2K-552/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-552/2014

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00538-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.14.5.1;

2.1.7.4;

2.1.15.3.3.1;

2.1.16.1.2.1.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Dominyko Varno kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu: dėl K. M. turto įgijimo apgaule – vieneriems metams šešiems mėnesiams, dėl T. N. turto įgijimo apgaule – vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 27 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Iš nuteistojo A. V. priteista: K. M. 7800 Lt, T. N. 11 940 Lt turtinei žalai atlyginti.

A. V. iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi nuteistojo A. V. gynėjo advokato Dominyko Varno apeliacinis skundas atmestas.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendis pakeistas.

Nukentėjusiųjų K. M. ir T. N. civiliniai ieškiniai atmesti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš A. V. konfiskuotas nusikalstamu būdu įgytas turtas – 19 740 Lt.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. V. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2010 m. rugsėjo mėn., tiksliau nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), K. M. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis yra aukštas pareigas užimantis pareigūnas, į kurio pareigas įeina vairuotojo pažymėjimų išdavimas, todėl jis gali už piniginį atlygį padaryti K. M. bei jo pažįstamiems vairuotojo pažymėjimus ir suteikti įvairias vairavimo kategorijas, taip įgaudamas K. M. pasitikėjimą, aiškiai suvokdamas, kad jis neturi jokių galimybių tai padaryti, tyčia suklaidindamas K. M., 2010 m. rugsėjo mėn., tiksliau nenustatytomis dienomis, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), per du kartus apgaule paėmė iš K. M. 7000 Lt (kiekvieną kartą paimdamas po 3500 Lt), kaip mokestį už suteikimą K. M. sūnui R. M. „C“, „E“ vairavimo kategorijų;

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2010 m. gruodžio mėn., tiksliau nenustatytą dieną, telefoninio pokalbio metu melagingai pranešė K. M., kad vairavimo kategorijoms suteikti papildomai reikia sumokėti 800 Lt, bei pažadėjo, kad vairuotojo pažymėjimas su reikalingomis vairavimo kategorijomis bus pagamintas po 2011 m. Naujųjų metų; 2010 m. gruodžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, degalinėje „Aris“, esančioje kelyje Marijampolė–Kaunas, paėmė iš K. M. 800 Lt, tačiau vairuotojo pažymėjimas su „C“ ir „E“ kategorijomis R. M. nebuvo pagamintas, pinigai negrąžinti. Taip A. V. apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. M. priklausantį 7800 Lt turtą.

Be to, A. V., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2010 m. rugsėjo mėn., tiksliau nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), pateikė K. M. tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis yra aukštas pareigas užimantis pareigūnas, į kurio pareigas įeina vairuotojo pažymėjimų išdavimas, todėl jis gali už piniginį atlygį padaryti K. M. bei jo pažįstamiems vairuotojo pažymėjimus ir suteikti įvairias vairavimo kategorijas, taip įgaudamas K. M. pasitikėjimą, aiškiai suvokdamas, kad jis neturi jokių galimybių tai padaryti, tyčia suklaidindamas K. M., 2010 m. rugsėjo mėn., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje pažadėjo K. M. šio pažįstamam T. N. už 5500 Lt mokestį pagaminti vairuotojo pažymėjimą ir suteikti „C“, „E“ vairavimo kategorijas, vėliau pažadėjo už 2500 Lt atlygį E. N. pagaminti vairuotojo pažymėjimą ir suteikti „B“ vairavimo kategoriją, už 1750 Lt atlygį pažadėjo T. N. pagaminti vairuotojo pažymėjimą ir suteikti „D“ vairavimo kategoriją. Taip tyčia suklaidindamas K. M., T. N. ir E. N., 2010 m. spalio mėn., tiksliau nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), paėmė iš K. M. T. N. priklausančius 5500 Lt, kaip mokestį už vairuotojo pažymėjimo pagaminimą T. N. ir suteikimą „C“ bei „E“ vairavimo kategorijų;

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio mėn., tiksliau nenustatytą dieną, prie parduotuvės „Savas kampas“, paėmė iš K. M. T. N. priklausančius 1250 Lt, kaip mokestį už vairuotojo pažymėjimo pagaminimą E. N. ir suteikimą jam „B“ vairavimo kategorijos;

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2010 m. spalio mėn., tiksliau nenustatytą dieną, prie parduotuvės „Savas kampas“ paėmė iš K. M. T. N. priklausančius 1750 Lt, kaip mokestį už papildomos „D“ vairavimo kategorijos suteikimą T. N.;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. gruodžio mėn., tiksliau nenustatytą dieną, prie policijos pastato, esančio Kaune, Chemijos pr. 4b, susitikęs su T. N., aiškiai suvokdamas, kad neturi jokių galimybių pagaminti vairuotojo pažymėjimą bei suteikti vairavimo kategorijas, paprašė, kad T. N. sumokėtų jam likusią pinigų sumą, t. y. 2750 Lt už vairuotojo pažymėjimų pagaminimą ir vairavimo kategorijų suteikimą pastarajam bei jo broliui E. N.. Taip tyčia suklaidindamas T. N. iš karto iš šio apgaule paėmė 1250 Lt, o už dviejų valandų, (duomenys neskelbtini) – 1500 Lt;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. gruodžio mėn., tiksliau nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), pateikdamas T. N. tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad reikia sumokėti dar 690 Lt, t. y. 490 Lt už vairavimo ir teorinius egzaminus VĮ „Regitra“ ir 200 Lt už tai, kad T. N. broliui E. N. nereikėtų po dvejų metų perlaikyti egzaminų dėl jam išduotų laikinų teisių, taip tyčia suklaidindamas T. N., iš karto iš jo paėmė 690 Lt, tačiau nei T. N., nei E. N. vairuotojo pažymėjimų nepagamino, reikiamų vairavimo kategorijų nesuteikė, pinigų negrąžino. Taip A. V. apgaule savo naudai įgijo svetimą T. N. priklausantį 11 940 Lt turtą.

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas Dominykas Varnas prašo teismų sprendimus panaikinti ir jį išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus.

Anot nuteistojo gynėjo, A. V. veikoje nėra sukčiavimo požymių, nes jis nenaudojo jokios apgaulės svetimam turtui užvaldyti, nukentėjusieji žinojo vairuotojų pažymėjimų išdavimo tvarką, tačiau prašė nuteistojo ne tarpininkauti gaunant tikrą vairuotojo pažymėjimą, o už atlygį pagaminti netikrus vairuotojų pažymėjimus. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad A. V. apgavo nukentėjusiuosius. Apeliacinės instancijos teismas taip pat iš esmės pripažino, kad A. V. apgaulės prieš nukentėjusiuosius nenaudojo, nes konstatavo, jog nukentėjusieji puikiai suprato, kad pinigus moka už neteisėtą, įstatymų draudžiamą veiką. Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, iš esmės pripažino ir tai, kad dėl A. V. nusikalstamos veikos nekilo padariniai, t. y. jo veikoje nėra būtinojo sukčiavimo sudėties objektyviojo požymio. Kadangi A. V. pinigus skolinosi (nukentėjusieji to neneigia), tarp jo ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai; vien tai, kad A. V. negrąžino pasiskolintų pinigų, nėra pagrindas teigti buvus apgaulę.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl šių apeliacinio skundo argumentų: 1) liudytojai E. M., R. M., V. G., O. O., E. N. teisme patvirtino, kad nematė, jog nukentėjusieji perduotų A. V. pinigus. Todėl asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, kuriais šie liudytojai atpažino A. V. kaip asmenį, kuriam nukentėjusieji neva yra mokėję pinigus už vairuotojo pažymėjimo ir įvairių kategorijų tvarkymą, yra niekiniai, nes prieštarauja pačių atpažįstančiųjų duotiems parodymams teisme; 2) nukentėjusiųjų ir jiems artimų asmenų parodymams pirmosios instancijos teismas suteikė pranašumą prieš nuteistojo parodymus; nuteistojo prašymas apklausti V. G. ir L. V. netenkintas.

Apeliacinėje nutartyje teismas konstatavo, kad visi šie asmenys patvirtino, jog nukentėjusieji perdavė A. V. kaltinime nurodytas pinigų sumas, tačiau apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad minėti liudytojai teisme parodė, jog paties pinigų perdavimo A. V. fakto jie nematė. Taigi apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, padarė akivaizdžiai nelogiškas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, taip pažeidė BPK 20, 305 straipsnių nuostatas, nesilaikė teismų praktikos. Taip pat apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas liudytojų E. M., R. M., V. G. ir O. O. spėjimais, kad pinigai A. V. buvo perduoti už pažadą suteikti įvairias vairavimo kategorijas, vairuotojo pažymėjimus. Nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, kad nukentėjusieji A. V. pinigus perdavė siekdami gauti vairuotojo pažymėjimus, ši aplinkybė gali būti vertinama tik kaip prielaida. Abejonės privalo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Prielaidomis grįstas apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas.

Nuteistasis nuosekliai tvirtino, kad ši byla – tai V. G. kerštas jam, į bylą buvo pateikti tai patvirtinantys duomenys, tačiau V. G. teisme neapklaustas. Teismai, nagrinėdami bylą, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis), kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės. Neapklausus V. G., liko neišaiškintos svarbios bylai aplinkybės, susijusios su A. V. baudžiamosios atsakomybės klausimu, buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, įtvirtinta BPK 10, 45 straipsniuose, 44 straipsnio 7 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, pažeistas rungimosi principas.

Kasatoriaus teigimu, nenuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai (painiojasi nurodydami pinigų sumas) turi būti vertinami kritiškai, atsižvelgiant į jų suinteresuotumą bylos baigtimi. Liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011). Tačiau nukentėjusiųjų ir jiems artimų asmenų parodymams teismai suteikė pranašumą prieš nuteistojo parodymus. Be to, R. ir K. M. (sūnus ir tėvas) nevienodai nurodo nuteistajam perduotų pinigų kilmę, t. y. kiekvienas nurodo, kad perduoti pinigai neva priklausė jam. Nebuvo aiškinamasi, ar nukentėjusieji apskritai galėjo turėti tokias pinigų sumas. Kasatorius nurodo, kad teismai nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje glaustai išdėstydamas tik apkaltinančius įrodymus, neanalizuodamas jų turinio ir neatskleisdamas tarpusavio ryšio, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį ir nuspręsdamas iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirti A. V. kardomąją priemonę suėmimą, iš esmės pažeidė BPK 122 straipsnio 1, 6 dalių reikalavimus, nes nenurodė nei suėmimo pagrindo, nei motyvų, kuriais vadovaudamasis skyrė pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Be to, pagal BPK 122 straipsnio 7 dalį suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. V. nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė ir tai netrukdė nei bylos tyrimui, nei jos nagrinėjimui. Taigi teismas neišnaudojo galimybių švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, o paskirdamas A. V. suėmimą, pažeidė ne tik BPK 122 straipsnio 7 dalies nuostatas, bet ir ultimum remedium (paskutinė išeitis) principą. Suėmimas A. V. neteisėtai paskirtas ir dėl to, kad, prieš skiriant šią kardomąją priemonę, nebuvo atsiklausta byloje dalyvavusių asmenų nuomonės ir net nesant prokuroro prašymo keisti kardomąją priemonę. Taip iš gynybos buvo atimta teisė prieštarauti kardomosios priemonės paskyrimui, teikti argumentus ir įrodymus šiuo klausimu. Teismas nesudarė galimybių pateikti duomenis apie A. V. šeiminę padėtį, turimą nuolatinę gyvenamąją vietą.

Kaltinamasis turi teisę žinoti, kokiais pagrindais ir motyvais jam skiriamas suėmimas teismo salėje, kad galėtų vertinti pagrindų buvimą ir taip būtų užtikrinta reali teisė į motyvuoto skundo padavimą. Nors nuteistojo teisė kvestionuoti jam paskirtos kardomosios priemonės suėmimo taikymą, kai klausimas išsprendžiamas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, BPK nereglamentuota, tačiau tai negali paneigti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą kvestionuojant tinkamo proceso esamybę.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 6 d. sprendime pažymėjo, kad kiekvienam asmeniui turi būti suteikiama konstitucinė teisė kreiptis į teismą, jeigu manoma, kad buvo pažeistos jo teisės ar laisvės. Kitaip tariant, demokratinėje valstybėje turi būti laikomasi principo, kad jei yra teisė, turi būti ir jos apsauga. Teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė pažeista, pagal Konstituciją negalima. Kasatorius nurodo, kad, siekiant operatyviai išspręsti vien tik suėmimo paskyrimo pagrįstumo klausimą bei atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka galima apskųsti teismo nuosprendį, o ne juo paskirtą kardomąją priemonę, nuteistojo gynėjas pateikė Kauno apygardos teismui skundą dėl kardomosios priemonės paskyrimo.

Tai, beje, atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo puoselėjamą mintį (1989 m. byla Bezicheri prieš Italiją), kad sprendžiant dėl asmens kardomojo kalinimo labai svarbu įvertinti suėmimo pagrindų peržiūros intervalų trukmę – kuo ji mažesnė, tuo labiau žmogus apsaugomas nuo galimo teisėsaugos institucijų piktnaudžiavimo. Tačiau skundas nebuvo išnagrinėtas, o grąžintas Kauno apylinkės teismui nurodant tinkamai išspręsti skundo priėmimo klausimą. Paveiktas aukštesnės instancijos teismo, Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 18 d. nutartimi atsisakė priimti 2013 m. spalio 14 d. nuteistojo gynėjo skundą.

Taip nuteistajam atimta Konvencijos 5 straipsnio 4 dalyje, BPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė paduoti aukštesniajam teismui skundą dėl suėmimo paskyrimo ir teisė į greitą sprendimo dėl suėmimo teisėtumo priėmimą. Kasatorius teigia, kad skundžiamos nutarties motyvai dėl suėmimo skyrimo pagrįstumo grindžiami tik prielaidomis, nes neanalizuojami faktiniai galimo slėpimosi ar nuolatinės gyvenamosios vietos nebuvimo duomenys.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad kasaciniame skunde pateikti argumentai teismams buvo žinomi, jie yra išnagrinėti ir įvertinti pateikiant atitinkamas išvadas. Teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, laikėsi teismų praktikos. Teismų sprendimai priimti laikantis BPK nuostatų, atitinka jiems keliamus reikalavimus, teismų išvados išdėstytos aiškiai ir motyvuotai, pagrįstos ne prielaidomis, o faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismai nustatė visus būtinus sukčiavimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tarp jų ir apgaulės požymį, taip pat tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir teismų sprendimuose aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę sukčiavus. Taigi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti teismų sprendimus, nepadaryta. Kitoks įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis savaime nėra BPK pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atliko įrodymų tyrimą ir iš esmės atsakė į visus apeliaciniame skunde keltus klausimus. Šios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė nuteistojo gynėjo nurodytus liudytojus, motyvuotai pasisakė dėl kiekvieno gynybos pateikto prašymo.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs A. V. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, skyrė jam kardomąją priemonę – suėmimą iki įsiteisės nuosprendis. Nors teismas nemotyvavo tokio sprendimo, bet atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino neginčytinai įrodytomis aplinkybes dėl to, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotus nusikaltimus ir todėl turi būti nubaustas laisvės atėmimo bausmėmis, prokuroras daro išvadą, jog teismas nusprendė, kad, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis gali pasislėpti. BPK 121 straipsnyje nustatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Kardomoji priemonė taip pat gali būti skiriama kaltinamajam ir nuteistajam. BPK 122 straipsnio 7, 8 dalyse nurodyta, kad suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Taip pat suėmimas gali būti skiriamas tiriant ir nagrinėjant bylas tik dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. A. V. kaltė sukčiavus įrodyta, jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri nėra per griežta, todėl nuteistajam galėjo būti skiriama kardomoji priemonė – suėmimas.

N. T. N. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Taip pat prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nukentėjusiųjų K. M. ir T. N. civiliniai ieškiniai atmesti ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo konfiskuotas nusikalstamu būdu įgytas turtas – 19 740 Lt, panaikinti.

Atsiliepime nesutinkama su skundo argumentu, kad, atmetus civilinius ieškinius, nenustatytas būtinas sukčiavimo sudėties objektyvusis požymis – padariniai. T. N. teigia, kad tiek jo, tiek K. M. dėl apgaulės sumokėti pinigai bet kokiu atveju patvirtina faktą, jog jie patyrė turtinę žalą. Nuteistasis naudojo apgaulę, pateikė apie save tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis užima aukštas pareigas ir, įgijęs pasitikėjimą, nuolat reikalavo pinigų žadėdamas padaryti vairuotojo pažymėjimus su reikalingomis vairavimo kategorijomis. Tai, kad nuteistasis apgaule įgijo pinigus, patvirtina visuma bylos įrodymų, kurie buvo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti, įvertinti ir dėl jų pateiktos motyvuotos išvados, kad A. V. padarė BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas apklausė liudytojas L. V. ir K. K., kurių nebuvo apklausęs pirmosios instancijos teismas. Tačiau jokių teisinančių nuteistąjį duomenų šios liudytojos nenurodė. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių, kad būtų apklaustas liudytojas V. G., tačiau, išnaudojus visas galimas paieškos galimybes, pagrįstai buvo nuspręsta neapklausti šio liudytojo, nes nebuvo jokių galimybių jį surasti ir apklausti.

Nukentėjusysis T. N. nurodo, kad teismas teisingai nusprendė nuteistajam skirti kardomąją priemonę – suėmimą, nes jis ir toliau tęsia savo nusikalstamą veiką, yra ir daugiau nuo jo nukentėjusių asmenų, kurie buvo atvykę į pirmosios instancijos teismą. Taip pat yra pagrindo manyti, kad nuteistasis bėgs, slėpsis nuo teismo, tai patvirtina ta aplinkybė, kad A. V. be pateisinamos priežasties neatėjo į nuosprendžio paskelbimą, nedalyvavo ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Jis tiesiog siekia išvengti atsakomybės.

Nuteistojo A. V. gynėjo advokato Dominyko Varno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde argumentuotai pagrindžiama, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, vertindami įrodymus ir darydami išvadas, padarė esminių BPK pažeidimų, tačiau skundo turinys ir didžioji argumentų dalis rodo, kad jame apskritai nesutinkama su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Nuteistojo gynėjas, prašydamas A. V. išteisinti, nurodo, kad jo ginamojo veikoje nėra sukčiavimo požymių, jis nenaudojo jokios apgaulės svetimam turtui užvaldyti, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir tik nenuosekliais bei prieštaringais nukentėjusiųjų bei jiems artimų asmenų parodymais, taip suteikiant pranašumą prieš A. V. parodymus, kad teismai, pažeisdami BPK 20, 305 straipsnių nuostatas, netinkamai įvertino įrodymus ir padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas. Jokių konkrečių teisinių argumentų, pagrindžiančių minėtus teiginius dėl įrodinėjimo tvarkos pažeidimo, netinkamo BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo, kasatorius nepateikia, todėl tokie skundo argumentai laikytini deklaratyviais ir paliekami nenagrinėti.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad nustatant A. V. kaltę nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, įvertinus visas bylos aplinkybes, padarytos išvados pakankamai motyvuotos. Priešingai nei teigia kasatorius, nuteistojo A. V. kaltumas nėra pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ir jiems artimų asmenų (liudytojų E. M., R. M., V. G., O. O., E. N.) parodymais. Nuteistojo kaltė taip pat pagrįsta rašytiniais bylos duomenimis (VšĮ Jonučių šeimos sveikatos centro raštu, iš kurio matyti, kad T. N. ir R. M. kreipėsi į šią įstaigą ir jiems buvo išduotos vairuotojų sveikatos patikrinimo medicininės pažymos), iš dalies paties nuteistojo parodymais.

Kasatorius deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20, 305 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, tenkinęs nuteistojo gynėjo prašymą kaip liudytojas apklausė L. V. bei K. K., dar kartą įvertino bylos įrodymus ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas ir teisingai kvalifikavo padarytus nusikalstamus veiksmus. Konstatuota, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių aplinkybių neprieštaringi ir nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, motyvuotai pasisakyta ir dėl liudytojų E. M., R. M., V. G., O. O., E. N. parodymų vertinimo. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius nuteistojo gynėjo skundo argumentus yra pakankamai išsamiai atsakyta bei paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Kasatoriaus argumentas, kad, neapklausus V. G., liko neišaiškintos svarbios bylai aplinkybės, suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą ir pažeistas rungimosi principas, yra nepagrįstas. V. G. abiejų instancijų teismuose nebuvo apklaustas dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad jis yra pasislėpęs, jam paskelbta paieška. Teismai analizavo nuteistojo pateiktus duomenis, bet teisingai nurodė, kad nukentėjusieji, žinodami V. G. paskleistą informaciją apie nuteistąjį, jog jis sukčiauja, anksčiau teistas už analogiškas veikas, nebūtų įsitraukę su juo į jokius sandorius, juolab skolinę jam pinigus. Be to, žinutės internete pasirodė po to, kai K. M. 2010 m. rugsėjo mėn. (tiksliau nenustatytomis dienomis) per du kartus perdavė A. V. 7000 Lt (ši aplinkybė, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nustatyta), tačiau ir po to dar ne kartą nukentėjusieji perdavė nuteistajam pinigus už vairuotojo pažymėjimus, papildomas vairavimo kategorijas, iš VšĮ Jonučių šeimos sveikatos centro R. M. ir T. N. gavo pažymas apie sveikatos būklę. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymėta, kad tarp nukentėjusiųjų ir V. G. jokių sąsajų nenustatyta, išskyrus tai, kad jau po to, kai buvo perduoti pinigai, V. G. buvo susisiekęs su K. M. ir teigė, jog A. V. yra aferistas, apgavęs daug žmonių. Taigi nukentėjusieji jokios kitos informacijos apie nuteistąjį, išskyrus tą, kurią jiems buvo pateikęs pats A. V., neturėjo ir veikė būtent A. V. pateiktos klaidingos informacijos įtakoje.

Apeliacinės instancijos teisme gynybos prašymu buvo apklaustos L. V. (buvusi sutuoktinė) ir K. K. (A. V. duktė), tačiau šios liudytojos jokių A. V. teisinančių duomenų nenurodė, tik patvirtino žinomas aplinkybes, jog jis anksčiau yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę už sukčiavimą, kad broliai G. internete skelbia įvairias juos šmeižiančias žinutes, kad K. M. vežė jiems malkas. L. V. patvirtino, kad A. V. skolinosi iš kažkurio nukentėjusiojo 6000 Lt, tačiau jokių konkrečių pinigų perdavimo aplinkybių nematė. Teismas, įvertinęs šiuos duomenimis, sprendė, kad jie negali būti vertinami kaip teisinantys A. V., t. y. patvirtinantys jo versiją, jog pinigus jis skolinosi asmeniniams poreikiams, o ne gavo žadėdamas nukentėjusiesiems padaryti vairuotojų pažymėjimus ir kt., nes ši nuteistojo versija paneigta bylos įrodymų visuma: nuosekliais ir iš esmės neprieštaringais nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos duomenimis (VšĮ Jonučių šeimos sveikatos centro pažymomis), o ne prielaidomis. Nors liudytojai E. M., R. M., V. G., O. O., E. N., kaip teigiama kasaciniame skunde, paties pinigų perdavimo A. V. fakto nematė, tačiau jie patvirtino apie nukentėjusiųjų susitikimus su nuteistuoju, kad šių susitikimų metu buvo perduodami pinigai konkrečiam tikslui – gauti vairuotojų pažymėjimus arba papildomas vairavimo kategorijas. Pažymėtina, kad pinigų ėmimo iš nukentėjusiųjų fakto neneigia ir pats nuteistasis, tik teigia, jog pinigus skolinosi. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Kasatorius teigia, kad skiriant A. V. kardomąją priemonę suėmimą iš esmės pažeistos BPK 122 straipsnio nuostatos, nes toks sprendimas nepagrįstas ir nemotyvuotas, be to, suvaržyta BPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė paduoti aukštesniajam teismui skundą dėl suėmimo paskyrimo ir teisė į greitą sprendimo dėl suėmimo teisėtumo priėmimą. Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai šiuo klausimu grindžiami tik prielaidomis, nes neanalizuojami faktiniai galimo slėpimosi ar nuolatinės gyvenamosios vietos nebuvimo duomenys. Šie argumentai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendė A. V. iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirti kardomąją priemonę suėmimą. Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą toks sprendimas (dėl kardomosios priemonės nuteistajam) apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas. Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi nuteistojo gynėjo skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutarties atmestas, motyvuojant tuo, kad teisė kreiptis į teismą skundžiant šį sprendimą nesuvaržyta, nes prieštaravimai ir nesutikimai su tokiu sprendimu, kuris yra sudėtinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, gali būti nurodyti apeliaciniame skunde dėl priimto nuosprendžio.

Pažymėtina, kad BPK nėra numatyta galimybė atskirai apskųsti nuosprendžio dalies dėl kardomosios priemonės, o BPK 130 straipsnio nuostatos numato teisę apskųsti nutartį paskirti suėmimą arba nutartį pratęsti suėmimo terminą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, nurodė, kad nors teismas šio sprendimo nemotyvavo, tačiau, įvertinus tai, jog teismas pagrįstai pripažino A. V. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir nusprendė skirti jam laisvės atėmimo bausmę, darytina išvada, jog teismas sprendė, kad paskyrus laisvės atėmimo bausmę nuteistasis gali pasislėpti.

Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad suėmimas A. V. skirtas pagrįstai. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad byloje buvo ir yra pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte. A. V. pripažintas padaręs dvi nusikalstamas veikas bausmės vykdymo atidėjimo metu, jam grėsė reali laisvės atėmimo bausmė, kuri ir buvo paskirta, jis nebuvo saistomas artimais socialiniais, šeiminiais ryšiais – pats yra ukrainietis, turintis leidimą gyventi Lietuvoje, nedirbo, buvo išsituokęs. Be to, kaip patvirtina 2014 m. vasario 25 d.

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato raštas „Dėl nuosprendžio vykdymo“, A. V. gyvenamojoje vietoje nerastas, paskelbta jo paieška, užvesta paieškos byla. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad BPK 119 straipsnyje įtvirtintas tikslas – užtikrinti nuosprendžio vykdymą – švelnesnėmis priemonėmis negalėjo būti pasiektas. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai šiuo klausimu, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, grindžiami ne prielaidomis, o byloje esančiais duomenimis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų šioje byloje nepadaryta.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. V. padarė BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, jo kaltumas pagrįstas bylos įrodymų visuma. Dėl esminio sukčiavimo požymio – apgaulės – teismų sprendimuose labai išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog nukentėjusieji puikiai suprato, kad pinigus moka už neteisėtą, įstatymų draudžiamą veiką, iš esmės pripažino, jog A. V. apgaulės prieš nukentėjusiuosius nenaudojo. Šis teiginys nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad nukentėjusieji elgėsi neteisingai, mokėjo pinigus už žinomai neteisėtą, įstatymų draudžiamą veikimą, argumentavo išvadą, jog prieš juos įvykdytas sukčiavimas neužtikrina jiems reikalavimo teisės į žalos atlyginimą. Tačiau šie teismo pateikti argumentai nepaneigia fakto, kad nukentėjusieji pinigus A. V. mokėjo suklaidinti dėl jo galimybių ir ketinimų, žadėtos neteisėtos paslaugos negavo.

Pažymėtina ir tai, kad CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris negalioja dėl šio straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, restitucija netaikoma, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, o A. V. sumokėtus pinigus (19 740 Lt) konfiskuoti yra pagrįstas ir teisingas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. V. gynėjo advokato Dominyko Varno kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė

Olegas Fedosiukas