A-502-1100-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1100/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00348-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus (toliau – ir Kauno apskrities VPK) 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 20-11-IL-870 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ginklą“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Kauno apskrities VPK vadovaujantis 2002 m. sausio 15 d. redakcijos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas) priimti sprendimą, leidžiantį jam įsigyti ginklą savigynai.

Skunde (b. l. 8–9, 20, 27) pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas, vadovaudamasis 2011 m. kovo 1 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu atmetė jo prašymą įsigyti ginklą. V. S. už 2001 m. lapkričio 23 d. padarytus nusikaltimus 2004 m. balandžio 20 d. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas) 284 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnio 1 dalį ir 254 straipsnio 1 dalį, jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 2 mėnesiams. Pritaikius Amnestijos įstatymą galutinė bausmė buvo paskirta – 3 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo. Dėl šių priežasčių pareiškėjui turėjo būti taikoma Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2002 m. sausio 15 d. Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos baudžiamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

Atsakovas Kauno apskrities VPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 29) paaiškino, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnio 1 dalį ir 254 straipsnio 1 dalį. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas draudžia įsigyti B, C kategorijos ginklus nesantiems nepriekaištingos reputacijos asmenims. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nepriekaištingos reputacijos nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu prižintas padaręs nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu ginklais, šaudmenimis ir t. t., už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė (b. l. 55–59).

Teismas nustatė, kad atsisakymo išduoti leidimą pagrindu buvo faktinė aplinkybė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 111 straipsnio 1 dalį už tyčinio smurtinio nusikaltimo, už kurį sankcijos viršutinė riba viršija 3 metus laisvės atėmimo, padarymą, taip pat už nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 254 straipsnio 1 dalyje (tyčinis nusikaltimas) ir susijusio su neteisėtu disponavimu ginklais, šaudmenimis, padarymą, kai didžiausia bausmė už šį nusikaltimą viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.) taikymo prasme šios aplinkybės laikytinos pakankamu pagrindu pripažinti, jog asmuo (pareiškėjas) neturi nepriekaištingos reputacijos ir pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų. Teisinė situacija dėl abiejų Įstatymo 18 straipsnio redakcijų taikymo laike yra specialiai sureglamentuota Įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje.

Ši teisės norma numato, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgdamas į nurodytas nuostatas teismas padarė išvadą, kad esminiu teisės normos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, kad naujos redakcijos Įstatymo teisės normos įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) asmuo turi legalų pagal šios normos ankstesnę redakciją įsigytą ginklą.

Bylos duomenimis, pareiškėjas 2011 m. kovo 1 d. neturėjo nei legalaus ginklo, nei leidimo turėti (įsigyti) tokį ginklą (pareiškėjas ir atsakovo atstovas šią aplinkybę iš esmės pripažįsta), todėl ginčo situacijoje turi būti taikomos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nuostatos, kurios imperatyviai draudžia pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ginklą. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pabrėžė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo teistumo išnykimas sudaro galimybę taikyti ankstesnę Įstatymo redakciją (2013 m. vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-233/2013, 2013 m. birželio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-579/2013 ir kt.).

Pareiškėjas buvo nuteistas 2004 m. balandžio 20 d. pagal 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą. Naujos redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtintos aplinkybės, kurių taikymui teistumo išnykimas nėra teisiškai reikšmingas. Be to, aplinkybė, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą, kaip savarankiškas pagrindas, numatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pažymėjo, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, jog išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse (pvz., vertinant asmens reputaciją) negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Iš to seka, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Taigi įstatymų leidėjas naujos redakcijos Įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kuomet asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutarime taip pat pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką.

Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Todėl, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų.

Pareiškėjas dėl leidimo įsigyti ginklą kreipėsi įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui, jo statusas akivaizdžiai neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos naujos redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte, todėl nėra jokių teisinių prielaidų išvadai, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalies išlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012 ir kt.).

III. Pareiškėjas V. S. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 65–66) pareiškėjas paaiškina, kad tiek atsakovas, priimdamas Sprendimą, tiek pirmosios instancijos teismas, tikrindamas šio administracinio akto teisėtumą, vadovavosi nauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, nors jis nusikalto galiojant senajai Įstatymo redakcijai. Laisvės atėmimo bausmė buvo skirta ir atlikta taip pat galiojant senajai Įstatymo redakcijai. Šiuo atveju neturi reikšmės, kada pareiškėjas kreipėsi į Kauno apskrities VPK, nes minėta aplinkybė visiškai nesusijusi su įvykdytais nusikaltimais. Svarbu yra tai, kokia Įstatymo redakcija galiojo nusikalstamų veikų padarymo metu.

Atsakovas Kauno apskrities VPK atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 77–78).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apskrities VPK atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklą.

Skundžiamas Kauno apskrities VPK 2013 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. 20-11-IL-870 grindžiamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo: įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (1 p.); įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (4 p.).

Atsakovo surinkti ir pirmosios instancijos teismo patikrinti duomenys neleidžiančia pareiškėjo reputaciją laikyti nepriekaištinga, nes praeityje (2004 m.) jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų 1961 m. birželio 26 d. Baudžiamojo kodekso 111 straipsnio 1 dalyje (tyčinis sunkus kūno sužalojimas) ir 2000 m. rugsėjo 26 d. Baudžiamojo kodekso 254 straipsnio 1 dalyje (šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas), padarymo. V. S. savo nuteisimo fakto neginčija, tačiau siekia įrodyti, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punkte įtvirtintos aplinkybės, paneigiančios asmens nepriekaištingą reputaciją, vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis jam netaikytinos.

Administracinės bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjo prašymas leisti įsigyti ginklą ar išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Kauno apskrities VPK buvo pateiktas 2013 m. vasario 4 d., t. y. galiojant naujos redakcijos Įstatymui. Nuo 2012 m. liepos 12 d. aktuali Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi tam, kad Pakeitimo įstatymu pakeisto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimai asmeniui nebūtų taikomi, privalo būti įvykdytos dvi sąlygos. Nagrinėjamu atveju atsakovas ir teismas teisingai pripažino, jog pareiškėjas tenkinama tik vieną iš dviejų kriterijų, kurių visuma suponuoja policijos įstaigai galimybę nukrypti nuo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų principų, t. y. aplinkybės, dėl kurių taikomi ginčo apribojimai, atsirado iki 2011 m. kovo 1 d., tačiau anksčiau (2011 m. vasario 28 d.) V. S. neturėjo teisės į šaunamąjį ginklą, todėl toks leidimas išimties tvarka negali būti jam išduotas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą panašiose bylose (pvz.: Nr. A525-2301/2013, A552-2063/2013, A822-734/2013, A662-1233/2012), atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė