A-602-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-602-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02709-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-3318(11) ir įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išmokėti pareiškėjui dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 14 522,29 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo neteisėtai sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apie skundžiamą pensijos sumažinimą pareiškėjui niekaip nebuvo pranešta, todėl buvo apsunkintos galimybės jį apskųsti.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko.

Atsakovas pažymėjo, kad atsakovas veikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjui pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo ribojama nuo 2010 m. sausio mėnesio, todėl pareiškėjo skundas dėl neišmokėtos pensijos dalies paduotas praleidus įstatymų nustatytą skundo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-3318(11) bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, 2 961,40 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Teismas atkreipė dėmesį, jog terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjui atnaujintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi, kurioje inter alia nurodoma, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo žymiai apsunkintas, o šios aplinkybės vertintinos kaip pateisinančios termino paduoti skundą teismui praleidimą.

Vadovaudamasis į bylą pateiktais duomenis, teismas nustatė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta 2 961,40 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, kuri pareiškėjui priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės.

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą, administracinę bylą nutraukti ir netenkinti prašymo priteisti neišmokėtą valstybės pensijos dalį.

Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas, o nagrinėjamu atveju termino viršijimas yra pernelyg didelis (daugiau nei metai), termino praleidimą pateisinančios priežastys šiuo atveju nelaikytinos pagrindžiančiomis praleisto termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014).

Pareiškėjas V. A. V. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Pareiškėjas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu bei nurodo, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. A. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 14 522,29 Lt, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, priteisimo bei atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 1D-3318(11) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-3318(11) bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, 2 961,40 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Apeliacinis skundas grindžiamas ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjo praleistą terminą kreiptis į teismą. Pažymima, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui praleidus terminą kreiptis į teismą ir nenurodžius objektyvių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, administracinė byla turėtų būti nutraukiama.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis panaikintas atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. 1D-3318(11) bei atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, apeliaciniais skundais nėra apskųstos ir byloje nenustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui priteista 2 961,40 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas apeliacijos ribas.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio neišmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies dydžio – 2 961,40 Lt. Priteistos pensijos dalies dydį patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. 11DP(P)-2329 apie 2010–2012 metų pareiškėjo pensijos dydį (b. l. 10–11).

Pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pirmą kartą kreipusis 2014 m. balandžio 4 d. (b. l. 8), Vidaus reikalų ministerijai prašymo netenkinus, skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikus 2014 m. gegužės 13 d. (b. l. 17), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi (b. l. 18–19) atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, inter alia nurodydamas, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, ką pirmosios instancijos teismas vertino kaip objektyvias kliūtis pareiškėjui laiku pateikti skundą teismui.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, pažymi, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartyje padaryta išvada, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo inter alia Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, oficialiai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Nors pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino ir panaikintas iki tol vyravęs teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, pirmą kartą kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2014 m. balandžio 4 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. gegužės 13 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Išanalizavusi bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui V. A. V. nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 2 961,40 Lt, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė