turtą 1 c sklype, 8 kvartale: 288 ktm beržo rąstų po 20 Lt už ktm, sumokant 5760 Lt, beržo popiermedžių po 20 Lt už ktm už 2800 Lt, 21,2 ktm drebulės rąstų po 25 Lt už ktm už 1280 Lt, 54 ktm eglės rąstų po 40 Lt už ktm, sumokant 2160 Lt, iš viso 12 000 Lt už padarinę medieną; 2005 m. balandžio 18 d. UAB „A“ patalpose, esančiose Kelmėje, (duomenys neskelbtini), pateikė neteisėtą kasos orderį, kuriame nurodė, kad J. B. sumokami 10 200 Lt; 2005 m. sausio 17 d. UAB „A“ patalpose, esančiose Kelmėje, (duomenys neskelbtini), sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2, kurioje nurodė, kad UAB „A“, atstovaujama S. A., perka iš J. B. turimos asmeninės nuosavybės teise miško, esančio (duomenys neskelbtini) girininkijoje, (duomenys neskelbtini), sklype 1b, 8 kvartale, padarinės medienos: 5 ktm beržo po 20 Lt už ktm, sumokant 100 Lt; 2 ktm drebulės po 20 Lt už ktm, sumokant 40 Lt; iš viso 7 ktm padarinės medienos už 140 Lt; UAB „A“ patalpose, esančiose Kelmėje, (duomenys neskelbtini), 2005 m. balandžio 18 d. UAB „A“ vardu pateikė kasos išlaidų orderį Nr. 37, kuriame nurodė, kad J. B. išmokami 119 Lt. Be to, S. A., siekdamas pagrobti turtą, panaudojo neveiksnaus J. B. pasirašytus oficialius, teisinius padarinius sukeliančius dokumentus, pateikdamas juos nenustatytiems pirkėjams nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje realizuojant pagrobtą J. B. priklausančią padarinę medieną: 2005 m. sausio 5 d. pasirašytą leidimą kirsti mišką Nr. 072801, pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1, 2005 m. balandžio 18 d. kasos pajamų orderį be registracijos numerio, 2005 m. sausio 17 d. leidimą kirsti mišką Nr. 072859, 2005 m. sausio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2, 2005 m. balandžio 18 d. kasos išlaidų orderį Nr. 37, taip padarydamas J. B. 19 869 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl S. A. išteisinimo, jo veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikavo į 178 straipsnio 1 dalį ir bylą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Kasaciniu skundu S. A., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o civilinį ieškinį grąžinti ieškovei nesant kaltinamojo.

Kasatoriaus manymu, nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 44 straipsnio 6 dalis). Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir BK 95 straipsnio nuostatomis, kasaciniame skunde pabrėžiama, kad kaltumo klausimas negali būti sprendžiamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-81/2013). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas civilinius teisinius santykius nepagrįstai pripažino kaip padarytą nusikalstamą veiką, ir pažymi, kad ginčas vyko ne tarp dviejų fizinių asmenų, bet tarp juridinio asmens – UAB „A“ ir nukentėjusiojo atstovo. Anot kasatoriaus, jis, kaip UAB „A“ direktorius, nupirkdamas iš nukentėjusiojo medieną, jokios turtinės naudos negavo, o juridiniam asmeniui kaltinimai nebuvo pateikti. Be to, kasatorius nurodo, kad jo baudžiamasis persekiojimas tęsiasi daugiau kaip 10 metų.

Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartyje išdėstytus nurodymus bei į tai, kad buvo konstatuota, jog tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą, be to, tik nustačius faktines bylos aplinkybes, bus galima tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nes keičiantis veikos kvalifikavimui gali iškilti senaties klausimas.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo atstovė L. J. 2010 m. gegužės 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. ir 2010 m. gruodžio 11 d. buvo pateikusi prašymus pakeisti kaltinimą į sunkesnį. Antai 2010 m. gegužės 13 d. prašyme buvo prašoma kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir veiką kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o 2010 m. gruodžio 11 d. prašyme – veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į 178 straipsnio 3 dalį bei 300 straipsnio 2 dalį. Taigi, vyko ginčas dėl veikos kvalifikacijos ir to proceso metu buvo galimybės taikyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis), nes sukonkretino faktines bylos aplinkybes, pagal kurias jis (kasatorius) įvardytas kaip padaręs nusikaltimą asmuo – pagrobęs svetimą turtą. Kasatorius pažymi, kad baudžiamoji byla nėra sudėtinga, tačiau tęsiasi daugiau kaip 10 metų (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2006 m.). Kasatorius teigia, kad BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų nepadarė, tik įrašė į pirkimo–pardavimo sutartį su miško pardavėju sutartas sąlygas, dėl kurių sutarties šalys yra laisvos, jokios prievartos ar apgaulės prieš nukentėjusįjį J. B., kuris pats pasirašė dokumentuose, jis nenaudojo, be to, kasos išlaidų orderio neišrašė, o buhalterė už padarytus pažeidimus buvo nubausta. Taip pat kasatorius teigia, kad neturėjo galimybės sau pagrobti dalį nukentėjusiojo medienos, nes buvo surašytas darbų pridavimo aktas, kurį pasirašė ne vienas asmuo, o visą įgytą medieną realizavo UAB „A“. Kasatorius pabrėžia, kad jis nėra minėtos bendrovės savininkas, o tik samdomas darbuotojas. Be to, jis nurodo, jog buvo perkamas status miškas, o tai reiškia, kad pirkėjas savo sąnaudomis iškerta mišką, pagamina padarinę medieną; stataus miško rinkos kaina neprilygsta jau pagamintos medienos kainai, todėl nenukirsto miško būsimos padarinės medienos kaina atitiko rinkos vertę. Tokios kainos taikytos ir kitiems stataus miško pardavėjams.

Kasaciniame skunde nurodama, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis J. B. pats pardavė medieną pagal sutartines kainas, tvarkė leidimus kirsti mišką, pasirašė kasos dokumentuose, turėjo visus reikiamus, iš jų – ir asmens, dokumentus, o kitoks jo turto administravimo faktas neužregistruotas. Kasatorius teigia, kad teismai neanalizavo nukentėjusiojo globėjos pareigų, o iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2002 m. iki 2005 m. J. B. pas gydytojus nesilankė, vaistų nevartojo, buvo geros sveikatos, pats apsipirkinėjo, vaikščiojo po įvairias institucijas ir niekam nekilo abejonių dėl jo veiksnumo. Jei J. B. buvo neveiksnus, globėja privalėjo vykdyti CK 4 knygoje nustatytus reikalavimus ir įregistruoti juridinį faktą dėl turto administravimo Viešajame registre, tačiau to nepadarė. Tai, kad stataus miško sandoriai yra civilinių santykių objektas, pripažino ir pati nukentėjusioji, kai 2006 m. kreipėsi į apylinkės teismą (Telšių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-1130-671/2006, 2-1-671/2012), kuriame civilinis ieškinys iš dalies tenkintinas.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl civilinio ieškinio ir nurodydamas, kad civilinė ieškovė turi teisę į ieškinį civilinio proceso tvarka, o kasatorių nuosprendžio motyvuojamoje dalyje pripažindamas kaltu, pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalį. Be to, pagal BPK 115 straipsnio 3 dalį civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka tik kai priimamas išteisinamasis nuosprendis. Tokiu atveju teismas turėjo taikyti BPK 112 straipsnio 4 dalį ir civilinį ieškinį atmesti. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad suėjus senaties terminui, kai negalima pažeisti nekaltumo prezumpcijos principo (priimant nutartį nutraukti bylą), civilinis ieškinys neatitinka BPK 109 straipsnio reikalavimų ir turi būti grąžintas ieškovui.

Kasaciniu skundu nukentėjusiojo J. B. atstovės ir civilinės ieškovės L. J. atstovės advokatė Aušra Žukienė prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir S. A. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į 178 straipsnio 3 dalį.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas S. A. nusikalstamą veiką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes neįvertino aplinkybių, sudarančių nusikaltimo objektyviuosius požymius, t. y. pagrobto turto, kaip nusikalstamos veikos dalyko, vertės. Teismo išvadas dėl pagrobto turto vertės nustatymo kasatorius laiko neteisingomis ir prieštaraujančiomis bylos įrodymų visumai. Konstatavęs, kad S. A. pagrobė statų (nenukirstą) mišką, o ne padarinę medieną, vertę perskaičiavo pagal Tytuvėnų miškų urėdijos pažymoje nurodytas kainas, tačiau tai, kad S. A. tikslas buvo padarinės medienos vagystė, pasak kasatorės, patvirtina šie faktai. Visų pirma, nuteistasis panaudojo apgaulę prieš psichinę negalią turintį asmenį ir sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį mišką nupirko už nepagrįstai žemą kainą (10 200 Lt), o sutartyje nurodyta pinigų suma nebuvo sumokėta, tą pripažino ir teismas. Be to, UAB „A“ veikla – tai prekyba mediena, jos gaminiais, malkomis, o ne prekyba nekilnojamuoju turtu. Kaip svarbūs faktai nurodoma ir tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta paprasta rašytine forma, tuo tarpu sutartis dėl nekilnojamojo turto turėtų būti patvirtinta notaro. Be to, UAB „A“ parengtoje sutartyje kaip perkamos medienos rūšis nurodyti beržo rąstai, beržo popiermedis, drebulės rąstai ir eglės rąstai. Pats S. A. dar iki neteisėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pasirūpino visais dokumentais, reikalingais kertant mišką, o miškotvarkos projektas, kurio pagrindu išduoti leidimai miškui kirsti ir kuriuos turėjo S. A., buvo užsakytas ir parengtas UAB „A“ darbuotojų dar iki sutarties sudarymo.

Byloje nustatyta, kad stačio miško UAB „A“ nerealizavo, miškas buvo iškirstas ir parduota mediena. Jei UAB „A“ pagal minėtą sutartį būtų įgijusi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, S. A. būtų galėjęs bendrovės vardu tvarkyti miško kirtimui reikalingus dokumentus, tačiau visi oficialūs dokumentai (valstybinėse įstaigose) parengti J. B. vardu. Kasatorė pabrėžia, kad medžių iškirtimas buvo būtina vagystės įvykdymo sąlyga, kuri negali lemti pagrobto turto vertės. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog medienos stačiojo miško pavidalu fiziškai užvaldyti (pagrobti) neįmanoma – prieš vagystę miškas turi būti iškirstas. Neteisėtas miško iškirtimas, turint tikslą pasisavinti medieną, gali būti vertinamas kaip parengiamieji veiksmai, kuriais sudaromos sąlygos vagystei įvykdyti, tačiau tokie veiksmai nelaikytini turto pagrobimu. Dėl to stačias miškas neatitinka turto, kaip vagystės dalyko, požymio – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2010), o apeliacinės instancijos teismo pritaikytas skaičiavimas nepagrįstai sumenkino padarytos žalos dydį. Kasatorės manymu, nusikaltimo subjektyvusis požymis – S. A. tikslas, jo tyčios turinys taip pat nustatytas neteisingai, nes bylos įrodymai liudija, kad jo tikslas buvo padarinė mediena, o ne stačias miškas.

Be to, kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į proceso dalyvio teisę į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Šiuo atveju kasatorė mano, kad neveiksnaus J. B. pažeistų teisių ir teisėtų interesų valstybinis kaltintojas negynė, o teismai vilkino bylos nagrinėjimą iki senaties termino suėjimo. Kasatorė pabrėžia, kad teismų praktikoje konstatuota, jog baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nereiškia, jog turi būti paliktas galioti neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

S. A. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nukentėjusiojo J. B. atstovės ir civilinės ieškovės L. J. atstovės advokatės Aušros Žukienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl S. A. kasacinio skundo argumentų

Dėl BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimo ir BK 95 straipsnio taikymo

Kasatoriaus mano, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartyje, kuri buvo priimta šioje byloje, išdėstytus nurodymus, teigia, kad BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų nepadarė, be to, nutraukdamas bylą BPK 3 straipsnio 1 dalis 2 punkto pagrindu (suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui), teismas turėjo vadovautis BK 95 straipsnio nuostatomis, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir nespręsti jo kaltumo klausimų. Kasatorius prašo panaikinti 2014 m. lapkričio 10 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėjo iš naujo po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartimi ankstesnė apeliacinės instancijos teismo, t. y. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis, buvo panaikinta perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (dar prieš tai kasacinės instancijos teismas du kartus šioje byloje buvo panaikinęs apeliacinės instancijos teismo sprendimus perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka).

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, priešingai nei teigia kasatorius„ teismas patikrino pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir, priešingai nei teigia kasatorius, įvykdė kasacinės instancijos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartyje išdėstytus nurodymus (BPK 386 straipsnio 2 dalis) dėl įrodymų vertinimo, bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo. Kasacinio skundo teiginiai dėl tokių nurodymų nevykdymo iš esmės yra deklaratyvūs, neparemti teisiniais argumentais.

Tačiau kasaciniame skunde teisingai pastebėta, kad nutraukiant bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kai negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BK 95 straipsnis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), turi būti vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos principu. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Apie šių nuostatų taikymą yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje, pvz.: kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013, kur, be kita ko, paaiškinta, kad tuo atveju, kai panaikinamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis ir baudžiamoji byla dėl nusikalstamų veikų padarymo nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pavartojamos formuluotės, kurios tiesiogiai nurodo, kad asmenys yra kalti nusikalstamų veikų padarymu, tai nedera su nekaltumo prezumpcijos principo nuostatomis, įvirtintomis BPK 44 straipsnio 6 dalyje, ir reiškia esminį procesinį pažeidimą, dėl kurio tokie apeliacinės instancijos teismo sprendimai (nutartys) minėtose bylose buvo panaikinti.

Antra vertus, kaip ir buvo nurodyta pirmiau minėtoje 2014 m. vasario 11 d. kasacinės instancijos teismo nutartyje, priimtoje šioje baudžiamojoje byloje, tik nustačius faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir, priklausomai nuo išvadų apie veikos kvalifikavimą, teisingai spręsti senaties klausimą. Pažymėtina, kad BK 95 straipsnyje nurodytos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygos pirmiausia susijusios su nusikalstamų veikų sunkumu, t. y. senaties termino trukmė priklauso nuo to, ar buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas, ar neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, ar apysunkis tyčinis nusikaltimas, ar sunkus, ar labai sunkus nusikaltimas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a–e papunkčiai).

Taigi, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tirtus įrodymus, nusprendė, kad kaltinimas S. A. dėl sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, t. y. šią veiką kvalifikuojantis požymis – pagrobto turto didelė vertė – 64 298 Lt (kaip nurodyta kaltinime) – nepagrįstas. Teismas padarė išvadą, kad turto vertė yra 19 869 Lt, dėl to veika kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, numatantį atsakomybę už nesunkų tyčinį nusikaltimą.

Tai lėmė trumpesnį baudžiamosios atsakomybės senaties terminą, kurį teismas ir pritaikė kasatoriui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį neteisėtu ir nepagrįstu ir jį panaikindamas, savo išvadas pagrindė įrodymų vertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas pavartojo formuluotes, prieštaraujančias nekaltumo prezumpcijos principui, nes nuosprendyje nurodė, kad S. A. veiksmai yra nusikalstami ir jis pripažįstamas kaltu dėl jo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje. Dėl to teismas padarė esminį BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas priėmė nuosprendį nurodydamas ir BPK 329 straipsnio 2 punktą, kuriame numatytas naujo nuosprendžio priėmimo pagrindas tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas posėdyje padaro išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip minėta, pagal BK 95 straipsnio nuostatas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senatis. Tai ir nustatyta šioje byloje: konstatavus BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę (baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimą) byla nutraukta BPK 327 straipsnio 1 punkto pagrindu, pagal baudžiamojo proceso įstatymą tokiais atvejais priimama nutartis. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė ir paminėtas baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymo nuostatas, pagal kurias apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, taip pat ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintini ir byla S. A. nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis).

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo, kai byla nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui

Kasatorius S. A. remiasi BPK 115 straipsnio 3 dalimi, prašo taikyti BPK 112 straipsnio 4 dalį ir grąžinti ieškinį ieškovei, nes, jo manymu, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui civilinis ieškinys neatitinka BPK 109 straipsnio reikalavimų.

BPK 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka. Jei ieškinys atmetamas civilinio proceso tvarka, ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus prašymas taikyti BPK 112 straipsnio 4 dalį nepagrįstas, nes ši norma reglamentuoja civilinio ieškinio pareiškimą, bet ne jo išsprendimo pagrindus. Pažymėtina, kad BPK nenurodytas civilinio ieškinio išsprendimo būdas, kai byla nutraukiama esant baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo sąlygoms (BK 95 straipsnis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, BPK 109–115 straipsniai, reglamentuojantys žalos atlyginimą ir civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamojoje byloje, nenumato civilinio ieškinio grąžinimo ieškovui galimybės, o civilinis ieškinys atmetamas baudžiamojo proceso įstatyme numatytais apibrėžtais atvejais, t. y. kada priimant apkaltinamąjį nuosprendį įrodymai byloje nepatvirtina jo dydžio ir pagrįstumo (BPK 115 straipsnio 1 dalis) arba kada priimamas išteisinamas nuosprendis, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla S. A. nutraukiama dėl senaties termino suėjimo. Esant šioms aplinkybėms, laikytina, kad sprendimas palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą (kartu suteikiant galimybę tokį ieškinį reikšti civilinio proceso tvarka), neprieštarauja esminėms BPK nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2076, Nr. 2K-216/2010). Čia nurodyta, kad teismui priėmus sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Taigi jam baudžiamoji atsakomybė negali būti įgyvendinama, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas. Nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas.

Dėl civilinės ieškovės L. J. atstovės A. Žukienės kasacinio skundo argumentų

Dėl S. A. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 178 straipsnio 1 dalį

Kasatorė skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas S. A. nusikalstamą veiką į BK 178 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes neįvertino aplinkybių, sudarančių nusikaltimo objektyviuosius požymius, t. y. pagrobto turto, kaip nusikalstamos veikos dalyko, vertės. Teismo išvadas dėl pagrobto turto vertės nustatymo kasatorė laiko neteisingomis ir prieštaraujančiomis bylos įrodymų visumai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad S. A. buvo pateiktas kaltinimas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl to, kad iškirsdamas J. B. priklausantį mišką pagrobė medieną, t. y. didelės 64 298 Lt vertės turtą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes ir įrodymus taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, padarė išvadą, kad S. A. iš J. B. neteisėtai įgijo stačią – nenukirstą mišką, kurio kaštai yra mažesni nei padarinės medienos kaina, į kurią įeina medienos kirtimas, paruošimas, transportavimas bei kt. darbai ir tai didina tokio parduodamo miško vertę, taip pat pirkimo–pardavimo kainą. Spręsdamas apie tokį šios veikos dalyko pobūdį, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirkimo–pardavimo sutartimi, liudytojų parodymais, kitais rašytiniais bylos duomenimis ir įvertino aplinkybes, atskleidžiančias tiek S. A. tikslą įgyti atitinkamą turtą, tiek šio tikslo įgyvendinimą. Be kita ko, nustatydamas pagrobto stačio miško vertę, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje esančia Tytuvėnų miško urėdijos pažyma, kurioje nurodytos nagrinėjamo įvykio metu (2005 m. sausio mėn.) buvusios stačio miško kainos. Kasatorės argumentai, kad S. A. tikslas buvo įgyti padarinę medieną ir pagal jos vertę veika atitinka BK 178 straipsnio 3 dalį, motyvuotai atmesti kaip nepagrįsti. Tolesni S. A. veiksmai su įgytu stačiu mišku, taip pat ir tai, ar jį įgydamas turėjo tikslą iškirsti ir vėliau parduoti medieną, veikos kvalifikacijos nelemia. Daryti kitokias išvadas dėl aptartos veiką kvalifikuojančios faktinės aplinkybės nustatymo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kadangi J. B. priklausančio turto, kurį neteisėtai įgijo S. A., vertė – 19 869 Lt, kaip padarė išvadą apeliacinės instancijos teismas, neatitiko BK 190 straipsnyje pateikto didelės vertės turto išaiškinimo, todėl pagrįstai konstatavo, kad S. A. veika perkvalifikuotina iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 178 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir S. A. bylą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Nukentėjusiojo J. B. atstovės ir civilinės ieškovės L. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Artūras Pažarskis

Dalia Bajerčiūtė