A-438-669-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-669/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00513-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrių (toliau – ir atsakovas, VSDFV Šilalės skyrius) grąžinti 864 Lt dydžio privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmoką.

Pareiškėjas paaiškino, kad PSD įmokų už 2011 m. mokėti neprivalėjo, nes 2011 m. dirbo pagal darbo sutartį ir už jį buvo mokami visi privalomi mokesčiai valstybei. 2011 m. iš žemės ūkio veiklos pajamų negavo, o turėjo 747 Lt nuostolių ir tai deklaravo. Skundo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 4 ir 5 dalių, 17 straipsnio 10 dalies nuostatomis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 32) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2010 m. kovo 1 d. pareiškėjas buvo įregistruotas gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokėtoju kaip gyventojas, vykdantis individualią žemės ūkio veiklą. VSDFV Šilalės skyrius 2012 m. gegužės 15 d. iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gavo duomenis apie pareiškėjo deklaruotas nulines 2011 m. apmokestinamąsias pajamas. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjas nuo 2009 m. vasario 2 d. dirba UAB „Arb Decor“. VSDFV Šilalės skyrius atsiliepimą grindė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 18 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nurodydamas, kad pareiškėjas, būdamas ūkininku ir dirbdamas pagal darbo sutartį, kas mėnesį galėjo nemokėti 72 Lt PSD įmokų, bet pasibaigus kalendoriniams metams turėjo perskaičiuoti mokėtinas PSD įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jo, kaip ūkininko, valstybinio socialinio draudimo įmokos, bet ne mažiau kaip 9 proc. nuo 12 MMA (minimalių mėnesinių algų). Pareiškėjas 864 Lt PSD įmoką sumokėjo 2012 m. gruodžio 19 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 34–35) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis tais pačiais argumentais, kuriuos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė atsakovas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 2 d. sprendimu (b. l. 61–64) pareiškėjo skundą tenkino. Įpareigojo VSDFV Šilalės skyrių grąžinti pareiškėjui 864 Lt, kuriuos jis sumokėjo 2012 m. gruodžio 19 d. kaip PSD įmoką už 2011 m., taip pat priteisė pareiškėjui iš VSDFV Šilalės skyriaus 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1997 m. gegužės 2 d. dirba vadybininku UAB „Ryterna“, o nuo 2009 m. vasario 2 d. – UAB „Arb Decor“. Atsakovas neginčija, kad pareiškėjas darbo sutarčių pagrindu dirbo šiose bendrovėse 2011 metais. Nuo 2010 m. kovo 1 d. pareiškėjas įregistruotas GPM mokėtoju kaip gyventojas, vykdantis individualią žemės ūkio veiklą. VSDFV Šilalės skyrius 2012 m. gruodžio 28 d. raginimu Nr. 3391 pareiškėją, kaip vykdantį individualią žemės ūkio veiklą asmenį, informavo, jog jis iki 2012 m. gegužės 2 d. privalėjo sumokėti 864 Lt dydžio PSD įmokos įsiskolinimą, ir pasiūlė geruoju sumokėti susidariusią skolą (administracinė byla Nr. I-406-162/2013).

Pareiškėjas 864 Lt sumokėjo 2012 m. gruodžio 19 d. Šie pinigai nebuvo laiku apskaityti, nes įmokos buvo mokėtos pareiškėjo, kaip fizinio asmens, o ne kaip gyventojo, vykdančio individualią žemės ūkio veiklą, vardu, be to, mokėjimo nurodyme nebuvo nurodytas draudėjo arba ūkio kodas. VSDFV Šilalės skyrius 2013 m. sausio 30 d. raštu Nr. (7.113)S-2682 šį raginimą pripažino netekusiu galios nustatęs, kad pareiškėjas 864 Lt PSD įmoką sumokėjo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-406-162/2013 atmetė pareiškėjo skundą dėl VSDFV Šilalės skyriaus 2012 m. gruodžio 28 d. raginimo Nr. 3391 panaikinimo.

Teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. kovo 30 d. Teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjui padavus skundą dėl raginimo panaikinimo, VSDFV Šilalės skyrius jau buvo pripažinęs šį raginimą netekusiu galios, todėl, išnykus ginčo dalykui, nenustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas. Iš teismo sprendimo motyvų matyti, kad su ginčijamos PSD įmokos apskaičiavimo ir (ar) sumokėjimo teisingumu susiję klausimai byloje nebuvo sprendžiami. Taigi aplinkybė, kad PSD įmoką pareiškėjas sumokėjo, nėra pagrindas pripažinti, jog įmoka sumokėta pagrįstai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. pareiškėjo ūkininko ūkis buvo lygus 5,89 EDV (žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis). Pareiškėjas deklaravo savo pajamas ir išlaidas iš individualios žemės ūkio veiklos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Iš 2011 m. pajamų deklaracijos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2011 m. pelno iš individualios žemės ūkio veiklos negavo, t. y., nors turėjo 17 197,00 Lt pajamų, tačiau, iš šios sumos išskaičiavus leidžiamus atskaitymus, iš viso patyrė 3 483 Lt nuostolių. Byloje nėra duomenų, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pareiškėjo deklaruoti duomenys, tame tarpe ir duomenys apie pajamas, gautas iš individualios veiklos, yra neteisingi, todėl teismas konstatavo, jog jo pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos GPM pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) nuostatas, ir jis priskiriamas tiems asmenims, kurie nurodyti Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, kurie neturi mokėti PSD įmokų.

Teismas nurodė, kad Privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo už 2011 m. tvarkoje inter alia numatyta, jog fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (ūkininkai ir jų partneriai) ir kurių pajamos mokestiniu laikotarpiu apmokestinamos GPM pagal GPM įstatymo nuostatas, gali PSD įmokų kas mėnesį nemokėti, jeigu jie moka ir (arba) už juos yra mokamos Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos PSD įmokos. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2013 m. tvarkoje.

Iš to teismas padarė išvadą, kad, pasibaigus kalendoriniams 2011 metams, pareiškėjas, kaip asmuo ataskaitiniu laikotarpiu dirbęs pagal darbo sutartį ir tuo pačiu vykdęs individualią žemės ūkio veiklą (jo ūkininko ūkis tuo metu buvo lygus 5,89 EDV), ir jo pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos GPM pagal GPM įstatymo nuostatas, neprivalėjo perskaičiuoti ir(ar) mokėti PSD įmokų.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66–69), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas konstatuotina, jog Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostatos netaikomos tik fiziniams asmenims, kurie, vykdydami individualią veiklą, GPM nuo individualios veiklos pajamų sumoka įsigydami verslo liudijimus (Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalis). Tokiu būdu asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, tačiau kurių pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos GPM pagal GPM įstatymo nuostatas, privalo mokėti 9 proc. dydžio PSD įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jų socialinio draudimo įmokos. Pastarųjų asmenų atžvilgiu įstatymų leidėjas yra nustatęs tiek PSD įmokų mokėjimo pareigos, tiek šių įmokų mokėjimo tvarkos lengvatas, t. y. PSD įmokų gali nemokėti tik Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys; tuo tarpu asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, tačiau kurių pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos GPM pagal GPM įstatymo nuostatas bei kurie moka ir(arba) už juos yra mokamos PSD įmokos, gali kas mėnesį nemokėti PSD įmokų. Tačiau tokiu atveju pastarieji asmenys PSD įmokas privalo sumokėti Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka.

Įvertinus Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas įstatymų leidėjo ketinimo metodu akivaizdu, kad asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, tačiau kurių pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos GPM pagal GPM įstatymo nuostatas bei kurie moka ir(arba) už juos yra mokamos PSD įmokos, nebuvo atleisti nuo minėtų įmokų mokėjimo pareigos. Pastariesiems buvo suteikta tik šių įmokų mokėjimo tvarkos lengvata – pasibaigus kalendoriniams metams, perskaičiuoti už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas PSD įmokas, atsižvelgiant į Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4, 10 ir 11 dalių nuostatas ir ne vėliau kaip iki gegužės 1 dienos sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos PSD įmokų sumos ir mokėtinos PSD įmokų sumos skirtumą (Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 4 ir 5 dalys).

Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 52–53) nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 77–79) prašo jį tenkinti, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra atsakovo (apelianto) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus atsisakymas grąžinti pareiškėjui jo sumokėtas 864 Lt dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Prie nagrinėjamos bylos prijungta administracinės bylos Nr. I-406-162/2013 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00053-2013-9) ir nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga nustatyta ir dėl to ginčo tarp šalių nekyla, kad pareiškėjas 2011 m. vykdė individualią žemės ūkio veiklą. Tuo laikotarpiu pareiškėjo ūkininko ūkis buvo lygus 5,89 ekonominio dydžio vienetų. Iš šios veiklos pareiškėjas 2011 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nurodė gavęs 17 197 Lt pajamų ir patyręs 20 680 Lt išlaidų, t. y. susidarė 3 483 Lt nuostolių. Minėtos iš individualios veiklos pareiškėjo gautos pajamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą neapmokestintos. Analizuojamu laikotarpiu (2011 m.) pareiškėjas dirbo ir pagal darbo sutartį (administracinės bylos Nr. I-406-162/2013 b. l. 20–27). Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 19 d. sumokėjo atsakovui 864 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2011 m., tačiau 2013 m. kovo 4 d. pateikė atsakovui prašymą per klaidą sumokėtas įmokas grąžinti (nes, pareiškėjo teigimu, tokios prievolės jis, kaip asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, neturėjo) (b. l. 7). Tiek atsakovas, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos minėto pareiškėjo prašymo netenkino (b. l. 8–9, 11–12).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi ginčo teisiniam santykiui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad „savarankiškai dirbantys asmenys – <...> fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – ūkininkai ir jų partneriai) <...>“. To paties įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad viena iš socialinio draudimo rūšių yra „sveikatos draudimas, kai draudėjas draudžia sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, numatytoms Sveikatos draudimo įstatyme“, o 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog „Ūkininkai ir jų partneriai <...> privalomai draudžiami <...> sveikatos draudimu <...>“. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad „<...> ūkininkų ir jų partnerių, kurių pajamos mokestiniu laikotarpiu nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, socialinio draudimo įmokų baze laikoma 12 minimaliųjų mėnesinių algų suma“.

Iš šio teisinio reglamentavimo ir prieš tai išvardintų faktinių aplinkybių (t. y., kad pareiškėjas 2011 m. vykdė individualią žemės ūkio veiklą, jo ūkininko ūkis tuo metu buvo lygus 5,89 EDV ir jo pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas) matyti, jog pareiškėjas buvo privalomai draudžiamas sveikatos draudimu, o jo socialinio draudimo įmokų baze laikoma 12 minimaliųjų mėnesinių algų suma.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „Ūkininkai ir jų partneriai, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos yra lygus 14 ekonominio dydžio vienetų arba mažesnis, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais atvejais“, t. y., jei: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą; 2) gauna šalpos pensiją ar šalpos kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, paskirtą pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą; 3) gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią (socialinio draudimo) senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensiją iš Europos Sąjungos valstybės narės, kitos Europos ekonominės erdvės valstybės, Šveicarijos Konfederacijos arba šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo.

Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis 2011 m. dirbo pagal darbo sutartį ir todėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų kaip asmuo, vykdantis individualią žemės ūkio veiklą, neturi mokėti, Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nenurodyta kaip aplinkybė, atleidžianti nuo šių įmokų mokėjimo, todėl minėti pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 2 d. sprendimu (b. l. 61–64), be kita ko, pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo atsakovą grąžinti pareiškėjui jo sumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas už 2011 m. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, pasibaigus 2011 metams, pareiškėjas, kaip asmuo ataskaitiniu laikotarpiu dirbęs pagal darbo sutartį ir tuo pačiu vykdęs individualią žemės ūkio veiklą (jo ūkininko ūkis tuo metu buvo lygus 5,89 EDV), ir jo pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, neprivalėjo perskaičiuoti ir(ar) mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų, t. y. jis priskiriamas tiems asmenims, kurie nurodyti Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, t. y., kurie neturi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

Atsakovas (apeliantas) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, nurodo, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostatos netaikomos tik fiziniams asmenims, kurie, vykdydami individualią veiklą, GPM nuo individualios veiklos pajamų sumoka įsigydami verslo liudijimus (Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalis).

Iš to, kas išdėstyta prieš tai, matyti, kad nagrinėjamoje byloje (nesant ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių) kyla teisinio santykio kvalifikavimo klausimas.

Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi ginčo teisiniam santykiui aktualiu laikotarpiu) 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad „fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 5 dalyje, ir asmenis, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, tačiau kurių pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, moka 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jų socialinio draudimo įmokos.“

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad minėta nuostata taikoma fiziniams asmenims, kurie verčiasi individualia veikla. Tačiau yra numatytos dvi asmenų grupės, kurioms analizuojama nuostata netaikoma, t. y.: 1) asmenys, nurodyti šio straipsnio 5 dalyje („fiziniai asmenys, kurie, vykdydami individualią veiklą, gyventojų pajamų mokestį nuo individualios veiklos pajamų sumoka įsigydami verslo liudijimus“); 2) asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, tačiau kurių pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas.

Tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas nepatenka į Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies reguliavimo sritį, nes pareiškėjas, nors 2011 m. ir vertėsi individualia žemės ūkio veikla, tačiau jo pajamos iš šios veiklos nebuvo apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Taigi priešingi atsakovo apeliacinio skundo teiginiai yra neteisingi ir nepagrįsti.

Tačiau Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad „asmenys, nepriklausantys išvardytiems šio straipsnio 1–8 dalyse ir šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, kas mėnesį moka už save 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas“.

Sistemiškai aiškinant prieš tai paminėtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą reglamentavimą matyti, kad pareiškėjas turėjo pareigą sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas už 2011 m., ką ir padarė. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, be kita ko, įpareigodamas atsakovą grąžinti pareiškėjui jo sumokėtas 864 Lt dydžio sveikatos draudimo įmokas už 2011 m.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, be kita ko, šio įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje nurodytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, o ne Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atitinkamas teritorinis skyrius (nagrinėjamu atveju – Šilalės skyrius). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad abu privalomojo sveikatos draudimo įmokų administratoriai turi pareigą gautas privalomojo sveikatos draudimo įmokas per tris dienas pervesti į Valstybinės ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sąskaitą, t. y. galutinis rezultatas ir naudos gavėjas yra tas pats, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui sumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas už 2011 m.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas