A-1635-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1635-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-654-3-00318-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio pataisos namų apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams dėl turtinės žalos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. G. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l 2-5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Panevėžio pataisos namų (toliau – ir atsakovas) 2 152,53 Lt kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d.

Pareiškėja skunde paaiškino, jog ji dirba Panevėžio pataisos namų Įskaitos grupės vyresniąja specialiste. Teigė, jog nuo 2004 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. atsakovas nevykdė pareigos aprūpinti ją tarnybine uniforma. Dėl tarnybinės uniformos išdavimo arba 30 proc. piniginės kompensacijos išmokėjimo už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis pareiškėja ne kartą kreipėsi žodžiu, o 2014 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi raštu į Panevėžio pataisos namų direktorių, tačiau jos prašymai nebuvo patenkinti. Pareiškėja, laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. atlikdama savo tarnybines pareigas Panevėžio pataisos namuose ir negaudama uniformos bei jos dalių, buvo priversta už savo asmenines lėšas pirktis rūbus, avalynę. Visą paminėtą laikotarpį pareiškėja tikėjosi, kad darbdavys kompensuos jai patirtą turtinę žalą dėl neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių, todėl neturėjo tikslo surinkti ir sukaupti nusipirktos aprangos, avalynės išlaidų vertę pagrindžiančių kvitų. Atsakovas pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatas, Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos nuostatas (toliau – ir Tvarka). Kadangi nebuvo išduota tarnybinė uniforma ir jos dalys, kurių dėvėjimo terminas pasibaigęs, pareiškėja manė, kad ji įgijo teisę į 30 procentų neišduotų tarnybinės uniformos dalių vertės žalos atlyginimą.

Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 13-15) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Nurodė, kad neginčija aplinkybės, jog pareiškėjai nurodytu laikotarpiu nebuvo išduota tarnybinė uniforma ir jos dalys, tačiau pažymėjo, kad pareiškėja raštu į Panevėžio pataisos namų direktorių laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis nesikreipė, o kreipėsi prašymu tik 2014 m. rugsėjo 19 d., jau pasikeitus šių santykių teisiniam reguliavimui. Pareiškėja turėjo teisę nustatyta tvarka kreiptis į direktorių ir prašyti išmokėti kompensaciją už neišduotas uniformos dalis, tačiau savo teisės laiku ir tinkamai nerealizavo. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 1R-152 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos su rangų ženklais ir simbolika pavyzdžių bei uniformos dėvėjimo tvarkos aprašo ir tarnybinės uniformos išdavimo normų patvirtinimo“ nebenumato kompensacijos mokėjimo už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 28-33-190) pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė jai iš atsakovo 2 152,53 Lt (623,42 Eur) turtinės žalos atlyginimą ir teismo sprendimo vykdymą atidėjo šešių mėnesių laikotarpiui.

Pirmosios instancijos teismas nurodė Statuto 18 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, Tvarkos 1, 2, 3 ir 4 punktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-580/2009. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos taisyklės taikytinos ir šioje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012, kt.). Nurodytos teisės normos patvirtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams privaloma dėvėti nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą, o teisingumo ministrui įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Pažymėta, kad teisės aktai nenumato atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, taigi minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis. Dėl to, pasibaigus teisingumo ministro patvirtintam tarnybinės uniformos sudedamosios dalies dėvėjimo terminui, įstaiga privalo spręsti naujos tarnybinės uniformos ar jos dalių išdavimo pareigūnui klausimą arba kaip alternatyva pareigūnui, esant rašytiniam jo prašymui, gali būti išmokama piniginė kompensacija už ateinančius kalendorinius metus, vadovaujantis Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkoje įtvirtinta procedūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai V. G. laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. nebuvo suteikta tarnybinė uniforma ir jos dalys, nurodytos Panevėžio pataisos namų 2014 m. rugsėjo 15 d. pažymoje Nr. 01/7-2164 (b. l. 6-8). Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjai nebuvo išmokėta kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis. Pareiškėja V. G. nurodo, kad dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių ji tarnybos metu turėjo avėti savo lėšomis pirktą avalynę, dėvėti savo drabužius ir patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Teismas, įvertinęs pareiškėjos skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrįstumą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (žr. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012 ir kt.), darė išvadą, kad pareiškėja prašo atlyginti jai padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjos V. G. turėtomis išlaidomis savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią ji privalėjo dėvėti tarnybos metu, neišdavus atsakovui tarnybinės uniformos ir jos dalių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Teismas išdėstė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatas, nurodė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, 6.247 straipsnį. Šioje byloje neginčijamai nustatytas faktas, jog pareiškėjai nebuvo suteikta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to ji patyrė nuostolių. Pareiškėja negali pagrįsti dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos dalių patirtų išlaidų, todėl jas vertina neišmokėtos kompensacijos už neišduotas tarnybinės uniformos dalies suma. Pareiškėja kreipėsi prašymu į atsakovą, prašė išmokėti jai piniginę kompensaciją (b. l. 9), tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Spręsdamas dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio, teismas sutiko su pareiškėjos pateiktais rašytiniais įrodymais, 2014 m. rugsėjo 15 d. pažymos Nr. 01/7-2164 duomenimis dėl neišduotų tarnybinės uniformos dalių ir jų verte – 7 175,08 Lt (b. l. 7-8). Pažymėta, kad nei pareiškėja, nei atsakovas neginčija šių duomenų. Tokiu būdu pareiškėjai neišduotos tarnybinės uniformos dalių 30 procentų vertė sudaro 2 152,53 Lt.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Padaryta išvada, kad pareiškėja turi teisę į nuostolių, kuriuos sąlygojo uniformos dalių laiku neišdavimas, atlyginimą ir yra visos sąlygos taikyti deliktinę atsakomybę bei priteisti jai turtinės žalos atlyginimą. Kadangi pareiškėja turėjo teisėtų lūkesčių gauti įstatyme numatytas garantijas, nuostolių dydžio įrodinėjimo požiūriu pareiškėjos prašoma priteisti žala prilygintina neišduotų tarnybinės uniformos dalių vertei. Teismo vertinimu, Tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 procentų nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjos patirtų nuostolių dėl uniformų dalių neišdavimo atlyginimu. Toks pareiškėjos patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kurioje pripažįstama, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui ar jų taisymui, jų patirtų nuostolių dydis lygus Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai, kuri yra priteistina iš atsakovo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014 ir kt.).

Teismas vertino, kad pareiškėja šiuos tiesioginius nuostolius patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246 str., 2.271 str.), kuris laikytinas tęstiniu pažeidimu. Atsakovo neteisėti veiksmai (tarnybinės uniformos dalių neišdavimas) nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėja kreipėsi į teismą (CK 1.127 str. 5 d.), todėl pareiškėjos reikalavimai teisme yra pareikšti nepraleidus įstatyme nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., administracinę bylą Nr. A492-3379/2011 ir kt.). Teismas pažymėjo, kad šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 1R-152 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos su rangų ženklais ir simbolika pavyzdžių bei uniformos dėvėjimo tvarkos aprašo ir tarnybinės uniformos išdavimo normų patvirtinimo“ nebenumato kompensacijos mokėjimo už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis. Pasikeitęs teisinis reglamentavimas nagrinėjamoje byloje turi reikšmės nustatant laikotarpį, už kurį priteistina kompensacija. Atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reglamentavimą, šis laikotarpis turėtų būti nuo 2004 m. rugsėjo 21 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.

Teismo vertinimu, nėra finansinių galimybių per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems į teismą besikreipiantiems pareigūnams, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, todėl teismo sprendimo vykdymas dėl žalos atlyginimo atidėtas šešių mėnesių laikotarpiui.

III. Atsakovas Panevėžio pataisos namai apeliaciniu skundu (b. l. 36-39) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėja iki pat 2014 m. rugsėjo 14 d. nesikreipė į atsakovą ir nesivadovavo Tvarka, todėl klausimas dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo nebuvo svarstytas. Tvarkoje aiškiai nustatyta, kad pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį. Pareiškėja prašymus atsakovui pateikė jau pasikeitus teisiniam reglamentavimui, t. y. Tvarkai. Mano, jog pareiškėja neprašydama išmokėti jai priklausančią kompensaciją, vedama finansinių paskatų, tyčia didino patirtos žalos dydį. Vadovaujasi CK 6.282 straipsnio 1 dalimi. Mano, jog nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimus jai turėjo būti priteista proporcinga suma už tą laikotarpį, už kurį priteista kompensacija, t. y. iki 2014 m. balandžio 30 d. Prašo taikyti pareiškėjos reikalavimams ieškinio senaties terminą. Tenkinus pareiškėjos reikalavimus, prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams ir priteisiamą sumą išdėstyti dalimis.

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 64-48) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto iš esmės tokius pat argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nesutinka su atsakovo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl žalos, Panevėžio pataisos namų pareigūnės patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo santykius reglamentuoja Statuto 18 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos, kuriose nustatytos pareigūnams išduodamų tarnybinių uniformų dalys, jų kiekiai bei dėvėjimo terminai. Minėtu teisingumo ministro įsakymu patvirtinta Tvarka, kurios 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Remiantis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 proc. nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog imperatyvu įstaigai nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (2013 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2134/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012 ir kt.).

Pareiškėjos nurodytos aplinkybės ir byloje esantys duomenys (b. l. 7–8) patvirtina, o atsakovas neginčija to fakto, kad pareiškėjai nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, pasibaigus Tvarkoje nustatytam pareiškėjos turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, jai taip pat nebuvo išmokėta kompensacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neatliko įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis uniformos sudėtinėmis dalimis pasibaigus pareiškėjos uniformos sudėtinių dalių dėvėjimo terminui. Įvertinusi atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. tarnybinės uniformos dalių pareiškėjai neišdavimą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, laikotarpį, kurio metu pareiškėjai nebuvo išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys (2004 m. rugpjūčio 21 d. – 2014 m. rugpjūčio 21 d.), pareiškėjos skundo argumentus, tai, kad ji turėjo nešioti savo avalynę, dėvėti savo drabužius, savo lėšomis taisyti tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja tarnybos metu atsisakė jai išduodamų tarnybinės uniformos dalių, teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėja neabejotinai patyrė turtinę žalą, savo lėšomis įsigydama aprangą ir avalynę, kurias ji dėvėjo vietoj jai neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat taisydama tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, jog pareiškėjos prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas 2014 m. rugsėjo 15 d. pateikė pažymą „Dėl tarnybinės uniformos išdavimo“ Nr. 01/7-2164, kurioje nurodė, kokiu laikotarpiu ir kokios uniformos dalys buvo neišduotos bei kiekvienos tarnybinės uniformos dalies vertes (b. l. 7-8). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais duomenimis, nustatė, jog neišduotų tarnybinės uniformos dalių vertė – 7 175,08 Lt (b. l. 7-8), o neišduotos tarnybinės uniformos dalių 30 procentų vertė sudaro 2 152,53 Lt.

Atsakovas nurodo, jog nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimus jai turėjo būti priteista proporcinga suma už tą laikotarpį, už kurį priteistina kompensacija, t. y. iki 2014 m. balandžio 30 d. Tačiau pastebėtina, jog pats atsakovas nepateikė tikslių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kurios tarnybinės uniformos dalys pareiškėjai turėjo būti išduotos iki 2014 m. balandžio 30 d., todėl teisėjų kolegija susiklosčiusią situaciją vertina pareiškėjos naudai. Be to, dėmesys atkreiptinas į tai, jog nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas turtinės žalos, o ne kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą atlyginimo klausimas. Tiesa, jog apskaičiuodama turtinę žalą tokiose bylose teisėjų kolegija atsižvelgia į neišduotų tarnybinės uniformos dalių 30 procentų vertę, t. y. sumą, atitinkančią kompensaciją pagal Tvarką, tačiau ši suma nebūtinai kiekvienu atveju pati savaime visiškai atitinka turtinės žalos išraišką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo 2014 m. rugsėjo 15 d. pažymos „Dėl tarnybinės uniformos išdavimo“ Nr. 01/7-2164 duomenimis, kurie patvirtina, jog 2014 m. pareiškėjai atitinkamos uniformos dalys nebuvo išduotos. Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo tenkino ir pasirinko tinkamą pareiškėjos patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja žalą (tiesioginius nuostolius) patyrė dėl atsakovo teisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246 str., 2.271 str.), kuris laikytinas tęstiniu pažeidimu, ir mano, kad atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėja kreipėsi į teismą (CK 1.127 str.), todėl laiko, kad pareiškėjos reikalavimai teisme yra pareikšti nepraleidus įstatyme nustatyto trejų metų senaties termino. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1838/2013, 2014 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1013/2014 ir kt.).

Atsakovas apeliaciniame skunde, tenkinus pareiškėjos reikalavimus, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams ir priteisiamą sumą išdėstyti dalimis. Atsakovas prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams motyvuoja argumentu, jog 2015 m. biudžetas dar nėra patvirtintas ir teigti, jog 2015 m. biudžete bus numatytos lėšos kompensacijoms už neišduotas tarnybines uniformas (jų dalis) mokėti, atsakovas neturi galimybės. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismo sprendimo vykdymą pirmosios instancijos teismas atidėjo šešių mėnesių laikotarpiui. Teismas tokį sprendimą priėmė įvertinęs atsakovo finansines galimybes ir patirtinų sunkumų proporcingumą. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, kurių pagrindu buvo nuspręsta atidėti teismo sprendimo vykdymą 6 mėnesių laikotarpiui, neturi pagrindo su jais nesutikti, todėl atsakovo prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo vienerių metų laikotarpiui ir priteisiamos sumos išdėstymo dalimis netenkintinas.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Panevėžio pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Skirgailė Žalimienė