A-2622-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2622-858/2015

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00394-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui E. N., pareiškėjo atstovei advokatei A. A.,

Valstybinės sienos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovui N. I.,

vertėjui F. A. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio E. N. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) piliečio E. N. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2015 m. balandžio 19 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir pareiškėjas, Užsieniečių registracijos centras) teikimas (b. l. 1–2) dėl (duomenys neskelbtini) piliečio E. N. (toliau – ir atsakovas, užsienietis) sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pratęsimo, kuriame, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsniu, 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktais, 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 ir 4 dalimis, 114 straipsnio 2 dalimi bei 116 straipsniu, buvo prašoma spręsti klausimą dėl atsakovo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre termino pratęsimo trims mėnesiams, t. y. iki 2015 m. liepos 21 d.

Teikime nurodyta, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo priimtas nagrinėti iš esmės, jam suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, atsakovas apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo teisės apribojimo, tačiau 2015 m. sausio 21 d. pareiškėjas buvo sulaikytas išvykstantis iš Lietuvos, jam skirtas laikinas sulaikymas (iki 48 val.). 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Lazdijų rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo sulaikė užsienietį Užsieniečių registracijos centre iki 2015 m. balandžio 21 d. Taip pat pažymėta, kad 2015 m. kovo 17 d. Migracijos departamentas pratęsė pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo terminą. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimu, konstatavus, kad užsienietis nesulaukęs galutinio sprendimo dėl prieglobsčio jam suteikimo Lietuvos Respublikoje, bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos ir tokiu būdu trukdyti priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje bei gali pasislėpti, trukdydamas vykdyti Migracijos departamento sprendimą, buvo netenkintas užsieniečio prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl sulaikymo ir paliktas galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimas.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 10–11), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, tenkino Užsieniečių registracijos centro teikimą ir pratęsė užsieniečiui paskirto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2015 m. liepos 21 d. Teismas nurodė, kad nėra nustatytų aplinkybių, atsiradusių po teismo sprendimo sulaikyti pareiškėją, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad išnyko užsieniečio sulaikymo pagrindai. Vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taikant šią Įstatymo nuostatą bei nurodė, jog atsakovas, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl prieglobsčio, bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad turėdamas galimybę laisvai judėti užsienietis gali išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis ir tokiu būdu trukdyti priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje bei gali pasislėpti, trukdydamas vykdyti Migracijos departamento sprendimą. Pažymėjo, jog nėra pagrindo užsieniečiui taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, o jo sulaikymo terminas yra pratęstinas, kadangi yra išlikę teismo sprendimu nustatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai, jo laisvės apribojimas būtinas siekiant užtikrinti Migracijos departamento sprendimo, kuris bus priimtas dėl užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį, įvykdymą.

Apeliaciniu skundu (b. l. 17–20) atsakovas prašo: 1) panaikinti 2015 m. balandžio 16 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Užsieniečių registracijos centro teikimo netenkinti; 2) išreikalauti E. N. asmens bylą iš Užsieniečių registracijos centro; 3) teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo iš/į dari kalbą dalyvavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1) Teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi 2013 m. spalio 24 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, ši Įstatymo nuostata nėra taikoma prieglobsčio prašytojams, išskyrus atvejus, kai sprendžiama dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Teigia, jog Įstatyme yra įtvirtintos dvi skirtingos sąvokos „užsienietis“ ir „prieglobsčio prašytojas“, kurių ir Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas, atsižvelgiant į tai, kad dar 2014 m. gruodžio 19 d. Migracijos departamento sprendimu nuspręsta pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti iš esmės ir suteikti jam laikinąjį prieglobstį, t. y. į tai, kad atsakovas šiuo metu turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą ir nėra sprendžiamas klausimas dėl jo perdavimo (neperdavimo) kitai Europos Sąjungos valstybei narei, leidžia daryti išvadą, kad užsienietis negalėjo būti sulaikytas, o jo sulaikymas negalėjo būti pratęstas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu.

2) Prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindai yra numatyti Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 4 dalyje, be kita ko, kaip pagrindas yra nurodoma aplinkybė, kad yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsieniečio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Mano, kad būtent ši norma galėjo būti pritaikyta atsakovui, tačiau ne Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis.

3) Dar nėra priimtas galutinis sprendimas dėl užsieniečio prieglobsčio prašymo, jo nagrinėjimo terminas šiuo metu yra pratęstas iki 2015 m. birželio 17 d., todėl neatmestina galimybė, jog jam vis dėl to bus suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, o tokiu atveju joks sprendimas išsiųsti užsienietį į kilmės valstybę niekada nebus priimtas ir vykdomas.

4) Teismas netyrė aplinkybės, jog užsienietis buvo sulaikytas tik Lietuvos–Lenkijos pasienyje, dar nekirtus Lenkijos valstybės sienos, t. y. užsienietis nebuvo palikęs Lietuvos Respublikos teritorijos ir tokiais veiksmais pažeidęs Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių teisės aktų. Pažymi, jog nebuvo nustatyta ir tai, kad užsienietis būtų pažeidęs jam leistino buvimo už Užsieniečių registracijos centro ribų terminą, ar kad būtų būtinai jį pažeidęs, jei nebūtų buvęs sulaikytas. Taip pat neatsižvelgta ir į jo paaiškinimus, jog jis iš Vilniaus taksi vyko į Užsieniečių registracijos centrą, tačiau taksistui galimai pasiklydus atsidūrė pasienyje, apie šią situaciją apklaustas nebuvo ir užsienietį vežęs taksistas.

Atsiliepimu į užsieniečio apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą.

Nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu ir kad tai atitinka 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą. Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas. Pažymi, jog šiuo metu yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl jo išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teigia, jog užsienietis sulaikytas tik remiantis Įstatymu ir jame numatytais pagrindais. Mano, kad apeliaciniame skunde klaidingai traktuojamos „prieglobsčio prašytojo“ ir „užsieniečio“ sąvokos, siekiant įrodyti, kad „prieglobsčio prašytojo“ apibrėžimas neįeina į „užsieniečio“ sąvoką. Nurodo, kad užsieniečio sulaikymo metu buvo žinoma, kad jis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, tačiau teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad jos sudaro pagrindą manyti, jog užsienietis ketino išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir kitos pagrįstos užsieniečio sulaikymo aplinkybės, įtvirtintos Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje, būtent – jos 1 ir 7 punktuose. Mano, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

II. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl apelianto sulaikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu tenkino VSAT prie LR VRM Užsieniečių registracijos centro teikimą ir pratęsė pareiškėjo sulaikymo terminą iki 2015 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą grindė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad užsienietis nesulaukęs galutinio Migracijos departamento sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl jis gali trukdyti priimti galutinį administracinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje (byloje aktuali 2014 m. gruodžio 9 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 1 d.) numatyta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas šiais pagrindais: 1) kad užsienietis negalėtų be leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką; 2) kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra; 3) kai siekiama užsienietį, kuris neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, grąžinti į valstybę, iš kurios jis atvyko; 4) kai įtariama, kad užsienietis naudojasi suklastotais dokumentais; 5) kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo; 6) kai siekiama užkirsti kelią pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms plisti; 7) kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai.

Tuo tarpu Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

Be to Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad prieglobsčio prašytojas šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu gali būti sulaikytas tik siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę (pilietybę) ir (arba) išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), taip pat kai jo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės valstybėje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ar paremtas apgaule arba kai prieglobsčio prašytojui nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–9 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje (byloje aktuali 2014 m. gruodžio 9 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 1 d.) nurodyta, jog sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Užsieniečių registracijos centro tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, vienas iš Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies įtvirtinimo tikslų - užtikrinti tinkamą direktyvos 2008/115/EB dėl užsieniečių grąžinimo perkėlimą – tikslinti įstatymo nuostatas, reglamentuojančias užsieniečio sulaikymą, kai siekiama jį grąžinti į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ar perduoti kitai valstybei narei, atsakingai už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, įpareigojimo savanoriškai išvykti termino nustatymą, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikymą ir užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos stebėsenos vykdymą. Taigi iš esmės tikslinamos Įstatymo nuostatos, susijusios su direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 7 punkte įtvirtinta pasislėpimo pavojaus sąvoka, ir nurodomos konkrečios aplinkybės, kurias nustačius atsiranda pagrindas spręsti, jog užsienietis gali pasislėpti.

Bylai reikšminga ir Įstatymo 114 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, jog užsieniečio sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir šio Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais užsienietis gali būti sulaikomas ne ilgiau, negu būtina sprendimui dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, priimti ir (arba) įvykdyti išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos ar prieglobsčio prašytojo perdavimą kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, o šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais – ne ilgiau, negu būtina, siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti prieglobsčio prašytojo tapatybę (pilietybę) ir (arba) išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, arba kol yra pagrindas manyti, kad prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti, kai jo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės valstybėje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ar paremtas apgaule arba kai prieglobsčio prašytojui nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad apeliantas yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, o Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyrius 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 15PR-377 nusprendė nagrinėti užsieniečio prašymą suteikti prieglobstį iš esmės (1 punktas), taip pat jam suteikti laikiną teritorinį prieglobstį (2 punktas) (Užsieniečio asmens byla, b.l. 8). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad apelianto prašymas suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėtas, taip pat nėra priimtas sprendimas jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė faktine aplinkybe, kad užsienietis bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl jis gali trukdyti priimti galutinį administracinį sprendimą. Teisėjų kolegijas pažymi, kad, kaip matyti iš Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies nuostatų, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, turi būti atsižvelgiama į nurodytoje teisės normoje įtvirtintas aplinkybes.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, nurodė, kad byloje vertinamu atveju reikšmingas Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1 punktas (užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę) ir 7 punktas (užsienietis, apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Užsieniečių registracijos centro tvarką).

Vertindama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras nurodytų pagrindų taikymo galimybę šioje byloje teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos nėra pagrindo spręsti, jog užsienietis nebendradarbiauja su valstybės institucijomis. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 43PR-30 nusprendė pratęsti apelianto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo terminą (1 punktas) ir pakeisti jam išduotą registracijos pažymėjimą (2 punktas) (Užsieniečio asmens byla, b.l. 23). Toks sprendimas priimtas siekiant išsamiai ir objektyviai įvertinti visas su užsieniečiu susijusias aplinkybes. Minėtame sprendime nėra nurodyta, kad užsieniečio tapatybė nenustatyta ir kad dėl to kyla kokių nors problemų. Taigi nėra pagrindo vadovautis Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

Kiek tai susiję su Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 7 punkto taikymu, Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad užsienietis ketino išvykti iš Lietuvos Respublikos, 2015 m. sausio 21 d. kartu su kitais keturiais (duomenys neskelbtini) piliečiais buvo rastas (duomenys neskelbtini) savivaldybėje automobilyje R. M., kurį vairavo Lietuvos Respublikos pilietis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Užsieniečių registracijos centras nei teikime, nei atsiliepime į apeliacinį skundą konkrečiai nenurodė, kaip tokie veiksmai pažeidė laikino išvykimo iš Užsieniečių registracijos centro tvarką. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus Įstatymo 113 straipsnio ir 114 straipsnio 5 dalies nuostatas, nėra pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, jog užsieniečio sulaikymas, kuris reikšmingai apriboja asmens judėjimo laisvę ir kitas teises, byloje vertinamu atveju yra būtinas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimas dėl apelianto sulaikymo atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

E. N. apeliacinį skundą tenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: 2015 m. balandžio 9 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. N. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre pratęsimo atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė