3K-3-258-686/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Civilinė byla Nr. 3K-3-258-686/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01658-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.6; 50.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo valstybės įmonės Turto banko (valstybės įmonės Valstybės turto fondo teisių perėmėjo) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltasis pyragas“ dėl įsiskolinimo už nuomą priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltasis pyragas“ priešieškinį ieškovui valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl nuomos sutarties pripažinimo pakeista, sprendimo dėl pastato pagerinimo išlaidų nustatymo pakeitimo ir įpareigojimo parengti pastato privatizavimo programą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 170 963,58 Lt (49 514,48 Eur) nuomos mokesčio, 36 912,43 Lt (10 690,58 Eur) palūkanų ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų. Ieškovas nurodė, kad VĮ „Kauno aerouostas“ (toliau – ir pradinis nuomotojas) Negyvenamųjų patalpų nuomos 1999 m. gruodžio 1 d. sutartimi išnuomojo atsakovui valstybei nuosavybės teise priklausančias 402,95 kv. m negyvenamąsias patalpas pastate Kauno r., Karmėlavoje; atsakovas įsipareigojo mokėti 612,48 Lt (177,39 Eur), neįskaitant PVM, nuomos mokesčio kas mėnesį (padidėjus plotui – 299,68 Eur (793,03 Lt), neįskaitant PVM).

Negyvenamųjų patalpų nuomos 2000 m. birželio 1 d. sutartimi VĮ „Kauno aerouostas“ išnuomojo atsakovui gamybinei veiklai 797,71 kv. m (šiuo metu po rekonstrukcijos – 802,26 kv. m) negyvenamąsias patalpas tame pačiame pastate; pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti 1212,50 Lt (351,164 Eur), neįskaitant PVM, nuomos mokesčio (padidėjus plotui – 1219,44 Lt (353,17 Eur), neįskaitant PVM). 2002 m. lapkričio 5 d. pastatas patikėjimo teise perduotas ieškovui, taigi, jis perėmė ir nuomotojo teises pagal šias nuomos sutartis. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas vykdo įsipareigojimus pagal 1999 m. gruodžio 1 d. sutartį, tačiau nuo 2002 m. lapkričio 5 d. nevykdo Negyvenamųjų patalpų nuomos 2000 m. birželio 1 d. sutarties įsipareigojimų. 2012 m. birželio 8 d. atsakovo skola pagal šią sutartį buvo 170 963,58 Lt (49 514,48 Eur) nuomos mokesčio ir 36 912,43 Lt (10 690,58 Eur) palūkanų, iš viso 207 876,01 Lt (60 205,05 Eur).

Atsakovas pateikė priešieškinį, ir, jį kelis kartus patikslinęs, prašė: 1) pripažinti, kad buvo pakeista 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutarties dalis dėl nuomojamo ploto, susitariant, jog nuo 2005 m. birželio 14 d. atsakovas nuomojasi ne 797,71 kv. m, o 118,78 kv. m patalpas, o likusias (678,93 kv. m) grąžina ieškovui; 2) pakeisti VĮ Valstybės turto fondo Komisijos 2011 m. liepos 8 d. sprendimą, nustatant, kad bendros atsakovo pastato pagerinimo išlaidos yra 661 455,35 Lt (191 570,71 Eur), pastato vertė padidėjo 139,3 proc., ir įpareigoti ieškovą parengti pastato privatizavimo programą dėl jo privatizavimo tiesioginių derybų būdu, nustatant, kad vienintelis potencialus pirkėjas yra atsakovas.

Atsakovas UAB „Baltasis pyragas“ nurodė, kad pagal 1999 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį išsinuomojo patalpas pastato priestate, o pagal 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutartį – pagrindiniame pastate. Pagrindiniame pastate esančios patalpos dėl blogos būklės buvo netinkamos naudoti, todėl atsakovas susitarė su pradiniu nuomotoju, kad jis savo lėšomis rekonstruos visą pastatą. 2001 m. gegužės 31 d. šalys pasirašė įsikėlimo į rekonstruotas patalpas aktą, kuriuo sutarė, kad atsakovas atsitvers ir nuo 2001 m. gegužės 1 d. įsikels į dalį 2000 m. birželio 1 d. sutartimi išsinuomotų patalpų (118,78 kv. m), o likusia patalpų dalimi (678,93 kv. m) nesinaudos; nuomos mokestį atsakovas mokėjo už 521,73 kv. m patalpas. Ieškovas, perėmęs nuomotojo teises ir pareigas, pareikalavo nuomos mokestį mokėti pagal 2001 m. gegužės 31 d. susitarime nurodytą plotą. 2005 m. birželio 14 d. atlikus galutinę patalpų inventorizaciją, 678,93 kv. m patalpos, į kurias atsakovas nebuvo įsikėlęs, perduotos ieškovui. Atsakovo teigimu, ieškovo konkliudentiniai veiksmai liudija, kad 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutartis buvo pakeista susitariant, jog atsakovas nuo 2005 m. birželio 14 d. nuomojasi ne 797,71 kv. m, o 118,78 kv. m patalpas, likusias grąžina ieškovui.

Atsakovas nurodė ir tai, kad VĮ Valstybės turto fondo Komisija nuomininkų prašymams dėl privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu nagrinėti (toliau – ir Komisija) 2011 m. liepos 8 d. sprendimu nepagrįstai nustatė, jog atsakovas pastatui pagerinti patyrė 300 000 Lt (86 886 Eur) išlaidų. Teismo ekspertizė patvirtino, kad atsakovo investicijų į pastatą vertė – 661 455,35 Lt (191 570,71 Eur), neįskaitant PVM, dėl padarytų pagerinimų pastato vertė padidėjo 139,3 proc. Dėl šių priežasčių Komisijos sprendimas keistinas, be to, ieškovas įpareigotinas parengti pastato privatizavimo programą dėl jo privatizavimo tiesioginių derybų, nustatant, kad vienintelis potencialus pirkėjas yra atsakovas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino.

Teismas pripažino, kad atsakovas neprivalo pagal 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutartį mokėti ieškovo reikalaujamų sumų. Teismas nustatė, kad atsakovas negalėjo naudotis išsinuomotomis patalpomis dėl blogos pastato būklės, į jas neįsikėlė, pradėjo rūpintis jų rekonstrukcija, kuri, abiejų sutarties šalių nuomone, buvo būtina. Tai patvirtina pradinio nuomotojo 2000 m. birželio 30 d. pavedimas atsakovui rengti nuomojamo pastato ir priestato pagerinimui reikalingus projektavimo dokumentus. Teismas pažymėjo, kad 2000 m. birželio 1 d. sutarties 5.2 punktu šalys susitarė, jog atsakovas nemoka nuomos mokesčio rekonstrukcijos metu, o atsakovo įsikėlimo į rekonstruotas patalpas faktas įforminamas šalių pasirašomu aktu. 2001 m. gegužės 31 d. pasirašytas įsikėlimo į rekonstruotas patalpas aktas, kuriame užfiksuota, kad atsakovas įrengė dalį pastato, kurį nuomojosi 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutartimi, atitvėrė 118,78 kv. m patalpas, todėl nuo 2001 m. gegužės 1 d. naudojosi 521,73 kv. m patalpomis (1999 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartimi išsinuomotos 402,95 kv. m patalpos priestate ir 118,78 kv. m patalpos) ir įsipareigojo už šį plotą mokėti nuomos mokestį. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas, vykdant rekonstrukciją ir baigus, būtų įsikėlęs ir į kitas rekonstruotas išsinuomotas patalpas. Teismas nurodė, kad ieškovas, pasikeitus patalpų plotams, neperskaičiavo nuomos mokesčio, netikslino nuomos sutarčių, nors pagal teisės aktus privalėjo tai padaryti. Ieškovas nevykdė ir 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutartyje nustatytos pareigos laiku pateikti nuomos mokesčio sąskaitas. Teismo vertinimu, visuma aplinkybių (ieškovas kas mėnesį reguliariai siuntė sąskaitas už atsakovo naudojamas 521,73 kv. m patalpas, nors turėjo duomenų, kad bendras plotas 1200,66 kv. m (po rekonstrukcijos – 1323,99 kv. m); ieškovas po pastato rekonstrukcijos nesurašė atsakovo įsikėlimo į rekonstruotas patalpas akto ir nepasiūlė peržiūrėti nuomos sutarties; beveik 8 metus neteikė atsakovui sąskaitų) leido atsakovui suprasti, kad 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutartis pakeista, nes atsakovas nesinaudoja išsinuomotomis rekonstruotomis patalpomis, ieškovas nereikalauja nuomos mokesčio, o atsakovo rekonstrukcijos išlaidų atlyginimo klausimas bus sprendžiamas vykdant patalpų privatizavimą.

Teismas tenkino atsakovo prašymą atnaujinti terminą skųsti teismui Komisijos 2011 m. liepos 8 d. išvadą, kaip praleistą dėl svarbios priežasties. Teismas nurodė, kad ieškovas sutiko, jog atsakovas pastato rekonstrukcijai išleido 684 022,85 Lt (198 106,71 Eur (neįskaitant PVM). Tačiau jo sudaryta Komisija pripažino tik 300 000 Lt (86 886 Eur) išlaidų, nes pradinio nuomotojo 2001 m. vasario 14 d. nutarimu investicijos į pastatą buvo apribotos iki tokios sumos. Teismas tokią Komisijos išvadą pripažino nepagrįsta, nes Komisija neteisingai įvardijo objektą (Nekilnojamojo turto registro duomenimis, tai pastatas – kepykla su administracinėmis patalpomis (1323,99 kv. m), kurį numatyta privatizuoti); be to, nuomotojo investicijos į nuomojamų patalpų pagerinimą nebuvo apribotos (2001 m. kovo 23 d. raštu atsakovo investicijos į nuomojamą pastatą apribotos iki 300 000 Lt (86 886 Eur) tik tuo atveju, jei nuomotojas savo iniciatyva nutrauktų nuomos sutartį ir dėl to atsakovui reikėtų kompensuoti jo turėtas išlaidas; be to, juo nenustatyta, kad pastato privatizavimo atveju pripažįstamos tik tokio dydžio investicijos). Nustatydamas investicijų vertę, patalpų pagerinimo procentą, teismas rėmėsi teismo eksperto išvada.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 18 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovo apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą pakeitė, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 125 342,64 Lt nuomos mokesčio skolos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo jos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė; tenkino dalį priešieškinio, pakeitė Komisijos 2011 m. liepos 8 d. sprendimą ir nustatė, kad atsakovas nuomos metu pagerindamas negyvenamosios paskirties patalpas, investavo 661 455,35 Lt (191 570,71 Eur), atmetė reikalavimą dėl Negyvenamųjų patalpų nuomos 2000 m. birželio 1 d. sutarties pripažinimo pakeista; nutraukė bylos dalį pagal priešieškinio reikalavimą nustatyti privatizavimo objekto vertės padidėjimo procentą ir įpareigoti parengti privatizavimo programą, atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kolegija nustatė, kad 1999 m. gruodžio 1 d. ir 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutartimis atsakovui išnuomotas visas pastatas (1200,66 kv. m, iš jų 402,95 kv. m priestate ir 797,71 kv. m pagrindiniame pastate; atsakovui atlikus rekonstrukciją, pastato plotas padidėjo iki 1323,99 kv. m). Kolegija pažymėjo, kad bendras pastato plotas iš esmės padidėjo ne dėl išplėsto priestato, o dėl įrengtos pastogės. Kolegija nepripažino reikalavimo mokėti už visą po rekonstrukcijos padidėjusį pastato plotą, nes nuomos sutartyse nenustatytas automatinis nuomos mokesčio perskaičiavimo padidėjus patalpų plotui mechanizmas, apie tai nesitarta ir atskiru susitarimu. Dėl to nepriteisė nuomos skolos už naudojamą padidėjusį pastato plotą (123,33 kv. m).

Kolegija nustatė, kad, sudaręs 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutartį, atsakovas negalėjo į šias patalpas persikelti dėl prastos pastato techninės būklės, todėl pradinis nuomotojas įpareigojo atsakovą rengti visam pastatui pagerinti reikalingus projektavimo ir sąmatinius dokumentus, atlikti pastato rekonstrukciją. Rekonstrukcijos metu atsakovas įsikėlė tik į dalį 2000 m. birželio 1 d. sutartimi išsinuomotų patalpų (118,78 kv. m). Nors po pastato rekonstrukcijos ir jo pripažinimo tinkamu naudoti nebuvo sudarytas atsakovo įsikėlimo į kitas 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutartimi nuomojamas patalpas aktas, ieškovas neteikė sąskaitų už šį plotą, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, kad nuomos sutartis buvo pakeista, grąžinant ieškovui 678,93 kv. m patalpas. 2001 m. gegužės 31 d. aktu neįrodoma, kad šalys susitarė grąžinti dalį patalpų pradiniam nuomotojui. Be to, būtent atsakovui teko pareiga siūlyti sudaryti įsikėlimo į likusias rekonstruotas patalpas aktą ar susitarimą dėl patalpų grąžinimo. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovui buvo išnuomotas visas pastatas jo gamybinei veiklai vykdyti, rekonstrukcija skirta būtent pritaikyti pastatą šiai veiklai, bet atsakovas nepaaiškino, kodėl pritaikius pastatą gamybai išnyko poreikis naudotis didesne jo dalimi. Kolegija vertino ir aplinkybę, kad atsakovas mokėjo viso pastato išlaikymo išlaidas, saugojo visą pastatą, taip pat galėjo šia dalimi naudotis, nes jų būklė pasikeitusi.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ieškovas, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo laiku sužinoti apie visą atsakovo naudojamą pastato plotą ir imtis atitinkamų veiksmų. Tačiau tai nereiškia, kad jis prarado teisę reikalauti sumokėti nuomos mokestį už 678,93 kv. m patalpas. Be to, sutartis rašytinė, todėl tik rašytiniu susitarimu ji galėjo būti pakeista, nebuvo išreikšta ir sutarties šalių valios keisti sutartį konkliudentiniais veiksmais. Taigi, kolegija priteisė nuomos mokesčio skolos už 678,93 kv. m patalpų plotą, skolą skaičiavo nuo 2004 m. sausio 1 d., nes tik 2003 m. gruodžio 15 d. pastatas po rekonstrukcijos pripažintas tinkamu naudoti. Taikė tuo metu galiojusius PVM tarifus.

Dėl atsakovo reikalavimo pakeisti Komisijos 2011 m. liepos 8 d. sprendimą teisėjų kolegija pažymėjo, kad pastatas įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą, bet jo privatizavimo programa neparengta. Sudarant objekto privatizavimo programos projektą būtina nustatyti šio objekto vertę, o kai vertinami objektai, kuriuos išsinuomojęs nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino, turi būti nustatytas šių objektų vertės padidėjimo procentas. Atsakovas siekia pastatą privatizuoti tiesioginių derybų būdu. Tokios derybos gali būti vedamos, jeigu nuomininkas turi reikalavimo teisę į būtinųjų nuomotojo leidimu jo patirtų patalpoms pagerinti išlaidų atlyginimą ir šių atlygintinų išlaidų suma didesnė negu 1/2 išsinuomotų patalpų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertės ir padaryti atitinkami pastato pakeitimai. Išlaidas privatizavimo objektui pagerinti nustato Komisija. Objekto privatizavimas atliekamas laikantis nuoseklios tvarkos. Atsakovui užginčijus Komisijos sprendimą, turtas toliau nebuvo vertinamas, nenustatytas vertės padidėjimo procentas. Nesant tokio vertinimo, negali būti rengiama privatizavimo programa, kartu ir nagrinėjamas toks atsakovo priešieškinio reikalavimas – pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti jį kaip nenagrinėtiną teisme. Dėl to šią bylos dalį teismas nutraukė.

Ginčijamas Komisijos sprendimas nustatyti, kad pastatui pagerinti išleista 300 000 Lt (86 886 Eur), priimtas vadovaujantis pradinio nuomotojo atsakovui išduotu 2001 m. kovo 23 d. leidimu rekonstruoti pastatą neviršijant šios sumos. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagerinimo išlaidų vertės šiuo atveju vadovautis eksperto nustatyta suma. Leidime rekonstruoti pastatą riboto dydžio investicijų atlyginimas nustatytas tuo atveju, jei pastato nuoma būtų nutraukta nuomotojo iniciatyva, tačiau jame neaptartas investicijų kompensavimas privatizavimo atveju. Kolegija pritarė ieškovo argumentams dėl pastato vertės, jos padidėjimo procento dėl pastatui pagerinti padarytų išlaidų nustatymo, tam galinčių turėti įtakos aplinkybių (pastato nusidėvėjimo, pritaikymo atsakovo veiklai ir kt.), tačiau pažymėjo, kad šie klausimai bus sprendžiami tolesnėje pastato privatizavimo procedūroje. Tai, kad nustatyta, jog pagerinimo išlaidos yra 661 455,35 Lt (191 570,71 Eur), nereiškia, kad jos visos bus atsakovui atlygintos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas priešieškinio reikalavimas, ir šį priešieškinio reikalavimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius nurodo, kad valstybės turtas gali būti perleistas kitiems asmenims nuosavybėn tik griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Patalpų pagerinimo (patalpų vertės padidėjimo) išlaidų nustatymo ir jų atlyginimo tvarka privatizuojant valstybei (savivaldybei) priklausančias patalpas nustatyta Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintose Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklėse ir VĮ Valstybės turto fondo valdybos 2008 m. vasario 26 d. patvirtintose Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu taisyklėse (toliau – 2008 m. vasario 26 d.

Taisyklės). Pradinis nuomotojas, perduodamas patalpas atsakovui, apribojo investicijas į nuomojamą pastatą. Apeliacinės instancijos teismo nuomonė, kad pradinis nuomotojas turėjo galimybę leidime nustatyti, jog atlygintinų investicijų ribojimas taikytinas ir pastato privatizavimo atveju, nepagrįstas įstatymų nuostatų aiškinimu. Sprendžiant dėl asmens teisės į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, būtina nustatyti CK 6.501 straipsnio 1 dalies sąlygas: nuomininkas pagerino išnuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą; nuomininkas turėjo šiam tikslui tam tikrą išlaidų dydį;

įstatymų ar sutarties šalių nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos madų kūrėjų asociacija v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2010). Nuomotojo leidimas reikalingas bet kokiems išnuomoto turto pagerinimams. Jeigu nuomininkas turtą gerina pažeisdamas turto savininko interesą, tai jis veikia savo rizika ir jam tenka visi neigiami padariniai. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar konkretus valstybės turtas įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą ar ne, sprendžiant turto pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimą privaloma nustatyti bendrąsias CK 6.501 straipsnio 1 dalies sąlygas.

Kasatorius pažymi, kad pradinis nuomotojas, nustatydamas atlygintinų investicijų ribojimą, nežinojo, kad ateityje šis rekonstruotas pastatas bus perduotas ieškovui ir privatizuojamas. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad buvusio nuomotojo leidimo sąlygos neteko teisinės galios. Kadangi pastatas perduotas valdyti ieškovui patikėjimo teise, tai nuo šio akto pasirašymo ieškovas perėmė nuomotojo teises pagal 1999 m. gruodžio 1 d. ir 2000 m. birželio 1 d. nuomos sutartis. 2001 m. kovo 23 d. leidime nustatyta sąlyga, kad investuotos lėšos (iki 300 000 Lt (86 886 Eur) atlyginamos, kai nuomos sutartys nutraukiamos nuomotojo iniciatyva, pagrįsta, nes nuomos sutarčių galiojimo metu atsakovas naudojasi pastatu ir visais savo atliktais pagerinimais, todėl atlygintina suma dėl investicijų nusidėvėjimo nustatoma tik nuomos santykių pabaigoje, tarp jų ir tais atvejais, kai turtas privatizuojamas.

Nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas investicijas Valstybės turto fondas nustato taikydamas CK 6.501 straipsnio, Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintas Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisykles ir 2008 m. vasario 2 d. Taisykles. Šiuose teisės aktuose nustatyta, kad nuomotojo leidimas būtinas nustatant atlygintiną investicijų sumą pastato privatizavimo metu. Dėl to ieškovas, perėmęs visas buvusio nuomotojo teises ir pareigas, turi vadovautis būtent 2001 m. kovo 23 d. leidimu ir jame nustatytomis sąlygomis.

2. Kasatorius nesutinka, kad atlygintinų išlaidų sumažinimas būtų nesąžiningas atsakovo atžvilgiu. Kasatorius pažymi, kad atsakovui buvo žinomos investuotų lėšų kompensavimo sąlygos, taigi jis, viršydamas nuomotojo leidime nurodytą sumą, veikė savo rizika. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pastatas ir priestatas buvo rekonstruoti į gamybines administracines patalpas (kepyklą), pritaikytas atsakovo gamybinei veiklai. Po rekonstrukcijos atsakovas jokių patalpų ieškovui negrąžino, naudojosi visu pastatu. Taigi, atsakovas investavo tiek, kiek buvo reikalinga ir naudinga jo ūkinei komercinei veiklai.

3. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė privatizavimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nustatančias investuotų lėšų atlyginimą. Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintų Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių 32 punkte nustatyta, kad, privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį objektą, kuriam pagerinti patirta išlaidų, nuomininkui gali būti atlyginama tik objektui pagerinti pagal nustatyta tvarka suderintą projektą patirtos būtinos išlaidos. Privatizavimo objektui pagerinti padarytos išlaidos atlyginamos objekto privatizavimo metu, atsižvelgiant į nuomininko pateiktus dokumentus, nurodytus 2008 m. vasario 26 d. Taisyklių III skyriuje, ir šiose Taisyklėse nustatyta tvarka. Taigi, vertės padidėjimas procentais nustatomas atsižvelgiant į Komisijos nustatytą atlygintinų išlaidų sumą. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad bendra atsakovo pastatui pagerinti padarytų išlaidų suma yra 661 455,35 Lt (191 570,71 Eur), ir nurodė, kad dėl jos atlyginimo turi būti sprendžiama tolesnėje privatizavimo procedūroje. Tačiau šiuo atveju teisės aktuose neaptartos tolesnės privatizavimo procedūros, susijusios su investuotų ir atlygintinų lėšų dydžio nustatymu. Komisija, priimdama sprendimą, privalo nustatyti ir su nuomininku suderinti ne bendrą išlaidų, bet jau atlygintinų išlaidų turtui pagerinti sumą ir šio Komisijos sprendimo pagrindu toliau nustatomas vertės padidėjimas procentais. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimas nustatyti bendrą atsakovo išlaidų sumą neturi teisinės reikšmės, ginčas faktiškai liko neišspręstas. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, nes pirmiau minėtas aplinkybes pripažino reikšmingomis nustatant atlygintinų išlaidų sumą, bet Komisijos 2011 m. liepos 8 d. sprendimo pakeitimą, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas, pripažino pagrįstu.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas konstatavo, kad pastatas įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą, tačiau jo privatizavimo programa neparengta. Atsakovas siekia pastatą privatizuoti tiesioginių derybų būdu. Tokio privatizavimo sąlygos nustatytos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintuose Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatuose. Pagal jų 6.3 punktą tiesioginių derybų būdu privatizuojami valstybei nuosavybės teise priklausantys pastatai, kuriuos nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino; šiuo atveju tiesioginės derybos su vieninteliu pirkėju (šių pastatų nuomininku) gali būti vedamos, jeigu nuomininkas turi reikalavimo teisę į būtinųjų nuomotojo leidimu patirtų pastatams pagerinti išlaidų atlyginimą ir šių atlygintinų išlaidų suma didesnė kaip 1/2 išsinuomotų pastatų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertės, o pastatai atitinka bent vieną šių sąlygų: pakeista ne mažiau kaip 1/2 jų pagrindinių konstrukcijų; bendras plotas ar tūris padidintas daugiau kaip 1/3; pakeista daugiau kaip 1/2 inžinerinių komunikacijų ar įrengtos naujos inžinerinės komunikacijos; taip pat juose atlikta šių darbų dalis ir (arba) sumontuota technologinė įranga ir gamybiniai įrenginiai, kuriuos išmontuojant būtų padaryta esminė žala įrangai, įrenginiams, pastatui. Pagal VĮ Valstybės turto fondo valdybos 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimu patvirtintų Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu taisyklių reglamentavimą, esant ginčui dėl VĮ Valstybės turto fondo Komisijos 2011 m. liepos 8 d. sprendimo dėl pastatui pagerinti padarytų išlaidų sumos nustatymo, pastatas toliau nevertinamas, taip pat nenustatomas vertės padidėjimo procentas dėl pastatui pagerinti padarytų išlaidų. Nesant nurodyto vertinimo, negali būti rengiama privatizavimo programa. Dėl to pagrįstai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių ginčas yra tik dėl VĮ Valstybės turto fondo Komisijos 2011 m. liepos 8 d. sprendimo dėl pastatui pagerinti padarytų išlaidų sumos nustatymo, todėl pastato vertė, jos padidėjimo procentas, privatizavimo būdas negali būti šios bylos dalyku.

Atsakovas nurodo, kad buvęs nuomotojas leido atlikti rekonstrukcijos ir remonto darbus. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyse nustatyta nuomos termino pabaiga – 2009 m. gruodžio mėn. 1 d., bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Atsakovas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Seneva“ v. Vilniaus miesto taryba ir valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2003; 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV korporacija GT International, Ine. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-40/2006), teigia, kad nuomos santykių pabaiga įtraukus objektą į privatizavimo programą nėra nuomos sutarties nutraukimas nuomotojo iniciatyva, kaip nepagrįstai interpretuoja kasatorius. Atsakovas pažymi ir tai, kad pradinio nuomininko buvo informuotas apie ribojamas investicijas į nuomojamą pastatą, tačiau nebuvo informuotas, kad pastato privatizavimo atveju taip pat bus pripažįstama tik 300 000 Lt (86 886 Eur) jo investicijų suma. Dėl to jis įgijo teisėtą lūkestį į investicijų atlyginimą nuomojamo objekto privatizavimo metu, jeigu nuoma nebus nutraukta nuomotojo iniciatyva.

Nuomotojas žinojo apie nuomojamo turto būklę (2000 m. lapkričio 15 d. atlikus pastato techninę ekspertizę, nustatyta, kad jo konstrukcinė būklė nepatenkinama ir jį toliau eksploatuoti nesaugu), todėl suteikė leidimus pagerinti išnuomotą turtą. Taigi, turtas buvo gerinamas su nuomotojo žinia, nepažeidžiant nuomotojo intereso žinoti, kas daroma su jo turtu, veikiant pagal įstatymų reikalavimus. Kasatorius savaip interpretuoja leidimo sąlygas, nurodydamas, kad pradinis nuomotojas, nustatydamas atlygintinų investicijų ribojimą, turėjo mintyje ir šio turto privatizavimą ateityje. Tokia aplinkybė byloje nebuvo nustatinėjama, todėl kasatorius negali ja remtis kasaciniame skunde. Atsakovas nuosekliai įrodinėjo, kad turėjo siekį privatizuoti nuomojamą objektą, nuomotojo buvo skatinamas investuoti į nuomojamą turtą, gerinti turto būklę, gavo visus reikiamus rekonstrukcijos leidimus, kapitališkai remontavo statinį, lėšas į nuomojamą statinį investavo žinodamas, kad objektas yra valstybės turtas, valdomas patikėjimo teise ir ateityje bus privatizuojamas. Teismas pagrįstai sprendė, kad tokio leidimo išdavimo metu šalys galėjo nustatyti būsimą pastato privatizavimą – nuomos terminas siejamas su patalpų įtraukimo į privatizavimo programą momentu, nustatyta, kad rekonstruoti panaudotos lėšos gali būti atlygintos pagal privatizavimo įstatymus privatizavimo metu. Taigi pradinis nuomotojas turėjo galimybę leidime nustatyti, kad atlygintinų investicijų ribojimas taikytinas ir pastato privatizavimo atveju. To nepadarius, nėra pagrindo vadovautis šia leidimo nuostata nustatant atsakovo pastatui pagerinti padarytų išlaidų sumą. Atsakovas nesutinka, kad buvęs nuomotojas privalėjo nustatyti nuomininkui ateityje atlygintinų investicijų dydžio ribą. Teisės aktuose nuomotojui tokia pareiga nenustatyta.

2. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas neturi teisinės reikšmės – nusprendęs pakeisti Komisijos 2011 m. liepos 8 d. sprendimu nustatytą 300 000 Lt (86 886 Eur) išlaidų dydį ir nustatydamas 661 455,35 Lt (191 570,71 Eur) išlaidų dydį, teismas ginčo neišsprendė. Vienu priešieškinio reikalavimu atsakovas prašė pakeisti Komisijos 2011 m. liepos 8 d. sprendimą, nustatant, kad jis nuomos metu patalpoms pagerinti turėjo 661 455,35 Lt (191 570,71 Eur) išlaidų. Nuomojamo turto išlaidų realumą atsakovas pagrindė leistinais įrodymais – juridinio asmens buhalterinės apskaitos dokumentais. Atsakovo prašymu teismas skyrė teismo ekspertizę, ja nustatyta, kad atsakovas padarė tokias išlaidas. Teismo eksperto išvada nepaneigta, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta. Kasatorius šio dydžio nepaneigė. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, taikydamas teisės normas ir nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuomos ir privatizavimo teisinius santykius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuomininko padarytų nuomojamam objektui pagerinimo išlaidų privatizuojant pastatą atlyginimo

Kasaciniu skundu keliamas klausimas, ar atsakovas turi teisę gauti didesnę išlaidų, turėtų negyvenamosioms patalpoms pagerinti, atlyginimo dalį nei nustatyta pirminio nuomotojo VĮ „Kauno aerouostas“ 2001 m. kovo 23 d. jam išduotame rašte „Dėl investicijų į nuomojamą pastatą“. Iš esmės kasaciniu skundu keliamas nuomos metu nuomininko padarytų nuomojamam objektui pagerinimo išlaidų sumos, kai nuomininkas siekia šį pastatą privatizuoti, nustatymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija ir pasisako.

Kaip pagrįstai nurodo kasatorius, valstybės turtas gali būti perleistas kitiems asmenims nuosavybėn tik griežtai laikantis įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos ir sąlygų. Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu taisyklių, nustatytų VĮ Valstybės turto fondo valdybos 2008 m. vasario 26 d. nutarimu, 6 punkte reglamentuota, kad privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytos išlaidos atlyginamos objekto privatizavimo metu, atsižvelgiant į nuomininko pateiktus dokumentus, nurodytus šių Taisyklių III skyriuje. 2008 m. vasario 26 d. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad turto valdytojas, atsižvelgdamas į nuomininko pateiktus dokumentus bei išnagrinėjęs ir įvertinęs juos vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, teikia juos turto valdytojo sudarytai komisijai nuomininkų prašymams dėl privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu nagrinėti dėl privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų sumos nustatymo arba atsisakymo juos nustatyti. Taisyklių 8 punkte nurodoma, kad komisija nustato arba atsisako nustatyti privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų sumą. Nustatytų privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų sumą patvirtina turto valdytojas. Nuomininkui per 30 dienų nuo informacijos gavimo dienos neužginčijus Komisijos priimto sprendimo, šis objektas vertinamas Turto ir verslo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Vertinant tokį privatizavimo objektą, nustatomas (nenustatomas) vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui pagerinti padarytų išlaidų (Taisyklių 10 punktas). Taigi iš pateikto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad tokiu atveju pirmiausiai turi būti nustatyta privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų suma. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nustatyta bendra atsakovo turėtų išlaidų suma, neturi teisinės reikšmės ir ginčas liko faktiškai neišspręstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius tokiu argumentu iš esmės prieštarauja pats sau, nes nurodo, jog vertės padidėjimas procentais nustatomas atsižvelgiant į Komisijos nustatytą atlygintinų išlaidų sumą.

Kasatorius teigia, kad pradinis nuomotojas, perduodamas patalpas atsakovui, apribojo investicijų dydį į nuomojamas patalpas iki 300 000 Lt (86 886 Eur), todėl teismai savo sprendimais negalėjo šios sumos padidinti. Kasatoriaus nuomone, sprendžiant dėl asmens teisės į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, reikia vadovautis CK 6.501 straipsnio nuostatomis, nes taip nurodoma ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos madų kūrėjų asociacija v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

Valstybių ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 punkte nustatyta bendroji taisyklė, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto pagerinimo padarytas išlaidas pagal CK nuomininkui atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą, Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintų Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių 32 punkte nustatyta, kad tuomet, kai privatizuojami valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausantys objektai, kuriems pagerinti buvo patirta išlaidų, nuomininkui gali būti atlyginama tik objektui pagerinti pagal nustatyta tvarka suderintą projektą patirtos būtinos išlaidos, pateikus visus būtinus VĮ Valstybės turto fondo nustatytos tvarkos apraše nurodytus dokumentus.

Vyriausybės 1998 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 113 (su vėlesnėmis redakcijomis) patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų 6.3 punkte nustatyta, kad tiesioginių derybų būdu (kaip ir nagrinėjamu atveju) gali būti privatizuojami valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kuriuos nuomotojas pagerino. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas turi teisę privatizuoti tiesioginių derybų būdu, todėl tapo aktualus nuomojamoms patalpoms pagerinti turėtų išlaidų sumos nustatymas.

Valstybės įmonės Valstybės turto fondo Komisija nuomininkų prašymams dėl privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu nagrinėti 2011 m liepos 8 d. nutarė, kad atsakovas privatizavimo objektui pagerinti patyrė 300 000 Lt (86 886 Eur) išlaidų. Savo nutarimą minėta Komisija motyvavo atsižvelgdama į buvusio nuomotojo VĮ „Kauno aerouostas“ 2001 m. kovo 23 d. atsakovui išduotą leidimą Nr. 07-46 „Dėl investicijų į nuomojamą pastatą“. Minėtame leidime nurodyta, kad VĮ „Kauno aerouostas“ valdybos 2001 m. vasario 14 d. posėdžio nutarimu apribotos nuomininko investicijos į nuomojamą pastatą iki 300 000 Lt (86 886 Eur), t. y. viršijus nustatytą investicijų sumą į nuomojamą pastatą ir nuomotojo iniciatyva nutraukus jo nuomą, kompensuojamos tik neviršijančios nustatyto dydžio investicijos į nuomojamą pastatą, įvertinus nusidėvėjimą, įstatymų nustatyta tvarka.

Bylą nagrinėję teismai šį nuomotojo leidimą neviršyti 300 000 Lt (86 886 Eur) investicijų ribos vertino ne privatizavimo nuostatų prasme, nors nuomotojui buvo žinoma apie galimą šių patalpų privatizavimą ateityje, o nuomotojo interesų prasme, jeigu nuomos santykiai būtų nutraukti nuomotojo iniciatyva iki patalpų privatizavimo pradžios. Su tokiomis teismų išvadomis teisėjų kolegija sutinka, nes minėtame leidime konkrečiai ir aiškiai suformuluota sąlyga, kad didesnė kaip nustatyta suma atsakovui nebus grąžinta tuo atveju, jeigu nuomos sutartis bus nutraukta nuomotojo iniciatyva, nesiejant šios sąlygos su nuomojamų patalpų privatizavimu.

Kasatorius nurodo, kad, jam perėmus iš buvusio nuomotojo visas teises ir pareigas, turi galioti ir aptarta investicijų ribojimo sąlyga. Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad buvęs nuomotojas neapribojo atsakovo investicijų į nuomojamas patalpas, o nustatė tik ribojimą jam pačiam nutraukus nuomos sutartį, t. y. nustatė ribojimą tik tuo atveju, jeigu jis turėtų nuomininkui kompensuoti investuotas lėšas į nuomojamas patalpas. Šiuo atveju nebuvo pažeisti ir CK 6.501 straipsnio reikalavimai, kuriais nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu pagerina išsinuomotą daiktą, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita.

Taigi šiuo atveju nei šalių egzistuojančiose nuomos sutartyse, nei minėtame nuomotojo rašte „Dėl investicijų į nuomojamą pastatą“ nenustatyta maksimalaus investicijų dydžio. Galimų investicijų maksimalūs dydžiai nereglamentuojami ir šioje nutartyje minėtuose privatizavimo procesą nustatančiuose teisės aktuose. Tokių ribojimų atvejų nenurodė ir kasatorius. Kauno apygardos teismui 2013 m. sausio 23 d. nutartimi byloje paskyrus ekspertizę dėl atsakovo atliktų investicijų nuomojamose patalpose vertės, jos išvadose konstatuota, kad atsakovo atliktų investicijų vertė yra 661 455,35 Lt (191 570,71 Eur).

Ekspertizės akte pažymėta, kad investicijų (pagerinimo) verte buvo laikomos buhalterinės apskaitos dokumentais pagrįstos išlaidos rekonstruojant nuomojamas patalpas ir pateiktas detalus šių išlaidų skaičiavimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo ekspertizės aktas gali būti tinkamu išsinuomotoms patalpoms pagerinti turėtas išlaidas patvirtinančiu įrodymu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. LIĮ v.

UAB „Bendruva“, bylos Nr. 3K-3-269/2009).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo CK 6.501 straipsnio normos aiškinimo praktikos, be to, dėl faktinių aplinkybių skirtingumo kasatoriaus nurodytos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos madų kūrėjų asociacija v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2010; kt.) neturi precedento reikšmės nagrinėjamai bylai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu klausimus, todėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas priešieškinis ir nustatyta, kad bendra atsakovo padarytų pagerinimo ginčo pastatui išlaidų suma yra 661 455,35 Lt (191 570,71 Eur), palieka nepakeistą, o kasacinį skundą atmeta.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus ieškovo kasacinį skundą, atsakovui atlygintinos jo patirtos kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas kasacinės instancijos teisme turėjo 868,86 Eur (3000 Lt) atstovavimo išlaidų. Atsižvelgus į atstovavimo paslaugų suteikimo metu galiojusiu teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8.11 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, tai, kad kasacinės instancijos teisme buvo iš esmės keliamas tik vienas klausimas, apeliacinėje instancijoje dalyvavo tas pats atstovas, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, iš kasatoriaus ieškovo naudai priteistina 434,43 Eur (1500 Lt) tokių išlaidų.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 13,06 Eur. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš valstybės įmonės Turto banko (j. a. k. 112021042) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltasis pyragas“ (j. a. k. 159892593) naudai 434,43 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis Eur 43 ct) kasacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų, taip pat į valstybės biudžetą 13,06 Eur (trylika Eur 6 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Rimvydas Norkus

Vincas Verseckas