AS-143-939-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS143-939/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03232-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja O. J. (toliau – pareiškėja) 2014 m. birželio 25 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 11-17-21244 „Dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo O. J.“ dalį, kurioje teigiama, kad pareiškėja negali pateikti duomenų apie pajamas, ir, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, draudžiamųjų pajamų koeficientas už 1988 m. gegužės 4 d.–1991 m. gegužės 3 d. laikotarpį apskaičiuotinas laikant to laikotarpio draudžiamąsias pajamas lygiomis minimaliam mėnesiniam darbo užmokesčiui; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5020 „Dėl 2014 m. balandžio 30 d. skundo“; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių ir VSDFV perskaičiuoti jai VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 11-17-21244 paskirtą 310,07 Lt mėnesinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d., atsižvelgiant į jos pateiktus tikslius duomenis apie gautas pajamas laikotarpiu nuo 1988 m. gegužės 4 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d.; 4) nustatyti, kad ji pateikė tinkamus dokumentus apie draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 1988 m. gegužės 4 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d. VSDFV Vilniaus skyriui bei VSDFV.

Pareiškėja iš esmės nurodė, kad pateikė tinkamus dokumentus apie pajamas už laikotarpį nuo 1988 m. gegužės 4 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. nutarties dalimi atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo nustatyti, kad pareiškėja pateikė tinkamus dokumentus apie draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 1988 m. gegužės 4 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d. VSDFV Vilniaus skyriui bei VSDFV, ir išaiškino, kad dėl šio reikalavimo ji turi teisę su ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėja inter alia prašė teismo nustatyti, jog ji pateikė tinkamus dokumentus apie draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 1988 m. gegužės 4 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d. VSDFV Vilniaus skyriui bei VSDFV, t. y. pareiškėja prašė teismo nustatyti juridinį faktą. Teismas pažymėjo, jog pagal ABTĮ 3 straipsnį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (1 d.), tačiau nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 16 str. 1 d.). Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas įrodinėtinas civilinio proceso tvarka ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, todėl šį pareiškėjos skundo reikalavimą teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Paminėjo, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pažymėjo ir tai, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys (ABTĮ 57 str.), kurie patvirtina ar paneigia šalių argumentus. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atkreipė dėmesį, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 58 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad, atsisakius priimti pareiškėjos reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, netenka prasmės jos prašymas kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją, todėl teismas šio prašymo pagrįstumo nenagrinėjo.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį, ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti skundo dalį, taip pat kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą.

Pareiškėja nurodo, kad atsisakytu priimti reikalavimu iš esmės ginčija VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV atsisakymą, t. y. valinį bei, jos manymu, neteisėtą veiksmą, priimti pateikiamus dokumentus. Tokį reikalavimą kildina būtent iš administracinių teisinių santykių, o ne iš civilinių. Iš esmės tai yra juridinis viešojo administravimo institucijų veiksmas. Nustačius, jog VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV tokį atsisakymą atliko neteisėtai, vadovaujantis proceso ekonomiškumo bei koncentruotumo principais, logiška, jog sprendime bus nustatyta, kad ji pateikė tinkamus dokumentus. Toks reikalavimas atitinka administraciniam skundui, nagrinėtinam administracinio proceso tvarka, keliamus reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad šio pobūdžio ginčuose yra tam tikras bendrosios ir administracinės kompetencijos teismų formuojamos praktikos nevienodumas ir net prieštaringumas. Pagrindė tiek įstatymo nustatytu reguliavimu, tiek teismine jurisprudencija, tiek faktinėmis aplinkybėmis dviprasmišką situaciją dėl rūšinio teismingumo nagrinėjamu atveju.

VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad sutinka su teismo išvada, jog paminėtu reikalavimu pareiškėja prašo administracinio teismo, kuris, remiantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka bendrosios kompetencijos teismuose, todėl pareiškėjos prašymas perskaičiuoti jai paskirtos netekto darbingumo pensijos dydį bus tenkinamas tuo atveju, kai teismas sprendimu nustatys jos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 1988 m. gegužės 4 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. nutarties dalimi, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo nustatyti, kad pareiškėja pateikė tinkamus dokumentus apie draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 1988 m. gegužės 4 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d. VSDFV Vilniaus skyriui bei VSDFV.

Iš teismui paduoto skundo (b. l. 1–11) matyti, kad, pareiškėjos nuomone, VSDFV Vilniaus skyriui bei VSDFV ji pateikė tinkamus dokumentus apie draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 1988 m. gegužės 4 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV šių dokumentų įvertinimu. Formuluodama aptariamą reikalavimą, ji iš esmės siekia, kad teismas savo ruožtu įvertintų šiuos dokumentus ir padarytų tam tikrą išvadą (nustatytų faktą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 11, 2007 m.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Teiginiai dėl tam tikrų faktų pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiškas reikalavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-480/2012).

Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjos skundo reikalavimą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tačiau nuoroda dėl taip suformuluoto prašymo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą yra nepagrįsta.

Šioje bylos stadijoje, vadovaujantis ABTĮ 21 straipsniu, nėra pagrindo kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties dalis iš esmės yra pagrįsta, o jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos O. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis